Išsinuomokite apartamentus viename prabangių Maskvos viešbučių. Užšifruotą savo kambario numerį atsiųskite žinute nurodytam mobiliojo telefono numeriui. Laukite žinutės su tiksliu susitikimo laiku. Būkite pasirengę.
Štai tokių taisyklių, panašių, kaip vaikai įsivaizduoja žaidžiantys šnipus, reikia laikytis norint susitikti su E.Snowdenu.
36-erių profesionalaus programuotojo, buvusio Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) darbuotojo išvaizda nepasikeitė: jis toks pat išblyškęs ir jaunatviškas.
Jau šešeri metai E.Snowdenas gyvena priverstinėje emigracijoje Rusijoje. JAV vyriausybė jį su 48-erių australų aktyvistu, žurnalistu ir portalo „WikiLeaks“ įkūrėju Julianu Assange’u laiko valstybės priešais.
Valstybės priešu E.Snowdenas tapo, kai žurnalistų padedamas atskleidė Nacionalinio saugumo agentūros („National Security Agency“ – NSA) sekimo sistemą.
Kaip tiksliai tam tikras geriausiai saugomas Amerikos paslaptis jis nutekino už šalies ribų ir kodėl taip pasielgė, tylėjo.
Bet apie tai dabar E.Snowdenas parašė knygą „Amžinas įrašas“ („Permanent Record“), kuri jau parduodama nuo rugsėjo 17-osios.
Pateikiame užsienio žurnalisto dvi su puse valandos trukusio pokalbio su E.Snowdenu įdomiausias vietas.
Stebi visuomenės susiskaldymą
– Visada tvirtinote: ne aš esu istorija. Dabar apie save parašėte 432 puslapius. Kodėl?
– Todėl, kad dabar svarbiau nei bet kada aiškinti visuomenei masinio sekimo ir masinės manipuliacijos sistemą.
Negaliu apibūdinti, kaip susikūrė ši sistema, neaiškindamas savo vaidmens, nes ir aš padėjau jai atsirasti.
– Ar tai nebūtų taip pat svarbu prieš ketverius ar šešerius metus?
– Prieš ketverius metus Barackas Obama buvo JAV prezidentas. Prieš ketverius metus beveik niekas nekalbėjo apie Borisą Johnsoną, o partija „Alternatyva Vokietijai“ (Alternative fur Deutschland“ – AfD) tik kėlė pašaipą. Dabar niekas nebesijuokia.
Pasaulyje visur matomas didėjantis visuomenės susiskaldymas, stiprėjančios autoritarizmo bangos, kurios ritasi per daugelį šalių.
Ir visur politikai, verslininkai suprato, jog gali pasinaudoti technologijomis, kad galėtų daryti įtaką įžengusiam į naują lygmenį pasauliui.
Mūsų politinė, teisinė, socialinė sistemos puolamos.
Manome, kad problema išsprendžiama, jei žmonių, kurių nemėgstame, vėl nelieka. Sakome: „O, tai Donaldas Trumpas. O, B.Johnsonas. O, vėl rusai.“ Bet problema ne D.Trumpas. Jis – problemos produktas.
– Sistemos klaida?
– Taip, ir dėl to parašiau knygą.
Ošia melagysčių jūra
– Rašote, kad norite pasakyti tiesą. Koks buvo didžiausias apie jus paskleistas melas?
– Jų nesuskaičiuojama daugybė. Didžiausias...
– ... kad esate rusų šnipas?
– Ne, kad turėjau planą atsidurti Rusijoje. Netgi NSA pripažįsta, kad Rusija niekada nebuvo mano tikrasis tikslas.
Bet melas nekontroliuojamas, nes tokia jo prasmė.
Tai tipiško karo, kuris šiuo metu aktualus, dalis. Faktai nebevaidina jokio vaidmens. Tai, ką žinau, ne taip svarbu nei tai, ką jaučiu. Ir tai žalinga demokratijai. Vis rečiau galime susitarti.
Jei negalime pripažinti, kas vyksta, kaip galime keistis nuomonėmis, kodėl tai vyksta?
