Emigracijos tema P.Ziemilskis susidomėjo būdamas režisūros studentas – tuomet sukūrė trumpą filmą apie žmonių išvykimą svetur. Vėliau šią temą vyras buvo nustūmęs į šalį, tačiau pažintis su kolega iš Islandijos privertė grįžti prie išvykėlių svetur istorijų.
„Nepatogaus kino“ festivalyje Lietuvoje savo filmą pristatęs 38 metų režisierius tikino, kad šiuo metu emigracija atrodo kitaip.
Žmonės svetur vyksta ne nepajėgdami pragyventi, o tiesiog ieškodami, kur būtų dar geriau.
Nors Lenkijos politikai nuolatos kartoja, kad būtina grąžinti tautiečius į gimtinę, P.Ziemilskis mano, kad žmonių judėjimas yra natūralus ir jo sustabdyti jau nepavyks.
Šimtams tūkstančių ukrainiečių atvykus ieškoti geresnio gyvenimo į Lenkiją šios šalies valdžia taip pat ėmė šnairuoti. Tačiau režisierius įsitikinęs: tai ne tik papildo Lenkijos kultūrą, bet ir pagyvina ekonomiką.
Viskas prasidėjo nuo meilės
– Kas jus įkvėpė sukurti filmą apie Islandijoje gyvenančius lenkus?
Juk, atrodo, emigracijos tema jau apdainuota ir sunku rasti ką nors naujo? – „Lietuvos rytas“ paklausė režisieriaus.
– Dar studijuodamas kino mokykloje Lodzėje sukūriau trumpą filmą apie kaimą Mozūrijoje. Kiekviename žingsnyje girdėdavau, kad kiekvienoje šeimoje yra žmonių, nusprendusių laimės ieškoti Islandijoje.
Tai mane sudomino, nes pats nepažinojau nė vieno lenko, kuris būtų išvykęs į Islandiją.
Atlikau nedidelį tyrimą ir suradau Senųjų Juchų miestelį. Būtent iš jo į Islandiją išvyko daugiausia žmonių.
Tuo metu dar negalvojau apie tai kurti filmo. Tik sužinojau labai įdomią istoriją, kodėl miestelio gyventojai patraukė būtent į Islandiją.
Viskas prasidėjo dar 1979 metais. Viena šio miestelio gyventoja įsimylėjo islandą ir vėliau išvyko gyventi į jo gimtinę. Po kurio laiko ji paskatino ten vykti ir kitus, padėdavo jiems. Iš pradžių į tai žvelgiau kaip į linksmą istoriją, tačiau studijuodamas susipažinau su vienu bendramoksliu islandu. Papasakojau jam tą istoriją ir jis paragino sukurti filmą.
Iš pradžių maniau, kad tai bus juosta tiesiog apie emigraciją, bet nuvykęs į Islandiją pamačiau, kaip tie žmonės gyvena, susidraugavau su jais.
Greitai supratau, kad man įdomiausias ne pats emigracijos faktas. Juk apie važiavimą į nežinią jau daug kartų girdėta ir pasakota. Juolab kad dabar žmonės vyksta į jau pakankamai gerai išartą dirvą.
Tada nusprendžiau, kad reikia parodyti, kaip žmonės bendrauja su savo giminaičiais, likusiais Lenkijoje, kaip išlaiko ryšius.
– Islandijoje radote tą moterį, nuo kurios ir prasidėjo visa Senųjų Juchų istorija?
– Taip, radau. Šios poros istorija labai įdomi. Kažkoks islandas netyčia atsidūrė Lenkijoje, čia sutiko merginą, kuri pasirodė esanti iš Senųjų Juchų. Po dvejų metų jie susituokė ir išvyko gyventi į Islandiją.
Dauguma Senųjų Juchų gyventojų anksčiau dirbo kolūkyje. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje žmonės neteko darbo, nes tų kolūkių neliko.
Tuomet ši pora nusprendė padėti miestelio gyventojams – jų dėka į Islandiją išvyko daugiau nei 40 moterų (tais laikais daugiau emigravo moterys). Vėliau jos išsivežė savo vyrus, vaikus, giminaičius, kaimynus. Dabar Islandijoje gyvena keli šimtai žmonių, atvykusių vien iš šio miestelio.
– Savo filme daug dėmesio skiriate išmaniosioms technologijoms, padedančioms išlaikyti ryšį tarp išvykusių ir gimtinėje pasilikusių žmonių.
– Internetas suteikia galimybę palaikyti bendravimą, bet nebūtinai išlaikyti artimą ryšį. Aš norėjau parodyti tas daug jėgų atimančias pastangas išsaugoti emocinį tarpusavio ryšį.
