Buvusi Jungtinės Karalystės premjerė Theresa May skyrybų su Europos Sąjunga sutartį sutarė dar 2018 metais, tačiau bijojo ją teikti balsavimui Bendruomenių Rūmuose.
Šios baimės buvo rimtai pagrįstos – susitarimas neturėjo daugumos parlamentarų palaikymo.
Sausio 15-ąją Th.May laimę bandė pirmąjį kartą. Tuomet ji patyrė pralaimėjimą – 202 balsai prieš 432. Tai buvo didžiausia vyriausybės pralaimėjimo persvara modernaus parlamentarizmo istorijoje.
Antrasis reikšmingas balsavimas vyko kovo 12-ąją. Jį Th.May pralaimėjo 242 balsais prieš 391. Vyriausybė tuomet atliko nežymius sutarties pakeitimus, o Th.May dar kartą bandė kovo 29-ąją, kai Jungtinė Karalystė turėjo palikti ES, tačiau ir šis balsavimas buvo nesėkmingas – 286 balsai „už“ ir 344 „prieš“.
„Brexit“ buvo nukeltas iki balandžio 12 dienos, tačiau per dvi savaites nieko reikšmingo nepavyko pasiekti, tad britams buvo suteikta laiko iki spalio 31-osios.
Per šį laikotarpį Th.May toliau bandė kovoti už savo susitarimą, tačiau nesėkmingai. Gegužės 24-ąją politikė su ašaromis akyse paskelbė apie atsistatydinimą.
Jos vietą užėmė kadaise premjerės diplomatijos vadovu dirbęs karštakošis Borisas Johnsonas. Jis ėmė kelti aistras.
Nekartojo pirmtakės klaidų
B.Johnsonui pavyko pasiekti naują susitarimą su Europos Sąjunga, tačiau kartu jis sustabdė Parlamento darbą, o tai teismas vėliau pripažino neteisėtu veiksmu ir sušaukė Bendruomenių Rūmų narius dirbti toliau.
Parlamentarai atsisakė skubos tvarka svarstyti premjero „Brexit“ susitarimą, tad BoJo vadinamam politikui teko prašyti dar vieno išstojimo termino nukėlimo, nors jis tvirtino, kad „verčiau gulės negyvas griovyje“, nei tai padarys.
Vėliau po kelių bandymų jam pavyko sušaukti pirmalaikius rinkimus gruodžio 12-ąją.
B.Johnsonas pasimokė iš savo pirmtakės klaidų ir pasinaudojo visomis opozicijoje esančių leiboristų klaidomis, kad laimėtų stabilią daugumą.
Konservatorių partija surinko 365 mandatus 650 vietų Parlamente.
Jų žinutė buvo paprasta – „įvykdykime „Brexit“. B.Johnsonas vienintelis rinkimų kovoje turėjo aiškų planą, kuris padėtų žmonėms vėl sugrįžti į seną gyvenimo ritmą ir sumažintų aplink vyraujantį chaosą ir nežinomybę.
Praėjus vos savaitei po rinkimų Parlamente jau buvo patvirtintas B.Johnsono „Brexit“ susitarimas – 358 balsais prieš 234.
Tai reiškia, kad sausio 31-ąją Jungtinė Karalystė tikrai išstos iš ES, tačiau tada prasidės pereinamasis laikotarpis, kurio metu bus nustatyti tarpusavio santykiai ateityje.
Pagaliau priartėjęs „Brexit“ įgyvendinimas sunerimti privertė ES šalių piliečius. Likus kelioms dienoms iki Parlamento rinkimų B.Johnsonas pareiškė, kad ES šalių piliečiai nebelaikys Jungtinės Karalystės sava.
Reikės sėslumo statuso
Visi Jungtinėje Karalystėje gyvenantys ES piliečiai galės pasilikti, jeigu įgis sėslumo statusą. Vis dėlto nerimo daug, o situacija primena laikus prieš porą dešimtmečių, kai į Jungtinę Karalystę pradėjo vykti pirmieji lietuviai, kurių dalis tai darė pusiau nelegaliai.
