„Vietos rinkimai“ Rusijos kontroliuojamų separatistų užimtose Donbaso teritorijose gali įvykti jau šį spalį – kaip ir tokie patys rinkimai visoje Ukrainoje.
Tai šiomis dienomis paskelbė vienas įtakingiausių Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio komandos žmonių, jo padėjėjas Andrejus Jermakas.
Šis jo pareiškimas sukėlė skepticizmo ir kritikos bangą ne tik tarp ekspertų ir politikų, bet ir visuomenėje.
„Nerealu. Žinoma, jei kalbama apie tikrus rinkimus, o ne apie jų imitaciją pagal Rusijos taisykles“, – taip galima reziumuoti tą kritiką.
Tačiau didžiausią pasipiktinimą tokios kalbos kelia tiems, kurie buvo separatistų ir Rusijos specialiųjų tarnybų belaisviai bei įkaitai, išliko gyvi ir vėl išvydo laisvę.
„Taika“ su nenubaustais budeliais ir jų talkininkais šiems žmonėms – lyg grįžimas į tuos pačius kruvinus rūsius. Tik šįkart – be vilties iš jų išeiti.
Derybas temdo įtarimai
Karo lauke Donbase – iš esmės nieko nauja. Ugnis neslopsta kone visoje kelių šimtų kilometrų fronto linijoje, pirmiausia – karščiausiuose jos taškuose, kur priešų pozicijos arčiausiai viena kitos.
Rusijos kontroliuojamų separatistų snaiperiai ir artilerija nusineša po keletą Ukrainos karių gyvybių kone kas savaitę.
Ukrainiečių kariškiai „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad jų vadovybė dabar dar labiau varžo karių norus kuo griežčiau atsakyti į tą ugnį, o separatistai esą užėmė ukrainiečių paliktas pozicijas vienoje iš vietų, kur buvo sutarta atitraukti pajėgas – šalia Zolotojės.
Iš ten į Kijevo ligonines šiomis dienomis buvo atvežta net dešimt sužeistųjų.
Tuo metu politinėse viršūnėse ir toliau vyksta tiesioginės užkulisinės derybos tarp prezidentų V.Zelenskio ir Vladimiro Putino komandų.
Pagrindinis Rusijos tikslas nesikeičia – priversti Ukrainą suteikti „liaudies respublikoms“ ypatingą autonomijos statusą Ukrainos sudėtyje ir leisti jose surengti „vietos rinkimus“.
Tik po šių „rinkimų“, kurie iš esmės legalizuotų šias „respublikas“ su visa jų armija ir jėgos struktūromis, kontroliuojamomis iš Rusijos, šioji pasirengusi perduoti Ukrainai jos rytinės sienos kontrolę.
Kokia yra tikroji dabartinės Kijevo valdžios viršūnių pozicija, spręsti vis dar sunkoka. Prezidentas V.Zelenskis po ilgos tylos yra pareiškęs, kad Ukraina sutiks atgal priimti okupuotas teritorijas ir surengti ten rinkimus tik po to, kai atgaus realią ne tik sienos, bet ir visų tų teritorijų kontrolę.
Tačiau yra tvirtinančių, kad tokie pareiškimai – tik dūmų uždanga. Esą Ukrainos viršūnės kartu su Kremliumi ieško kažkokio „kompromiso“ – mechanizmo, kaip vis dėlto leisti išlaikyti Rusijai užimtų teritorijų kontrolę, kartu kuo įtikinamiau suvaidinant, jog jos esą grįžo Ukrainos valdžion.
Ukrainos valdžia – tik iškaba
Patys dabartinės Ukrainos valdžios atstovai, žinoma, tokias versijas kategoriškai atmeta, tvirtindami, kad tokio „kompromiso“ paprasčiausiai neįmanoma sukonstruoti.
Taip, pavyzdžiui, „Lietuvos rytui“ tvirtino ir Donecko srities civilinės-karinės administracijos vadovas Pavelas Kirilenka.
„Galima sugalvoti, ką nori, tačiau tikrovėje, prabėgus labai nedaug laiko, žmonės, visuomenė vis viena pamatys, jog juos bandoma apgauti.
Taigi tai neveiks ir tik atsigręš antruoju galu prieš valdžią, mus. Tad yra vienintelis kelias – Ukraina turi pirmiausia atgauti realią tų teritorijų ir jų sienos su Rusija kontrolę“, – sakė P.Kirilenka.
Vis dėlto įvairius įtarimus šiomis dienomis pakurstė ir itin optimistiški A.Jermako pareiškimai, kad rinkimus okupuotose teritorijose bus galima surengti jau rudenį, spalį – tuomet, kai vietos rinkimai bus rengiami ir visoje Ukrainoje.