Pastebėjau, kad iš Senųjų Juchų išvykę žmonės viena koja yra Islandijoje, bet kita tarsi pasiliko gimtajame krašte. Tai kelia nepatogumų, nes tie žmonės negali tvirtai įsikurti svečioje šalyje.
Islandijoje – kiti emigrantai
– Islandijoje lenkų išties nemažai. Ar jie sukūrė bendruomenę, kurioje būtų palaikomi glaudūs ryšiai?
– Tiesą sakant, tie ryšiai silpni. Susidarė įspūdis, kad jie nekuria bendruomenės. Manau, tai kiek naujas emigracijos tipas.
Jei palyginsime su tuo, kas buvo anksčiau, dabar žmonės nenoriai buriasi į bendruomenes.
Anksčiau, kai lenkai emigruodavo į JAV, ten kurdavo bendruomenes, kurios palaikydavo itin stiprų ryšį.
Jie sukurdavo savotišką mažąją Lenkiją užsienyje. Jie tą kultūrą puoselėja iki šiol.
Dabar viskas yra kiek kitaip. Galbūt būtent dėl to, kad nūdienos emigrantai internetu palaiko glaudų ryšį su Lenkijoje likusiais giminaičiais ir nejaučia poreikio burtis užsienyje. Žinoma, prie to prisideda ir atsiradę pigūs skrydžiai.
Nesiūlo kviesti sugrįžti
– Lenkijoje į emigraciją žiūrimą kaip į didelę šalies problemą?
– Negalėčiau užtikrintai pasakyti, kad tai yra problema. Manau, tai natūralus dalykas. Mes išvykstame į šalis, kuriose turime didesnių galimybių.
Anksčiau žmonės išvykdavo, nes neturėjo iš ko pragyventi, o dabar tiesiog ieško, kur būtų geriau. Lenkai vyksta į Vokietiją, Islandiją, Airiją arba JAV, o pas mus atvyksta ukrainiečiai.
Man tai neatrodo dramatiška, nors mūsų politikai ir įžvelgia problemą. Jie nuolat kartoja, kad lenkai grįš namo, kai šalyje bus geriau gyventi.
Manau, jie negrįš ir nėra dėl ko verkti.
Galbūt dalis sugrįš, bet tikrai ne dauguma. Nors didžioji dalis žmonių išvykdami mano, kad po kelerių metų grįš, vėliau ten įleidžia šaknis, susilaukia vaikų, šie pradeda eiti į mokyklą ir priimamas sprendimas pasilikti.
– Per pastaruosius metus Lenkijoje labai padaugėjo ukrainiečių. Kai kurios šalys imigraciją vertina itin neigiamai, o kaip Lenkija?
– Mes stipriai pajutome, kad į mūsų šalį atvyko maždaug milijonas ukrainiečių. Manau, jų atvykimas yra labai pozityvus dalykas. Dalis jų atlieka darbus, kurių nenori imtis lenkai, kita dalis – gerą išsilavinimą ir aukštą kvalifikaciją turintys asmenys. Žmonės ieško laimės.
Be to, kitaip nei kartais bando parodyti politikai, dėl imigracijos kol kas neturime jokių socialinių bėdų. Lenkai su ukrainiečiais puikiai sutaria, nekalbant apie tai, kad jų atvykimas naudingas mūsų ekonomikai.
Daug metų buvo mėginama mums įkalti, kad Lenkija yra homogeniška šalis, kad mūsų šalyje nėra daug tautinių mažumų.
Tai netiesa. Nemažai jų buvo, daug atvyksta naujų, ir tai yra gerai.
Greitai pamiršo praeitį
– Tačiau Lenkijos valdantieji žmonių migracijos nelaiko sveikintinu dalyku.
– Ši valdžia yra populistinė ir savo populiarumą augina skaldydama žmones. Imigrantai yra jų įrankis skaidyti visuomenę. Jie yra atvykėliai, todėl labai lengva dėl visko suversti kaltę jiems. Dažnai taip ir daroma – savos problemos suverčiamos atvykėliams.
Tai absurdas, tačiau ir praėjusius rinkimus dabartinė valdžia laimėjo savo rinkimų kampaniją parėmusi neapykanta pabėgėliams, migrantams. Jiems tai pavyko ir lenkai, anksčiau palankiai vertinę pabėgėlius, pradėjo į juos žiūrėti neigiamai.
Tiesą sakant, tokį absurdą man net sunku komentuoti. Juk mes praeityje taip pat bėgome į kitas šalis, pirmiausia į JAV. Dabar bėgame svetur ieškodami geresnio gyvenimo, bet politikai stengiasi viską išversti kitaip.
