Pelenų krūvoje mėtosi įvairios nuolaužos bei šiukšlės, stovėti liko tik kaminas – šis vaizdas puikiai pažįstamas australams. Sudegė dar vienas namas.
Krūmynų gaisrai šalyje vyksta kiekvienais metais, daliai augalijos jie būtini, todėl scenarijus itin nuspėjamas: ugnis dega tol, kol pūsteli šaltas vėjas, atnešantis liūtis.
Tačiau šiemet viskas kitaip. Lietūs prasidėjo tik sausiui įsibėgėjus, tačiau net jie per silpni ir vargiai padeda stabdyti ugnį. Australijos meteorologijos agentūra ketvirtadienį pranešė, kad šalto oro ar reikšmingų liūčių, kurios gesintų liepsnas, kol kas prognozuoti negali.
Gaisrai kasmet vis intensyvėja ir darosi vis labiau pragaištingi – šią problemą skatina klimato kaita. Temperatūra 2019 metais pasiekė neregėtas aukštumas – Adelaidėje termometrų stulpeliai šoktelėjo iki 49 laipsnių Celsijaus, o kritulių kiekis šiemet – mažiausias. Tai šiųmetį gaisrų sezoną pavertė baisiausiu per visą istoriją. Ir tai dar ne pabaiga, liepsnų siautėjimas tik stiprėja.
Šiemet dėl Australiją niokojančių gaisrų, kurie prasidėjo rugsėjo mėnesį, žuvo mažiausiai 26 žmonės ir sudegė apie 2 tūkst. namų Naujajame Pietų Velse, Viktorijoje ir Pietų Australijoje.
Remiantis naujausiais duomenimis, Australijoje išdegė daugiau nei 80 tūkst. kvadratinių kilometrų žemės.
Niokoja istorinius miškus
Per milijonus metų Australijos miškai prisitaikė prie kasmet vykstančių gaisrų. Dauguma medžių turi storą žievę, apsaugančią nuo karščio, o kai kurie jų sėklas augina kietose medinėse „kapsulėse“.
Joms degant, sėklų saugyklos atsiveria, o pirmieji lietūs ir žemę nuklojęs pelenų sluoksnis tampa puikia vieta sėkloms sudygti.
Pirmieji ūgliai dažniausiai išlenda jau po kelių dienų nuo gaisrus užgesinusio lietaus. Tik dabar medžiai ir jų sėklos lietaus nesulaukia, o ugnis niokoja senus istorinius miškus, kurie niekada nebebus tokie, kokie buvo prieš gaisrą.
Atogrąžų miškai, besitęsiantys Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio atšakoje tarp Hanterio upės ir Pietų Kvynslando, yra gyvas Gondvanos – senovės superkontinento, suskilusio maždaug prieš 180 mln. metų, liudijimas.
„Auštant klausytis paukščių ir gyvūno choro, skambančio šiame miške, yra tarytum galimybė atverti langą į praeitį. Galima išgirsti, kaip pasaulis skambėjo dinozaurų laikais“, – portalui ABC pasakojo ekologas Markas Grahamas.
Šie miškai yra kalnų viršūnių salose, kurios dešimtis milijonų metų buvo drėgnos, todėl nei augalai, nei gyvūnai neturi atsparumo karščiui. Tačiau šiemet kai kurie šių miškų pirmą kartą dega.
Kenčia daugybė gyvūnų
Anot Sidnėjaus universiteto biologinės įvairovės eksperto Chriso Dickmano, tikėtina, kad per šio pavasario ir vasaros gaisrus (Australijoje dabar vasara. – Red.) žuvo daugiau nei milijardas gyvūnų.
Vien Naujajame Pietų Velse koalų žuvo apie 8 tūkstančiai – net trečdalis visos populiacijos šioje valstijoje, kur yra pagrindinė jų buveinė.
