„Europa buvo ir visada bus mano gyvenimo meilė“, – per vieną atsisveikinimo kalbų sakė kadenciją baigęs Europos Komisijos pirmininkas J.C.Junckeris.
64-erių politiko meilė Europos Sąjungai neužgeso nepaisant to, kad jo penkerių metų kadenciją ženklino bene didžiausi žemės drebėjimai Bendrijos istorijoje.
Jis atėjo į postą iš karto po Rusijos agresijos Ukrainoje, Graikijai klimpstant į skolas, vėliau Europą užklupo migrantų krizė, 2016 metais prasidėjo iki šiol nesibaigiantis „Brexit“ galvosūkis, reikėjo išmokti naujų transatlantinio bendradarbiavimo formų, kai JAV buvo išrinktas prezidentas Donaldas Trumpas.
2016 metais J.C.Junckeris kalbėjo nieko nepagražindamas: „Europos Sąjunga išgyvena egzistencinę krizę.“ Kai pernai kalbėdamasis su „Lietuvos rytu“ pirmininkas prisiminė šiuos savo žodžius, teigė, kad tai buvo pavojaus signalas, kurį Europa išgirdo.
„Iš prigimties esu optimistas, o pagal profesiją – realistas. Abiem atvejais – ir kaip optimistas, ir kaip realistas – manau, kad Europa verčia naują istorijos puslapį.
Kaip dažnai būna, tik pasiekę tam tikrą tašką sugebame išgirsti pavojaus signalą, – „Lietuvos rytui“ sakė J.C.Junckeris. – Kai tuos žodžius sakiau 2016 metais, buvome pasiekę tą tašką. Reikėjo įvertinti tikrąją padėtį. Nuo tada pamažu, užtikrintai ir ryžtingai pasukome kursą kita linkme.“
Buvęs Liuksemburgo premjeras J.C.Junckeris nebijojo parodyti, kur Europa klysta ir klumpa, kai „Europoje buvo per mažai Sąjungos, o Sąjungoje – per mažai Europos“.
Tačiau pačiais sunkiausiais momentais jis buvo ir tas, kuris sugeba išsklaidyti įtampą pokštais, teatrališkais pasisveikinimais ir širdingais bučiniais.
Kaip „Lietuvos rytui“ pasakojo su J.C.Junckeriu daug bendravęs Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius, pirmininkas ir širdį, ir sielą atidavė Bendrijai: „Nėra likę labai daug tokių žmonių, kurių visas gyvenimas būtų taip paliestas Europos.“
Pristatome jums antrąją straipsnio apie J.C.Junckerį dalį. Pirmąją dalį galite perskaityti čia.
Pykdė melas dėl „Brexit“
Prieš pačią kadencijos pabaigą J.C.Junckeris davė interviu Vokietijos dienraščiui „Der Spiegel“.
Šis pirmininko pokalbis su leidiniu susilaukė didelio dėmesio. Pateikiame interviu su J.C.Junckeriu santrauką.
– Atsisveikinimo kalbą, pasakytą prieš keletą dienų Europos Parlamente, užbaigėte šūksniu „Vive l’Europe“. Jūsų entuziazmas dėl Europos nekelia abejonių. Tačiau tuo pat metu kai kuriose Europos Sąjungos šalyse narėse auga prieš Bendriją nukreiptas judėjimas: Lenkijoje, Vengrijoje, jau nekalbant apie Jungtinę Karalystę. Kodėl jums nepavyko savo entuziazmu užkrėsti ir šių šalių?
– Iš tikrųjų klausimas yra toks: kodėl kitiems nepavyko perimti mano entuziazmo? Nenusimenu, nes pastebiu, kad palaikymas Europos Sąjungai auga – tai matėme ir per Europos Parlamento rinkimus.
Dėl „Brexit“ žmonės taip pat stipriau atsigręžia į ES. Daugelis piliečių jaučia: jei pasitrauktų kitos šalys ir tai sunaikintų ES, tai būtų blogas ženklas ateičiai.
– Jums vadovaujant Europos Komisijai britai priėmė sprendimą išstoti iš Europos Sąjungos. Ar sakytumėte, kad britai ES kada nors jautėsi kaip savo namuose?
