Kai po Jungtinės Karalystės sostinę pradėjo sklisti kalbos apie dar vieno eilinio futuristinio stiliaus dangoraižio statybą, karališkojo sosto paveldėtojas princas Charlesas įgėlė: „Regis, kad Londonas pavirsta absurdišku iškylos stalu. Turime milžinišką agurką, dabar atsiras ir didžiulė druskinė.“
Milžinišku agurku sosto įpėdinis pavadino tėvynainio Normano Fosterio kūrinį.
Į erdvėlaivį panašų, aptakios formos, žalsvo stiklo statinį architektas sukūrė Šveicarijos draudimo kompanijos užsakymu.
Dangoraižis iškilo Sent Meri Eiks gatvėje, todėl oficialiai vadinamas Meri Eiks bokštu („St Mary Axe“).
Bet ironijos nestokojantys londoniečiai pasirodė esantys itin šmaikštūs. Jie sugalvojo statiniui daugybę iškalbingų pavadinimų: kukurūzų burbuolė, pupų ankštis, pušies kankorėžis, gilzė, cigaras, ištemptas kiaušinis. Galiausiai įsitvirtino pravardė „Gherkin“ – „Agurkėlis“.
Princas prieš dangoraižius
Karą su dangoraižiais Jungtinės Karalystės monarchės Elizabeth II sūnus princas Charlesas pradėjo dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir dar kurį laiką savo mūšius laimėdavo.
Pavyzdžiui, atkalbėjo investuotojus nuo vokiečių architekto Ludwigo Mieso van der Rohe projekto finansavimo. Jo statinį princas Charlesas pavadino milžinišku stikliniu kelmu, kuriam vieta Čikagoje, o ne Londono Sityje.
Be užsakymų Jungtinės Karalystės sostinėje liko pasaulinio garso architektai Zaha Hadid ir N.Fosterio jaunystės draugas Richardas Rogersas.
Princo Charleso elgesys papiktino daugelį jo tėvynainių. Laikraštis „The Sunday Times“ išspausdino laišką, kuriame buvo pasmerkta Jos Didenybės sūnaus architektūros politika. Ji buvo pavadinta lobizmu po kilimu.
Šį laišką pasirašė žymūs architektai modernistai, tarp jų ir N.Fosteris.
Nori to ar nenori Velso princas Charlesas, bet Londono vaizdas dabar jau greitai keičiasi.
Kai kurie iš pradžių pašaipų ir nepalankumo sulaukę projektai dabar jau užima tvirtą vietą britų širdyse. Taip atsitiko ir su Sityje išaugusiu „Agurkėliu“.
Išdygo menkame plote
Šiam stikliniam statiniui skirtas žemės lopinėlis pasirodė itin mažas – iš viso 0,57 ha. Čia buvo įsikūrusi senoji „Baltic Exchange“ (Baltijos birža), beveik visiškai sugriauta airių teroristų sprogdinimų.
N.Fosteris ilgai laužė galvą, kaip 180 m aukščio statinį įterpti tarp daugybės šioje vietoje jau esančių pastatų. Bet kas ieško – visuomet randa. Taip atsitiko ir N.Fosteriui.
„Agurkas“ – pirmasis dangoraižis pasaulyje, pretenduojantis į ekologinio statinio vardą. Jo sienos ir kartu langai – stiklo blokai.
Dėl dienos šviesos gausos bokštas elektros energijos suvartoja perpus mažiau nei kiti tokio dydžio dangoraižiai. Į statinį oro srautai patenka pro prasiveriančias fasado sąvaras ir cirkuliuoja tarp apželdintų zonų. Šį principą N.Fosteris pavadino natūralaus kvėpavimo sistema.
Pirmuosiuose dangoraižio aukštuose įsikūrė daugybė parduotuvių, o viršuje – panoraminiai restoranai. Po stiklo kupolu įrengta apžvalgos aikštelė.
Norinčių patekti į „Agurką“ nemažai: eilė nusidriekia iš paties ryto. Pakanka vienu iš greitaeigių liftų pakilti į padebesius – ir visas Londonas kaip ant delno.
Žaisliniai atrodo tiltai per Temzės upę, istorinė Tauerio tvirtovė, Sitis – vienas didžiausių pasaulyje komercinių ir finansinių centrų, Šv. Pauliaus katedra, parkai. Atrodo, kad kaimynystėje esančius dangoraižius galima paliesti ranka.
„Agurkas“, tapęs šiuolaikinio Londono simboliu, sušmėžavo keliuose žinomuose filmuose. Kaip antai „Haris Poteris ir Netikras princas“, „Lemiamas taškas“, „Esminis instinktas II, televizijos serialuose „Šerlokas“ ir „Liuteris“.
Vienoje iš bondiados serijų – „Spektre“ – šiame pastate buvo įkurdintas britų žvalgybos MI-6 štabas.
