Jam buvo 63-eji, jai – 24-eri. Abu istorikai, Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparte’o laikotarpio specialistai. O.Sokolovas – Sankt Peterburgo valstybinio universiteto docentas, Anastasija Ješčenko – jo studentė, paskui aspirantė.
Daugiau nei penkerius metus jie universitete buvo žinomi kaip meilužiai. Ji buvo laikoma jo trečiąja – neoficialia žmona, „mano nuotaka“ – sakydavo jis savo bičiuliams. Dėstytoją Anastasija pamilo iš pirmo žvilgsnio.
Naktį į lapkričio 7-ąją, kai Anastasija miegojo, Olegas ją nužudė keturiais šūviais į galvą.
Kitą dieną žudikas buvo pernelyg užsiėmęs: dieną universitete skaitė paskaitas, vakare savo namuose priėmė svečius, puotavo. Visą tą laiką jaunos merginos kūnas gulėjo po lova.
Dar po paros O.Sokolovas nusipirko pjūklų ir peilių, supjaustė nužudytąją ir mėgino dalimis nuskandinti Moikos upėje, tekančioje po jo buto langais.
Tačiau buvo girtas ir, neišlaikęs pusiausvyros, pats įkrito į upę kartu su kuprine, į kurią buvo sugrūstos nupjautos moters rankos ir šaunamasis ginklas.
Taip vyras ir įkliuvo. Gelbėtojai, iš upės ištraukę girtą O.Sokolovą, pakraupo pamatę, ką jis turėjo krepšyje ant pečių.
Žinia apskriejo pasaulį
Informacija apie nusikaltimą akimirksniu apskriejo ne tik Rusiją, bet ir Prancūziją. Nieko nuostabaus: O.Sokolovas buvo kviestinis Sorbonos universiteto profesorius.
Svarbiausia – aukščiausio Prancūzijos Respublikos apdovanojimo – Garbės legiono ordino – kavalierius.
Šį apdovanojimą yra pelnę dar trys rusai – Valstybinio Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis, kosmonautas Georgijus Beregovojus, skridęs kartu su prancūzu Jeanu Loupu Chretienu, ir balerina Maja Pliseckaja.
O.Sokolovui 2003-iaisiais orinas buvo įteiktas „už žymų indėlį plėtojant Prancūzijos istorijos tyrimus ir jos populiarinimą“.
Iki to laiko docentas ketvirtį amžiaus buvo Napoleono Bonaparte’o laikotarpio ekspertas, vienas karinės istorinės rekonstrukcijos Rusijoje judėjimo pradininkų, vienas pagrindinių kasmetinio šou „Borodino mūšis“ prie Maskvos, kitų rekonstrukcijų Rusijoje ir užsienyje – Prancūzijoje, Ispanijoje, Egipte – organizatorius.
Prieš daugelį metų O.Sokolovas pasakojo apie save: „Būdamas devynerių perskaičiau Alexandre’o Dumas knygą „Trys muškietininkai“ ir ji pakeitė mano gyvenimą.
Būdamas 15-os savarankiškai išmokau prancūzų kalbą. Būdamas 19-os pasimatavau pirmąjį mundurą.
Nuo to laiko mano gyvenime egzistuoja keturi dalykai: špagos, žirgai, meilė ir karas.
Ir supratau: svarbiausia, kad žmonės atitiktų ne tik savo mundurus, bet ir prilygtų jiems savo elgesiu. Riteris – mano pašaukimas. „Sere“ – taip pavadino mane vienas pavaldinių. Ir visi iškart šį kreipinį pasigavo. Negalėjau pats savęs vadinti Napoleonu – būtų palaikę bepročiu, nors šis žmogus savo dvasia man artimiausias.“
Ir net per istorines rekonstrukcijas O.Sokolovas niekada nedėvėjo Napoleono kostiumo. Jis rengėsi kaip brigados generolas.
