Po poros mėnesių sueis 6 metai, kai Rusijos karinės pajėgos ir jų remiami sukilėliai pradėjo kruviną karą Rytų Ukrainoje.
Per šį konfliktą žuvo daugiau kaip 13 tūkst. žmonių, dar kone 2 milijonai prarado namus ir buvo priversti bėgti.
Materialinių nuostolių mastas nėra apskaičiuotas, ir vargu ar kas tai sugebėtų padaryti.
Prancūzija ir Vokietija visą šį laikotarpį bandė susodinti prie bendro derybų stalo abi konflikto šalis, bet jiems nepavyko pasiekti nei ilgalaikės taikos, nei realybėje įgyvendinto politinio pareiškimo.
Pastarąjį kartą Normandijos ketvertas buvo susitikęs 2016-ųjų spalį.
Tuomet derybos ir įstrigo, o įšaldytas konfliktas toliau šienavo aukas.
Francois Hollande’ą Prancūzijos prezidento poste pakeitė energingasis Emmanuelis Macronas, o Petro Porošenka pralaimėjo kovą dėl antrosios kadencijos buvusiam komikui Volodymyrui Zelenskiui.
Naujokų bendraamžių – jiems abiem 41-eri – pozicijos visiškai kitokios nei pirmtakų.
E.Macronas stengiasi tapti laisvojo pasaulio lyderiu ir nuolatos bando savo vertę įrodyti mėgindamas įgyvendinti neįgyvendinamomis laikomas idėjas.
V.Zelenskis prezidento rinkimus laimėjo su pažadu užbaigti karą Rytų Ukrainoje. Abu prezidentai kelis kartus bendravo telefonu, tačiau norint išspręsti konfliktą Rytų Ukrainoje reikia daugiau nei kelių skambučių.
Paryžiuje šią savaitę buvo pirmoji proga tai padaryti akis į akį. Vis dėlto šio susitikimo rezultatai – minimalūs, jeigu juos išvis įmanoma įžvelgti.
Tad kas iš susitikimo vis dėlto išėjo laimėtojas ir kokia ateitis laukia Donbaso regiono?
Nerimas prieš susitikimą
Prieš susitikimą būta daug nerimo, kad Vakarų lyderiai po truputį nusisuka nuo Ukrainos. JAV prezidentas Donaldas Trumpas V.Putino nelaiko grėsme, o E.Macronas garsiai kalba apie savo poziciją, kad Rusija nėra pavojinga NATO ir nereikia jos izoliuoti.
V.Zelenskis praėjusią savaitę tvirtino, kad bet kokiu atveju vienintelis konflikto sprendimo būdas yra dialogas.
„Žmonės sako: koks dialogas gali būti tarp manęs ir V.Putino? Žinote, įmanoma viską padaryti ir nesišnekant, tačiau tai prilygtų žingsniavimui ant bėgtakio.
Degini kalorijas, bet esi įstrigęs vienoje vietoje“, – tikino V.Zelenskis.
Tokios kalbos sukėlė nerimą, kad vos pusmetį pareigas einantis buvęs komikas pasiduos porą dešimtmečių Rusijai vadovaujančio 67-erių buvusio KGB agento čiuptuvams.
Kad išvengtų pasipiktinimo, Ukrainos lyderis neseniai lankėsi fronte, bendravo su savo šalies kariais, tačiau į Normadijos ketverto susitikimą išvyko lydimas visuomenės nepasitenkinimo.
„Patikėkite, kur kas lengviau vykti į derybas jaučiant jūsų stiprybę ir pasitikėjimą“, – karių prašė V.Zelenskis.
Tačiau jau po poros dienų Kijeve įvyko tūkstantinis protestas, žmonės prezidentui brėžė raudonąsias linijas, kurių jis negali peržengti.
„Ukrainiečiai baiminasi, kad V.Zelenskis nepadarytų V.Putinui pernelyg didelių nuolaidų ar nebūtų jo suklaidintas“, – tvirtino Ukrainos politikos analitikas Volodymyras Fesenka.