Architektą įšventino į riterius
Tad dangoraižį „Agurkėlį“ britai iš pradžių kritikavo, paskui pamilo ir autoriui įteikė prestižiškiausią Jameso Stirlingo premiją. Taip nusprendė Karališkasis britų architektų institutas.
1990-aisiais Jungtinės Karalystės monarchė Elizabeth II įšventino N.Fosterį į riterius. Po dešimties metų Jos Didenybė architektą iki gyvos galvos pakėlė peru (Anglijos aukštųjų bajorų titulas. – Red.) ir suteikė lordo Fosterio nuo Temzės krantų titulą.
Būsimasis lordas gimė 1935 metų birželio 1-ąją Mančesterio priemiestyje. Beje, kai kurie N.Fosterio biografijos faktai skiriasi net jo paties duotuose interviu.
Remiantis vienais šaltiniais, jo tėvas Robertas darbavosi vagonų statybos gamykloje. Motina Lilian – fabrike. Kiti šaltiniai teigia, jog būsimojo lordo tėvas buvo lombardo savininkas.
Baigęs mokyklą Normanas įsitaisė klerku į miesto iždą. Darbas buvo nuobodus ir monotoniškas.
„Pirmai galimybei pasitaikius bėgau iš namų, kad tik nematyčiau aprūkusių Mančesterio užkaborių“, – prisimena N.Fosteris.
Berniukas šokdavo ant dviračio ir lėkdavo ten, kur laukė kiti pasauliai. Valandų valandas su molbertu klaidžiojo po Mančesterio miesto centrą, apžiūrinėjo ir piešė Viktorijos laikų statinius.
Jau vaikystėje N.Fosteris domėjosi architektūra, bet net nedrįso svajoti apie studijas universitete. Jo žodžiais tariant, šansų patekti ten paprastam vaikinui iš darbininkų gyvenvietės pakraščio buvo ne daugiau, nei tapti Romos popiežiumi.
Lūžis – užsakymas Ipsviče
Dvejus metus ištarnavęs karališkosiose karinėse oro pajėgose, N.Fosteris visam laikui įsimylėjo dangų. Jau būdamas žinomas architektas gavo piloto licenciją.
Dabar į savo biurą ir objektus N.Fosteris skraido sraigtasparniu ar reaktyviniu lėktuvu – jei statybų aikštelė toli.
Baigęs tarnybą karališkosiose oro pajėgose N.Fosteris dirbo kur pakliuvo: kepykloje, baldų parduotuvėje, ledų pardavėju, apsaugininku naktiniame klube. Bet minties apie architektūrą neatsisakė.
Sukaupęs deramą pinigų sumą įstojo į Mančesterio universitetą. Paskui, laimėjęs magistro stipendiją studijoms Yale’io universitete, dvejus metus praleido Amerikoje. Čia susidraugavo su tėvynainiu R.Rogersu.
1963-iaisiais abu grįžo į Angliją. Kartu su savo būsimomis antromis pusėmis nedideliame Normano bute atidarė architektūros studiją „Team 4“ („Komanda 4“).
Pasirinkę pramoninių objektų sritį N.Fosteris ir R.Rogersas pelnė inovatyvių architektų ir aukštųjų technologijų architektūros tėvų reputaciją. Po ketverių metų „Komanda 4“ subyrėjo ir N.Fosteris įkūrė savo biurą.
1975 m. jo suprojektuotas stambios draudimo kompanijos biuras Rytų Anglijos Ipsvičo uostamiestyje tapo tikra sensacija. Architekto suprojektuotas pastatas pakeitė įprastinį įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti biuro statinys.
Išlenktas biuro fasado linijas N.Fosteris apvilko juodu stiklu, ant stogo įveisė sodą. Vėliau visiškas įstiklinimas taps neatskiriama jo architektūrinio braižo dalimi.
Po šios sėkmės N.Fosteriui pradėjo plūsti užsakymai. Dabar būtent jo statiniai nustato šiuolaikinio Londono veidą.
Daug kūrėjo pėdsakų
Mažai kas įsivaizduoja Jungtinės Karalystės sostinę be kabančio Tūkstantmečio tilto per Temzę arba stiklinio Britų muziejaus kupolo.
Modernizmo Mozartu vadinamas N.Fosteris stato ne tik savo tėvynėje. Jis sukūrė Honkongo oro uostą, metro Bilbao (Ispanija), dangoraižį „Hearst Tower“ Niujorke, parodų salę Singapūre, privatų kosmodromą „America“ Naujosios Meksikos valstijoje.
Kopenhagoje (Danija) statydamas namą drambliams zoologijos sode dirbo su tokiu pat užsidegimu, kaip ir kurdamas milžinišką oro uostą Kinijos sostinėje Pekine.
N.Fosteriui neegzistuoja didelių ir mažų užsakymų. Kurdamas ekologinio miesto Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai) projektą užsiima šviestuvų, baldų ir indų dizainu. Su tokiu pat užsidegimu Modernizmo Mozartas gali kurti durų rankenos ar praustuvo dizainą.
