Pagrindinės C.Tosi dokumentinės juostos herojės – Daniela de Pietri ir Manuela Ghizzoni – dešimtmetį bandė kovoti už vietą po politine saule, bet patyrė ne vieną pralaimėjimą.
Anot 49 metų C.Tosi, Italija šiuo metu išgyvena nepasitikėjimo politinėmis institucijomis laikotarpį, o tai leidžia išlikti populistams.
Viskas pakrypo netikėtai
– Savo filmą pradėjote kurti 2008 m., tačiau dienos šviesą jis išvydo tik po dešimtmečio. Su kokiais sunkumais susidūrėte? – „Lietuvos rytas“ paklausė festivalyje „Nepatogus kinas“ dalyvavusios C.Tosi.
– 2008 m. vyko Parlamento rinkimai. Išgirdau, kad į jį bandys patekti moterys iš mano miesto.
Labai domėjausi politika ir maniau, kad atėjo ta lemtinga akimirka, kai Silvio Berlusconi bus nugalėtas po 20 metų valdžioje.
Taigi iš esmės norėjau sukurti filmą apie jo pralaimėjimą.
Savo juostos herojėmis pasirinkau moteris, nes maniau, kad tai bus labai simboliška. Juk S.Berlusconi padarė nemažai žalos moterų įvaizdžiui.
Sutikau Manuelą ir Danielą, kurios mielai sutiko dalyvauti kuriant dokumentinį filmą. Tačiau S.Berlusconi laimėjo tų metų rinkimus, ir mano planas žlugo.
Po trejų metų kolegė iš Norvegijos paragino sugrįžti prie projekto.
Ji paaiškino, kad kitose šalyse žmonės mažai žino apie moteris politikes Italijoje, apie tai, kaip jos vertina S.Berlusconi. Todėl nutariau ir vėl imtis darbo.
Tuo metu Daniela jau buvo įsitraukusi į didžiausio moterų judėjimo Italijoje kūrimą. Deja, po kiek laiko judėjimas išsiskirstė, ir mano filmas vėl neteko prasmės.
Tačiau iki to spėjau gerai susipažinti su Manuela ir Daniela. Labai vertinau jas už jų atsidavimą darbui ir užsispyrimą.
Todėl labai norėjau parodyti, ką reiškia būti moterimi politikoje, tad vėliau vėl grįžau prie juostos.
Vertinau jų siekius, bet jos pačios tikino patyrusios pralaimėjimą po pralaimėjimo, smūgį po smūgio.
Taigi mano filmas – dešimtmetį trukusi dviejų moterų istorija. Jos kovojo už tai, kad šalyje viskas keistųsi į gera, bet 2018 m. rinkimai, populistų iškilimas parodė, jog šalis pasikeitė ne ta linkme, kuria jos tikėjosi.
Jaučiasi pralaimėjusios mūšį
– Kas pasikeitė Italijos politikoje per pastarąjį dešimtmetį, ar moterų padėtis tapo geresnė, ar atvirkščiai – blogesnė?
– Atrodė, per tą dešimtmetį moterų padėtis tampa vis geresnė.
Vis daugiau turime moterų Parlamente, vyriausybėje. Bet, žvelgiant iš kitos pusės, šis procesas sustojo.
Netgi atrodo, kad sugrįžome kokius 20 metų atgal. Deja, kalbant apie moteris pažangos nėra.
Ką dar pastebėjome per pastaruosius kelerius metus? Stiprėjantį nusiteikimą prieš politiką ir politikus apskritai. Žmonės nepasitiki politika.
Manau, kad tai didžiulė problema. Tu gali nepasitikėti konkrečiu asmeniu, čia nėra nieko bloga, bet problema atsiranda tuomet, kai imama nepasitikėti politiniais institutais apskritai.
Juk demokratija ir yra institutų tinklas. Kai žmonės juos susilpnina, prasideda demokratijos problemos.
