Griauna mitus apie Džeką Skerdiką: aukų paslaptis pavyko išsiaiškinti tik dabar

Niekas nežino ir jau tikriausiai niekados nebesužinos jo tikrojo vardo ir pavardės. Bet jo pravardę žino šimtai milijonų – Džekas Skerdikas. Bestselerį apie jo aukas parašiusi istorikė griauna mitus apie šį žmogžudį.

Tuo metu, kai Anglijoje siautėjo Džekas Skerdikas, žmogžudystėmis domėjosi ne tik sekliai, bet ir karalienė Viktorija.<br>AKG/„Scanpix“ nuotr.
Tuo metu, kai Anglijoje siautėjo Džekas Skerdikas, žmogžudystėmis domėjosi ne tik sekliai, bet ir karalienė Viktorija.<br>AKG/„Scanpix“ nuotr.
H.Rubenhold savo knyga norėjo suteikti Džeko Skerdiko aukoms tapatybę.<br> V.Rudavičiaus nuotr.
H.Rubenhold savo knyga norėjo suteikti Džeko Skerdiko aukoms tapatybę.<br> V.Rudavičiaus nuotr.
 Tuo metu, kai Anglijoje siautėjo Džekas Skerdikas, žmogžudystėmis domėjosi ne tik sekliai, bet ir karalienė Viktorija.<br> AKG/„Scanpix“ nuotr.
 Tuo metu, kai Anglijoje siautėjo Džekas Skerdikas, žmogžudystėmis domėjosi ne tik sekliai, bet ir karalienė Viktorija.<br> AKG/„Scanpix“ nuotr.
Džekas Skerdikas savo aukas žudė Londono Vaitčapelo rajone, kur gyveno vargšai ir darbininkai, tačiau nė viena iš jo nužudytų moterų nebuvo iš čia kilusi, čia negyveno.<br>AKG/„Scanpix“ nuotr.
Džekas Skerdikas savo aukas žudė Londono Vaitčapelo rajone, kur gyveno vargšai ir darbininkai, tačiau nė viena iš jo nužudytų moterų nebuvo iš čia kilusi, čia negyveno.<br>AKG/„Scanpix“ nuotr.
 Džekas Skerdikas savo aukas žudė Londono Vaitčapelo rajone, kur gyveno vargšai ir darbininkai, tačiau nė viena iš jo nužudytų moterų nebuvo iš čia kilusi, čia negyveno.<br> AKG/„Scanpix“ nuotr.
 Džekas Skerdikas savo aukas žudė Londono Vaitčapelo rajone, kur gyveno vargšai ir darbininkai, tačiau nė viena iš jo nužudytų moterų nebuvo iš čia kilusi, čia negyveno.<br> AKG/„Scanpix“ nuotr.
 H.Rubenhold savo knyga norėjo suteikti Džeko Skerdiko aukoms tapatybę.<br> V.Rudavičiaus nuotr.
 H.Rubenhold savo knyga norėjo suteikti Džeko Skerdiko aukoms tapatybę.<br> V.Rudavičiaus nuotr.
 Džekas Skerdikas savo aukas žudė Londono Vaitčapelo rajone, kur gyveno vargšai ir darbininkai, tačiau nė viena iš jo nužudytų moterų nebuvo iš čia kilusi, čia negyveno.<br> AKG/„Scanpix“ nuotr.
 Džekas Skerdikas savo aukas žudė Londono Vaitčapelo rajone, kur gyveno vargšai ir darbininkai, tačiau nė viena iš jo nužudytų moterų nebuvo iš čia kilusi, čia negyveno.<br> AKG/„Scanpix“ nuotr.
 Džekas Skerdikas savo aukas žudė Londono Vaitčapelo rajone, kur gyveno vargšai ir darbininkai, tačiau nė viena iš jo nužudytų moterų nebuvo iš čia kilusi, čia negyveno.<br> AKG/„Scanpix“ nuotr.
 Džekas Skerdikas savo aukas žudė Londono Vaitčapelo rajone, kur gyveno vargšai ir darbininkai, tačiau nė viena iš jo nužudytų moterų nebuvo iš čia kilusi, čia negyveno.<br> AKG/„Scanpix“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Feb 16, 2020, 10:27 PM

Be jokios abejonės, Džekas Skerdikas – Jack the Ripper – yra tapęs vienu garsiausių žudikų maniakų žmonijos istorijoje.

