Visas gydytojų prognozes paneigęs piligrimas nusprendė kitaip nei dauguma kovoti su siaubinga liga.
Vyras išmaišė Europą ir pėsčiomis nuėjo iki Atlanto vandenyno. Su vėžiu A.Spinelli grumiasi keliaudamas ir viešai kalbėdamas apie savo ligą, taip siekdamas sulaužyti visus ją gaubiančius tabu.
Milijonus įkvėpęs ir knygą apie savo gyvenimą parašęs italas „Lietuvos rytui“ sutiko duoti interviu apie ligai mestą iššūkį.
Gydytojai nedavė vilčių
Negailestingą vėžio diagnozę pasaulyje kasdien išgirsta tūkstančiai žmonių. Jis nesirenka, kam smogti, ir, nepaisant svarbių medicinos pasiekimų, daugeliui reiškia mirties nuosprendį.
46-erių italas A.Spinelli – vienas iš tos didžiulės armijos vėžio aukų. „Neoperuojamas pažengęs kasos vėžys“, – gydytojai buvusiam fotožurnalistui ištarė prieš šešerius metus ir davė daugiausia penkerius metus gyvenimo, tarsi nuosprendis jau būtų parašytas.
Prabėgo šešeri metai, o A.Spinelli, kitaip negu pranašavo medikai, ne tik gyvas, bet ir spėjo įveikti tiek kilometrų, kiek nepavyksta ir sveikiesiems.
Ne, šis optimizmu kerintis vyras stebuklingai nepasveiko, neatrado jokių alternatyvių vaistų ir nesigydė pas ekstrasensus. Jis iki šiol nešiojasi kraupią diagnozę ant pečių, kaip ir nuolatinę savo kelionių palydovę kuprinę.
Tikslas – kovoti su tabu
Išgirdęs medikų verdiktą jis tiesiog ėmėsi veikti – nusprendė žingsniuoti.
Taip per porą metų susikrovė įspūdingą apie 22 milijonų žingsnių bagažą.
Sirgdamas iš viso nuėjo beveik 15 tūkst. kilometrų, tai yra lyg 6 kartus iš Italijos į Lietuvą.
„Iki dabar esu įveikęs apie 15 tūkstančių kilometrų. Pradėjau skaičiuoti nuo 2017-ųjų vasario ne dėl to, kad ką nors parodyčiau, o dėl to, kad sergu.
Paprastai žingsniuojama per daug neviešinant, bet įvertinus ligą, kurią nešuosi su savimi, tai žinoti svarbu.
Neskirstau savo kelionių į sudėtingiausią ar ilgiausią, nes kiekviena jų skirtinga ir, jei atvirai, nežinau, kur baigsis.
Mano kelionė neturi terminų, ji baigsis tada, kai nebeturėsiu jėgų, – „Lietuvos rytui“ pasakojo daugybę sekėjų turintis A.Spinelli. – Mano tikslas nėra kovoti su vėžiu kaip su liga, bet su ją gaubiančiais tabu.“
Pasak jo, pernelyg mažai kalbama apie šią ligą, kuri kasdien nužudo tūkstančius žmonių.
„Mintis išsipasakoti man atėjo natūraliai, reaguojant į patirtą skausmą. Jei būčiau laikęs viską savyje, tai būtų tik pabloginę padėtį. Vaikščiojimas naudingas sveikatai, bet negydo vėžio. Tai visiškai aišku.
Jaučiu didžiulę atsakomybę, užgulusią mano pečius, nes šešerius metus sirgdamas vėžiu esu išlikęs, bet neišsigelbėjęs“, – apie savo pasirinkimą kalbėjo keliautojas, pabrėžiantis, kad su kiekvienu įveiktu kilometru jo baimės mažėja, o viltis auga.
Nukeliavo prie vandenyno
Keliauti jis pradėjo iš karto po to, kai atgavo jėgas po alinančių chemoterapijos ir radioterapijos procedūrų, kurios sukėlė daugybę komplikacijų.
