2009-aisiais mažai kam žinomas britų politikas pareiškė, kad nenori gyventi XXI a. Europos imperijoje. Tai buvo J.Corbynas, kuris atstovavo kraštutinės kairės sparnui Leiboristų partijoje.
Tuomet jis kritikavo Lisabonos sutartį, kuri Briuseliui suteikė didesnę galią, nei iki tol turėjo.
Bet praėjus dešimtmečiui 70 metų J.Corbynas ir jo partija kovoja visiškai priešingoje mūšio pusėje – jie nori užkirsti kelią premjerui Borisui Johnsonui išstoti iš ES ir suteikti žmonėms antrą progą savo nuomonę pareikšti referendume dėl išstojimo arba pasilikimo Bendrijoje.
Rinkimai Jungtinėje Karalystėje vyks jau gruodžio 12-ąją, tad britai greit nuspręs – patikėti šalį dabartiniam ekstravagantiškam premjerui ar prieštaringus jausmus keliančiam leiboristų politikui.
J.Corbyno kelionė nuo euroskeptiko iki didžiausio gynėjo, nuo socialisto sukilėlio iki opozicijos lyderio yra itin įspūdinga.
Neužimdamas vyriausybinių postų jis prieš partijos poziciją balsavo daugiau kaip 400 kartų, o galiausiai pats atėjo į partijos vadovybę 2015-aisiais.
Kas šis žmogus, galintis užimti Jungtinės Karalystės premjero postą, ir ar tikrai jo vertybės taip drastiškai pasikeitė?
Daug prieštaringų pareiškimų
J.Corbynas buvo dažniausiai partijai prieštaraujantis politikas Tony Blairo valdymo metais nuo 1997 iki 2007-ųjų. Jam nepatiko artimesni ryšiai su ES, JAV karas Afganistane ir Irake.
Teroristinių organizacijų „Hamas“ ar „Hezbollah“ narius jis vadino draugais, o NATO vieną kartą pavadino „kariuomenės Frankenšteinu“.
Prieštaringo įvaizdžio J.Corbynas neatsisakė ir vadovaudamas partijai.
Leiboristų parlamentaras Neilas Coyle’as tvirtina, kad J.Corbynas ir toliau bus taip vertinamas, nes ant savo pečių turi 30 metų prieštaravimo bagažą.
Kolegos J.Corbyną apibūdina kaip principingą politiką, kuris tapo Jungtinės Karalystės kairės vadovu 2015-aisiais, nes paprasčiausiai atėjo jo eilė.
Jis daug kam labiau primena politinį aktyvistą nei politiką, kuris gina turto perskirstymą vargingesnių naudai.
Tačiau tapęs Leiboristų partijos vedliu J.Corbynas pradėjo keistis. Dabar politikas prieštarauja išstojimui iš ES, nes tai būtų kenksminga paprastiems britams, ir žada naują referendumą šiuo klausimu.
Jis taip pat pabrėžia NATO svarbą ir klaida vadina anksčiau teroristinėms organizacijoms dalytus gražius žodžius.
Bet tai jo oponentų neįtikina. Jie vis dar mano, kad J.Corbynas – blogio sėkla, kuri sužlugdys šalies ekonomiką ir užsienio politiką.
Pažiūras suformavo tėvai
J.Corbynas užaugo vidurinės klasės šeimoje Anglijos Šropšyro regione. Jo tėvas Davidas buvo elektros inžinierius, o motina Naomi mokė matematikos.
Jo tėvai susipažino Francisco Franco diktatūros priešininkų susitikime. Tėvų politinės pažiūros ir suformavo sūnaus pasaulėžiūrą.
„Jie abu buvo socialistai ir taikos siekėjai“, – 2016 metais kalbėjo J.Corbynas.
Būdamas 15 metų J.Corbynas prisijungė prie branduolinio nusiginklavimo siekiančios grupės Jungtinėje Karalystėje ir pradėjo kritikuoti NATO. Vėliau jis tapo tos organizacijos viceprezidentu ir šias pareigas eina iki šiol.