1888 metų rugpjūčio–lapkričio mėnesiais šis niekados taip ir nesusektas nusikaltėlis vargingame Rytų Londono Vaitčapelo rajone nužudė mažiausiai 5 moteris.

Iškart buvo plačiai ištrimituota: Džeko Skerdiko aukos buvo prostitutės. Buvo pranešti ir jų vardai: Polly Nichols, Annie Chapman, Elizabeth Stride, Catherine Eddowes ir Mary Jane Kelly.

Visoms joms buvo perrėžtos gerklės, o bent trijų moterų kūnai buvo išmėsinėti, tarsi žudikas būtų turėjęs tam tikrų chirurgijos ar anatomijos žinių.

„Skerdikologijos“ ekspertai – o jų iki šiol yra gausu ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir įvairiausiuose pasaulio kraštuose – tvirtino ir tebetvirtina, jog Skerdiko aukų yra bent dvigubai daugiau.

Londono miesto policija, žymusis Skotland Jardas, anuomet metė milžiniškas pastangas į paslaptingojo maniako medžioklę.

Tyrimui vadovavo keturi detektyvai. Bemaž 50 eilinių policininkų apklausė daugiau nei 2 tūkst. liudininkų.

Net 300 Vaitčapelo vyrų buvo patekę į įtariamųjų ratą, o 80 iš jų buvo suimti ir tardyti.

Nepagaunamojo Džeko, dar pravardžiuoto Odine Prijuoste ir Vaitčapelo žudiku, paieška užsiėmė ne tik policija.

Londono Ist Endo piliečiai subūrė savanorišką Vaitčapelo budėjimo komitetą, kuris naktimis patruliavo šio skurdaus rajono gatvėse. Savanoriai ypač atidžiai sekė vietinius mėsininkus.

Puritoniška visuomenė pašėlo

Susidomėjimas Džeko Skerdiko nusikaltimais puritoniškoje karalienės Viktorijos laikų visuomenėje buvo milžiniškas.

Pati monarchė sekė Vaitčapelo bylą ir reiškė savo nuomonę – Britų Imperijos vadovė buvo įsitikinusi, kad nusikaltėlis buvo ne vietinis, o į Londoną reguliariai iš Europos atplaukiantis, gyvus galvijus eksportuojantis mėsininkas.

Policijai ir savanoriams ant kulnų lipo Viktorijos epochoje jau klestėję sensacingieji Londono dienraščiai ir iliustruotieji savaitraščiai.

Būriai kriminalinės kronikos žurnalistų be jokių skrupulų kasdien skleisdavo įvairiausias teorijas.

1888-ųjų rudenį ir 1889-aisiais pigiųjų Londono dienraščių bendras dienos tiražas pasiekė milijoną egzempliorių: skaitančioji britų publika ryte rijo viską, kas buvo rašoma apie Džeką Skerdiką. Ne kas kitas, o Londono laikraščiai sukūrė šią legendinę pravardę.

Vaitčapelo kriminalinė istorija bemat virto tarptautine sensacija: didieji Europos leidiniai 1888-aisiais pirmąkart nusprendė siųsti nuolat dirbti į Londoną savo korespondentus.

Užsieniečių reporterių policija neprisileido nė iš tolo. Tad šie sukūrė bendrą organizaciją – Užsienio spaudos asociaciją.

Varžybose tarp laikraščių dažnai būdavo remiamasi nepatikimais, antriniais šaltiniais.

Dar dažniau – nuogirdomis ir gandais. Daugybė straipsnių prieštaravo vienas kitam.

