Šiltą liepos vakarą tuzinas jaunuolių Vokietijos Acheno mieste naršė po parduotuvių atliekų konteinerius bandydami gelbėti išmestą, bet dar tinkamą vartoti maistą. Prie pigių prekių parduotuvės „Penny Markt“ staiga pasigirdo džiaugsmo klyksmas – viena mergina tarp daugybės konteineryje rastų maisto produktų rado savo mėgstamiausią daržovę – kaliaropę.
Dauguma jaunuolių buvo studentai, ir tai jiems buvo pirmas kartas. Jie ėmėsi šios veiklos ne dėl nepritekliaus, bet iš idėjos, nes kritiškai vertina perteklinį vartojimą.
Jaunuolius lydėjo patyrę instruktoriai, kurie rengia tokius mokymus kartą per dvi savaites.
Vienas jų yra 32 metų Tobias Koschmiederis, dirbantis slaugos namuose.
„Nematau prasmės mokėti už maistą, kurio galiu gauti nemokamai, nes kiti jį išmeta“, – Vokietijos žurnalui „Der Spiegel“ paaiškino vyras.
Jo partneris yra 30-metis Christianas Walteris, taip pat dirbantis socialinėje srityje. Save vadinantis socialistu, jis maištauja prieš kapitalizmą, kuris esą skatina perteklinę produkciją.
Ir šiukšlės turi savininką
Klestinčia ekonomika galinčioje pasigirti Vokietijoje kasmet išmetama 18 mln. tonų maisto, arba tiek, kiek visa šalis pagamina per penkis mėnesius.
39 proc. maisto atliekų išmeta gyventojai, o 14 proc. – prekybininkai. Nors pastarasis skaičius neatrodo įspūdingas, jis tolygus 2,6 mln. tonų maisto per metus.
Tarp šių atliekų gali būti ir jogurto, kurio galiojimo laikas artėja prie pabaigos, ir pažeistų daržovių, ir netgi tą pačią dieną iškeptų duonos gaminių.
Iš parduotuvių lentynų šie produktai dažnai keliauja į lauke stovinčius konteinerius. Čia juos gali rasti žmonės, ieškantys nemokamo maisto. Bet yra vienas keblumas: kapstymasis po šiukšlių konteinerius laikomas vagyste.
Vokietijos įstatymai šiuo klausimu labai griežti: viskas, kas yra randama privačioje teritorijoje, priklauso jos savininkui arba nuomotojui. Galbūt kai kam tai nuskambės keistai, bet ta pati taisyklė galioja ir šiukšlėms.
Žaliųjų partijai priklausantis Hamburgo teisingumo ministras bandė legalizuoti kapstymąsi po šiukšlių konteinerius nacionaliniu lygiu, bet jam nepavyko.
Tačiau įsižiebusios diskusijos labai išpopuliarino šį reiškinį, kuris angliškai vadinamas „dumpster diving“, arba „nardymas atliekų konteineriuose“.
Šešios „nardymo“ taisyklės
Šiandien žmonės, vadinami friganais, tai daro ne spaudžiami nepritekliaus, o vedami idėjos tausoti gamtą ir atsakingai naudoti jos išteklius. Jie stengiasi riboti dalyvavimą šiuolaikinėje ekonomikoje, kurią laiko ydinga.
Jie maištauja prieš vartotojiškumą, kaip ir grupė jaunuolių, liepą šturmavusių Acheno parduotuvių atliekų konteinerius.
Grupės instruktorius Ch.Walteris iš pradžių paaiškina svarbiausias taisykles.
Pirma, būtina mūvėti pirštines ir nevartyti atliekų per daug energingai, nes šitaip lengva susižeisti ir gauti kraujo užkrėtimą.
Antra taisyklė – elgtis tyliai ir netrikdyti kaimynų, kad jie neiškviestų policijos.
Trečia – atsargiai rinktis valgomus produktus ir dėti į šalį supelijusius. Tiesa, čia gali būti išimčių: apipelijęs duonos šonas jau daro nevalgomą visą kepalą, o, pavyzdžiui, pelėsio pažeistą sūrio galą galima nupjauti.
Grupės turas prasidėjo ne itin sėkmingai. Prekybos centras „Rewe“, ilgą laiką buvęs maisto ieškotojų Meka, neseniai ant konteinerių uždėjo spynas. Pasukę link kitos netoliese esančios parduotuvės jaunuoliai atsirėmė į užrakintus vartus.
Tokiais atvejais instruktoriai primena ketvirtą taisyklę: neliesti konteinerių, esančių uždarose teritorijose, nes tai prilyginama įsibrovimui. Tačiau už pirmąsias dvi nesėkmes maisto ieškotojai atsigriebė parduotuvėje „Penny Markt“, kur studentė rado savo išsvajotą kaliaropę.
Čia ateina laikas prisiminti penktą taisyklę: neimk visko, palik produktų ir kitiems ieškotojams. Taip pat ir šeštą – palik vietą tvarkingą.