A.Jermakas tai dėstė, net ir pripažindamas, kad sienos kontrolės problemą bei klausimą, kada Ukraina ją gali atgauti, labai sunku išspręsti.
Bet kokiu atveju, pasak jo, daugiau paaiškės po pavasarį turinčio įvykti dar vieno Rusijos, Vokietijos, Ukrainos ir Prancūzijos prezidentų susitikimo.
„Kokie rinkimai?! Apie ką apskritai kalba?! Juk jokių rinkimų neturėtų būti leidžiama rengti net čia, kur Ukraina yra atgavusi teritorijos kontrolę, tai ką kalbėti apie užimtas teritorijas. Tokia mūsų pozicija, kurią mes visada stengiamės pasakyti ir valdžiai Kijeve“, – taip Družkivkoje „Lietuvos rytui“ vienas per kitą dėstė būrelis pilietinių aktyvistų ir vietos visuomenės veikėjų.
Družkivka – per 60 tūkst. gyventojų turintis pramoninis Donbaso miestas, nuo Donecko nutolęs keliasdešimt kilometrų.
2014 m. prasidėjus karui Donbase Družkivka iš pradžių priklausė „Donecko liaudies respublikai“, po to ją atsiėmė Ukrainos pajėgos.
Tačiau visas pagrindines vietos valdžios gijas čia ir toliau iš esmės laiko išeiviai iš buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus, po Maidano revoliucijos pabėgusio į Rusiją, Regionų partijos.
Dabar jie išsisklaidė po kelias kitas prorusiškas jėgas, tačiau didžiausia įtaka čia priklauso Opozicinei platformai „Už gyvenimą“. Šiai partijai, kontroliuojamai pačiam V.Putinui itin artimo Ukrainos oligarcho Viktoro Medvedčuko, priklauso ir buvęs Družkivkos meras Valerijus Gnatenka. Jis šiuo metu – Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys.
Ukrainos specialiosios tarnybos bei saugumas net ir oficialiai kaltina V.Gnatenką tiesiogine parama „Donecko liaudies respublikos“ separatistams tuomet, kai šie buvo užgrobę Družkivką ir čia surengę savo „referendumą“ dėl „respublikos“ įkūrimo.
V.Medvedčuko partija kontroliuoja ir Družkivkos vietos valdžią, o šios partijos kandidatas į prezidentus Jurijus Boiko čia, kaip ir daugelyje kitų vietų Donbase, buvo pirmojo prezidento rinkimų turo favoritas.
Vietos proukrainietiškos žiniasklaidos ir aktyvistų teigimu, jokio poveikio prorusiškoms ir antiukrainietiškoms vietos rinkėjų nuotaikoms neturėjo ir tai, kad iš Kijevo kontroliuojamos Donecko apskrities administracijos pajėgos buvo mestos į žūtbūtinę pagalbą tuometiniam prezidentui Petro Porošenkai.
Būtent tai, kad vietos valdžia ir visuomenės dauguma yra nusiteikusios prorusiškai ir antiukrainietiškai, ir yra pagrindinis vietinių Ukrainos rėmėjų argumentas prieš tai, jog čia būtų rengiami bet kokie rinkimai, užuot įvedus tiesioginę iš Kijevo kontroliuojamos administracijos kontrolę neribotam laikui.
„60 proc. – tiesiog pilka masė, kuriai iš esmės nesvarbu, kokia valdžia, o svarbiausia paėsti, pagerti ir pažvengti.
Na, aišku, labiausiai jai patinka sovietiniai laikai ir Rusija. 20 proc. – tiesiog atviri, žūtbūtiniai Ukrainos priešai, „separai“, okupacijos metu ją išdavę kolaborantai. Na, likę 20 proc. ar dar mažiau – tokie kaip mes, iš esmės priversti būti pogrindyje“, – taip, kaip galima išgirsti ir daugelyje kitų Donbaso vietų, „Lietuvos rytui“ Družkivkoje dėstė vietiniai Ukrainos patriotai.
Kankino ir šventikus
Tačiau pagrindinis proukrainietiškų Družkivkos pilietinės visuomenės veikėjų ir politikų argumentas prieš bet kokias nuolaidas Rusijai ir jos parankiniams – bene kraupiausias miesto pastatas, kuriame separatistai buvo įrengę savo kalėjimą.
Dviaukštis pastatas su po juo esančiais rūsiais – pačiame miesto centre, šalia savivaldybės. Šiame pastate nuo carinių laikų buvo įsikūrusios Rusijos ir sovietinės jėgos struktūros, sovietinė milicija. Čia taip pat buvo įsikūręs ir nacių gestapas.