Kai kuriais duomenimis, iš viso galėjo žūti net 25 tūkst. šios endeminės rūšies gyvūnų. Mat kilus gaisrui jie nebėga – susisuka į kamuoliuką medyje ir laukia, kol pavojus praeis.
Dėl to gelbėtojams sunku pastebėti koalas. Bet ne vienas ugniagesys pasakojo, kad priartėjus šie Australijos meškučiai tiesia letenas į savo gelbėtojus.
Nuo gaisro padarinių, žinoma, kenčia ir naminiai gyvūnai bei gyvuliai. Dvejus metus Australijoje gyvenantis Giedrius Tumavičius „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad nelaimės metu augintiniams padėtų specialiai tam sukurtos gyvūnų globos vietos.
„Gyvenu šiaurinėje Sidnėjaus dalyje, esančioje šalia Ku Ring Gajaus nacionalinio parko, kuriame gaisro rizika labai didelė. Taip pat esu apsistojęs šalia vandenyno, dėl to dažnai susiduriu su stipriais vėjais ir jų krypties kaita, – sakė G.Tumavičius. – Vienu metu buvo pranešta, kad mano rajonas dėl vėjo krypties yra labai rizikinga vieta, todėl specialiosios tarnybos buvo pasiruošusios evakuacijai.
Laimė, rizika sumažėjo. Bet mūsų rajone, kaip ir keliuose aplinkiniuose, jau yra įkurtos gyvūnų globos vietos. Joms naudojami vietiniai parkai ir jos padarytos tam, kad kilus gaisrui žmonės galėtų atvesti savo augintinius. Teko matyti, kai porą naktų buvo atvežta daug arklių ir kitų didesnių gyvūnų.“
Tokie gyvūnai kaip koalos ar kengūros žūsta tiesiogiai nuo ugnies – uždūsta nuo dūmų arba pražūsta apsupti liepsnų.
Socialiniuose tinkluose plinta nuotraukos, kuriose matyti nukentėję gyvūnai – jų kailis bei letenos apdegusios, akys – kupinos siaubo. Ir net jei juos pavyksta išgelbėti iš gaisro, kai kurie sužeidimai paprasčiausiai per daug sunkūs, kad juos pavyktų išgydyti.
Smarkiai nukentėjo ir vombatai – Australijoje gyvenantys sterbliniai žinduoliai. Jiems sunku ištverti karštį, širdis neatlaiko streso ar panikos, kilusios dėl dūmų kvapo. Maži gyvūnėliai trumpomis kojytėmis yra lėti ir toli nenubėga, todėl daugumos jų likimas – liepsnų valioje.
Kai kurios gyvūnų rūšys gaišta dėl gaisro pasekmių. Maži žinduoliai ar ropliai gali pasislėpti po žeme ar urvuose, tačiau po to išdegusiuose plotuose jie negali rasti ėdesio. Į gaisro nuniokotas vietas užklysta tik kai kurie plėšrūnai, nes jie žino, kad ten galės rasti lengvo paliegusio grobio.
Tikėtina, kad šalies žinomiausi gyvūnai, niekur kitur nerandamos rūšys, tokios kaip kengūros ar koalos, neišnyks, nes jų populiacija pasiskirsčiusi po visą šalį.
Vis dėlto yra gyvūnų, kurių populiacija nedidelė ir jie gyvena tik tam tikrose teritorijose, tad gali būti, kad jau dabar netekome kai kurių gyvūnų rūšių, tokių kaip nykštukinis kalnų oposumas. Tikruosius padarinius pasaulis pamatys tik gaisrams užgesus.
Sunku net įkvėpti oro
Gaisrai paveikė net tuos, kurie liepsnų realybėje net nemato. Sidnėjuje dėl šalyje vykstančių gaisrų dangus tapo oranžinis, lyg pulsuojantis, o oro užterštumas pasiekė tokį lygį, kad kvėpavimo kokybė buvo, kaip teigė mokslininkai, lyg surūkius 37 cigaretes.
