Abejingų šalyje nepalikusi juosta pasakoja trijų asmenų, gyvenančių Ukrainoje, Gruzijoje ir Kalnų Karabache, istorijas. Į visų jų namus pasibeldė karas.
Knygos, pagal kurią buvo sukurtas filmas rašytojas T.Grzywaczewskis, tikino jau seniai susidomėjęs teritorijomis, paliestomis karinio konflikto.
Tuo metu K.Starnawskiui su konflikto zonomis susidurti teko pirmą kartą.
„Filmavimo metu iš naujo atradau žodžius „tėvynė“ ir „patriotiškumas“, – „Lietuvos rytui“ teigė filmo režisierius K.Starnawskis.
– Kaip kilo idėja sukurti šį filmą?
– Tomaszas Grzywaczewskis: Rengiau knygą apie nepripažintas šalis ir pagalvojau, kad būtų gerai ją ekranizuoti. Todėl ėmiau rašyti scenarijų kartu su lenkų žurnalistu, kuris buvo ir Maidane, ir Rytų Ukrainoje. Jis turėjo pažįstamų žmonių ten, aš – Gruzijoje, Kalnų Karabache. Vėliau susipažinome ir su Karoliu, kuris sutiko režisuoti filmą.
Karolis Starnawskis: Man labai pasisekė. Įprastai dokumentinio kino kūrėjai patys ieško herojų, kuria istoriją, pirmiausia važiuoja visur vienas, po to su komanda. Procesas gali užtrukti net kelerius metus. Man gi buvo pristatyta visa eilė herojų, iš kurių galėjau rinktis. Pasirinkau tris asmenis, kuriuos žiūrovai galėjo pamatyti filme, nes man atrodė, kad jų istorijos viena kitą papildo ir sukuria visumą.
– Ar prieš filmo sukūrimą teko lankytis Kalnų Karabache ar Rytų Ukrainoje?
– K.S.: Man tai buvo pirmas susidūrimas su tomis vietovėmis. Niekada iki tol nebuvau nuvykęs net į Ukrainą, nekalbant jau apie kitas filme matomas šalis. Tačiau domėjausi tuo, kas vyksta Rytuose, Rusijos politika.
Sunku būtų tuo nesidomėti, jei kažkas bent šiek tiek seka pasaulio įvykius, tai neišvengiamai žinos ir apie įvykius Ukrainoje, Gruzijoje. Prieš kelerius metus apie tai mūsų šalyje buvo kalbama labai daug.
Apskritai apie Rusiją ir jos veiksmus Lenkijoje kalbama daug. Dažniausiai ji piešiama neigiamomis spalvomis, bet kitą vertus žavimasi jos literatūra, menu. Man taip pat visuomet tai buvo įdomu.
Tačiau šis filmas man davė galimybę apsilankyti konfliktų krečiamose šalyse ir sužinoti daugiau.
T.G.: Anksčiau domėjausi Sibiru, parašiau apie jį dvi knygas. Savaime suprantama, domėjausi ir visa Rusija kaip kultūriniu vienetu. Vėliau persikėliau iš tų tolimesnių Rytų į mums artimesnius. Parašiau darbą apie Padniestrę. Vėliau nuvykau į Donbasą, Abchaziją, Kalnų Karabachą.
– Filmuodami šią juostą stebėjote kasdienį žmonių gyvenimą teritorijose, kurias palietė kariniai konfliktai. Kas nors jus nustebino?
– T.G.: Kai pasakojame istorijas žmonių, išgyvenusių karinius konfliktus, suprantame, kad mūsų darbas turi prasmę. Juk kalbame apie žmones, išgyvenusius tragedijas, tačiau dabar visai pamirštus. Niekas jų negirdi. Todėl norime suteikti jiems galimybę papasakoti savo istoriją. Būtent taip jaučiuosi važiuodamas į tokias teritorijas.
Labai akivaizdus kontrastas tarp įprasto gyvenimo ir karo. Žmonės stengiasi gyventi įprastai, vaikai vaikšto į mokyklą, suaugę kapstosi darže. Tačiau šalia jų gali pamatyti karines bazes. Tai gniuždo.
– Žmonės, gyvenantys karinių konfliktų pašonėje dar turi vilties, kad kada nors gyvenimas sugrįš į seną vagą?
– K.S.: Sunku pasakyti. Iš vienos pusės jie išsaugo viltį, kad kada nors viskas pasikeis. Juk be vilties sunku būtų gyventi. Žmogus privalo kažko siekti, matyti kokį nors tikslą, kitaip išprotėtų. Tačiau daryti tai sunku ir todėl neretai jie jaučiasi pamiršti ir atstumti. Manau, kad žiūrovai tai galėjo pamatyti mūsų filme.
– Filme galime pamatyti ir tai, kad vienam savo herojų, kilusių iš Lietuvos, padėjote susitikti su savo artimaisiais, kurių jis nematė 30 metų.