Reikalavo docentą atleisti
Brien le Šato miesto (čia buvo karinė mokykla, kurioje mokėsi Napoleonas. – Red.) meras Nicolas Dhuicqas pareiškė, kad prancūzai, pažinoję O.Sokolovą, buvo šokiruoti ir susisieloję dėl žinių apie nusikaltimą.
„Mįslingas žmogus. Apie tokius rašė F.Dostojevskis“, – reziumavo Brien le Šato miesto meras.
Ilgametis idėjinis O.Sokolovo priešininkas, aktorius, režisierius ir televizijos laidų vedėjas Jevgenijus Panasenkovas taip pat gilinasi į Napoleono epochą ir 1812 m. Tėvynės karą.
Bet jis dar prieš metus į „YouTube“ įkėlė kraują stingdantį pranešimą, kad O.Sokolovas nužudys studentę.
J.Panasenkovas oficialiai kreipėsi į fakulteto dekaną ir Sankt Peterburgo valstybinio universiteto rektorių. Jis reikalavo, kad docentas būtų atleistas iš universiteto.
Kaip įrodymą perskaitęs merginos – ne Anastasijos – pareiškimą – ją O.Sokolovas kankino bute pririšęs prie kėdės.
„Universitetas, kaip ir policija, ignoravo mano pranešimus.
Universitete man pareiškė, kad visuomenė neturi teisės kištis į asmeninius žmonių reikalus“, – pasakojo žurnalistams J.Panasenkovas.
Žavus išsilavinęs donžuanas
Universitete O.Sokolovas turėjo pripažinto donžuano reputaciją. Ir išvaizdos buvo patrauklios, ypač jaunystėje.
Žinoma Rusijos aktorė Julija Aug susipažino su Seru prieš daugelį metų, kai susidomėjo karinių rekonstruojamų renginių organizavimu.
„Jis buvo labai gražus ir patrauklus, virtuoziškai jodinėjo. Įsimylėti jį buvo galima iš pirmo žvilgsnio. Pasitikintis savimi, kupinas paniekos, griežtas. Jis turėjo viską, kas imponuoja jaunai moteriai.
Neatsispyriau ir aš, tuomet dvidešimtmetė. Man patiko ši paniekos persmelkta stiprybė. Ir aš pradėjau koketuoti ir viliojamai žvilgčioti. Visiškai nieko negalvodama“, – prisimena J.Aug.
Savo pasakojimą žinoma aktorė baigė labai netikėtai: „Jis visada buvo labai keistas.
Beje, kaip ir visi karinių renginių rekonstrukcijų dalyviai. Bet tą siaubą, kurį patyriau, supratusi, kad jis (aspirantės Anastasijos žudikas. – Red.), man sudėtinga apsakyti.“
O.Sokolovas vadovavo gidų kursams elitinėje Sant Peterburgo gimnazijoje ir lygiagrečiai dirbo universitete.
Jo mokiniai ir studentai pasakoja, kad vyras labai skyrėsi iš visų dėstytojų.
Jis pasakojo apie savo keliones į Prancūziją, kavą gėrė su romu, nešiojo bordo spalvos švarką, o merginos žiūrėjo į jį užgniaužusios kvapą.
Jo buvusi mokinė Aleksandra jau po to, kai sužinojo apie žmogžudystę, pareiškė: „Olegas Valerjevičius buvo tikras genijus, merginoms buvo sudėtinga jo neįsimylėti. Jis vedė mums porą pamokų, mokė meistriškumo.
Sovietinei mokyklai jo dėstymo maniera buvo itin ekstravagantiška. Jis buvo kaip žmogus iš kitos planetos. Merginos dėl jo ėjo iš proto.“
Atverdavo sielą ir piniginę
Turėjo jis mylimųjų ir universitete. Remiantis daugelio liudijimais, O.Sokolovas santykių su studentėmis nesikratė. Bet jei jo dėmesys nebuvo pageidaujamas, jis nepriekabiaudavo, laikydavosi atstumo.