Smogas toks tirštas, kad sunku įžiūrėti, kas vyksta kitoje gatvės pusėje. Jau dabar spėjama, kad oro taršos padariniai bus skaudūs visai šaliai. Manoma, kad dėl taršos sukeltų ligų ateityje gali mirti šimtai ar net tūkstančiai žmonių.
Pavojingiausias gaisrų dūmų komponentas yra mažos dalelės, kurios vadinamos PM2.5.
PM2.5 reiškia kietąsias daleles, kurių skersmuo atmosferoje yra mažesnis arba lygus 2,5 mikrono.
Tyrimai, atlikti per pastaruosius 20 metų, parodė, kad per didelis šių dalelių kiekis ore lėmė milijonus pirmalaikių mirčių labai užterštuose miestuose, tokiuose kaip Pekinas ar Delis. Prie šio sąrašo neseniai prisijungė Sidnėjus, Kanbera ir kiti Australijos miestai.
Beveik ketverius metus Australijoje, Melburno mieste, gyvenanti Ringvida Jonuškytė pasakojo, kad dauguma žmonių, ypač tų, kurie kenčia dėl kvėpavimo ligų ir sutrikimų, jautė itin stiprius gaisrų padarinius.
„Nors esame gana toli nuo gaisrų, jaučiame jų poveikį net už 300 kilometrų. Buvo dienų, kai dėl tirštų dūmų matomumas buvo labai susilpnėjęs, dūmai apgaubė visą miestą, jo panoramos nebebuvo galima pamatyti, – „Lietuvos rytui“ pasakojo moteris. – Valdžios atstovai paragino nešioti respiratorius, ypač vaikams. Atsidarę langus jausdavome labai stiprų laužo kvapą, dangus nusidažė geltona spalva ir apėmė jausmas, kad prasidės pasaulio pabaiga.“
Studentė iš Sidnėjaus Patricija Ercian dienraščiui pasakojo, kad šiame Australijos mieste, rodos, visas džiaugsmas, juokas bei spalvos dingo.
„Žydras dangus pasislėpė, užsitraukė tiršta migla. Buvo justi stiprus degėsių kvapas, sėdėti ir vaikščioti lauke buvo neįmanoma. Saulė buvo kruvinai raudona. Mažas taškas danguje, negalintis prasiskverbti pro dūmų užsklandą.
Aš gyvenu keturi kilometrai nuo miesto centro, tad, žinoma, čia esame saugūs nuo liepsnų, tačiau suprastėjusi oro kokybė ir didėjanti temperatūra taip pat yra blogi padariniai. Apie dvi savaites kosėjau ir buvau užkimusi“, – sakė P.Ercian.
Turėjo dalyvauti evakuacijoje
Šiuo metu po Australiją jau du mėnesius keliaujantis Tadas Marma „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad su šalį niokojančiu gaisru susidūrė gana artimai – vieną naktį juos pažadino ugniagesys ir pranešė apie pradedamą evakuaciją.
Nors lietuvis iki tol sekė, kur dega miškai, tą vakarą ugnis buvo tolokai. Vis dėlto viskas priklauso nuo vėjo krypties. Todėl, kaip teigia pats T.Marma, situacija pasikeitė labai greitai ir netikėtai.
„Beitmano įlankos miestelyje buvome apsistoję beveik savaitę. Jame buvo išjungta elektra ir mobilusis ryšys, keliai į didžiuosius miestus taip pat buvo uždaryti. Vieną naktį išgirdome stiprų beldimą į duris. Atvykęs gaisrininkas įspėjo kuo greičiau vykti ten, kur saugu, – pasakojo T.Marma. – Išėjus į lauką per dūmus beveik nieko nebuvo matyti. Jutome tik gaisro kvapą ir girdėjome liepsnų skleidžiamus garsus. Tuo metu garsas gąsdino labiau, nes kvapą jutome ir prieš tai.“
Vaikinas pasakojo, kad automobiliu nuvažiavo į artimiausią paplūdimį, kuriame jau buvo susirinkę nemažai žmonių.