– Tai iš tikrųjų pagrindinis klausimas. Su Europos verslo reikalais esu susijęs nuo 1982 m. gruodžio mėnesio ir visuomet pastebėjau, kad britai vadovavosi nuostata: „Europos Sąjungoje esame tik dėl ekonominių priežasčių.“
Kai kalba pakrypdavo apie politinę sąjungą, didesnį suartėjimą, britai apie ES nieko nebenorėjo žinoti. Tokia buvo net mano draugo Tony Blairo nuostata. Kai apie tai kalbama daugiau nei 40 metų, nereikia stebėtis, jei piliečiai tai prisimena per referendumą.
– Tačiau prieš 2016 m. birželio referendumą didžioji dauguma stebėtojų tikėjosi, jog britai balsuos už pasilikimą Europos Sąjungoje.
Ar ir jūs taip manėte?
– Ne. Priklausiau prie tų, kurie nuo pradžių buvo tvirtai įsitikinę, jog šis referendumas prišauks bėdų. Tuometis ministras pirmininkas Davidas Cameronas per G20 aukščiausiojo lygio susitikimą 2014 m. Brisbane (Australija) sakė, jog kad tikrai nori surengti referendumą dėl „Brexit“. Aš jam pasakiau: „Tu jį pralaimėsi.“
Su tuomečiu britu Europos Sąjungos komisaru Jonathanu Hillu susilažinau: „Duosi man svarą, jei norintys pasilikti ES pralaimės, iš manęs gausi eurą, jei laimėsite.“ Dabar turiu svarą.
– Nepaisant to, nekovojote dėl britų pasilikimo Europos Sąjungoje. Kodėl?
– Gavau daug kvietimų, tačiau D.Cameronas leido suprasti, kad jis negali manimi naudotis. Europos Komisija esą Jungtinėje Karalystėje dar nepopuliaresnė nei žemyne. Ir dėl to nusprendžiau neįsitraukti.
Dabar tai laikau didele klaida. Buvo pasakojama tiek daug melo – taip pat dabartinio ministro pirmininko Boriso Johnsono. Mano oponuojantis balsas būtų pravertęs.
Nuogąstauja dėl nacionalistų
– Jungtinėje Karalystėje išplito „kvailas nacionalizmas“, apie kurį įspėjote savo atsisveikinimo kalboje. Būgštaujate, jog tai galėtų atsitikti ir kitose šalyse?
– Iš tikrųjų norėjau sakyti „bukas“, o ne „kvailas“ nacionalizmas. Mat esu daug labiau susirūpinęs dėl nacionalizmo, nei gali atrodyti. Per Europos Parlamento rinkimus neįvyko populistų žadėta lengva pergalė. Bent tiek nusiraminau, bet negalutinai.
Kadangi sunerimęs stebiu kaip klasikinės partijos traukia populistų kryptimi. Kas vejasi populistus kada nors jais ir tampa.
– Nacionalistai bando Europos Sąjungą pateikti kaip priešą, biurokratinį monstrą, kuris naikina tautines tapatybes. Ar davėte pagrindo šiems priekaištams?
– Niekuomet nesu kalbėjęs apie Jungtines Europos Valstijas – bent jau nuo tada, kai man suėjo 18 metų. Bet tai netrukdo daugeliui „Brexit“ šalininkų laikyti mane ideologiniu taikiniu.
Europiečiams negalima suteikti klaidingo įspūdžio, kad Europos Sąjunga yra kelyje į unitarinę valstybę.
Net ir patys entuziastingiausi europiečiai yra prieš siekius sukurti, vaizdžiai sakant, Europos katilą.
Klimatas – opus klausimas
– Pageidautini skubūs bendri Europos Sąjungos veiksmai klimato politikos požiūriu. Argi, atsižvelgiant į jau daugelį mėnesių daromą jaunų žmonių spaudimą, savo kadencijos metu neprivalėjote kovos prieš klimato kaitą padaryti svarbiausia?
– Tikrai nesu linkęs savęs teisinti. Bet ES nemažai padarė, kad atsirastų Paryžiaus klimato sutartis. Mes nustatėme tarpinius tikslus 2030 m. ir siekius dėl neutralaus poveikio klimatui iki 2050 m. Bet taip pat sakau: kas apsimeta, jog visa tai nereikalauja pastangų vien dėl to, kad atsirado šios krypties jaunų žmonių judėjimas, stipriai klysta.