Po dviejų valandų turo jaunuoliai įsitaisė ant žolės, bendrą laimikį sudėjo į krūvą ir mėgavosi vakariene, tvyrojo šventinė atmosfera.
Produktus sudeda atskirai
Konteinerių naršytojų judėjimas Vokietijoje neseniai gavo savo globėją – 42 metų Cornelių Strangemanną, kuris šalies šiaurėje esančiame Brėmeno mieste turi parduotuvę „Lestra“.
Prieš 50 metų jo tėvo įkurtoje parduotuvėje šiandien dirba 180 žmonių, o metinės pajamos siekia 25 mln. eurų.
„Man tiesiog skauda, jei reikia išmesti maistą, – žurnalui „Der Spiegel“ prisipažino parduotuvės savininkas. – Įsivaizduokite, gyvuliai buvo auginami ir skerdžiami, ananasai ir avokadai čia keliavo per visą pasaulį vien tam, kad atsidurtų šiukšliadėžėje?“
Jau dešimt metų C.Strangemannas leidžia savo parduotuvės atliekų konteineriuose ieškoti maisto.
Kai pirmą kartą pamatė du prie konteinerių besikuičiančius studentus, jie labai išsigando, bet vyras jiems pasakė: „Aš jums nedrausiu to daryti.“
Bet išgarsėjo C.Strangemannas visai neseniai, kai Vokietijoje prasidėjo ginčai dėl draudimo naršyti atliekas, o jis ant savo parduotuvės sienos iškabino kvietimą raustis savo konteineriuose, o šalia – taisykles, kaip tai daryti tvarkingai.
Apie C.Strangemanną parašė žiniasklaida, ir jis pelnė gerojo kapitalisto reputaciją. Dabar prie jo parduotuvės kasdien ateina kelios dešimtys maisto ieškotojų.
Savo „Facebook“ paskyroje parduotuvės savininkas randa daug palankių atsiliepimų, nors pasitaiko ir tokių: „Aš niekada nesustosiu ten, kur kiti žmonės rausiasi šiukšlėse.“
Kai kurie socialinio tinklo vartotojai dalijasi patarimais siuntinėti maistą žmonėms, kuriems jo reikia. Bet C.Strangemannas į tokius siūlymus atsako: „Dar turėtume pasirūpinti ir pakuotėmis? Žinote, mes vis dėlto esame verslas ir negalime užsiimti vien labdara.“
Tačiau bent vieną patarimą jis įgyvendino: dar tinkamą vartoti maistą parduotuvės darbuotojai deda į atskirus vežimėlius, todėl niekam jau nebereikia kapstytis po konteinerius.
Lietuvos friganės istorija
Lietuvoje maisto gelbėjimas iš atliekų neišaugo į reikšmingesnį judėjimą, nors jo užuomazgų būta. Taip sako vilnietė Rita, kuri prieš penkerius metus pati išbandė šią veiklą naršydama po didžiųjų prekybos centrų konteinerius.
„Šiandien Lietuvoje mažai yra likę kur „nardyti“, – „Lietuvos rytui“ sakė vilnietė. – Dabar nebent tiesiog pasiseka ką nors pamatyti ir pasiimti, bet, manau, jau nelabai kas linkęs išmesti ką nors naudingesnio, o maisto konteineriai rakinami.
Buvo ir tebėra „Facebook“ grupė „Free Your stuff“, arba vadinamoji atiduotuvė, ten rinkdavosi „dumpster diver’iai“, bet dabar visokios ponios ten servizus siūlo.“
Rita pasakojo, kad Vilniaus konteinerių naršytojai anksčiau rinkdavosi Klaipėdos gatvėje esančiame kiemelyje, kuris buvo vadinamas „Infoshop’u“.
„Tai buvo driskių, pankų ir šiaip visokių žmonių vieta. Pankrokas ir šiukšlės buvo išvien. Ten buvo biblioteka, „freeshop’as“ ir žmonės dalijosi savo radiniais.
Kaune viena „Rimi“ parduotuvė labai populiari buvo, pažįstamas per tvorą šokinėdavo batono ir užtepėlių“, – prisiminė Rita.
Nors šiandien jau nebeturi laiko tokiai veiklai, moteris tebelaiko save frigane. Neseniai radusi išmestų teatro baldų ir dekoracijų Rita juos pasiėmė ir bandys ką nors sumeistrauti.
Kai kurie friganai, kuriuos pažinojo Rita, neturėjo kur gyventi, kiti sunkiai vertėsi dirbdami už minimalų atlyginimą.
Bet ieškoti maisto konteineriuose juos vertė ne vien gyvenimo sunkumai.
„Idėja yra nepirkti nieko, nes šiukšlių ir taip yra pakankamai, – friganizmo esmę paaiškino vilnietė. – Man visada rūpėjo planeta ir, kiek galiu, visada stengiuosi rinktis alternatyvą. Bet dabar, man atrodo, viskas nebe taip priklauso individualiai nuo kiekvieno, ypač atsižvelgiant į dabartinių klimato problemų mastą.“
Prie konteinerių nebeprieisi
Rasti friganų Lietuvoje pavyko ir „Maisto bankui“, kai 2014 m. kūrė dokumentinį filmą apie maisto švaistymą. Kaune gyvenantys jaunuoliai šios labdaros organizacijos filmavimo grupei pasakojo, kaip sočiai ir visavertiškai valgo neišleisdami nė cento.