„Labai nustebino australų pasirengimas kritinėms situacijoms. Vos atvykus jau buvo paruošta maisto ir miegojimo vietų. Iš parduotuvės maistas buvo nemokamas visą parą, dirbo daug vietinių savanorių.
Tačiau evakuacijos centre tvyrojo slogios nuotaikos. Kai kurie žmonės, gyvenantys netoliese, atvažiavo susikrovę savo daiktus į automobilį, nes prarado namus“, – įspūdžiais dalijosi T.Marma.
Tik atsiradus progai, sausio 2 dieną, T.Marma išvyko į Kanberą: „Kaip tik tądien Kanbera buvo paskelbta labiausiai užterštu miestu pasaulyje.“
Dar kitą dieną jis išvyko į Brisbaną, kuriame yra apsistojęs iki šiol.
„Čia oras švarus. Iki tol dangaus nemačiau visą savaitę“, – džiaugėsi T.Marma.
Gelbėja daug savanorių
Naujojo Pietų Velso ir Viktorijos valstijose buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, o kariai, laikomi rezerve, pakviesti į pagalbą. Daug Australijos kovotojų su ugnimi – apmokyti ugniagesiai savanoriai, jie ne vieną savaitę nėjo į savo įprastus darbus, kad padėtų kovoti su liepsnomis.
Jų darbas beprotiškai sunkus. Raudonasis Kryžius pranešė, kad dėl intensyvaus tempo, kuriuo plinta gaisrai, ir neįtikėtinai tirštų dūmų, dėl kurių suprastėjo matomumas, tarnyboms buvo sunku patekti į kai kurias vietas ir evakuoti ten gyvenančias bendruomenes.
„Elektros, degalų ir maisto tiekimas kai kuriems miesteliams buvo sutrikdytas, kai kurios bendruomenės pasiekiamos tik oro ar vandens transportu“, – teigė Raudonasis Kryžius.
Australijos valdžia įkūrė naują Nacionalinę atsigavimo po krūmynų gaisrų agentūrą, kurios tikslas yra padėti nukentėjusiems žmonėms ir sumokėti ugniagesiams savanoriams už darbą.
Be to, australai dėl gaisrų susiduria ir su kitomis sveikatos problemomis. Stresas, kuris kyla praradus namus, ūkį, augintinius ir kitą turtą, itin didelis, taigi susirūpinimą kelia ir tai, koks bus poveikis žmonių psichologinei sveikatai.
Tyrimai rodo, kad po didelės nelaimės psichologinių sveikatos sutrikimų padaugėja nuo 5 iki 15 procentų. Tai reiškia, kad šių gaisrų poveikį Australija jaus dar ir po to, kai ugnis pagaliau bus užgesinta.
Tačiau Australijos lyderiai į tai, kaip pati šalis prisideda prie klimato kaitos ir skatina krūmynų gaisrus, reaguoja nenoromis. Australija šiuo metu yra didžiausia anglių eksportuotoja pasaulyje, ir abi didžiosios politinės partijos šią industriją palaiko.
Šalies premjeras Scottas Morrisonas susieti anglių eksportą, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į orą ir besitęsiančius gaisrus vengia labiausiai, nors kritika skrieja iš tarptautinės bendruomenės.
Politinis neveiksnumas
Premjero S.Morrisono neveiksnumas nelaimės akimirkomis ir politinio nuovokos stoka piktina australus ir visus kitus, suprantančius, kad gaisrų problemą reikėtų spręsti aktyviau.
