Jei man reikėtų keliais žodžiais apibūdinti įspūdžius pirmą kartą atsidūrus Kinijoje, turėčiau paminėti nesuskaičiuojamą skaičių žmonių, nuolatinius prašymus pasidaryti nuotrauką kartu, vietinių pakeltą balsą net natūraliausiose ir paprasčiausiose situacijose, daug maisto, dažniausiai gatvėse ruošiamo europiečiams nesuprantamomis nehigieniškomis sąlygomis, tiesiai ant asfalto, ir neįtikėtinus šios šalies kontrastus.
Nusileidus Kinijos sostinėje, kelias dešimtis milijonų gyventojų skaičiuojančiame Pekine, visus turėtus įsivaizdavimus teko nubraukti ir į vietinį pasaulį žiūrėti naujomis, „švariomis“, akimis. Teksto autorei tai buvo pirmoji kelionė į Aziją, pati teksto autorė tikisi, kad ne paskutinė.
Pradėsiu nuo pradžių – vandens. Vandens iš čiaupo Kinijoje gerti nerekomenduojama, šio pasiūlymo visą savaitę ir laikiausi. Vanduo buteliukuose Kinijoje parduodamas ant kiekvieno kampo už tikrai įkandamą pinigų sumą. Visgi esu įpratusi vandenį gerti iš savo gertuvės, jų pirkti stengiuosi kuo mažiau.
Tad tikrai skaudėjo širdį kiekvieną kartą tai darant, tačiau šiukšlių dėžės gatvėse, skirtos perdirbamoms ir neperdirbamoms atliekoms, tą skausmą kiek sumažina.
Ir nors tikėjausi, kad bus galima vandens buteliuką vis papildyti, šis mano noras neišsipildė. Visgi oro uoste, traukinių stotyse ir viešuosiuose tualetuose apstu karšto vandens aparatų – arbatai užsipilti. Arbatos termosą rankose karštomis dienomis Kinijoje mačiau dažniau nei vandens. Tad ir karšto vandens aparatai nebestebino.
Prieš keliaujant į Kiniją prie patarimo negerti vandens iš čiaupo buvo ir dar vienas įspėjimas – tualetinio popieriaus viešuosiuose tualetuose būna itin retai. Pekino traukinių stotyje teko pamatyti dar įdomesnį variantą – prie kriauklių įmontuotas aparatas, ant jo – QR kodas.
Jį nuskaičius mobiliuoju telefonu, reikia parsisiųsti programėlę, pažiūrėti keletą reklamų ir tada aparatas pats išspjauna kelias tualetinio popieriaus skiautes. O jei jau kalbama apie viešuosius tualetus – čia jau nuskambėsiu kaip tikrai išpaikinta europietė, bet jau buvau pamiršusi „skylę“ grindyse vietoj klozeto, Kinijoje tai visiškai normalu ir stebinti neturėtų. Nieko, pripratom.
Net ir prabangiame, ką tik duris atvėrusiame muziejuje pamatyti „skyles“ grindyse kiek keista, bet pasikartosiu, prie visko priprantama.
Pirmosiomis dienomis Kinijoje stebino ir vietinių anglų kalbos žinios parduotuvėse, kavinėse ar net viešbučiuose. Pirmosios dienomis, galbūt mūsų nelaimei, vietinių anglų kalbos žinios prilygo nuliui – tokie žodžiai kaip „kreditinė kortelė“, „tualetas“ jiems buvo neįkandami. Kraipėme galvas, rodėme gestais, bandėme paaiškinti, ko norime. Asmeninis rekordas – 15 minučių trukęs maisto užsisakymas Čangša mieste Kinijos pietuose, Hunano provincijoje.
Trys europiečiai ir keturi kinai bendromis jėgomis užsakymą padarė. Kolega iš Latvijos vienu metu pasidavė ir pokalbį su restorano darbuotojais tęsė latviškai, pats sakė, kad čia jau visiškai bergždžias reikalas. Visi jautėmės kaip laimėtojai, restorano savininkas, filmavęs visą mūsų bendravimą, vėliau atėjo su mumis pakelti stiklinės savo gėrimo ir dar kartą nufotografuoti – bendram žygdarbiui užfiksuoti.
Kad jau prakalbau apie maistą, turiu papasakoti ir kitus su juo susijusius nuotykius Čangša mieste. Išsirinkę pirmą pasitaikiusį barą penktadienio vakarą, arti vidurnakčio, staliuką gavome jau tik prie pat jūros gėrybių restorano galinių durų. O prie jų, tiesiai ant asfalto, virė darbas. Kelios dešimtys uniformomis pasidabinusių vaikinų pjaustė mėsą, pjaustymo lentelę pasidėję tiesiog ant šaligatvio.