Kai kurioms siūlė: neva jei yra noro, užsiėmimus galima pratęsti kitoje aplinkoje. Bet jei mergina apsimesdavo, kad nesupranta, apie ką kalbama, ar nesutikdavo, nekeršydavo ir į įskaitų knygelę nerašė „Neįskaityta“.
Remiantis kitais parodymais, O.Sokolovo gyvenime buvo laikotarpis, kai jį pakvietė skaityti istorijos paskaitų į Rusijos baleto artistės Agripinos Vaganovos akademiją.
Ir ten jis neatsispyrė pagundai: nuolat kvietė jaunas balerinas į kostiuminius pobūvius lyg iš praėjusių šimtmečių.
Po jų nedidelis balerinų ratelis persikeldavo į dėstytojo namus gerti šampano.
Toms, kurios sutikdavo, penketai esą buvo garantuoti be egzamino. Automatiškai įskaitoma buvo ir toms, kurios į egzaminą ateidavo trumpu sijonėliu.
Bet taip buvo jaunystėje, kai prancūzišką sielą turėjusiam rusui buvo atviri visi peniuarai. Be to, O.Sokolovas buvo dosnus, nešykštėjo pinigų. Užmezgęs santykius su moterimis jis rublių neskaičiuodavo.
Jis bandydavo iš neišvaizdžios studentės per mėnesį nulipdyti lėlę: išpuošti ją, išmokyti taisyklingos nugaros laikysenos, gražiai vaikščioti.
Į savo damas O.Sokolovas dėdavo sielą ir pinigus, vežė jas į užsienį.
Bet metams bėgant pergalių dailiosios lyties fronte buvo vis mažiau. O juk docentas jau įprato prie Napoleono statuso. Prie Prancūzijos imperatoriaus, kaip kalbama, moterys rikiavosi į eilę ir kartais jis net negaišdavo laiko, kad nusisegtų kardą.
Kraupus pasimatymas
Prieš kelerius metus O.Sokolovas vos nepateko už grotų. Žiniasklaidoje ir dabar galima rasti nukentėjusios studentės pareiškimą.
Buvusios docento mylimosios, nusprendusios nutraukti ryšius su meilužiu, bet pakviestos į atsisveikinimo pasimatymą.
Iš pareiškimo policijos skyriui: „Padėdamas nusirengti kailinius O.Sokolovas iš nugaros sugriebė mane už rankų ir jas pradėjo rišti virve. Ją, kaip supratau, pasiruošė iš anksto.
Ėmiau priešintis, prašyti paaiškinti, kas vyksta. O.Sokolovas sudavė man per veidą ir smogė į pilvą, paskui pririšo prie kėdės mano rankas ir kojas.
Tuomet išėjo į gretimą kambarį, o aš likau pririšta prie kėdės prieškambaryje. Iš kambario jis grįžo su lygintuvu ir man matant įjungė į kištukinį lizdą.
Kai lygintuvas įkaito, jį priartino prie mano veido taip, kad jausčiau iš jo sklindantį karštį, ir pradėjo grasinti, kad subjauros mane visam gyvenimui.
Paskui pradėjo mane tikslingai mušti per veidą, galvą, pasipylė smūgiai į krūtinę ir pilvą.
Į visus mano maldavimus liautis ir atsipeikėti jis tik stipriau mane mušė ir grasino, kad užmuš, o lavoną užkas artimiausioje statybvietėje, kur mane vargu ar suras.
Valandą ar ilgiau O.Sokolovas mane mušė, smūgiai pylėsi ten, kur jau minėjau, kėlė už plaukų ir ausų kartu su kėde. Vienu metu man pavyko išlaisvinti kojas ir aš puoliau į gretimą kambarį.
O.Sokolovas pasileido paskui mane, parvertė ant žemės.