Proteste Maidano aikštėje dalyvavo ir buvęs prezidentas P.Porošenka.
Jis teigė, kad prezidentui negalima akis į akį susitikti su V.Putinu, nes jo manipuliacijoms neįmanoma atsispirti.
Karas sustabdė vystymąsi
Tad kodėl V.Zelenskis norėjo eiti į derybas su jokių pokyčių savo veiksmuose nerodančia agresore? Galima nurodyti mažiausiai penkias priežastis.
Pirma, didžioji dalis Ukrainos visuomenės nori taikos ir užbaigti karą, tačiau ne bet kokia kaina. Po beveik šešerių metų ukrainiečiai jaučia nuovargį.
Hibridinis karas sustabdė Ukrainai būtiną ekonomikos atsigavimą ir plėtrą, o žmonių pragyvenimo išlaidos išaugo. Konfliktas apribojo Ukrainos galimybes vykdyti svarbias reformas.
Taip pat galima išskirti tarptautinio spaudimo veiksnį. Nei Minsko protokolai, nei Steinmeierio formulė neturėjo išspręsti konflikto. Jie buvo skirti tarptautinei bendruomenei į jį įtraukti.
Prancūzija ir Vokietija seniai nori šio konflikto sprendimo. Panašios pozicijos laikosi D.Trumpas – jis Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos metu V.Zelenskiui pareiškė besitikintis, kad šis su V.Putinu susės ir išspręs tarpusavio problemas.
Žinoma, kariaujančiai Ukrainai reikia prisiminti buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio citatą, jog „Amerika neturi nuolatinių draugų ar priešų, tik interesus.“
Viename interviu prieš porą savaičių V.Zelenskis kalbėjo panašiu tonu: „Aš niekuo nepasitikiu. Visi turi tik savo interesus.“
Svarbus yra ir vidinis spaudimas bei lūkesčiai. Ukrainos prezidentas savo kalbomis ne tik įsipareigojo užbaigti karą, bet ir pakeitė jo matymo naratyvą.
V.Zelenskis vengia pareiškimų, kurie galėtų įžiebti nepasitenkinimą Kremliuje, o vyriausybė sumenkina konflikto svarbą, kad pritrauktų daugiau investicijų iš užsienio.
Ne patys geriausi mėnesiai
Kaip ketvirtą svarbų punktą ekspertai išskiria politinį pragmatizmą. Sparčiai besikeičianti padėtis tarptautinėje arenoje turi įtaką Ukrainos gebėjimui atsilaikyti prieš Rusijos agresiją.
Pastarieji mėnesiai Ukrainai nėra patys geriausi.
Šios šalies pavadinimas dažniau figūruoja neigiamame kontekste kalbant apie D.Trumpo apkaltos procesą.
Ukraina artimoje ateityje nebemato narystės Europos Sąjungoje ir NATO perspektyvos. Grėsmę kelia „Nord Stream 2“ projektas.
Paskutinis aspektas yra šalies galingiausiųjų interesai. Ukrainos ekonomika paremta valstybės valdomomis įmonėmis ir oligarchų verslais. 100 turtingiausių Ukrainos žmonių sukuria 23 proc. šios šalies BVP.
„The Washington Post“ apžvalgininkai pastebėjo, kad visa pastarųjų dešimtmečių Ukrainos istorija yra kova tarp provakarietiškų ir prorusiškų oligarchų.
Dabartinei vyriausybei daug įtakos daro Ihoris Kolomoiskis, kuris yra už santykių su Rusija atkūrimą. Taigi dabartinę derybų su Rusija eigą diktuoja šiandienės sąlygos.
Džiaugėsi santykių šilimu
Net jei galutinis tikslas ir yra taika, ukrainiečiai nėra linkę taip lengvai nusileisti ir žaisti pagal Kremliaus taisykles.