Suvokiau, kad turiu ginti demokratiją ir jos institutus. Taip pat supratau, kad turiu aktyviai stebėti politikų veiksmus, kad galėčiau juos palaikyti arba mesti jiems iššūkį, kritikuoti.
– O filmo herojės Manuela ir Daniela tikino, kad dešimtmetį trukusi jų kova buvo pralaimėta.
– Jei pažvelgtume į moterų skaičių mūsų vyriausybėje ir Parlamente, mes esame toli nuo Europos Sąjungos skatinamų 50 proc.
Daniela įsitikinusi, jog minėti 50 proc. dar neužtikrina, kad bus išrinkti geriausi. Tačiau tai – atspirties taškas.
Ji kovojo už tai, kad Parlamente pusę vietų užimtų moterys, tačiau esame labai toli nuo to.
Italijoje yra ir daugiau problemų, su kuriomis susiduria moterys. Pavyzdžiui, mūsų šalyje nėra aukštesnio rango postų pavadinimų moterimis. Visi jie – vyriškosios giminės.
Prieš kelerius metus kėlėme šį klausimą, tačiau net dalis moterų tam priešinasi.
Tai savotiška mūsų kultūros dalis. Moteris suvokiama kaip tam tikras „objektas“, kuriam vyras gali rodyti savo viršenybę. Vyrai visuomet siekia parodyti savo viršenybę prieš tuos, kuriuos mano esant žemiau nei jie.
Apie visa tai ir siekiame kalbėti, bet per dešimtmetį padėtis nepasikeitė, todėl Manuela ir Daniela jaučiasi pralaimėjusios mūšį.
Nemoka gyventi visuomenėje
– Kodėl gi jos tuomet nepasidavė patyrusios tiek pralaimėjimų?
– Pirmyn vedė atsakomybės jausmas. Jos lojalios rinkėjams. Tiesa, partijai taip pat, nors šito aš nesuprantu. Nesuvokiu lojalumo partijai, kai ji į priekį stumia vyrus.
Be to, nepasiduoti joms padėjo ir viltis, kad kada nors pavyks pasiekti savo tikslą. Jos tikėjo, kad žmonės turi būti apsaugoti, ir tam reikia imtis politinių veiksmų.
– Tačiau galiausiai abi pasitraukė iš politikos?
– Manuela sugrįžo dirbti į universitetą, dėsto istoriją. Daniela iki galo nepasitraukė iš politikos, bet jau nesiekia būti Parlamento nare. Ji dirba politinėje partijoje, tačiau jau ne nacionaliniu lygiu.
Daniela nebenori būti viešu asmeniu, tapti ministre ar užimti kokį kitą svarbų postą.
Partijoje Daniela sprendžia su sveikatos ir socialine apsauga susijusius klausimus, skatina prevencinių programų kūrimą ir įgyvendinimą, padeda moterims, patyrusioms smurtą.
– Filme nuskambėjo labai įdomus klausimas: „Ko gi iš tiesų nori italai?“ Ar žinote atsakymą į šį klausimą?
– Tiesą sakant, visuomet sau užduodu šį klausimą. Viena vertus, 2018 m. rinkimai parodė, kad žmonės Italijoje tiesiog linkę patikėti bet kokiu pažadu. Atsiranda didvyrių, žadančių geresnį rytojų, ir rinkėjai nueina paskui juos. Tai labai kvaila.
Žmonės netikrina faktų, ir tai yra problema.
Politikai prižada dalykų, kurių niekada negalės įgyvendinti, pavyzdžiui, didžiules pensijas visiems arba visiškai panaikinti nedarbą.
Manau, kad po 2008 metų ekonomikos krizės sustiprėjo nesaugumo jausmas, ir italai labiausiai nori jaustis saugūs. Jausti, kad yra šviesi ateitis.
