Kelios dienos iki buvusio Bolivijos prezidento Evo Moraleso pabėgimo į Meksiką grupė įnirtusių piliečių puolė šalies gilumoje esančio nedidelio miesto rotušę.
Vyrai įsiveržė į 60-mečio E.Moraleso partijai priklausančios merės Patricios Arce darbo kabinetą ir nukirpo jai plaukus. Paskui ją apipurškė raudonais dažais ir padegė miesto rotušę.
Piktų koneveikimų, įžeidinėjimų lydima P.Arce basa buvo varoma per miestą, tarsi būtų karo belaisvė.
Siaubingi, sunkiai pakeliami vaizdai. Tačiau gal tai – išraiškingiausias simbolis, kad gyvenimas nebeteka savomis vėžėmis. Ir ne tik Bolivijoje, bet beveik visame Pietų Amerikos žemyne.
Kilo maištas ir smurtas
Bolivijos žmonės gatvėse įniršį išliejo dėl menamai suklastotų prezidento rinkimų.
Beveik tuo pat metu Čilėje padidintos metro bilietų kainos sukėlė maištą visoje šalyje.
Ekvadore demonstrantai mėtė „Molotovo kokteilius“ į vyriausybinius pastatus po to, kai šalies prezidentas pareiškė, kad atšauks subsidijas benzinui.
Kiekviena šalis – atskiras atvejis. Su savo istorija, problemomis ir herojais.
Nepaisant to, visi šie protestai Pietų Amerikoje turi bendrą bruožą: įniršis prasiveržia prieš korumpuotą, ryšį su gyvenimo realybe praradusį elitą.
Įniršis nukreiptas prieš politikus, kurie pamina demokratiją ir nepaiso institucijų, jeigu tai padeda išsaugoti jų postus. Įniršį sukelia socialinė nelygybė, kuri drasko daugelį Pietų Amerikos šalių visuomenių.
Tiek daug susikaupė, kad žmonėms nebeužtenka nusivylimą išlieti socialiniuose tinkluose. Jie čiumpa akmenis, „Motlotovo kokteilius“ ir išeina į gatves.
„Pakaks! Tai nebegali tęstis!“ – tokią žinutę siunčia maištaujantys piliečiai.
Pažymi ciklo pabaigą
Protestai žymi vieno ciklo pabaigą. Pietų Amerikoje du dešimtmečius tvyrojo santykinis stabilumas. Tuo metu žemynas turėjo naudos iš pasaulį apėmusio žaliavų bumo.
Bolivijos, Brazilijos, Ekvadoro ar Venesuelos kairiosios pakraipos vyriausybės iš eksporto pajamų finansavo plačias socialines programas. Skurdas mažėjo, milijonai žmonių perėjo į vidurinę klasę.
Dalyvavimas globalizacijos procese sukūrė ne tik naują savimonę, bet ir pažadino lūkesčius. Šie, bumui atslūgus ir vėl ėmus augti skurdui, virto baime nusiristi žemyn.
Valstybės pamiršo sukurti tinklą, kuris per krizes gaudytų pažeidžiamuosius, suteiktų socialinį saugumą.
Apie sudėtingą padėtį byloja tai, kad Čilėje paskelbtas metro bilietų kainų padidėjimas trimis centais daugeliui piliečių išties tapo išlikimo klausimu.
Bet tuo pat metu šalyje mažas, vis turtingesnis elito sluoksnis mėgaujasi prabangiu gyvenimu. Tai – žmonės, kurių namus prižiūri privačios saugos tarnybos. Jų vaikai mokosi privačiose mokyklose ar universitetuose. Susirgę gydosi privačiose ligoninėse.
Tokių šiltnamio sąlygų pasekmė – tikrovės nesuvokimas. Štai Čilės prezidentas Sebastianas Pinera, milijardus uždirbęs iš kreditinių kortelių verslo, savo šalį iki protestų vadino stabilios demokratijos oaze.
Demokratija – fasadas?
„Gerovė neteisingai padalyta“ – tokią Pietų Amerikos gyventojų nuomonę atspindi apklausas rengiančio instituto „Latinobarometro“ studija.