Derybos Paryžiuje truko ilgai – prie vieno stalo lyderiai praleido daugiau nei 8 valandas. Vien tik V.Zelenskio ir V.Putino susitikimas akis į akį užtruko pusantros valandos.
Per spaudos konferenciją paaiškėjo, kad lyderiai susitarė dėl paliaubų įgyvendinimo iki 2019-ųjų pabaigos bei sulaikytųjų, susijusių su konfliktu, išlaisvinimo bei apsikeitimo jais pagal principą „visi į visus“.
Galutiniame komunikate taip pat rašoma, kad turi būti susitarta dėl trijų papildomų zonų Rytų Ukrainoje, iš kurių iki 2020-ųjų kovo bus atitrauktos karinės pajėgos ir technika. Taip pat Raudonojo Kryžiaus darbuotojai turės prieigą prie visų sulaikytų asmenų, o šalys atnaujins minų valymo planą.
„Aš čia todėl, kad žmonių gyvybė man svarbiausia“, – spaudos konferencijoje kalbėjo V.Zelenskis.
Pagrindinis karo Rytų Ukrainoje architektas V.Putinas tuo metu džiaugėsi, kad „šalių santykiai šyla ir viskas juda tinkama linkme“.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Kęstutis Girnius „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad didesnio lūžio neįvyko, tačiau dėl to neverta stebėtis.
„Šios derybos yra itin sunkios ir jeigu bus koks nors susitarimas, tai tik po ilgesnio laiko. V.Zelenskis išlaikė savo egzaminą ir nenusileido V.Putinui.
Kartu jis gudriai pasakė, kad žmonės kalba, jog pasiekta nemažai, tačiau jis norėjo pasiekti daugiau“, – kalbėjo politologas.
Daug dalykų liko neaptarta
Tačiau daugelio dalykų Normandijos ketvertas nespėjo aptarti arba jais nerado bendro sutarimo.
Nebuvo sutarta dėl visiško karių atitraukimo ir laisvų rinkimų konflikto zonoje bei Ukrainos rytinės sienos atidavimo Kijevo kontrolei.
„Mes su Rusijos prezidentu visiškai skirtingai įsivaizduojame, kaip turėtų mums būti perduota sienos kontrolė.
V.Putinas tvirtina, kad Minsko susitarimuose, kuriuos pasirašė P.Porošenka, pirmiausia yra numatyti rinkimai, o tada sienos perdavimas, tačiau aš reikalauju atvirkščio varianto“, – pareiškė V.Zelenskis.
Anot K.Girniaus, ilgai užtruks, kol abi pusės ras naują šios problemos sprendimo variantą arba sukurs pakankamai pasitikėjimą skatinančių veiksnių, kad būtų galima judėti į priekį.
Nebuvo postūmio ir dėl dujų tranzito sutarčių.
Šis klausimas Ukrainai itin rūpi prieš kitais metais numatomą Rusiją ir Vakarų Europą Baltijos jūra jungiančio dujotiekio „Nord Stream 2“ užbaigimą. Kalbama, kad ši tema dominavo užsitęsusiame dvišaliame V.Putino ir V.Zelenskio susitikime.
Lyderiai taip pat neaptarė, kas turi sumokėti už suniokotą Donbasą, bet Kremliaus šeimininkas ragino Ukrainą pakeisti konstituciją, kad sukilėlių kontroliuojamam regionui būtų suteiktas ypatingas statusas, o Ukrainos teritoriją užgrobusiems asmenims reikalavo amnestijos.
Bet V.Zelenskis tokių nuolaidų chaoso jo šalyje kaltininkui nesiruošia daryti.
„Noriu pabrėžti keletą principų, kurių kaip Ukrainos prezidentas niekada nepaminsiu.