Viskas, ką jis darė, iš esmės virto nuviliančių klaidų grandine. Premjeras atsisakė įsiklausyti į skubius ugniagesių prašymus, atostogavo Havajuose ir svarstė keliauti į tarptautinį susitikimą, kol Australiją niokojo gaisrai. O tada, susitikęs su gyventojais, kurie prašė pagalbos, tik patapšnojo jiems per petį ir tarė: „Taip, taip, aš suprantu.“
S.Morrisonas nesugeba prisiimti atsakomybės ir kaltina visus kitus, išskyrus save. Tai nėra stipraus lyderio bruožai. Akivaizdu, kad premjeras paprasčiausiai nori išlaikyti savo populiarumą, bet tikėtina, jog per gaisrus supleškėjo ir jam skirtas palaikymas.
„Jaučiuosi pikta, nusivylusi ir bejėgė. Ypač skaudu dėl valdžios neveiksnumo, klimato kaitos neigimo ir pramonės, kuri prisideda prie klimato kaitos, skatinimo. Premjeras S.Morrisonas skatina anglių kasybą šalyje, suteikia anglių išgavimo bendrovėms mokesčių lengvatas ir nepripažįsta mokslinių įrodymų, kad šalies klimatui tokią didelę įtaką padarė jo partijos priimami sprendimai, – piktinosi R.Jonuškytė. – Labai pikta matyti šalies valdžią, kuri teikia pirmenybę ekonomikos augimui, o ne gamtos išsaugojimui. Juk šalies flora ir fauna tokia unikali, niekur kitur pasaulyje tokios nėra.“
Anot moters, australai, ypač jaunoji karta, jaučiasi labai panašiai kaip ir ji – žmonės pikti ir nusivylę.
„Šalis skyla į dvi dalis. Viena supranta ir pripažįsta mokslinius įrodymus, kad šie gaisrai yra sausros ir šylančio klimato padarinys. Kita neigia mokslines išvadas ir pritaria premjerui.
Vis dėlto labai apmaudu, kad garsenybės iš viso pasaulio surenka ir paaukoja daugiau pinigų nei pati valstybė ar tos įmonės, dėl kurių ši katastrofa ir prasidėjo“, – apgailestavo lietuvė.
Niekur nesijaučia saugūs
Sidnėjuje gyvenanti Kristina Liutkevičiūtė pasakojo, kad visa Australija labai atidžiai seka žiniasklaidą, nes žmonės nebesijaučia saugūs net miestuose.
„Vaistinėse labai greitai išperkamos apsauginės kaukės. Mat būna dienų, kai atsakingos organizacijos rekomenduoja neiti iš namų neturint skubių reikalų, tačiau ką daryti, kai jų turi? Gyvenimas nestovi vietoje“, – sakė K.Liutkevičiūtė.
Moteris džiaugėsi, kad neteko savo akimis matyti degančių miškų ar namų, bet vyraujančią atmosferą jai sunku apibūdinti žodžiais.
„Australai vis garsiau burnoja dėl politikų elgesio ir net organizuoja akcijas, kuriomis skatina S.Morrisoną atsistatydinti. Tautos palaikymo jis neteko galutinai“, – įsitikinusi K.Liutkevičiūtė.
P.Ercian pritaria, kad pasitikėjimas politiku pastaruoju metu smuko – visi pasipiktinę. Ji teigia, kad internete net ėmė plisti satyriniai vaizdeliai, pašiepiantys ministrą pirmininką.
„Dauguma teigia, kad jo žmona rodo didesnį susirūpinimą ir paramą nei jis pats. Nuo pat gaisro pradžios buvo rengiami mitingai ir eitynės dėl klimato kaitos, Sidnėjaus oro kokybės ir anglių kasybos. Visos strėlės lėkė tiesiai į vyriausybę, – pasakojo mergina. – Tiesa, teko bendrauti su pora australų, kurie taip pat buvo labai pikti, kad šalyje esantys kariai nieko neveikia: renka moliuskus nuo laivų dugno, tačiau neina padėti savanoriams ir ugniagesiams.“
