Šiomis spalio dienomis Londono policijos vadovybė nesiliauja viešai atsiprašinėti ir atgailauti dėl itin juodos dėmės ant savo munduro: gėdingai subliūškusios bylos „Operation Midland“.
Barstytis galvą pelenais Skotland Jardo vadams tikrai yra už ką. Mat nuo 2014-ųjų rudens iki 2016-ųjų pavasario didelės policijos detektyvų pajėgos buvo mestos tirti iš piršto laužtos istorijos: neva prieš 40 metų aukščiausiuose britų politinio elito sluoksniuose ir struktūrose – Parlamente, vyriausybėje, saugumo tarnybose ir ginkluotosiose karinėse pajėgose – veikė „VIP pedofilų“ grupuotė.
Policijos vadai tuomet patikėjo vienintelio liudininko, kuris ilgai buvo žinomas tik Nicko slapyvardžiu, kaltinimais. Nickas tvirtino, kad jį ir kitus vaikus prievartavo aukščiausi tuometės Jungtinės Karalystės valdžios atstovai: ministras pirmininkas Edwardas Heathas, vidaus reikalų ministras Leonas Brittanas, slaptųjų tarnybų MI5 ir MI6 vadovai, armijos vadai.
Negana to, Nickas teigė, kad trys vaikai netgi buvo nužudyti per seksualines orgijas.
Dabar jau žinoma, kad Nickas – manipuliatorius, melagis ir vaikų tvirkintojas Carlas Beechas.
51 metų vyras sufabrikavo makabriškus kaltinimus tikėdamasis užsidirbti pinigų iš duodamų interviu žiniasklaidai.
Absoliučiai jokių įrodymų apie neva nužudytus ir prievartautus nepilnamečius policija taip ir nerado. Kai pagaliau policija suprato, kad buvo ciniškai vedžiojama už nosies, C.Beechas jau buvo pabėgęs iš Anglijos.
Pernai rudenį jį sulaikė Švedijos policija.
C.Beechas slapstėsi atokiame vienkiemyje vienoje miškingoje Geteborgo regiono apylinkėje.
Regėjo kolegų klaidas
Šiemet liepą Šiaurės Anglijos Niukaslo miesto teisme C.Beechas buvo nuteistas 18 metų kalėjimo: prisiekusieji sutartinai nusprendė, kad pedofilas užsiėmė vaikų pornografijos kūrimu bei saugojimu ir melagingais parodymais siekė iškreipti teisingumą vadinamojoje „VIP pedofilų“ byloje.
Šios milijonus svarų mokesčių mokėtojams kainavusios istorijos pabaigos dar teks palaukti – purvais aplieti niekuo dėti britų politikos veteranai ir jų giminaičiai reikalauja daugiau nei paprasto Londono policijos atsiprašymo.
Labai tikėtina, kad „Operation Midland“ inicijavusiems policijos vadams dabar teks patiems aiškintis teismuose.
Du šią bylą nuodugniai tyrę buvę teisėjai sutiko, kad policija teikė „klaidingą informaciją“ teisingumo institucijoms siekdama gauti kratų orderius. Už tokius veiksmus Jungtinėje Karalystėje gresia teisinė atsakomybė.
I.Jamesas, 60-metis buvęs Skotland Jardo ir Šiaurės Anglijos Klivlando regiono policijos detektyvas, visą „Operation Midland“ istoriją sekė itin atidžiai ir skaudžiai išgyvena dėl kolegų klaidų.
Realiai kovai su tikrais pedofilais I.Jamesas skyrė didžiąją savo profesinės veiklos dalį.
Be to, net du dešimtmečius užsiėmė tuo, ką jo kolegos vadino sudėtingiausiu darbu britų policijoje: I.Jamesas infiltruodavosi į įvairiuose Jungtinės Karalystės regionuose veikusias pedofilų grupes.
Sudėtingų, mėnesius trukdavusių slaptųjų operacijų tikslas buvo vienas – išgelbėti vaikus.
I.Jamesui pavyko iš pedofilų nagų išplėšti mažiausiai 55 mažamečius. Už slaptą veiklą I.Jamesas, laimingai vedęs ir turintis dvi dukras, buvo apdovanotas 27 kartus.