Pirmiausia, Ukrainos federalizacija neįmanoma. Mes esame unitarinė valstybė. Antra, nesikišimas į Ukrainos politinę kryptį ir raidą. Šią kryptį visada parenka Ukrainos žmonės. Trečia, neįmanoma pasiekti kompromisą dėl situacijos Donbase sureguliavimo. Kiekvienas ukrainietis žino, kad ir Donbasas, ir Krymas priklauso Ukrainai“, – rėžė V.Zelenskis.
Jis į viešumą iškėlė ir aneksuoto Krymo klausimą, kurio kiti lyderiai susitikimo metu bandė išvengti.
Ukrainos prezidentas šiais žodžiais pelnė ir skeptiškai jį prieš susitikimą vertinusių žmonių pagarbą. Daugelis jų tvirtino, kad V.Zelenskis neperžengė jokių jų pažymėtų raudonųjų linijų.
Kliūtys – akivaizdžios
Dar prieš susitikimą V.Zelenskis kalbėjo, kad yra menka tikimybė pasiekti didesnį proveržį, ir jis buvo teisus.
Deryboms tarpininkavę Angela Merkel ir E.Macronas džiaugėsi pasiektais rezultatais, bet tikino, jog nesutarimų lieka itin daug.
„Šiandien matėme vykstančią pažangą.
Vien tai, kad sėdime vienas šalia kito, yra didelis pasiekimas“, – tvirtino Vokietijos kanclerė.
Derybas inicijavęs E.Macronas taip pat teigė, kad „neatrado magiškos burtų lazdelės“, tačiau Normandijos ketverto formato atkūrimas yra didelis pasiekimas.
Pasak K.Girniaus, Vokietija ir Prancūzija gali būti laikomos šių derybų laimėtojomis.
„Jie suvedė dvi kovojančias puses, kad kalbėtųsi tarpusavyje.
Jei kuris būtų atsisakęs tai daryti, būtų sudaręs įspūdį, kad nenori taikos. V.Putinas siekia, kad Vakarai sumažintų Rusijai taikomas sankcijas, o V.Zelenskis nori parodyti, kad jis nėra P.Porošenka“, – teigė K.Girnius.
Kitą kartą keturių valstybių lyderiai susitiks po 4 mėnesių ir toliau gliaudys taikos Rytų Ukrainoje uždavinį ir aptars pasiektą pažangą.
Tačiau kliūtys tolesnei pažangai yra akivaizdžios.
V.Putinas nesiruošia išsižadėti savo ilgalaikių geopolitinių tikslų Ukrainą laikyti už pavadėlio, o ne perduoti jo kontrolę Europos Sąjungai ir NATO.
Ukrainos diplomatas Sergejus Korsunskis tvirtina, kad viskas šiomis aplinkybėmis priklausė ir priklausys nuo V.Putino.
„Jis priima sprendimus. Mums reikia juos suprasti, kad galėtume daryti savo ėjimus. Jeigu bus iškeltos sąlygos, kurių negalėsime įgyvendinti, teks ieškoti kitokio kelio“, – kalbėjo diplomatas.
Lygiosios trunka akimirką
Šįkart nuotaikos Paryžiuje buvo geresnės negu prieš kelerius metus, kai pastarąjį kartą matėsi V.Putinas ir P.Porošenka.
Visi lyderiai derybų pradžioje netgi nusišypsojo į kamerą, bet rankos viešai vienas kitam nespaudė, o per spaudos konferenciją šypsena jiems iš veidų jau buvo dingusi.
Lietuvoje gimęs žydų kilmės rašytojas Icchokas Meras vieną savo romaną pavadino „Lygiosios trunka akimirką“.
Rytų Ukrainos atveju situacija panaši. Tik lygiosios atneštų norimą taiką ir ramybę, bet tai lengviau pasakyti nei padaryti.
Rimtesnio proveržio reikės palaukti, juolab kad bet kurią akimirką fasadinė taika gali pavirsti kruvinais susišaudymais. Vien derybų Paryžiuje metu fronte žuvo trys Ukrainos kariai.