Pradėjęs nuo 12 kilometrų kelionių pėsčiomis iš namų į ligoninę, kurie sukeldavo daug skausmo, nuo trumpų klajonių po kalnus, vėliau jis įveikė svarbiausius Europos piligriminius maršrutus, nors prieš ligą nebuvo tikintis.
Vyrą kelionėse visada lydi kuprinė, pavadinta „Babalu“, didžiulė medinė lazda „Testimonium“, apklijuota kelionių prisiminimais, ir 16 žiedų – po vieną už kiekvieną įveiktą chemoterapijos kursą.
Italas juokauja, kad vietos ant pirštų dar liko, todėl galėtų atlaikyti dar keletą chemoterapijos kursų.
„Išgirdus diagnozę mano pirmoji kelionė buvo horizontalioje padėtyje – gulint ant ligoninės lovos, tai yra kelionė mintimis, noras pabėgti į kalnus, kurių atspindį mačiau ligoninės lange.
Fiziškai pradėjau keliauti atgavęs jėgas po gyvybiškai reikalingo gydymo. Auglys nustojo augti po 16 mėnesių trukusios chemoterapijos ir radioterapijos, tačiau liko neoperuojamos būklės“, – sakė A.Spinelli ir pabrėžė, kad po to niekada nebesustojo – pakilo iš lovos ir ėjo.
Rašo kelionės dienoraštį
A.Spinelli žingsniamatis dabar tiesiogiai sukasi specialiai kelionėms sukurtame tinklaraštyje, kuriame įkelta ir daugybė įspūdingų nuotraukų iš jo maršrutų.
Bene daugiausia dėmesio sulaukė kelionė prie vandenyno, kai po alinančio ir ilgo gydymo kurso vyras savo piktybinę ligą „nusivedė“ prie Atlanto, sugebėdamas įveikti 2200 kilometrų.
„Atėjau pėsčiomis iki vandenyno, nors turiu neoperuojamą vėžį. Atsistojęs prieš Atlanto vandenyną garsiai surikau, o jis man atsakė: „Tu išprotėjęs, bet tik nesustok!“
Noriu pasidalyti šituo entuziazmu su tais, kuriems mažiau pasisekė nei man. Net jei mano vėžys pažengęs ir neoperuojamas, daugybė žmonių yra tokios pat būklės, bet, kitaip nei aš, neturi tokios vidinės jėgos.
Mano žingsniuose esate ir jūs ir būsite iki paskutinio mano jėgų trupinėlio“, – įveikęs tūkstančius kilometrų socialiniuose tinkluose kitus drąsino A.Spinelli.
Italas teigia, kad kelionės pėsčiomis padeda pažinti teritoriją ir įsivaizduoti istorijas tų žmonių, kurie keliavo tais pačiais takais.
„Ypač didelę įtaką man padarė vietovės, kuriomis keliavo ir Pranciškus Asyžietis“, – pasakojo A.Spinelli.
Vyras taip pat įveikė garsųjį Jokūbo kelią („Camino de Santiago“) ir prisipažino norintis ten dar kartą sugrįžti.
Medikai stebisi ištverme
Agresyvia vėžio forma sergančiam vyrui nieko gero nežadėję medikai stebisi ir analizuoja jo atvejį. A.Spinelli sako, kad mistikos čia nėra. Jo būklė vis dar sudėtinga, nes liga sustojo, tačiau nepasitraukė.
„Mano onkologas iš pradžių labai stebėjosi mano jėgomis, dabar jis įprato ir mano, kad viskas įmanoma tol, kol aš turėsiu ryžto eiti į priekį.
Čia nėra jokio stebuklo. Nors, kita vertus, aš negaliu žmonėms drausti taip manyti – tikėti stebuklu. Tad jei kas nors taip mano – tegul. Niekam nepakenks!“ – kalbėjo keliautojas.
Žygiams jis sakė specialiai nesiruošiantis, pasiimantis tik būtiniausių vaistų, tačiau pabrėžė, kad svarbiausias medikamentas – viltis.