„Donecko liaudies respublikos“ separatistai čia kalino, kankino ir žudė visus vietos gyventojus, kuriuos įtardavo proukrainietiškomis nuotaikomis ar esant „Kijevo chuntos agentais“.
Be abejo, čia papuldavo ir kiekvienas, kuris nepabijojo atvirai pademonstruoti paramos Ukrainai Kijeve vykstant Maidano revoliucijai ar net jau separatistų okupacijos metu.
Gyviems išlikti pavyko nedaugeliui. Vienas tokių – vietos stačiatikių cerkvės šventikas, dabar ir Ukrainos kariuomenės kapelionas tėvas Dionisijus.
Separatistai jį suėmė dėl to, jog įtarė, kad prieš kelerius metus iš Kijevo čia atsiųstas šventikas, kurio ganomieji Maidano metu netgi vyko palaikyti protestų Kijeve, – Ukrainos žvalgybų bendradarbis.
Šventikui pasisekė – jį pralaikė čia tik dvi paras, o paskui vis dėlto paleido, liepę jokiu būdu negrįžti atgal.
Tačiau ir per tas dvi paras jis patyrė apsčiai – kas tris valandas jis buvo vedamas iš rūsio tardyti, žiauriai mušamas, bauginamas mirtimi.
Tėvas Dionisijus rodė keliolikos kvadratinių metrų patalpą rūsyje, kurioje buvo laikomas kartu su keletu kitų įkaitų.
Jie buvo maitinami prasčiausios kokybės makaronais, o į talpyklas, kuriose jiems atnešdavo vandenį, turėjo atlikti ir gamtinius reikalus. Pro rūsio langelį prie pat pastato pamatų kaliniai matė, kaip vidaus kieme būdavo šaudomi žmonės.
„Sunku man apie tai kalbėti, vėl sukyla visi prisiminimai.
Štai, matote, kulkų žymės sienoje, likusios pastačius kalinius prie sienos ir taip imituojant jų sušaudymą.
O štai šiame kampe, kiek prisimenu, niekuomet neišdžiūdavo kraujo bala“, – tardymų kameroje tamsesnes negu kitos purvinų grindų ir sienų vietas rodė buvęs įkaitas.
Taika – be teisingumo?
Kiti „Lietuvos rytą“ lydėję vietos gyventojai pasakojo, jog kartą viena vietos mergina, atėjusi prašyti, kad būtų paleisti į rūsius įmesti keli paaugliai, tariamai šukavę ukrainietiškus ūkius, buvo priversta išvalyti pagrindinį rūsį.
Patalpos, kurioje vienu metu buvo laikoma apie keturiasdešimt žmonių, grindys buvo užlietos kone kelių centimetrų sukrešėjusio kraujo sluoksniu, kurį ji turėjo nugrandyti.
Kartais žmones kankino tiesiog dėl pramogos ir noro pasityčioti, o kankinamųjų riksmai sklisdavo ir pro pastato sienas – tokias detales pasakojo „Lietuvos ryto“ pašnekovai.
Moteriško skalpo dalis, kruvini moteriški drabužiai, kruvini spygliuotos vielos ritiniai, išdžiūvę kraujo klanai, įvairios lazdos kojų sąnariams, kaulams ir pirštams trupinti – tai tik dalis radinių, kuriuos aptiko tik kone po metų pertraukos čia įleisti vietos aktyvistai.
Jie teigė, kad vietos valdžia, tvirtinanti, jog nieko nežinojo apie tai, kas čia vyksta, iš pradžių esą slėpė visus žvėriškumo pėdsakus, o dabar stengiasi sutrukdyti iniciatyvai šią vietą paversti muziejumi.
„Mes kone jėga čia įtempėme kartą mieste besilankiusius karinius prokurorus. Jau užėję čia jie padirbėjo išties sąžiningai, surinko tiek duomenų, kiek galėjo, tačiau toliau – tyla. Nieko nežinome“, – kalbėjo žmonės.
Pasak jų, daugumą budelių sudarė vietos gyventojai, kontroliuojami iš Donecko ar iš Rusijos atvykusių veikėjų. Ukrainos kariuomenei šturmuojant miestą dauguma iš jų pabėgo į dabartines „liaudies respublikas“.
Toks kalėjimas kaip Družkivkoje, savo rūsiuose slepiantis begalę šiurpių istorijų, – tik vienas iš daugelio tokių, kuriuos užimtose teritorijose įkūrė Rusijos kontroliuojami separatistai.
Taigi kada ir kaip bus surasti ir nubausti kaltieji, ar jie išvis bus nubausti ir kada aplinkui šias krauju permirkusias vietas įsivyraus tikra, o ne suvaidinta taika, nežinia.