– „Techninė bendruomenė, kuriai priklausau, ilgai buvo apolitiška. Mes save įtikinėjome, kad pasaulį darome geresne vieta gyventi“ – tai jūsų žodžiai. Ar tai motyvacija pasinerti į šnipinėjimo pasaulį?
– Tai skamba taip prasmingai. Anuomet mačiau tik beribes galimybes, nes po teroristinių išpuolių 2001-aisiais JAV vyriausybė taškėsi milijonais, kad priimtų į darbą kiekvieną, turėjusį techninių gebėjimų ir galintį užtikrinti saugumą. Turėjau ir viena, ir antra.
Buvau vaikas ir patekau į CŽV būstinę, tapau atsakingas už visą internetinį Vašingtono zonos tinklą. Visiška beprotybė.
Piktino purvinas elgesys
– Ar nebuvo įdomu, kad galėjote įsiveržti į bet kokį gyvenimą ir tokį įsilaužimą rėmė valstybė?
– Pradžioje dar nieko nežinojau apie masinį sekimą, nes tuomet dirbau CŽV, kuri užsiima iš asmenų gaunama žvalgybine informacija.
Bet kai buvau perkeltas į NSA, paskutiniame savo darbo poste tiesiogiai susidūriau su masinio sekimo įrankiais. Ir ten buvo tipas, turėjęs man vadovauti. Kartais atsigręždavo nuo stalo į mane, parodydavo tikslingai sekamo asmens nuogos žmonos nuotrauką ir sušukdavo: „Premija!“
– Buvo laikotarpių, kai sunkiai sirgote, kentėjote ir nuo depresijos. Ar kada nors buvo minčių apie savižudybę?
– Ne! Tai svarbu oficialiam įrašui: neturiu ir neturėjau minčių apie savižudybę.
Aš turiu filosofiškai pagrįstą nusistatymą prieš savižudybę. Jei kada nors krisčiau per langą, neabejokite – buvau pastumtas.
– Kai pradėjote rinkti informaciją, vėliau pramintą „Snowdeno failais“, dirbote Havajuose, informacijos platinimo biure. Skamba kaip anekdotas.
– Šiame biure buvau vienintelis darbuotojas. Grynas atsitiktinumas, kad ten patekau.
Po patirtų ligų stengiausi į viską žiūrėti kiek lengviau, vėl atnaujinti savo partnerystę, visa tai vėl nukreipti į normalias vėžes.
Užėmiau postą, kuris man leido turėti prieigą prie beveik visos NSA sukauptos informacijos. Kiti šiose patalpose dirbę darbuotojai žinojo, kad aš turėjau sistemos administratoriaus ir inžinieriaus patirties.
Ir jie sakė: „Tu gali mums padėti.“ Tokiu būdu turėjau neįtikėtinai plačią prieigą.
NSA niekada neįtarė, kaip gerai atlikčiau darbą šiame informacijos platinimo biuro poste.
– Tai buvo biuras po žeme, tiesa?
– Taip, tai buvo tunelis. Per Oahu salos centrą nusidriekia labai ilga gatvė. Ir ten yra maža automobilių stovėjimo aikštelė priešais masyvią karinių oro pajėgų bazę, kuri yra slapta NSA įstaiga.
Iš automobilių stovėjimo aikštelės tuneliu patenkama į kalną, ant kurio auga ananasai.
Slėpė išradingais būdais
– Kokiu būdu iš komplekso slapta išnešdavote duomenis?
– Negaliu atskleisti kiekvienos detalės, nes kada nors galbūt atsidursiu teisme. Ne dėl to, kad tai labai svarbu: jei kada nors stočiau prieš teismą, didžiąją savo gyvenimo dalį praleisčiau kalėjime.
– Rašote, kad kartais SD atminties korteles slėpėte Rubiko kube.
– Rubiko kubas ne tiek pravertė kaip slėptuvė, o labiau kaip dėmesį nukreipiantis manevras.
Man teko dažnai slapčia daiktus nešti iš šio pastato.
Rubiko kubą tikrai padovanojau kiekvienam biurui, sargybiniai matė mane ateinantį ir einantį visada su kubu rankoje. Aš buvau žinomas kaip „tipas su Rubiko kubiku“.
– Atminties korteles slėpėte net burnoje.
