Kovojo ir jo tėvas Dmytro Hodzenka, kuris, būdamas vos 49-erių, žuvo prieš trejus metus kovodamas prieš Rusijos remiamus separatistus. Nors pafrontės gyventojai neretai nedega meile kariams ir kaltina už tai, kad vyksta konfliktas, O.Hodzenkos tėvą jie iki šiol prisimena šiltai.
„Tėvas buvo žmogus, visuomet kovojantis už teisingumą ir norintis padėti. Didžiąją savo dalį jis dirbo įvairių įmonių vadovu, todėl iš esmės sugebėdavo išspręsti bet kokią situaciją. Pavyzdžiui, jei fronto zonoje esančiame kaime buvo nutrauktas elektros tiekimas ir elektrikai bijo ten važiuoti, kad sutaisytų, jis sugalvodavo, kaip tai padaryti.
Su visais jis buvo geras ir žmogiškas. Gal dėl to jį iki šiol ten prisimena ir myli. Zaicevės kaime netgi jo vardu yra pavadinta gatvė. Beje, tai ta pati gatvė, kurioje stovi namas, kuriame jis žuvo“, – pasakojo 28-erių vyras.
O.Hodzenka, kurio tėvui po mirties suteiktas Ukrainos didvyrio vardas, po penkerių metų darbo karo žurnalistu nusprendė pats tapti kariu ir stoti į kariuomenę. Netrukus jis taps jūrų pėstininku.
– Tėvas kada nors sakė, kodėl nusprendė paimti ginklą į rankas ir eiti ginti šalies?
– Eiti kariauti jis nusprendė 2015-ųjų pradžioje. Iki šiol taip ir nežinau iki galo, kodėl jis priėmė tokį sprendimą. Visiems artimiesiems, išskyrus mane, jis pasakė, kad buvo pašauktas, nors pašauktas jis tikrai nebuvo. Jis tapo savanoriu.
Greičiausiai, negalėjo ramiai sėdėti suvokdamas, kad jis – stiprus suaugęs vyras, o pas mus tuo metu fronte jau žūdavo vaikinai, kuriems vos 18 metų.
Tiesą pasakius, niekada neklausiau, kodėl jis nusprendė eiti kariauti. Tai sprendimas, kurį žmogus priima pats. Jei jau nusprendė, tai nusprendė.
– Kaip sureagavai tai sužinojęs?
– Normaliai. Tėvas man paaiškino visus buitinius klausimus – kada ir kaip mokėti mokesčius, ką ir kada daryti. Aptarėme visus techninius niuansus. Reagavau normaliai, juk pas mus šalyje vyksta karas. Tuo metu jau važinėjau į Donbasą kaip žurnalistas, mačiau, kas ten vyksta.
– Kodėl pats ėmei ten važinėti?
– Manau, jei tavo šalyje karas, vienaip ar kitaip privalai ją ginti. Vieni tai daro su automatu rankoje, kiti padeda kaip savanoriai, dar kiti – kaip žurnalistai. Iki šiol yra daug dalykų, kuriuos turime apimti, yra daugybę būtų prisidėti. Tuo metu apskritai reikėjo gelbėti padedant kariams ir vežant jiems tiek kojines, tiek batraiščius.
– Tačiau pats kariauti nesiryžai?
– Norėjau, tačiau jau buvau žurnalistu ir suvokiau, kad pralaimime ir informacinį karą Rusijai. Supratau, kad aš galiu prisidėti prie šios kovos. Mano tėvas to padaryti negalėjo, nes jis – ne žurnalistas. Kai ateina karas, kiekvienas daro tai, ką jis gali ir moka.
– Dažnai kariai nepasakoja savo artimiesiems to, kas iš tiesų vyksta fronte. Tavo tėvas taip pat norėjo jūs apsaugoti nuo nerimo dėl jo?
– Man jis sakė viską, nes suprato, kad per savo pažįstamus štabe, tarp savanorių ar kitų, vis tiek viską sužinosiu. Juolab, kad žinojau, kurioje jis vietoje ir kokia padėtis yra ten.
Mano mamai – savo žmonai – jis pasakojo tik dalį to, ką ten mato. O štai savo motinai teigė, kad sėdi kažkokiame štabe toli nuo aktyvių karo veiksmų. Jei kas nors sprogdavo jiems kalbant telefonu, tėvas imdavo tikinti esą tai vyksta mokymai, nieko baisaus.
Pats taip pat nesidalinau tuo, ką žinau, su artimaisiais. Juk tėvas prašė jų nejaudinti.
– Dažnai sutikdavai tėvą priekinėse linijose?
– Tik tris kartus. Nors jo padalinyje buvau daugiau kartų. Vieną kartą ten lankiausi su savanoriais, kurie teikė pagalbą. Tačiau tuomet į priekines linijas manęs neleido. Tiesa, tą kartą susitikome ne ilgiau nei penkioms minutėms. Vėliau du kartus buvau su juo ir priekinėse linijose.
– Koks jausmas apima susitikus savo tėvą priekinėse linijose?