2006-aisiais karalienė Elizabeth II Bakingamo rūmuose I.Jamesui įteikė prestižinį MBE – Britų imperijos – ordiną.
2018 m. rudenį šis buvęs slaptasis detektyvas išleido knygą „Išgelbėk vieną vaiką“ („Save One Child“).
Tai – ne vien atsiminimai apie sudėtingas policijos pareigūnų operacijas, bet ir patarimai jauniems tėvams, norintiems apsaugoti savo vaikus.
„Pedofilijos problema – tarptautinis reiškinys. Jis peršoka valstybių sienas. Tikiuosi, mano patirtis ir patarimai pravers bet kuriame pasaulio krašte“, – pokalbyje su „Lietuvos rytu“ išreiškė viltį I.Jamesas, šiuo metu dirbantis nevyriausybinių vaikų apsaugos organizacijų konsultantu.
Vienas iš 10 – melagis
– Pradėkime nuo žlugusios „VIP pedofilų“ bylos. Kokių klaidų, jūsų nuomone, padarė Skotland Jardo policija?
– Iš dabarties žvelgti į praeitį visad lengviau. Nepulsiu kaltinti buvusių kolegų, nes jie atsidūrė tarp kūjo ir priekalo.
Prieš penkerius metus atsirado šis liudininkas – vienintelis liudininkas, prakalbęs apie istorinius prieš 40 metų neva vykusius pedofilijos atvejus.
Žinoma, kad jo parodymus reikėjo priimti rimtai.
Tačiau, mano galva, reikėjo kuo kruopščiausiai tikrinti, ar yra dar kokių nors liudininkų ar papildomų įrodymų, kurie patvirtintų to vienintelio žmogaus žodžius.
Mat devyniais atvejais iš 10 į policiją besikreipęs asmuo tikrai nemeluoja, ypač pasakodamas apie tokią traumą kaip patirta seksualinė prievarta.
Bet yra ir tas 1 atvejis, kai bus sakomas melas.
Mano galva, „Operation Midland“ tyrėjai buvo apgauti itin apsukraus manipuliatoriaus. Šios žlugusios fiktyvios bylos reali tragedija yra ta, kad melagis ir pedofilas C.Beechas savo ciniškais veiksmais apsunkino gyvenimą tikroms seksualinės prievartos aukoms.
Dabar kai kurie asmenys pagalvos: „Gal ir man nebesikreipti į policiją? Ji manimi nepatikės. Juk viskas vyko taip seniai.“
Mano patarimas visoms seksualinės prievartos aukoms: „Neabejokite, būtinai kreipkitės į policiją, pasitikėkite policijos tyrėjais.“
Pats apsimetė pedofilu
– Knygoje rašote, kad daugiau negu prieš ketvirtį amžiaus, 1992-aisiais, nusprendėte imtis itin pavojingo iššūkio: iš paprasto policininko tapti „undercover cop“ (slaptuoju policininku). Savo tapatybę perskėlėte į dvi dalis: viena – pareigūno, kita – nusikaltėlio, pedofilo.
Kodėl nutarėte gyventi dvilypį gyvenimą?
– Tikrai buvo labai sunku, nes tai, ką turi planuoti ir kam pasiruošti, prieštaravo visai mano žmogiškajai prigimčiai.
Aš tuomet buvau dviejų mažamečių mergaičių tėvas, gyvenau ir tebegyvenu laimingoje santuokoje. Taigi tikrai turėjau save ištreniruoti: persikūnyti į seksualinį plėšrūną, išmokti elgtis kaip jis, išmokti užmegzti seksualinio pobūdžio pokalbius, nors tų pokalbių temos prieštaravo tam, kas aš iš tiesų esu.
Kodėl sutikau įsiskverbti į pedofilų grupes? Mane rengęs Skotland Jardo specialiojo padalinio agentas man pasakė: „Jeigu tavo veiksmai išgelbės bent vieną vaiką, visos tavo pastangos jau bus ne perniek.“
Pamenu, tada ryžausi rimtam pokalbiui su žmona Julie. Atvirai pasakiau, ką būtent aš svarstau daryti. Man būtinai reikėjo žmonos sutikimo ir palaikymo, o tai labai neįprastas dalykas slaptame policijos darbe.