– Kai aš tai dariau pirmą kartą, jaučiausi nejaukiai ir bandžiau nedrebėti. Bet kažkuriuo metu pastebėjau, kad tai įmanoma, nes metalo detektorius neaptinka jokios atminties kortelės.
Joje mažiau metalo nei mano džinsų kniedėse.
– Ką veikėte paskutinę dieną Havajuose, iki skrydžio į Honkongą, kad susitiktumėte su žurnalistais?
– Galvojau, kaip viską organizuoti, ir apie tai, kad tik nepadaryčiau jokios klaidos. Man tada buvo liūdna, parašiau žinutę Lindsay.
– Lindsay Mills, tuometei savo draugei ir dabartinei žmonai. Ką parašėte?
– Tik tai, kad turiu išvykti darbo reikalais. Negalėjau jai sakyti, ką sumaniau. Jei būčiau papasakojęs Lindsay ar savo šeimai, o šie nedeldami nebūtų paskambinę į Federalinį tyrimų biurą (FTB), pagal JAV įstatymus jie būtų persekiojami kaip sąmokslo dalyviai.
Keisti šnipo pasiaiškinimai
– Savo atvykimą į Maskvą aprašote kaip pasivaikščiojimą: atsisakėte bendradarbiauti su rusų slaptąja – Federaline saugumo tarnyba (FST), ir jus paliko ramybėje.
Tai skamba neįtikėtinai.
– Mano paaiškinimas, kodėl rusų vyriausybė nepakorė manęs už kojų ir nekankino elektros srove, kad išgautų visas paslaptis, – kad į mus žvelgė visas pasaulis.
Jie tiesiog nežinojo, kaip turėtų šiuo atveju elgtis. Manau, kad nusprendė: palaukime.
– Ar turite draugų rusų?
– Aš sąmoningai laikausi tam tikro atstumo. Gyvenu savo gyvenimą angliškai kalbančioje bendruomenėje. Esu nevyriausybinės organizacijos „Freedom of the Press Foundation“ prezidentas. Ir esu namisėda – naminė katė.
Tad neturi reikšmės, ar esu Maskvoje, Berlyne, ar Niujorke, – kol yra ekranas, į kurį galiu žiūrėti.
– Koks gyvenimas už namų sienų?
– Susitinku su draugais mieste, kartu vakarieniaujame.
Su Lindsay einu pasivaikščioti po parką, važiuoju metro, taksi.
Ir nuolat smerkiu Rusijos vyriausybės žmogaus teisių suvestinius duomenis, laisvų ir sąžiningų rinkimų ignoravimą.
Bet nedarau jokių asmenukių prie Kremliaus, nes JAV vyriausybė tai panaudotų mano darbui diskredituoti.
Sako buvęs sąžiningas
– „WikiLeaks“ slaptą informaciją nutekinusi buvusi JAV karinės žvalgybos analitikė Chelsea Manning ilgai sėdėjo kalėjime ir dabar suimta.
„WikiLeaks“ įkūrėjas J.Assange’as suimtas, jam gresia išdavimas JAV. Jūs – kitas?
– Tikiuosi, kad ne. Bet jeigu būčiau norėjęs saugesnio gyvenimo, aš vis dar gyvenčiau Havajuose su moterimi, kurią myliu, ir kiekvieną mėnesį gaučiau įspūdingo atlyginimo čekį už labai nedaug darbo.
Jei neturėčiau galimybės grįžti namo, bent jau žinau, kad gyvenimą padariau geresnį.
Ir nesvarbu, kas įvyks, su tuo galiu susitvarkyti.
– Kaip buvęs šnipas tiksliai žinote, kaip užmaskuojama ir dezinformuojama. Kodėl turėtume tikėti bent vienu žodžiu iš to, ką parašėte?
– Neturėtumėte to daryti. Buvo sunku rašyti knygą, ir aš manau, kad buvau labai sąžiningas. Bet pamoka, kurią reikėtų išmokti skaitant, tokia: būkite skeptiški, abejokite manimi, analizuokite mane, abejokite manimi.
Bet tokio požiūrio laikykitės ir žmonių, kurių rankose valdžios svertai, atžvilgiu.
Parengta pagal „Der Spiegel“.