Po ketverių metų J.Corbynas išvyko mokytojauti į Jamaiką, keliavo po Lotynų Ameriką ir susižavėjo kairiųjų valdomu regionu.
Simpatijas šioms vietovėms jis jaučia iki šiol.
Praėjusiais metais inauguracijos metu Meksikos prezidentas Andresas Manuelis Lopezas Obradoras leiboristų lyderį pavadino savo amžinu draugu.
Beje, ir J.Corbyno trečioji žmona yra teisininkė ir aktyvistė iš Meksikos.
Rinkėjų gerbiamas sukilėlis
Pirmąkart į Parlamentą J.Corbynas buvo išrinktas 1983-iaisiais ir visada kandidatavo toje pačioje Londono Islingtono priemiesčio apygardoje.
Tą kartą rinkimus jis laimėjo 5 tūkst. balsų dauguma, o ją iki šiandien užsiaugino iki 33 tūkst. Politiko bendražygis Jonas Lansmanas tvirtina, kad J.Corbynas daug dirba atstovaujamų žmonių labui.
„Jis daug nuveikė apgyvendinimo, skurdo mažinimo ir išmokų didinimo srityje“, – kalbėjo J.Lansmanas.
Kitas politiko kolega Mike’as Gapesas tvirtina, kad tuomet jie norėjo Jungtinėje Karalystėje sukurti socializmą ir prieštaravo ES pirmtakei Europos Ekonominei Bendrijai.
„Vėliau daugelis mūsų atsisakė tokių svajonių, tačiau J.Corbynas prie jų pasiliko“, – kalbėjo M.Gapesas.
Sumaištį J.Corbynas kėlė ne tik savo pareiškimais, bet ir išvaizda. Griežtas tradicijas turinčiame Parlamente konservatorių parlamentarams užkliūdavo J.Corbyno nenoras nešioti kaklaraištį.
Prieštaringai vertinami buvo ir jo veiksmai.
1984 metais į Londoną jis pasikvietė airių „Sinn Fein“ partijos prezidentą Gerry Adamsą.
Ši partija tuomet buvo prieš britų valdžią ilgus metus kovojusios Airių respublikonų armijos politinė dalis.
J.Corbyno veiksmais nusistebėjo net ir jo artimiausi bendražygiai.
„Mes turime suprasti jų tikslus, norus ir argumentus. Mes privalome išklausyti šiuos žmones“, – tada kritikams atšovė J.Corbynas.
Leiboristas buvo vienas iš 2001-ųjų kampanijos prieš karą su terorizmu rėmėjų.
Tuomet jis dažnai nesutarė su tuometiniu leiboristų premjeru Tony Blairu, kuris leiboristams vadovauti pradėjo 1994-aisiais.
T.Blairas bandė atriboti partiją nuo kraštutinės kairės pozicijų ir palaikė JAV vykdomą karinę invaziją į Iraką, o tai nepatiko J.Corbynui.
Teko ilgai įkalbinėti
Socialistinė Leiboristų partijos atšaka ilgus metus mėgino įkalbėti J.Corbyną siekti partijos lyderio posto, kol tai jiems galiausiai pavyko padaryti 2015-aisiais.
Jo bendražygiai tvirtina, kad J.Corbynas buvo geras pasirinkimas, nes, nepaisant visų išsišokimų, neturėjo jokių rimtų politinių priešų.
Rinkimų kampanijos metu politikas aktyviai kritikavo Jungtinių Valstijų įtaką britams bei konservatorių taikomą taupymo politiką.
Tai padėjo jam laimėti daugelio jaunųjų rinkėjų palankumą – 60 proc. balsų surinkęs J.Corbynas tapo leiboristų lyderiu.
Bet įvesti savos politikos jam nesisekė. Daugelis parlamentarų ir toliau palaikė centristinę T.Blairo politiką.