– Tai sunku apsakyti. Didžiavausi juo matydamas jį su kario uniforma, su ginklu rankoje. Kai pirmą kartą susitikome su juo priekinėse linijose, jis pirmą sykį gyvenime pasakė, kad manimi didžiuojasi. Išgirsti tai taip pat buvo labai malonu.
– O kai atvykai antrą kartą, tėvas tau pasakė daugiau nesiprašyti į priekines pozicijas..
– Kai atvykau pas jį antrą kartą, tądien jis man pasakė, kad daugiau nė neprašyčiau manęs nuvesti į priekines pozicijas. Tai buvo 2016-ųjų kovo 16 dieną, likus dviem savaitėms iki jo mirties.
Tądien švenčiau gimtadienį gimtadienį, priprašiau jį mane nuvesti į baisiausią vietą. Tai buvo savotiška „dovana“ man. Anksčiau šį pozicija buvo vadinama Chuliganu. Kai ten atėjome, į mus pradėjo šaudyti iš minosvaidžių. Supratome, kad reikia trauktis, nes tuojau bus dar blogiau.
Kai traukėmės iš vieno blindažo į kitą, vis toliau nuo separatistų, jis man pasakė, kad jei man kas nors atsitiks, jis sau niekad neatleis. Todėl esą daugiau galiu net neprašyti, jis manęs niekur neves. Atsakiau, kad tuomet tegu jau grįžta namo ir nieko jo neprašysiu.
– Dar prieš tai jis buvo sužeistas, tačiau nei tavo šeimos, nei karių patarimų nebegrįžti į frontą jis nepaklausė?
– Tai atsitiko likus kiek daugiau nei pusei metų iki tėvo mirties. Ten taip pat pradėjo šaudyti iš minosvaidžių. Jis bandė suvaryti visus į slėptuvę, bėgo per kaimą ir virš jo sprogo 120 kalibro mina. Skeveldros jam susmigo į kaklą ir tarp menčių.
Po operacijos jis man paskambino ir pasakė, kad yra šiek tiek sužeistas. Tačiau jau iš balso supratau, kad tėvas yra greičiausiai po narkozės. Suvokiau, kad bendros narkozės niekas nedaro, jei tai yra menki sužeidimai.. Tuomet jis man pasakė tiesą. Mamai nusprendėme pasakyti viską tik tuomet, kai jis jau grįš namo.
Patyręs sužeidimus tėvas sugrįžo į Kijevą, tačiau po mėnesį trukusios reabilitacijos pasakė, kad privalo grįžti pas savo vyrus. Tėvas buvo pakankamai užsispyręs. Žinojau, kad jei jau nusprendė, aš jo neperkalbėsiu.
– Iki dienos, kai turėjo grįžti namo, jis neišgyveno dienos. Sakei, kad būtent tai tau sunkiausia yra priimti.
– Kitą dieną po to, kai tėvas žuvo, jis turėjo būti išvestas iš priekinių linijų į Torecką, kuris tuo metu dar vadinosi Deržinsku. Tėvas planavo sugrįžti namo, nes tuo metu jau tarnavo ilgiau, nei buvo nurodyta jo kontrakte. Iki taikaus gyvenimo jam pritrūko vienos dienos.
Tai atsitiko kovo 31 dieną. Tądien Zaicevės kaimas buvo stipriai apšaudomas. Kiek žinau, į namą, kuriame gyveno mano tėvas ir kiti kariai, buvo nusitaikyta tyčia. Kai apšaudymas tapo itin stiprus, jie nusprendė pasislėpti rūsyje, esančiame už kelių metrų nuo namo.
– Sunku įsivaizduoti, kaip priimti informaciją, kad tavo tėvas žuvo. Kaip visa tai įvyko?
– Maždaug septintą valandą ryto man paskambino jo vadas. Tas vyras vos už mane vyresnis vos porą metų, todėl vienas į kitą visuomet kreipdavomės „tu“. Tądien jis kreipėsi į mane „jūs“ ir trumpai išbėrė žodžius, kad mano tėvas žuvo. Po to iš karto padėjo ragelį.
Tiesą pasakius, iš pradžių pamaniau, kad tai toks karinis pokštas. Juk jie jau turėjo būti Torecke. Paskambinau kariui, su kuriuo buvo mano tėvas. Tada sužinojau, kad tai tiesa..
Išėjau iš kambario, mama tuo metu kuo ramiausiai ruošė pusryčius, paklausė, ar norėsiu papusryčiauti prieš darbą. Susikaupiau ir pasakiau, kad tėvo nebėra. Be abejo, tuomet prasidėjo didžiulė isterija.
Kas dėjosi mano galvoje, sunku nupasakoti. Pamenu kai kuriuos savo veiksmus, šoką, kurį patyriau. Kas vyko maždaug dvi savaites po to, sunkiai prisimenu..
– Tai buvo diena, kai tavo gyvenimas pasikeitė iš esmės?
– Vieną vertus, gyvenu kaip ir gyvenęs, tik turiu daugiau atsakomybių. Šeima, už kurią buvo atsakingas tėvas, dabar yra ant mano pečių.