Nelabai suvokiu, kodėl iškilo nacionalistai. Juk Italija yra šalis, į kurią atvykdavo ir atvyksta daugybė žmonių. Manau, kad tai yra didžiulis mūsų turtas – daugiakultūriškumas.
Tačiau dabar nesaugumo jausmas italus verčia užsidaryti savyje, nepriimti kitų žmonių, pirmiausia migrantų.
Italai nori turėti normalią valstybę, bet nesuvokia, kad tam reikia jų pačių indėlio – mokėti mokesčius. Italai mano, kad mokesčiai yra tam tikra bausmė.
Italų problema ta, kad mes nesuvokiame, ką reiškia būti visos visuomenės dalimi.
Politikai tuo naudojasi. Jie skaldo visuomenę ir sukuria „priešus iš išorės“, kad turėtų savo „armiją“ šalies viduje.
Sistemoje – landos šešėliui
– Siekiant gyventi normalioje šalyje, kaip tai įvardijote, viena pagrindinių užduočių yra kova su korupcija. Tačiau pasigirsta ne vienas korupcijos atvejis Italijoje.
– Korupcija yra didžiulė problema. Neseniai kilo dar vienas skandalas.
Buvęs mūsų Parlamento narys gaudavo kyšius, kurių suma – 12 mln. eurų. Dabar paaiškėjo, kad šias lėšas jis slėpė Kroatijoje.
Korupcija yra plačiai paplitusi, ir dėl to žmonės kartais jaučiasi praradę viltį.
Italijoje yra regioninė valdymo sistema. Vienuose regionuose padėtis iš tiesų nebloga, o kituose – prasta.
Tikiu, kad yra nekorumpuotų institucijų, bet mūsų biurokratinė sistema labai sudėtinga, todėl visur yra landų, per kurias siekiama pagreitinti tam tikrus procesus.
Laimei, pati nesusidūriau su situacija, kai iš manęs būtų reikalavę kyšio.
– Daug kalbate apie visuomenės įsitraukimą į politinius procesus, būtinybę kovoti. Vadinate save aktyviste?
– Deja, negaliu pasakyti, kad esu aktyvistė.
Tiesiog esu žmogus, kuriam rūpi, kas vyksta jo šalyje. Suprantu, kad turiu kritikuoti politikus, bet privalau palaikyti demokratinę sistemą. Būtent tai bandau pasakyti ir savo draugams, žmonėms, kuriuos sutinku kasdien.
Demokratija yra labai trapi, nes ji paremta politikų sąžine ir visuomenės aktyvumu. Demokratija nėra vien balsavimas rinkimuose.
Lygina vicepremjerą ir su Duče
– Neseniai Italijoje buvo susidariusi politinė krizė, dabar turite naują vyriausybę. Ko tikitės iš jos?
– Dabar valdžioje turime dvi politines partijas, kurios viena kitos tiesiog negali pakęsti. Net keista, kad dabar jos privalo dirbti kartu.
Tačiau kai Matteo Salvini pasitraukė tikėdamasis, kad po to bus surengti nauji rinkimai, kuriuos jis laimės, viskas atsisuko prieš jį.
Jis buvo arogantiškas, norėjo visos valdžios sau. Tačiau paskutinis žmogus, kuris siekė visos valdžios sau, buvo diktatorius Benito Mussolini.
Todėl M.Salvini žengus šį žingsnį, kitos partijos sukluso ir nusprendė susivienyti.
Manau, tame galime įžvelgti pozityvių dalykų. Galbūt dabar valdžioje turime ne pačias geriausias partijas ir politikus, tačiau jie turi prisitaikyti vieni prie kitų, ieškoti kompromiso. Be to, jie daro tai, ką, manau, politikai ir privalo padaryti, – peržengti per savo asmeniškumus, asmeninius nesutarimus ir derėtis.
Nežinau, ar jie priims tik gerus sprendimus, ar ne, tačiau tikiuosi, kad jiems pavyks išlikti valdžioje artimiausius kelerius metus.