Geriausiai visus lietuvių bendruomenės nuogąstavimus matė kunigas P.Tverijonas, kuris jau ilgai gyvena Londone ir sutiko su „Lietuvos rytu“ pasidalyti savo mintimis apie čia gyvenančius lietuvius ir jų gyvenimą laukiant „Brexit“.
– Kada ir kodėl atvykote į Jungtinę Karalystę? – „Lietuvos rytas“ paklausė P.Tverijono.
– Kadaise pagalvojau, kad čia atsidūriau praėjusį tūkstantmetį – 1999 metais. Mano tikslas atvažiavus į Londoną buvo ir tebėra dirbti lietuvių Bažnyčiai. Tuomet čia buvo 92 metų kunigas, o man buvo 29-eri.
Bažnyčia čia buvo pastatyta 1912 metais – lietuviai ją čia pastatė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Čia, pigesniame rajone toliau nuo miesto centro, buvo susibūrusi lietuvių bendruomenė, kuri vėliau išsklido po visą šalį.
Antroji banga buvo po Antrojo pasaulinio karo – vadinamieji dipukai.
Istorikė Regina Laukaitytė bažnyčios 100-mečio istorijos knygoje rašė, kad tuomet bažnyčioje buvo sudėtinga sugiedoti Lietuvos himną, nes visi vyrai buvo išvykę į karą.
Visada buvo bangavimas. Nauja lietuvių banga atkeliavo jau po Nepriklausomybės atgavimo ir didėjo iki 2012 metų, o dabar žmonės šeimomis po truputį pradeda grįžti į Lietuvą ir jų mažėja.
– Koks dabar yra parapijos dydis?
– Šventiniu laikotarpiu į sekmadienines mišias susirenka apie 500 žmonių, tačiau įprastais sekmadieniais čia būna apie 300 lietuvių.
Taip pat yra daug santuokai besiruošiančių sužadėtinių arba Pirmajai Komunijai besiruošiančių vaikų ir suaugusiųjų.
Atvedė didelis skurdas
– Kokius lietuvius išvydote atvykęs 1999-aisiais?
– Buvo daug baimės – daug žmonių čia buvo atvažiavę bėgdami nuo didelio skurdo, ekonominių problemų.
Baimė buvo, nes ne visada jų dokumentai buvo tvarkingi. Jie atvažiuodavo kaip turistai ar studentai ir prašydavo pagalbos, tačiau kaip kunigas negali to imti ir padaryti. Tad darydavai per aplink, kad pats nepavirstum nusikaltėliu.
Aš pats su tokiomis bėdomis nesusidūriau, nes mano atvykimas buvo oficialus, tačiau jaučiausi tarytum kaltas, kad mūsų žmonėms yra negerai.
2001 metais lietuviai, kaip ir kitų Rytų Europos šalių piliečiai, įgavo teisę į individualios veiklos vizą, tad dauguma mūsiškių nuėjo dirbti į statybų sektorių. Po truputėlį prasidėjo virsmas.
Tuo metu bažnyčioje buvo 70 proc. vyrų ir tiktai 30 proc. moterų, nes jie čia atvažiavo palikę šeimas. Aplink vyravo skausmas, žmonės buvo nesaugūs.
Buvo viena žmonių sugalvota istorija. Motina atvažiavo į mišias, o dukras paliko namuose. Jaunesnioji pabėgo iš namų, bet ją gatvėje pamatė ir į automobilį įsisodino policininkai.
Jie atvažiavo iki bažnyčios, pasikvietė mergaitės mamą ir išvažiavo. Vėliau pradėjo sklisti kalbos, kad Jungtinės Karalystės tarnybos susisodino lietuvius ir deportavo.
Daug baimių buvo ir bendra atmosfera buvo slogi, tačiau 2004 metais įstojimas į ES visa tai nušlavė. Kaip gera buvo matyti, kad žmonės atsitiesia.
– Dėl kokių problemų į kunigą kreipiasi lietuviai?
– Visko būna ir dabar, tačiau sudėtinga žmonėms padėti, nes niekas niekuo nepasitiki. Kartą kreipėsi į mane viena porelė – jie abu tapo benamiais. Gyveno dvi savaites darbo neieškodami, tad pasakiau „atleiskit“.