Juk dažniausiai policijos užduotys taip įslaptintos, kad apie jas pareigūnai nesako net savo antrosioms pusėms. Bet mano atvejis buvo išskirtinis – turėjau gauti žmonos pritarimą.
Nes būdavo tamsių dienų, kai grįždavau namo nesavas. Tuomet žmona suprasdavo, kodėl aš toks.
Nors šeima nežinojo jokių slaptų operacijų, trunkančių nuo pusmečio iki pusantrų metų, smulkmenų, man pačiam buvo labai svarbu žinoti, kad namuose sulauksiu jos paramos.
Pasirengusi vos saujelė
– Kaip psichologiškai atlaikėte 20 metų trukusį dvilypį gyvenimą? Knygoje minite, kad visoje Jungtinėje Karalystėje tiktai penki policininkai buvo parengti tokioms svarbioms operacijoms.
– Tikra tiesa, iš pradžių kandidatų buvo daugiau.
Psichologinis parengimas truko metus.
Kiekviename žingsnyje visiems pareigūnams buvo suteikiama galimybė pasitraukti, pasakyti: „Ne, tai ne man.“
Daugelis turėjo vaikų, tad buvo labai sunku: kaip išmokti persijungti į pedofilo mąstymo būdą, apsimesti, kad nesišlykšti jų leksikonu ir seksualiais pokalbiais apie mažus vaikus.
Reikėjo išmokti slėpti pyktį ir frustraciją, nedaryti klaidų, nes mūsų klaidos galėjo kainuoti gyvybę vaikui, jau pakliuvusiam į pedofilų tinklą. Aš ir mano kolegos turėjome būti atviri ir sąžiningi.
Mes buvome išmokyti įlįsti į nusikaltėlio, šiuo atveju vaikų seksualinio išnaudotojo, kailį. Žinoma, esminis dalykas buvo išmokti, kaip vėliau atsiriboti nuo susikurto personažo.
Mane rengęs policijos psichologas patarė: „Šeima bus švari teritorija, kur galėsi grįžti ir atsiriboti nuo visų darbo metu patirtų nuodingų, baisių įvykių. Tavo šeima bus tavo tvirtovė.“
Kitaip tiesiog būčiau neatlaikęs. Žmona Julie mokėjo mane sugrąžinti į tikrąją realybę.
– Papasakokite, kaip pirmą sykį infiltravotės į pedofilų grupę ir kaip išgelbėjote pirmą vaiką?
– Prasiskverbti į tą grupuotę man prisireikė aštuonių mėnesių. Reikia suprasti, kad organizuoti pedofilai labai įtarūs ir nuolatos tave tikrina, egzaminuoja: įveiksi išbandymus ar išsiduosi?
Kai įgijau vieno iš jų pasitikėjimą, buvau pakviestas į butą, kuriame buvo 6 vyrai. Jie audrinosi žiūrėdami DVD su vaikų pornografija.
Visus metus buvau policijos psichologo rengiamas tokiems vaizdams, todėl sugebėjau nenusukti žvilgsnio į šoną, nors viduje tiesiog purtė nuo tų nuotraukų ir vaizdo klipų.
Kai į butą atvedė 12-metį berniuką, paskubėjau pirmas prie jo pripulti ir pareiškiau, kad „būsiu pirmas“.
Mintyse aš, dviejų panašaus amžiaus vaikų tėvas, sau pasakiau: „Aš tave apsaugosiu, tau nieko nenutiks.“
Kol saugojau tą berniuką, kuris, kaip išaiškėjo per tų šešių pedofilų teismą, buvo seksualiai išnaudojamas nuo penkerių metų, pagal sutartą signalą į namus įsiveržė būrys ginkluotų policininkų.
Kad nepaaiškėtų mano tapatybė, kaip ir kiti įtariamieji, buvau paguldytas ant žemės, suimtas ir nuvežtas į areštinę.
Pasitenkinimas, kad išvadavau vaiką, buvo geriausias atlygis po ilgų mėnesių juodo darbo. Vėlesniais metais buvo daug panašių situacijų.
Savo darbe turėjau apsiginkluoti didele kantrybe. Nors ir kaip norėjau, žinojau, kad negaliu daryti tam tikrų veiksmų, provokuoti seksualinių nusikaltėlių.