Greitai prieš J.Corbyną maištauti pradėjo jo paties komandos nariai, kurie politiką vadino silpnu lyderiu su dar silpnesniais prioritetais, tačiau, nepaisant visko, 2016-aisiais jis buvo perrinktas partijos vadovu ir tvirtai laikosi šioje pozicijoje.
Gilios antisemitizmo šaknys
Susirūpinimą kelia tai, kad vadovaujant J.Corbynui leiboristų gretose įsišaknijo antisemitizmas. Jungtinės Karalystės lygybės ir žmogaus teisių komisija gegužę paskelbė, kad pradės tyrimą, ar Leiboristų partijoje buvo diskriminuojami žydų tautybės žmonės.
J.Corbynas į tai sureagavo itin audringai ir tvirtino, jog ištrauks antisemitizmo geluonį iš partijos vidaus, tačiau pats sulaukė kritikos, kad savo komentarais ir veiksmais praeityje sukūrė terpę antisemitizmui plisti.
2018-ųjų kovą jis atsiprašė už palaikymą grafičio kūrėjų, kurie buvo nupiešę ant neturtingų žmonių nugarų „Monopolio“ žaidimą žaidžiančius žydų bankininkus.
Praėjus mažiau nei pusmečiui politikas dar kartą atsiprašė, nes vieno 2010-aisiais jo organizuoto renginio metu vienas kalbėtojas Izraelį prilygino nacizmui.
Tų pačių metų rugpjūtį buvo paviešinta nuotrauka iš J.Corbyno vizito į Tunisą 2014-aisiais, kurioje politikas užfiksuotas dalyvaujantis palestiniečių vykdytoje 1972-aisiais vykusių žudynių per Miuncheno olimpines žaidynes kaltininkų pagerbimo ceremonijoje.
Leiboristų lyderis tvirtina, kad tuomet dalyvavo renginyje apie taiką Viduriniuose Rytuose ir negerbė jokių antisemitų atminimo.
Mažai tikėtinas pokytis
Ilgus metus už taiką kovojęs J.Corbynas taip pat pakeitė poziciją gynybos klausimais.
Neidamas jokių pareigų jis dažnai kvestionavo NATO reikalingumą ir tvirtino, kad Aljansas turėjo būti panaikintas po Šaltojo karo, nes dabar verčia šalis nares leisti pinigus gynybai.
Tačiau 2017-aisiais J.Corbynas jau teigė, kad Jungtinei Karalystei yra gyvybiškai svarbu išlaikyti įsipareigojimus partneriams Europoje ir už Atlanto.
Dabar jis supranta britų branduolinio ginklo programos reikalingumą, tačiau neatsisako idėjos kovoti už gyvenimą pasaulyje be branduolinių ginklų.
N.Coyle’as tvirtina, kad nuo tapimo partijos pirmininku J.Corbynas žaidžia slėpynes su savo pasaulėžiūra. Viena vertus, jis palaiko bendrą partijos poziciją, tačiau kartu neatsisako ir savo minčių.
Patogiausiai J.Corbynas jaučiasi kritikuodamas vyriausybės taikomas taupymo priemones. Jis žada sumažinti pinigų leidimą nereikalingoms sritims ir sukurti Jungtinę Karalystę „daugumai, o ne mažumai“.
Leiboristus dabar tikrai palaiko daugiau žmonių, nei anksčiau manė J.Corbyno kritikai, o tai tik dar labiau sustiprina partijos vedlio pozicijas.
Rinkimai jau visai už kampo, tad J.Corbynas stoja į paskutinę žūtbūtinę kovą, kad sugrąžintų leiboristus į valdžią, kurioje jie nebuvo jau nuo 2010-ųjų gegužės.
„Mes norime pakeisti partiją ir visą valstybę, o tai yra ilgalaikis projektas“, – teigė J.Lansmanas.
Britų ketvirtadienį laukia itin karšti rinkimai
Pirmalaikiai rinkimai Jungtinėje Karalystėje vyksta, nes konservatorių valdžiai niekaip neišėjo užsitikrinti daugumos parlamentarų palaikymo „Brexit“ susitarimui. Premjeras B.Johnsonas juos paskelbė tikėdamasis susigrąžinti buvusios premjerės Th.May turėtą daugumą.