Kai parkritau ant pilvo, jis pradėjo spardyti kėdę, prie kurios buvau pririšta.
Po to O.Sokolovas užmetė man odinę virvę ant gerklės ir pradėjo smaugti.
Kai ėmiau dusti ir prarasti sąmonę, jis mane paleido. Pirmojo Sankt Peterburgo I.Pavlovo valstybinio medicinos universiteto Traumatologijos skyriuje ant mano kūno buvo užfiksuotos daugybinės sumušimų žymės, kraujo išsiliejimai, galvos smegenų sukrėtimas.“
Kokiu būdu docentui ir Garbės legiono ordino kavalieriui pavyko užgniaužti šią bylą, dabar jau neprisikasi. Aišku tik tiek, kad potencialų žudiką buvo galima laiku sustabdyti.
Dėstytojas – pirmoji meilė
Iš kai kurių padrikų duomenų galima suprasti, kad aspirantę A.Ješčenko jis nužudė dėl tos pačios priežasties: mergina nusprendė palikti savo mylimąjį.
Jie buvo kartu daugiau negu penkerius metus. Į Sankt Peterburgą iš Krasnodaro krašto atvykusi jaunoji abiturientė Nastia savo pedagogą įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.
Išmintingas, didmiesčiui būdingų manierų, rūpestingas. Ir ji jam tiko visais požiūriais: nekaprizinga, neištvirkusi, provincialaus auklėjimo, bet protinga, apsiskaičiusi.
Romantiką stiprino bendra meilė istorijai ir Napoleonui: kartu su ja O.Sokolovas net išspausdino keletą mokslinių darbų.
Anastasija taip pat labai priminė XIX a. laikų damą, mielai ėjo į kostiuminius pobūvius, o savo socialinių tinklų paskyroje ant viršelio buvo užsidėjusi žymų paveikslą, kuriame vaizduojamas imperatorienės Žozefinos karūnavimas.
„Kai buvo mokinė, ji nevaikščiojo net į diskotekas mokykloje. Nuolat tūnojo bibliotekoje. Ir dar užsiėmė piešimu vietos menų mokykloje.
Kai visoms mums rūpėjo berniukai, Nastiai ne jie buvo galvoje. Ji netgi vaikino niekada neturėjo. Su bendraamžiais jai buvo neįdomu, – verkdama pasakojo Anastasijos draugė. – O štai Piteryje – protingas vyriškis, profesorius, nors ir vyresnis už ją. Bet juk ji apskritai neturėjo jokių romanų. Manau, kad jis buvo jos pirmoji meilė.“
„Juokėsi ji retai, veikiau atrodė įsitempusi. Vaikščiojo visada tvarkinga, švari, visi pastebėjo jos taisyklingą nugaros laikyseną. Jei už akių O.Sokolovą vadinome Bonapartu, tai ją – Žozefina.
Anastasija darė ištikimo O.Sokolovui žmogaus įspūdį. Net per daug ištikimo.
Gal dėl kažko jo bijojo, niekada jam neprieštaravo. Pastebėjome, kad į visus jo prašymus Anastasija reagavo akimirksniu. Vos tik jis linktelėdavo arba žvilgsniu ką nors parodydavo, ji tuojau pat bėgo vykdyti.
Ir žiūrėjo į O.Sokolovą dievinančiu žvilgsniu. Netgi buvo kažkaip pavydu. Tokia jauna, graži mergina ir taip įsimylėjusį jį, 40 metų už save vyresnį“, – pasakojo pažįstami iš universiteto.
Norėjo Napoleoną palikti?
Bet anksčiau ar vėliau pasakos baigiasi. Štai ką Maskvos žurnalistams papasakojo artima docento O.Sokolovo pažįstama Marina (vardas pakeistas).
Jos ir O.Sokolovo pažintis nenutrūko daugelį metų.