Man labai patinka, kad dalyvauja jaunimas. Tačiau ir nesu naivus: daug ką iš to, kas išdėstoma sentimentaliai, realybėje ne taip paprasta įgyvendinti.
Ateityje klasikinei pramonei taip pat turi atsirasti vietos.
– JAV atsisakė sutarties dėl klimato, taip pat kitų tarptautinių susitarimų. Visgi Jums pavyko su JAV vadovu D.Trumpu rasti ypatingą ryšį ir pirmiausia užkirsti kelią gresiančio prekybos karo eskalavimui. Kokiu būdu?
– Viena mano mažų gudrybių ta, kad per pokalbį su D.Trumpu visada naudojau tik JAV statistiką. Kai D.Trumpas pasakė: „Netikiu tavo skaičiais!“, atsakiau: „Tai – tavo skaičiai.“
– D.Trumpui atvežėte dovaną – Amerikos kareivių kapinių Liuksemburge nuotrauką.
– Ten atgulė ir generolas George’as Pattonas. D.Trumpas labai gerbia sėkmingus generolus. Jam paaiškinau, kad šis mažas žemės gabalėlis Liuksemburge, kur palaidoti 5 tūkst. žuvusių kareivių, yra Amerikos valstybės teritorija.
Taip nusprendėme Liuksemburge po karo.
Tai labai sujaudino D.Trumpą. Tokios smulkmenos atveria širdį.
Politikas privalo mylėti
– Sugrįžkime prie šūksnio „Vive l’Europe“. Esate gimęs 1954 m., taigi gyvenote taikiu metu. Kokį poveikį jums turėjo karo metų karta?
– Mano prieš trejus metus miręs tėvas išaugo kaime, artimiausias mažas miestas buvo už penkių kilometrų.
Tėvas niekada nebuvo išvykęs toliau iki tol, kol Antrojo pasaulinio karo metais prievarta buvo paimtas į Vermachtą.
Po trijų ar keturių dienų atsidūrė fronte.
Tik iš tėvo paliktų užrašų sužinojau, kad jau pirmąją tarnavimo Vermachte dieną turėjo dalyvauti sušaudyme.
Žinoma, jis nebuvo uolus vykdytojas, nieko nenušovė.
Įsivaizduokite, kokia tai trauma. Niekada daugiau penkių kilometrų nuo savo namų nenutolęs, svetimą, nekenčiamą uniformą vilkintis žmogus atsiduria Rytų fronte ir privalo šaudyti į žmones, nežinodamas, kodėl.
– Ar neskaudina, kad jums buvo sakoma, jog geriate per daug?
– Į šį klausimą neatsakau. Tokie klaidingi tvirtinimai labiau žeidžia mano šeimą nei mane. O nuolatinis stebėjimas? Tai – mūsų gyvenamo laiko išradimas.
Kartais su manimi per dieną žmonės pasidaro 200 asmenukių. Kai prieina draugiškai nusiteikę asmenys, galėčiau atsisakyti.
Bet tai skambėtų arogantiškai – tokio vaizdo apie Europą nenorėčiau sudaryti. Manau, kad politikas privalo mylėti žmones.
Svarbus fizinis kontaktas
– Esate fizinis asmuo, susigraudinate, bučiuojatės. Apie tai nuolat rašė žiniasklaida. Ar žvelgdami atgal galėtumėte pasakyti, jog politikui teisinga išsaugoti savo ypatumus?
– Man tai nesvarbu. Esu koks esu. Kartais galvoju, kad kalėjimuose blogiausia tai, kad nepatiriamas joks fizinis artumas.
Negaliu įsivaizduoti gyvenimo be prisilietimo prie kitų žmonių ar jų prisilietimo prie manęs. Kartais mano darbuotojai nurodo: „Šito asmens negalima apkabinti.“
Tačiau mane pabučiavo Recepas Tayyipas Erdoganas – taigi ir jį bučiuoju.
Bučiavau Vladimirą Putiną ir jo buvau pabučiuotas. Nei vienu atveju tai nepadarė žalos Europai.