Pagrindinis debatų klausimas išlieka „Brexit“. B.Johsonas laimėjęs žada kuo greičiau išvesti šalį iš ES, o leiboristai nori suorganizuoti naują referendumą, kuriame žmonės galėtų dar kartą pareikšti nuomonę dėl „Brexit“. Kaip pasibaigtų šis balsavimas, niekas nežino. Lapkričio pabaigoje atliktų apklausų duomenimis, 46 proc. britų palaiko pasilikimą, 43 proc. nori išstoti, o net 11 proc. šiuo klausimu neturi nuomonės ir galimai suvaidintų svarbų vaidmenį.
Tarp kitų svarbių klausimų yra įvardijama valstybinės sveikatos sistemos ateitis, nusikalstamumas, ekonomikos būklė ir imigracija. J.Corbynas debatuose akcentavo valstybinės sveikatos sistemos ateitį. Anot jo, rinkimus laimėję konservatoriai išstotų iš ES ir jau turi sudarę slaptus susitarimus su JAV farmacijos koncernais, kurie privatizuotų šią viešąją paslaugą ir uždirbtų milijardus iš britų ligų. Tačiau B.Johnsonas tai vadina pramanais. Nemokamą sveikatos apsaugą 1948-aisiais paskelbė leiboristai, todėl jie atkakliai gina šios sistemos išlikimą.
Leiboristams taip pat svarbios yra darbininkų teisės. Neseniai leiboristai paskelbė apie naujus planus priversti kompanijas su daugiau nei 250 darbuotojų perskirstyti 10 proc. įmonės akcijų darbininkams. J.Corbynas siekia, kad pagrindiniai ekonomikos sektoriai būtų reguliuojami valstybės, ir žada, kad daugiau pinigų bus skiriama viešosioms paslaugoms, o turtingiausiems 5 proc. žmonių bus gerokai pakelti mokesčiai.
Dar vienas visai Jungtinei Karalystei ramybės neduodantis klausimas yra Škotijos likimas. Regiono vyriausybė nori suorganizuoti dar vieną referendumą dėl nepriklausomybės. Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon tvirtina, kad šio klausimo palaikymas leiboristams ir konservatoriams gali lemti škotų palaikymą formuojant vyriausybę, tačiau abi partijos nesišvaisto pažadais, kurie gali sužlugdyti Jungtinės Karalystės vienybę.
Per rinkimus britai gruodžio 12 dieną rinks 650 parlamentarų. Rinkimų teisę turi 46 mln. vyresnių nei 18 metų šalies piliečių, tačiau balsuoti gali tik iš anksto užsiregistravusieji. Šalis rinkimų metu padalijama į 650 apygardų, kuriose renkama po vieną parlamentarą. Laimi tas, kuris surenka daugiausia balsų iš visų apygardos kandidatų. Dėl šios priežasties yra iššvaistoma didelė balsų dalis, o rinkimų baigtį prognozuoti itin sunku.
Per pastarąjį mėnesį smarkiai išaugo leiboristų populiarumas. Juos palaiko per 32 proc. britų, tačiau šalininkų ratą auginasi ir konservatoriai. Už juos šiuo metu savo balsą atiduotų apie 42 proc. britų.
Liberaldemokratams yra žadamas 14 proc. britų palaikymas, „Brexit“ partijai – 4 proc., škotų nacionalistams – 4 proc., o žaliesiems – 3 proc. Nors koalicinės vyriausybės šalyje nėra paplitusios, panašu, kad partijų bendradarbiavimas po rinkimų ir nulems Jungtinės Karalystės ateitį, nes nė vienai partijai šį kartą gali nepavykti užsitikrinti daugumos mandatų, o tai reikš, kad politinis chaosas Londone tęsis.
Parengta pagal „Reuters“ inf.