„Keliauti, kai tau taikomas gyvybiškai reikalingas gydymas, pavojinga, nes imunitetas nusilpęs, o jėgų faktiškai nėra.
Reikia tikėtis, kad jas pamažu atgausi padedamas medikų, ir judėti, nes tai padeda atsigauti kūnui ir mintims.
Būtent jos čia atlieka pagrindinį vaidmenį – reikia nesileisti, kad tave užvaldytų neviltis, nepapulti į depresijos spąstus. Rankų nuleidimas gali tik paspartinti ligą. Labai svarbu turėti viltį, kas tai bus – jau antraeilis dalykas ir individualus pasirinkimas: aš pasirinkau eiti“, – savo filosofija dalijosi piligrimas.
Visas medikų prognozes paneigęs keliautojas kartais sustoja pasitikrinti sveikatos. Jis turėjo jau negyventi, bet iki šiol neturi metastazių.
„Kasos vėžys yra liga, kuri paverčia tave neįgaliu.
Tai labai nemalonu, bet reikia eiti į priekį. Svarbiausia, kaip mes prieisime tą pabaigą, o ne stengtis išmatuoti, kada ji bus.
Laikas yra dovana, mes negalime dėl jo priekaištauti. Diagnozė man, kaip ir daugeliui, buvo tarsi nuosprendis, laimė, negalutinis. Šiandien aš vis dar gyvas. Jeigu net medikai priblokšti, ar aš, ligonis, dar galėčiau ko nors norėti? Keliauju ir galvoju: man ir to gana, esu laimingas, kad dar esu gyvas“, – vertinti laiką ragino A.Spinelli.
Keliaudamas drąsina kitus
Savo keliones A.Spinelli aprašo tinklalapyje ir prieš porą metų išleistoje knygoje.
Jis turi tūkstančius sekėjų socialiuose tinkluose, kurie dėkoja už suteiktą viltį.
Į susitikimus su keliautoju ateina daugybė žmonių, norinčių išgirsti jo neeilinės ištvermės istoriją. Vyras sako, kad vėžys nebegali būti tabu, ir žada apie savo ligą pasakoti tol, kol turės jėgų.
„Nuo pat pradžių maniau, kad jei mano patirtis bus naudinga bent vienam žmogui šioje Žemėje, jau galėsiu laikyti save nugalėtoju, nepaisant visko, kas nutiko. Manau, kad suteikiau savo žemiškai kelionei prasmę. Džiaugiuosi, kad dar turiu jėgų apie tai pasakoti, – sakė kovos su vėžiu simboliu tapęs keliautojas. – Labai daug žmonių seka mano keliones, tačiau aš negaliu duoti kokių nors ypatingų patarimų.
Galiu tik būti šalia kaip draugas, kaip liudijimas, kad, nepaisant ypač sunkios diagnozės, viltis visada yra.“
A.Spinelli vis kartoja: pirmiausia reikia keliauti mintimis.
„Reikia ieškoti gėrio ten, kur yra blogis.
Pozityvo – ten, kur negatyvas, šviesos – ten, kur tamsa. Tam nebūtina žingsniuoti, bet būtina turėti jėgų ir norą toliau gyventi“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo A.Spinelli.
Savo keliones jis vadina himnu gyvenimui, kuriuo nori atsidėkoti už kiekvieną jam dovanotą dieną.
„Kiekvieną dieną, kai pramerkiu akis, esu laimingas – man kiekviena nauja diena yra dovana, nepaisant piktybinės ligos.
Aš daug ką praradau, bet ši liga niekada neatėmė ir neatims šypsenos nuo mano veido ir meilės iš mano širdies“, – atsisveikino optimizmo niekada nepraradęs keliautojas, kaip visuomet, palinkėdamas ne „gero vakaro“ ar „geros dienos“, o tiesiog „gero gyvenimo“.
Drįso mesti iššūkį klastingai ligai
Istorijų apie žmones superherojus, kurie išdrįso mesti iššūkį savo ligai ar negaliai, netrūksta. Jie gerina rekordus, skina sporto pergales, keliauja po pasaulį ir tampa įkvėpimu kitiems.