Visada turėjau pagalvoti: „Kai ši byla pasieks teismo salę, tie žmonės turės advokatus. Jei noriu juos pasodinti už grotų, reikia turėti kantrybės.“
Ilgiausia mano įsiskverbimo į pedofilų gaują operacija truko net pusantrų metų.
Taikinys – vienišos motinos
– Daug vietos jūsų knygoje skirta patarimams jauniems tėvams, ypač jaunoms vienišoms motinoms, kaip jos turėtų saugotis pedofilų. Kokias grėsmes jūs matote?
– Žmonės mano – ir tai yra tiesa – kad pedofilo auka yra vaikas. Bet yra ir dar viena ar kelios aukos – to vaiko motina ar net abu tėvai, nes daugiametė patirtis rodo, kad labai retai pedofilai atakuoja visiškai nepažįstamą vaiką.
Atvejai, kai nepažįstamas užpuolikas įsiveržia į vaikų žaidimo aikštelę arba pagrobia vaiką iš automobilio, labai reti, todėl tokius atvejus žiniasklaida iškart aprašo.
Kur kas didesnę ir realesnę grėsmę vaikui, jo motinai arba abiem tėvams kelia racionalūs, ciniškiau besielgiantys pedofilai.
Jie ruošia dirvą mėnesių mėnesius.
Susidraugauja su motina, ypač jeigu ji vieniša, pasisiūlo padėti, tampa gerais šeimos draugais.
Vienos operacijos metu susipažinau su pedofilu, kuris lengvai surasdavo aukų – vienišų motinų su vaikais.
Joms pasisiūlydavo už dyką ar už labai mažą kainą atlikti namų remontą.
Man šis tipas gyrėsi: „Greitai aš turėsiu ir motiną, ir jos vaiką.“ Vėliau jis atsidūrė už grotų. Bet tokių atvejų – šimtai.
Pedofilai yra labai ciniški, bet protingi.
Dažnas savo veiksmais pastato neregimą plytų sieną tarp motinos ir vaiko, tampa geru motinos draugu ar netgi partneriu, iš pradžių net nerodo jokio didesnio dėmesio nusižiūrėtai aukai – vaikui.
Tokia ilgalaike taktika nusikaltėlis taip stipriai paveikia savo auką, kad ji pamažėle vis labiau ima tikėti pedofilu, o ne savo pačios vaiku ar kitais aplinkiniais, kurie pataria būti atsargesnei, galbūt regi tikruosius seksualinio plėšrūno kėslus.
– Per 20 slapto darbo metų neišvengiamai turėjote susidaryti tipiško pedofilo portretą. Bet knygoje labai aiškiai rašote, kad nėra jokio tipiško seksualinio vaikų išnaudotojo. Paaiškinkite plačiau šią savo įžvalgą.
– Mes turime susidarę tokį keistą stereotipinį pedofilo tipažą – lietpalčiu vilkinčio atgrasaus dėdulės, bet iš savo praktikos galiu tvirtai pasakyti, kad pedofilai – įvairaus amžiaus, socialinės ir turtinės padėties.
Man teko įkalinti pedofilus, kuriems nuo 20 iki 80 metų. Nuo bedarbių iki universitetų profesorių, medikų, policininkų, dvasininkų.
Yra pedofilų, kurie puikiai perpratę „juodąjį internetą“, bet yra ir tokių grupuočių, kurios iki šiol nieku gyvu nesinaudoja internetu, nes žino, kad kibernetinėje erdvėje gali būti greičiau pastebėtos.
Nors keičiasi ir tobulėja technologijos, pastebėjau, kad nesikeičia vienas esminis pedofilų veiklos metodas: jie pirmiausia stengiasi įgyti mažamečio tėvų ar globėjų pasitikėjimą, kantriai ruošia dirvą ir kai tik gali – smogia.
Todėl be galo svarbu, kad tėvai, artimieji, vaikų darželiai, mokyklos, kitos su mažamečiais susijusios įstaigos kuo geriau žinotų, kaip deramai pasirūpinti vaikų saugumu.
Žinios apie tikruosius pedofilų veiklos metodus yra geresnė atsargumo priemonė nei aukšta metalinė tvora aplink mokyklą ar vaikų darželį.