Tačiau šiandien, pasak „Maisto banko“ plėtros vadovo Vaidoto Ilgiaus, Lietuvoje sunku prieiti prie tokių atliekų konteinerių, kuriuose būtų galima surasti dar tinkamo vartoti maisto.
„Kai kūrėme filmą, konteineriai tiesiog stovėjo prekybos centrų prieigose, nebūtinai aptvertoje teritorijoje. Bet kas galėjo įlįsti, ką nors rasti ir pasiimti.
Dėl to atsirado ir besidominčių“, – prisiminė „Lietuvos ryto“ pašnekovas.
Šiandien parduotuvės stengiasi riboti priėjimą prie savo atliekų – ir ne vien dėl mėgėjų jose pasikapstyti.
Tverti ir rakinti atliekų saugojimo vietas taip pat paskatino kai kurių gyventojų pomėgis išvežti ir išpilti savo komunalines atliekas į svetimus konteinerius. Be to, atlieka kažkam gali būti žaliava, kurią tinkamai sutvarkius galima ir uždirbti.
Pasikeitė ir technologijos, atsirado specialūs uždari konteineriai, į kuriuos ir norėdamas iš išorės nepateksi.
„Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje prekybininkai traktuoja atliekas kaip savo turtą ir vis labiau jas saugo, ribodami priėjimą prie jų, – aiškino V.Ilgius. – Užsienyje netgi yra žinoma atvejų, kai atliekos būdavo apipilamos specialiais chemikalais, kad jų niekas nepaimtų.“
Anot pašnekovo, į pramoninius konteinerius patekti šiandien beveik neįmanoma, o buitiniuose nieko tinkamo nerasi.
„Mada palikti maisto prie konteinerių galbūt yra likusi, tačiau aš asmeniškai ją pastebiu vis rečiau“, – sakė pašnekovas.
Anksčiau taip esą darydavo ir prekybininkai, ir visuomeninio maitinimo įstaigos.
Nepasiekiama ir tara
Restoranų grupės „Fortas“ rinkodaros vadovas Kęstutis Markevičius teigė, kad jų technologinė linija tiesiog nepalieka maisto likučių.
„Mes neturime jokio centralizuoto sandėlio, viską gaminame pačiame restorane. Produktų apdirbimas, paruošimas, marinavimas – viskas vykdoma kiekviename konkrečiame restorane, – aiškino pašnekovas. – Visus patiekalus gaminame tik užsakius, nesispecializuojame renginių aptarnavimo srityje, todėl neturime iš anksto paruoštų produktų, kurių likučiais galėtume pasidalyti.“
Pasak restoranų grupės atstovo, friganai net ir norėdami negalėtų pasikapstyti jų atliekose.
„Gyvulinės kilmės atliekos keliauja į atskirus konteinerius, kurie nėra pasiekiami kitiems asmenims.
Mes turime sutartį su įmone, kuri atskirai išveža šias atliekas“, – paaiškino K.Markevičius.
Anot pašnekovo, socialiniuose paribiuose esantiems žmonėms galėtų būti aktuali tara, bet ir ji yra laikoma restoranų patalpose, išrūšiuojama ir išvežama.
„Tarėmės su „Maisto banku“, kaip galėtume bendradarbiauti. Labai norėtume prisidėti, tačiau mes to maisto likučių neturime“, – sakė restoranų grupės atstovas.
Atliekamas maistas – labdarai
Maisto perteklių surenkanti labdaros ir paramos organizacija „Maisto bankas“ bendradarbiauja su 500 parduotuvių 81 mieste.
Iš 8174 tonų pernai surinkto maisto beveik 5 tūkst. tonų atkeliavo iš prekybininkų, didmenininkų ir maisto gamintojų.
„Jeigu nebūtų atiduotas labdarai, šis maistas būtų utilizuotas arba kitaip prarastas. Taigi mūsų pagrindinis darbas yra kiekvieną dieną važiuoti į parduotuves ir surinkti besibaigiančio galiojimo prekes.
Dažniausiai tai būna produktai, kurių galiojimas baigiasi tos pačios dienos vidurnaktį“, – aiškino „Maisto banko“ plėtros vadovas V.Ilgius.
Surinktas maistas yra išrūšiuojamas, peržiūrimas ir atiduodamas socialinėms organizacijoms, kurios maitina nepasiturinčius asmenis. Dalis maisto yra atiduodama šeimoms, kurias atsiunčia savivaldybių socialiniai darbuotojai.
„Stengiamės surinkti maistą ryte ir atiduoti jį apie pietus, kad žmonėms dar liktų laiko jį suvalgyti arba perdirbti verdant ar šaldant, tokiu būdu pratęsiant jo galiojimo laiką“, – aiškino V.Ilgius.