Jie paprašė nusimaudyti. Leidau, tačiau išeidami pavogė mano ir kito žmogaus pinigus.
Dabar žmonės jau įsigyvenę, laisvesni, nebent turi priklausomybių. Pas mus parapijoje yra ir anoniminių alkoholikų, ir anoniminių narkomanų, ir anoniminių lošėjų, ir suaugusių alkoholikų vaikų savitarpio pagalbos grupės.
– Ar yra bendruomenėje narių, kurie yra pirmosios kartos migrantų palikuoniai?
– Kaip tik rytinėse mišiose dalyvavo šeima tik su lietuvišku paveldu. Prieš kelias savaites jie palaidojo 96 metų močiutę, kurios tėvai statė šią bažnyčią. Jie dar ateina į mišias, nors nebekalba lietuviškai, bet turi ryšį su lietuvių bažnyčia. Jie ateina išgirsti lietuviško žodžio, nors patys moka tik „laba diena“, „sudie“, „ačiū“.
Pabudimas iš sapno
– Migrantai vis dar nesijaučia visaverčiais piliečiais?
– Dabar žmonės jau moka anglų kalbą, žino, kaip prasisukti, žino sistemą, kaip veikia darbo rinka, ir yra atsitiesę.
Iš pradžių jie jautėsi atstumti, nes negalėjo dirbti darbo, negalėjo būti laisvi, turėjo prasisukti, kad kas nors nepamatytų.
Po to įstojome į Europos Sąjungą, ir nebent pats žmogus nesijaučia visavertis, o svetimoje šalyje, žinoma, nebūsi aukščiau už vietinį. Kad ir kaip gerai kalbėtum, akcentas yra.
„Brexit“ yra labiau ne realus, o psichologinis momentas.
Vienas italas kunigas vyskupijoje sakė: „Mūsų žmonės po „Brexit“ prabudo iš gilaus sapno, kuriame manė, kad yra ypač vertinami šitoje šalyje. Tačiau tikroji realybė yra „Brexit“.“
Bet tai nereiškia, kad yra didelis priešiškumas. Tačiau kažkokių nuostatų visur buvo, yra ir bus.
– Kokią įtaką bendruomenei padarė „Brexit“?
– Pirmiausia po referendumo visiems buvo šokas. Kaip tai galėjo būti? Absoliuti dauguma, kuri balsavo už „Brexit“, nedrįso prisipažinti, kad taip pasielgė.
Lygiai taip pat, kaip Lietuvoje per antruosius rinkimus po nepriklausomybės atkūrimo. Visi tylėjo, kad balsavo už buvusius komunistus.
Anie laikai mus mokė viena galvoti, antra sakyti, trečia daryti, bet šiandien šis kirminas graužia visuomenės pagrindą.
Tačiau didelio „Brexit“ poveikio nėra. Viena parapijietė sakė, kad, išgyvenus komunizmo griūtį, nepriklausomybės nepriteklių, visus sunkumus, galima lengvai išgyventi ir „Brexit“.
Atsiranda nebent psichologinis barjeras, nes reikia registruotis, kad gautum sėslumo statusą.
Jungtinė Karalystė visada buvo sala ir turėjo atskirumo nuo Europos mentalitetą. Per tą britų kitoniškumą ir matyti jų santykis su svetimšaliais.
– Ką Lietuva turi daryti kitaip, kad migrantai norėtų grįžti namo?
– Esminis dalykas yra teisingesnis socialinės gerovės modelis.
Reikia labiau rūpintis pakraščiais, kurie gyvena sudėtingiau, bet nepataikauti ir leisti nedirbti.
Antra, reikia šiltesnio santykio tarp mūsų visų – turime tik vieną Lietuvą ir 4 milijonus per pasaulį pasiskirsčiusių žmonių. Turime branginti vienas kitą, kad ir visur pasaulyje esantys lietuviai brangintų Lietuvą.
Laimė, viskas po truputėlį keičiasi. Jeigu žmonėms bus gera grįžti, jie ir grįš. Kiekvienais metais grįžtu į Lietuvą po keturis kartus ir matau gražių pokyčių.