„Nastia buvo nuolanki mergina. Kitokių O.Sokolovas nesirinko. Visos damos buvo jo valdžioje. Jei mergina pradėdavo rodyti charakterį ir tapti suaugusia, nepriklausoma, su tokia jis išsiskirdavo ir ieškojo kitos.
Bet su viena sąlyga: išsiskyrimo iniciatorius turi būti tik jis.
Taip buvo su pirmąja žmona – taip pat Nastia, kurią jis dievino. Kai ji pareiškė apie būsimas skyrybas, jos akyse vyras iškart tapo pabaisa. Paskui kažkaip keistai numirė – galvos smegenų vėžys. Keista, nes buvo stambi mergina, rausvaskruostė, apkūni – skirtingai nei kitos O.Sokolovo damos. Ir staiga pranešimas – Nastia numirė. Niekas iš bendrų pažįstamų nežino, kur ji palaidota. Niekas nedalyvavo laidotuvėse“, – pasakojo Marina.
Pasak Marinos, ir A.Ješčenko nusprendė O.Sokolovą palikti. Jis išsigando, kad neteks savo statuso, bus pažemintas, kad jį paliko jauna ir žavi mergina.
Tačiau Nastia jį vienu metu tikrai mylėjo. Juos siejo aistra istorijai. Bet kai migla nuo jos akių nukrito, jausmo nebeliko.
Tiesa, pats O.Sokolovas aiškina, kad tai ji, Nastia, apimta pavydo jį puolė. Ta švelni jauna moteris persimainė, kai jis pranešė, kad savaitgalį leis su dukterimis, – esą visada joms pavydėjo dėmesio. Tad teisme vyras dėstė, kad tik gynėsi. Bet ką gali prisiminti, jei galvą gaubė alkoholio rūkas?
Skendo alkoholio liūne
Ir Seras per pastaruosius porą metų pasikeitė. Baisios žmogžudystės Sankt Peterburge istorija dabar narpliojama prancūzų renginiuose, skirtuose Napoleonui.
O.Sokolovą pažinoję karinių rekonstrukcijų rengėjai prancūzai tvirtina, kad pastaraisiais metais jį itin nenoriai kvietė į Europą, į istorinių įvykių rekonstrukcijas.
Sankt Peterburgo universiteto docentui neduodavo arklių, nes jis labai stipriai gėrė. O.Sokolovas pražudė arklį, kuris jam buvo suteiktas Ispanijoje.
Istorinių įvykių rekonstruktorius išgalvota pravarde „Royal Scot’s Guard“ parašė: „Nenustebau dėl to, kas įvyko. Aš gerai pažinojau Olegą – per pastaruosius 20 metų su juo ne kartą dalijausi bivaku (išvertus iš pranc. k. „bovouac“ – karių lauko stovykla ilsėtis arba nakvoti. – Red.).
Jis puikiai išmanė Didžiosios armijos istoriją, bet nežinojo jokių ribų vartojant alkoholį, ir tai viską gadino. Galėjo gerti tris dienas iš eilės ir nukristi nuo arklio ketvirtąją.
Prisimenu, kaip minint mūšio prie Marengo Italijoje 200 metų sukaktį, kur buvome su mūsų imperatoriškosios gvardijos būgnininkų grupe, teko nutempti Olegą. Jis girtas voliojosi po medžiu savo vėmaluose vilkėdamas generolo mundurą.
Ispanijoje jam uždraudė dalyvauti istorinių įvykių rekonstrukcijose dėl pražudyto arklio, kurį jam paskolino. Aš įtariau, kad jis blogai baigs, bet tai, kas atsitiko, pranoko pačias niūriausias prognozes.“
Reputacija riedėjo žemyn
Prancūzas papasakojo ir apie A.Ješčenko: „Ji nekalbėjo prancūziškai, tik žinojo keletą žodžių. Angliškai kalbėjo gerai. Mane sužavėjo jos grakštumas, laikysena. Man kilo klausimas: kaip tokia gražuolė gyveno su Olegu?“
„Pažinojau du Olegus. Blaivų istorijos žinovą, žarsčiusį anekdotus ir pasakojimus apie Pirmosios Prancūzijos imperijos gyvenimą. Ir Olegą girtą – daktarą Džekilą ir poną Haidą“, – teigė istorijos forumo dalyvis.