79 procentai Pietų Amerikos valstybių piliečių 2018-aisiais teigė, jog jų vyriausybės pirmiausia tarnauja nedidelių įtakingų grupių interesams. Tai 18 proc. daugiau nei prieš 10 metų.
Didžioji žemyno piliečių dauguma abejoja, kad demokratija geba visiems suteikti vienodas galimybes.
Šis tautos ir jos išrinktų atstovų susvetimėjimo procesas žengia koja kojon su dramatišku valstybinių institucijų reputacijos praradimu.
Tiktai 13 procentų Pietų Amerikos valstybių gyventojų pasitiki partijomis. Mano, kad jos tėra korumpuotų politikų būdas prieiti prie viešų pinigų šaltinių.
Tik kas ketvirtas iš apklaustųjų dar pasitiki teisėsauga, kuri už minėtus nusikaltimus retai baudžia.
Be to, ir demokratija dažnai tėra tik fasadas, kuris palaikomas tol, kol duoda teigiamų rezultatų.
Štai 2016 metais E.Moralesas per referendumą paklausė tautos, ar ši, priešingai nei numato Konstitucija, leistų jam ketvirtą kartą kandidatuoti į šalies prezidento postą. Bet Bolivijos piliečiai pasakė: „Gana!“
E.Moralesas nutarė referendumo nepripažinti, teigė, jog draudimas pažeistų jo žmogaus teises. Tam pritarė Bolivijos Konstitucinis tribunolas, kurį kontroliuoja E.Moralesas.
Užvirė įsiūtis: po tris savaites vykusių audringų gatvės protestų E.Moralesui teko atsistatydinti, jis neteko policijos ir kariuomenės paramos. Politikas pabėgo į Meksiką.
O Nikaragvos prezidentas Danielis Ortega perrašė šalies Konstituciją, kad prezidentu galėtų būti neribotai perrenkamas.
Venesuelos prezidentas Nicolasas Maduro sušaukė tik iš jo žmonių sudarytą Konstitucinės asamblėjos susirinkimą ir ją paskelbė naujuoju parlamentu.
Taigi Pietų Amerikoje žmonės klausia: ar demokratija yra tiktai politikų kaukė?
Tiki gelbėtojais radikalais
Ne atsitiktinumas, jog šiais rūstybės laikais žmonės plūsta į bažnyčias. Ne atsitiktinumas, kad kareiviai palieka kareivines. Tai – įprastas Pietų Amerikos šalių atsakas į neramumus.
Šalyse, kurių socialinį centrą kamuoja didėjantis susiskaldymas, švytuoklė vis dažniau pakrypsta toli į dešinę.
Iškyla tokie vadai kaip neapykantos skleidėjas brazilas Jairas Bolsonaro. Atsargos kapitonas J.Bolsonaro, 27 metus sėdėjęs ant galinių Brazilijos parlamento suolų, susieja įvairius požiūrius: santykį su Dievu, raginimus didinti kariškių vaidmenį.
O Bolivijoje reiškiasi vyriškis, kuris per viešas kalbas mojuoja Biblija. Tai – aštrialiežuvis advokatas Luisas Fernando Camacho, kuris ilgai reikalavo prezidento E.Moraleso atsistatydinimo ir siūlo šalyje įvesti karinės chuntos valdymą.
L.F.Camacho ir J.Bolsonaro – naujas fenomenas. Už savo iškilimą jie dėkingi socialiniams tinklams. Čia jie piliečių įniršį sukelia skleisdami netikras naujienas, vykdydami neapykantą įžiebiančias kampanijas. Bet šiems naujiems populistams trūksta įsivaizdavimo, kaip jie galėtų reformuoti trapų, žemės turtų naudojimu pagrįstą ekonomikos modelį, padaryti jį labiau nepriklausomą nuo pasaulio rinkos kainų.
Visa tai nesuteikia šviesių minčių apie ateitį. Protestai nežada Pietų Amerikoje sukurti pavasarį. Ašarinių dujų rūkui išsisklaidžius matyti tik chaosas: visuomenes išraižiusios takoskyros vis gilesnės.
Parengta pagal „Der Spiegel“ inf.