– T.G.: Susipažinęs su Aleksandru sužinojau, kad jo ryšys su šeima nutrūko prieš trisdešimt metų. Paprašiau šiek tiek duomenų, pagalvojau, galbūt man pavyktų juos surasti. Aleksandras pasakė, kad jo šeima gyveno Lietuvoje. Pamaniau, kad man, gyvenant kaimyninėje šalyje, bus paprasčiau atlikti paiešką nei pačiam Aleksandrui, esančiam Gruzijoje.
Tačiau tik sugrįžęs į Lenkiją supratau, kad miestelis, kurį nurodė Aleksandras, yra istorinė Lietuvos gyvenvietė, tačiau dabar yra Kaliningrade. Nuvykau ten ir jau maniau, kad niekaip nepavyks susirasti Aleksandro šeimos. Jų nebuvo nurodytame miestelyje.
Tik netyčia traukdamas cigaretę susipažinau su vienu pareigūnų, išsikalbėjome ir jis pasakė, kad pabandys man padėti. Kitą dieną nuvykome su juo į vietos savivaldos administraciją. Ten radome archyvinius dokumentus, kuriuose aptikau Aleksandro nuotrauką. Taip atradau jo giminaičių adresą. Nuvykau ten ir radau Aleksandro seserį. Paaiškėjo, kad jai prieš daugelį metų buvo pasakę, kad Aleksandras žuvo, todėl niekas jo neieškojo.
K.S.: Kai jau suradome tą šeimą, supratome, kad be mūsų pagalbos jie negalės susitikti. Viena to priežasčių – finansinė. Nei mūsų herojus Aleksandras, nei jo sesuo Eugenija gyvena kukliai, jie neturi pinigų lėktuvo bilietui.
Be to, Aleksandro šeima gyvena Kaliningrade, o jis baiminasi, kad gali būti suimtas vos įžengęs į Rusijos teritoriją, dėl to, kad praeityje kariavo Gruzijoje. Turėjome viskuo pasirūpinti patys.
– Viename interviu sakėte, kad po šio filmo kūrimo teko iš naujo įvertinti tokias sąvokas kaip „tėvynė“, „patriotiškumas“.
– K.S.: Man pasisekė, savo šalyje nesusidūriau su karu. Augau laisvoje šalyje, Europos Sąjungoje, galėjau laisvai keliauti, studijuoti svetur.
Manau, kai žmogus gyvena tokiomis „šiltnamio sąlygomis“, dažnai nesusimąsto, ką jam reiškia tėvynė ar patriotiškumas. Prisirišti prie savo žemės, kultūros tapo savotiškai nepopuliaru.
Tačiau kai susitikau su filmo herojais jų gimtosiose žemėse, pamačiau, kad net jauniems žmonėms tėvynė turi pamatinę reikšmę. Klausiau, kodėl jie neišvyksta iš namų, jei ten tai beviltiška. Tačiau jie man aiškino, kad tai jų protėvių žemė ir bėgti nėra kur. Jie jautė pareigą saugoti savo žemę.
Nereikia kritikuoti tų, kurie mano, kad būtina keliauti, palikti savo namus. Tai juk normalu ir net sveikintina. Tačiau filmavimo metu suvokiau, kad tėvynė yra labai svarbi ir turime saugoti ją savo širdyje.
– Minėjote, kad dar prieš kelerius metus Ukrainos, Gruzijos tema pasirodydavo pirmuosiuose dienraščių puslapiuose. Dabar žmonėms dar įdomu, kas vyksta tose šalyse?
– K.S.: Tiesą pasakius, manau, kad galvodami apie Gruziją, lenkai dabar pirmiausia mato patrauklią atostogų kryptį, kalnus, Batumio pliažus.
Apie Ukrainą kalbama kiek daugiau, aišku, ne tiek, kiek prieš kelerius metus. Tuo metu Kalnų Karabachas lenkams skamba it kokia abstrakti sąvoka.
T.G.: Konfliktų temos keičia vieną kitą ir galiausiai dingsta iš pirmųjų puslapių. Taip atrodo šiuolaikinė žiniasklaida. Be kita ko, tuo naudojasi Rusija. Ji supranta, kad apie jos veiksmus bus kalbama kurį laiką, o vėliau visi tiesiog pamirš. Pažiūrėkite, apie Krymą iš esmės niekas jau nebekalba.
– Kai kurie jūsų filmą vadina antirusišku, tačiau jūs taip nemanote?
– K.S.: Nebandžiau „įspirti“ Rusijai. Net jei būčiau norėjęs tai padaryti, vargu ar ji būtų tai pajutusi. Mano tikslas buvo parodyti Rusijos politiką. Kremlius veikia kaip nusikaltėlis, kuris su niekuo nesiskaito.
Filme stengiausi parodyti, koks mažas tampa žmogus, kai vykdoma tokia politika.
Mano juosta nėra antirusiška, joje tiesiog parodomas kritinis požiūris į šią šalį.