2000-ųjų pradžioje britas nukreipė žvilgsnį į Rusiją. Jo projektai buvo platūs geografine prasme ir keistoki formos požiūriu.
Bet nė vienas iš skambių sero N.Fosterio projektų, išskyrus Jekaterinburgo vario kompanijos biurą, nebuvo įgyvendintas 2008-aisiais kilus pasaulinei ekonomikos krizei.
Dėl to garsusis britas nė kiek nenuliūdo. Kaip prisipažino daugelyje interviu, jis niekada nenusimena, nes save priskiria prie tų žmonių, kuriems sekasi. Ir nesvarbu – anksčiau ar vėliau.
Asmeninio gyvenimo dramos
Architektūros maestro asmeninis gyvenimas paženklintas dramatizmo. Pirmąją santuoką su Wendy Cheesman po 25 metų nutraukė jos mirtis nuo vėžio.
Pora išaugino keturis sūnus – du iš jų įsivaikinti.
Antroji santuoka su indų kilmės dizainere ir architekte Sabiha Rumani Malik truko neilgai.
1996-aisiais N.Fosteris susipažino su ugniaplauke ispane Elena Ochoa ir dėl jos pametė galvą. Jo nė kiek netrikdė tas faktas, kad išrinktoji 23 metais jaunesnė už jį ir yra iš visiškai kito pasaulio krašto.
Psichoterapeutė ir televizijos laidų apie seksą vedėja E.Ochoa pagimdė jųdviejų dukterį Paolą ir sūnų Eduardo.
Trečioji sero N.Fosterio santuoka pasirodė kaip reta sėkminga, jis neatsidžiaugia savo vėlyvais vaikais. O E.Ochoa rūpinasi žymaus sutuoktinio fondo filialu Ispanijoje.
Kartą kažkas iš žurnalistų paklausė E.Ochoos Foster, ką ji padarytų sužinojusi, jog rytoj – paskutinė jos gyvenimo diena.
„Skubiai sukviesčiau visus, kuriuos myliu, ir surengčiau linksmą vakarienę. Ji pasibaigtų geriausiu flamenku iki aušros. Dar ištuštinčiau visą vyną iš namų rūsio“, – nė kiek nesusimąstydama atsakė Elena.
N.Fosteris mėgsta vien su žmona vaikštinėti po tuščius paplūdimius ar porai dienų pabėgti į Veneciją. Bet dažniausiai atostogauja su Paola ir Eduardo.
Suranda laiko viskam
Birželio 1 dieną 84-ąjį gimtadienį atšventęs N.Fosteris spėja darbuotis prie keleto projektų vienu metu. Jis randa laiko slidinėti kalnuose, valdyti lėktuvą, minti dviračio pedalus, bendrauti su šeichais ir prezidentais.
„Aš kaip žiurkėnas bėgimo takelyje. Visada judu ir niekada nesustoju“, – sakė architektūros maestro interviu laikraščiui „The Daily Telegraph“.
Praėjusiais metais N.Fosteris susikūrė „Instagram“ paskyrą. Tai padaryti jį privertė jaunesnysis sūnus Eduardo. Jis suteikė savo garsiajam tėvui pirmąsias socialinių tinklų raštingumo pamokas.
Dabar N.Fosteris aktyviai bendrauja su savo gerbėjais ir nuolat įkelia nuotraukų. Jis leidžiasi fotografuojamas per rytinius pasibėgiojimus. Bet neįsileidžia svetimų į savo namus.
„Mano namų niekada nepamatysite – kad ir kokios būtų aplinkybės. Ir taip elgiuosi iš pagarbos savo šeimai. Mano namas – mano slėptuvė, kur galiu pasislėpti. Kai ją atidarysiu pašaliniams, ji nustos mane saugoti“, – atsako N.Fosteris į klausimą, kodėl jo namų durys uždarytos svetimiems.
Kai užklumpa sunkus metas, norisi pamąstyti ir rasti problemos sprendimo būdą, N.Fosteris, kaip ir jaunystėje, sėda ant dviračio ir pasileidžia, kur akys mato. Arba prie lėktuvo vairalazdės. Bet visais atvejais, kaip sako architektas, jį labiausiai gelbėja darbas.
Kalbant apie užsitęsusį karą su princu Charlesu, atrodo, kad strateginė persvara ne britų sosto įpėdinio naudai.
Neseniai seras N.Fosteris gavo pritarimą dar vienam projektui Sityje – 305 metrų aukščio dangoraižiui „Tulpė“. Jo statyba bus pradėta kitais metais.
Nepaisant garbingo Modernizmo Mozarto amžiaus, jis, kaip ir anksčiau, kupinas idėjų. Pastaruoju metu, rimtai susidomėjęs kosmoso tema, kuria Mėnulio ir Marso apgyvendinimo projektus.
Būtų įdomu žinoti, ką apie tai mano princas Charlesas.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