Jau pripratę prie šio vaizdo, prie durų pamatėme baltą drobinį maišą, kuriame kažkas raitėsi. Ir per kelias minutes iš to maišo buvo ištraukta gyvatė, jai nukirpta galva, prie mūsų akių jai buvo nulupta oda, supjaustyta į gabalėlius ir išnešta atgal į virtuvę. Restorano padavėja šypsojosi ir linkčiojo galva sakydama, kad labai skanu, klausė, ar ir mes norim pabandyti. Tyliai purtėme galvas. Bet kai pati jos paklausiau, ar gyvatė skani, ar ji yra ją valgiusi, merginos šypsena dingo – pareiškė, kad pačiai jai valgyti gyvatę baisu.
Kitą rytą dar prieš 7 val. ryto vaikščiojau tuo pačiu restoranėlių kvartalu, teko matyti ir penktadienio vakaro liekanas – omaro lukštai, kuriuos vietiniai meta tiesiog ant žemės, buvo šluota sustumti į restoraną, ant jo grindų, kartu su kitomis šiukšlėmis. Užrakini duris, pamainą baigi ir su padariniais kovoji tik ryte – gal ir nieko. Jau keliaujant atgal į viešbutį ausį patraukė gyvūno cypimas, vienas jau rytinę pamainą pradėjęs restorano darbuotojas pagavo pelę. Ir jau akies kampu mačiau, kaip jis užsimojo lazda užmušti rytinį grobį, pasistengiau greitai užsukti už kampo, galvodama, kad vakar mačiau gyvatės nužudymą, gal man jau ir užteks.
Kai kuriose šalyse turistai iš Kinijos nėra patys laukiamiausi – ne viena šalis yra pastebėjusi šių turistų gražių manierų trūkumą. Per savaitę man pavyko priprasti, kad vietiniai gali riebiai nusispjauti ant viešbučio ar oro uosto grindų. O iš atminties tikrai neištrinsiu vieno restorano savininko – jis išėjęs pro duris riebiai nusispjovė, nusivalė lūpas ir šaukdamas pradėjo kviesti į savo restoraną. Ačiū, bet, žinokite, kažkaip nenoriu, pagalvojau sau.
O dabar apie pinigus – kreditinė kortelė Kinijoje niekam įspūdžio nedaro, visi naudojasi universalia programėle mobiliuosiuose telefonuose – „WeChat“, jiems tai ir mokėjimų platforma, ir socialinis tinkas. Turbūt nė nereikia sakyti, kad faktiškai viskas, prie ko esate įpratę internete, Kinijoje neturėtų būti pasiekiama – „Google“, „Facebook“, „Instagram“, „Viber“, „YouTube“. Ir nors dalis randa prieigą prie Kinijos didžiąją ugniasiene apribotų socialinių tinklų, visas gyvenimas verda būtent „WeChat“ – juo gali ir užsisakyti maistą, ir sumokėti.
Tačiau grynieji pagelbėja net tose vietose, kur galima atsiskaityti tik minėta programėle. O ir kainos Kinijoje tikrai nesikandžioja – žinoma, jei lankaisi vietinių pamėgtose kavinėse ar parduotuvėse. Puikus šią situaciją pailiustruojantis pavyzdys – Pekino centre užsisakėme „ramen“ makaronų ir juodos kavos. Makaronai – apie 3 eurus, kava – apie 4 eurus.
Prieš kelionę bandžiau suvokti, kiek žmonių pamatysiu Pekine, ir save bandžiau nuteikti ir eismo ypatumams, tačiau tam, ką pamačiau, man vien nusiteikimo vis tiek neužteko.
Gatvėse – automobilių, mopedų, elektrinių dviračių, rikšų jūra. Kartais atrodė, kad įspėjamąjį garso signalą vietiniai naudoja kartu su posūkio signalu.
Elektrinis dviratis ar prie jo primontuotas namelis ir pagaminta maža mašinėlė – populiariausias transportas siaurose Pekino senamiesčio gatvėse. Kadangi perėjomis važinėja ir visas būrys įvairiausių transporto priemonių, tad ir pėstiesiems rekomenduojama atidžiai žiūrėti, kaip jie dalyvauja eisme. Nes pėstieji nelabai kam ir rūpi.
Ir pabaigoje apie tikrai nuostabą sukėlusį vietinių norą fotografuoti ir fotografuotis. Bene 30 žmonių delegacija iš Europos sulaukė daug dėmesio turistiniuose taškuose. Ir kol mes bandydavome įamžinti aplinką, vietiniai darydavo mūsų nuotraukas. Kartu keliavęs žurnalistas iš Latvijos sakė, kad buvo visiškai nustebęs, kai kino mobiliajame telefone pamatė savo paties nuotrauką. Bet ir vėl – pripratom. Tik taip ir nesupratom, ką žmonės darys su mūsų nuotraukomis...?
Matyt, kad pats tekstas reikalauja išvadų – kadangi kelionės metu buvo aplankyti tik keli miestai, turiu norą aplankyti Šanchajų – didžiausią miestą milijardą žmonių turinčioje Kinijoje. Tad kelti klausimo, ar dar kartą keliaučiau į Kiniją, nė neverta – nes atsakymas yra tikrai taip.