Vėžį įveikusi amerikietė plaukikė Sarah Thomas šią savaitę tapo pirmuoju žmogumi, 4 kartus be pertraukų perplaukusiu Lamanšo sąsiaurį. Iki šiol to padaryti nepavyko niekam. Įspūdingą rekordą pasiekusi 37-erių moteris plaukė daugiau nei 54 valandas, nors tik prieš metus baigė krūties vėžio gydymo kursą. Ji sakė, kad dėl šalto ir sūraus vandens buvo beprarandanti balsą, o plaukiant į jos veidą įsirėžė medūza, tačiau S.Thomas tikslą pasiekė. Ji nuplaukė beveik 200 km atstumą – kelias turėjo būti gerokai trumpesnis, tačiau pailgėjo dėl moterį blaškiusių srovių.
Savo pasiekimą amerikietė skyrė visiems su vėžiu susidūrusiems žmonėms ir tiems, kurie tik pradeda savo ligos kelionę. „Aš laukiau šio plaukimo daugiau nei dvejus metus ir taip sunkiai kovojau, kad galėčiau tai padaryti. Mano kelionė – visiems mums, kurie meldėsi už savo gyvenimą, kurie apimti nevilties klausė, kas toliau, ir kovojo su skausmu ir baime. Ji – mūsų šeimoms ir draugams, kurie laikė mus savo rankose ir parėmė, kai labiausiai reikėjo“, – rašė moteris savo „Facebook“ paskyroje.
Italė Beatrice Maria Adelaide Marzia Vio, kitaip vadinama Bebe Vio, tarsi gyvas pavyzdys Lietuvoje prasidėjusios reklamos kampanijos, skatinančios skiepytis nuo meningokokinės infekcijos. Ji neteko abiejų rankų ir kojų, kai būdama vos 11 metų susirgo žaibiška meningito forma. Didžiulį sekėjų būrį turinti 22-ejų mergina, nepaisant negalios, yra pasiekusi daugybę pergalių. Be kojų ir be rankų Bebe Vio yra iškovojusi daugybę visų spalvų medalių fechtavimosi varžybose, tarp jų ir paralimpinį auksą. Špagą ji laiko specialiai pritaikytu rankos protezu.
Charizmatiška atletė ne kartą socialinių tinklų paskyrose demonstravo savo protezų, skirtų sportui, dienai ir net vakarėliams su aukštakulniais, kolekciją. Naujas Bebe Vio iššūkis – išmokti fechtuotis kardu.
„Dauguma man patarė to nedaryti, nes smūgiuojant kardu naudojamas riešas, kurio aš neturiu. Man sakė, kad tai neįmanoma, kad nepasieksiu gerų rezultatų, kad tiesiog apsikvailinsiu. Bet aš noriu pabandyti. Vietoj užtikrintos pergalės su špaga geriau pralaimėsiu su kardu, bet mėgausiuosi kovos malonumu, mesdama iššūkį, kuris daugeliui būtų neįveikiamas“, – sakė daugelio žmonių įkvėpimu tapusi paralimpinė čempionė.
Milijonai žavisi ir australu Nicku Vujičičiumi, gimusiu be rankų ir be kojų, tačiau gyvenančiu visavertį gyvenimą. Žmogumi stebuklu vadinamas oratorius ir rašytojas skaito paskaitas visame pasaulyje ir moko kitus, kaip nugalėti visus sunkumus ir tikėti Dievą. Jo kelionės suplanuotos keleriems metams į priekį, jo klausosi sausakimšos salės, o knyga „Be ribų“ tapo tarptautiniu bestseleriu. Neturėdamas galūnių jis išmoko tokių dalykų, kurie neįveikiami daugeliui, – žaisti golfą, futbolą, plaukti ir net išbandė banglentę. Visus standartus sulaužęs vyras turi šeimą ir keturis vaikus.
„Jei nesulaukiate stebuklo, patys juo tapkite“, – yra sakęs N.Vujičičius, save vadinantis evangelistu be galūnių.