Be to, manau, kad tapau šiurkštesniu, labiau konservatyviu. Dabar kai girdžiu apie tai, kad Rusija yra mums artima šalis, susinervinu. Patyriau, ką šie mūsų „broliai“ padarė mano šeimai.
– Atsirado noras atsikeršyti?
– Noras atsikeršyti yra, tačiau platesniu mastu. Nenoriu tik surasti minosvaidininką, kurio paleista mina nužudė mano tėvą. Noriu prisidėti prie to imperinio, šlykštaus Rusijos režimo sunaikinimo. Padaryti taip, kad jos neliktų arba, kad ji būtų aptverta tvora ir jie daugiau prie mūsų nelįstų. Noriu, kad visa tai pasibaigtų.
Tačiau jei Rusijos režimas nežlugs, niekas nepasibaigs. Mes tai jau matėme Sovietų Sąjungos laikais, vėliau Rusijos laikais. Mes galėjome tai stebėti Čečėnijoje, Gruzijoje, dabar – Ukrainoje. Kas bus kitas? Galbūt Lietuva? Galbūt Estija?
Jie nesustos, jeigu jų nesustabdysime. Todėl tai reikia daryti.
– Būtent nusprendei tapti jūsų pėstininku?
– Maždaug prieš porą mėnesių priėmiau šį sprendimą. Seniai galvojau tarnauti, o dabar sulaukiau pasiūlymo. Suprantu, kad kariuomenei reikia sukurti normalią spaudos tarnybą. O aš, žurnalistas, kuris turi pakankamai patirties dirbant fronte, galiu tai padaryti. Be to, galiu ir kovoti.
Kodėl būtent jūrų pėstininkai? Seniai juos pažįstu ir gerbiu. Tikrai nieko nebijau, juk visa tai jau mačiau.
– Šeima, greičiausiai, neapsidžiaugė sužinojusi, kad eini į kariuomenę?
– Jie sureagavo ramiai. Matyt jautė, kad tai anksčiau ar vėliau atsitiks. Juk ir taip vis daugiau laiko praleisdavau fronte. Be to, jie žino, kad aš užsispyręs kaip ir tėvas, todėl perkalbėti manęs nepavyks. Kam tuomet kelti barnį?
– Nemažai kalbama apie tai, kad ukrainiečiai pavargo nuo karo. Tave tokie žodžiai turėtų gerokai erzinti..
– Manau, kad tokie žmonės gali eiti velniop.. Neįmanoma pavargti nuo karo, jei sėdi ramiai savo namuose už 800 kilometrų nuo fronto linijos. Priekaištaujama, kad iš mūsų atlyginimų 1,5 procento keliauja armijai. Atleiskit, bet tai ne didelė kaina už tai, kad prie tavo namų nekrenta priešo minos.
Jie nori susitarti su priešu? Tegu pirmiausia pabando susitarti su manimi, norėčiau tai pamatyti.. Duosiu jiems dar visą būrį žmonių, su kuriais tegu pabando susitarti.
– Tačiau naujoji Ukrainos valdžia vis dar kalba apie galimą susitarimą?
– Į mūsų valdžią dabar atėjo labai daug neprofesionalių žmonių. Jie jau spėjo, mano manymu, priimti daug neadekvačių sprendimų. Kitą vertus, yra daug atvejų, kai jie turėtų įsikišti, tačiau to nedaro. Mūsų naujasis prezidentas rinkimų kampanijos metu daug kritikavo savo pirmtaką ir bandė parodyti, koks „kietas“ yra. Tačiau, kai separatistai neseniai nužudė mūsų keturis karius, Volodymyras Zelenskis tik paskambino Vladimirui Putinui ir paprašė ką nors padaryti, kad separatistai nešaudytų.
Ar taip turi elgtis kariaujančios valstybės prezidentas? Ar jie bandys susitarti, aš nežinau. Penkerius karo metus mes turėjom tik iš vienos kariaujančios pusės neadekvačią valdžią. Juk Rusija yra nenuspėjama ir niekada nežinai, ko iš jos tikėtis. Tačiau, panašu, kad dabar iš abiejų kariaujančių pusių valdžia yra neadekvati.
Nežinau, ko tikėtis. Reaguosime į įvykius ir veiksime. Žinau, kad žmonės Ukrainos tikrai neatiduos.
– Tarptautinė bendruomenė daro pakankamai, kad padėtų išspręsti šį konfliktą?
– Galiu išskirti kai kurių šalių darbą – Lietuvos, Kanados, JAV, Lenkijos, Slovakijos. Jos mums padeda net fiziškai, juk Lietuva mums davė šaudmenų. JAV ir Kanada mus siunčia ginkluotę. Šios šalys tiesiog ima ir daro.
Deja, kai kurioms kitoms šalims mūsų karas nerūpi. Maža to, dalis Europos valstybių yra prorusiškos. Tarp jų, deja, yra ir Vokietija ar Italija.
Suprantu, kad sankcijos daro savo ir jos svarbios. Deja, kartais kitų šalių veiksmai apsiriboja tik susirūpinimo išreiškimu.