Prie šio pasakojimo reikia pridurti, kad po arklio istorijos Ispanijoje jam liovėsi nuomoti ir duoti arklius visoms istorinių įvykių rekonstrukcijoms Europoje.
Galų gale apskritai nebuvo linkę jo kviesti į renginius, skirtus Pirmosios Prancūzijos imperijos laikų rekonstrukcijai. Todėl, kad O.Sokolovui kas kartą kas nors atsitikdavo. Ir tai taip pat turėjo įtakos jo charakteriui, elgesiui gimtajame Sankt Peterburge – juk jis nustojo būti Nugalėtojas.
„Jis visada elgėsi nepaprastai impulsyviai. Man asmeniškai jis nepadarė nieko blogo. Tačiau žinau labai daug žmonių, kuriuos jis skaudino – ir fiziškai. Žinau istoriją, kaip būdamas girtas panaudojo šaltąjį karinį strateginį ginklą stovyklose“, – taip apie O.Sokolovą sakė buvęs istorinių įvykių rekonstruktorius ir buvęs vadinamosios Donecko liaudies respublikos gynybos ministras Igoris Strelkovas (Igoris Girkinas). Jis – vienas iš prorusiškų separatistų Donbase vadų.
Panašu, kad separatistai pažinojo O.Sokolovą ne veltui – jis palaikė Krymo aneksiją.
Parinko nusikaltimo vietą
Teisme po Nastios nužudymo, kai buvo sprendžiama dėl kardomosios priemonės tyrimo metu, docentas O.Sokolovas verkė, daužė galvą į sieną. Jis sakė, kad tą lemtingą naktį jo mylimąją lyg kažkas apsėdo, ir ji tapo ragana.
Kaimynė Angelina, kurios vienas buto kambarys ribojasi su O.Sokolovo butu, žmogžudystės dieną girdėjo barnį. Moteriškas balsas vadino kažką išsigimėliu, vyriškas – priekaištavo, kad ji – nedėkinga bjaurybė. Po to buvo smūgių garsai ir bildesys lyg kažkas kristų.
Tą vakarą Nastios brolis su ja kalbėjo telefonu. Sesuo verkė, pasakojo apie barnį su mylimuoju. Jis smogė jai ir ji išėjo iš namų. Ir, išskyrus brolį, Nastia neturinti kam paskambinti.
„Prašiau jos, kad visam laikui išeitų iš O.Sokolovo namų. Bet ji atsakė, kad jai reikia grįžti ten ir pasiimti daiktus. O apskritai ji ketino persikelti į bendrabutį“, – sakė Sergejus.
Ši istorija kupina mistikos. Seras užmušė savo mylimąją garsios datos – „Briumerio 18-osios perversmo“ 220 metų sukakties išvakarėse.
Tuomet O.Sokolovo dievaitis Napoleonas Bonaparte’as, grįžęs iš Egipto, savo kareivių padedamas išvaikė Nacionalinį susirinkimą ir pasiskelbė vienvaldžiu Prancūzijos valdovu.
Nusikaltimo vieta – siaubą kelianti. Name už kampo nuo O.Sokolovo būsto rašytojas F.Dostojevskis romane „Nusikaltimas ir bausmė“ įkurdino lupikautoją senutę Alioną Ivanovną. Ją užmušė Rodionas Raskolnikovas.
O Moikos upėje – greta tos vietos, kur O.Sokolovas bandė atsikratyti maišų su Nastios palaikais, – kunigaikštis Feliksas Jusupovas nuskandino Grigorijų Rasputiną, prieš tai jį nušovęs.