Tai buvo ne kas kita, o XIX amžiaus – melagingų naujienų, arba melagienų („fake news“), atitikmuo.

Virto pramonės taikiniu

Džekas Skerdikas niekada nebuvo susektas, teisiamas ar įkalintas. Galbūt todėl per 130 metų ši reali kriminalinė byla tapo mitu. Negana to, ji virto ištisa pramonės šaka.

Apie siaubūną žudiką parašyta šimtai knygų – tiek grožinės literatūros kūrinių, tiek įvairaus kalibro kriminalinių biografijų. Praėjus 100 metų po žmogžudysčių buvo netgi „atrastas“ ir išleistas Džeko Skerdiko dienoraštis.

Jame neva buvo identifikuotas „tikrasis“ nusikaltėlis – medvilnės pirklys iš Liverpulio Jamesas Maybrickas.

Iškart paaiškėjo, kad tai viso labo negrabi klastotė. Tačiau ir ji šliūkštelėjo naujo žibalo į „skerdikologijos“ laužą.

Kasmet pasirodo bent kelios knygos, įvardijančios vis kitą Džeką. Šių metų kovą pasirodys naujai iškeptas kūrinys, kuriame Skerdiko titulas bus priskiriamas Oksfordo universiteto auklėtiniui, teisę ir mediciną studijavusiam pasiturinčiam džentelmenui Montague Druittui.

Jis neva nebuvo susektas, nes pats nusižudė praėjus vos mėnesiui po paskutinio tariamo savo nusikaltimo.

Skeptikai skaičiuoja, kad tai bus „Džekas Nr.29“.

Metai bėga, bet Skerdiko mitas ne tik nebliūkšta, o pučiasi. Apie jį susukti keli tuzinai vaidybinių filmų, sukurta aibė dokumentinių televizijos laidų. Teatruose statomos operos ir pjesės, apie jį kuriami eilėraščiai ir dainos. Leidžiami net trys periodiniai žurnalai „skerdikologijos“ tema.

Londono Vaitčapelo rajone kas vakarą rengiamos ekskursijos užsienio turistams, per kurias einama jo nusikaltimų pėdsakais. Tame pat rajone veikia kirpykla „Džekas Skutikas“ ir restoranas „Džekas Čipsų Kepikas“.

Prieš šešerius metus Rytų Londone įsikūrė žudikui dedikuotas muziejus.

Londono Madam Tussaud vaško figūrų muziejuje net yra sukurtas „Džeko Skerdiko šešėlis“.

O jo fenomenas išplitęs toli už Jungtinės Karalystės ribų: Kanadoje yra beisbolo komanda, pasivadinusi „Londono Skerdikais“.

Istorijos žurnalo „BBC History“ skaitytojų apklausa pripažino: „Džekas Skerdikas“ yra blogiausias visų laikų britas.

Apie aukas žinota mažai

Tarp visos šios lavinos duomenų ir mitų apie žiaurų nusikaltėlį, be abejo, turi būti surinkta pakankamai daug medžiagos ir apie jo aukas? Juk praėjo 130 metų ir tų penkių moterų tapatybė buvo žinoma nuo pat pradžių?

Todėl neišvengiamai turi būti rimtų tyrimų ir knygų apie „tas penkias moteris“: Polly, Annie, Elizabeth, Catherine ir Mary Jane.

Tokius klausimus sau prieš ketverius metus uždavė londonietė istorikė ir rašytoja Hallie Rubenhold. Tačiau, savo nuostabai, ji nerado nė vienos rimtesnės akademinės analizės, skirtos šių penkių moterų istorijoms.

Iš kalno knygų apie mitais apaugusį Džeką Skerdiką buvo galima surinkti vos keliolika puslapių, dedikuotų nužudytųjų moterų likimams.

Jos daugiau nei šimtmetį tebuvo viso labo gatvės prostitutės, bebalsės aukos. Nustebusi, nuliūdusi, bei gerokai įpykusi H.Rubenhold skyrė trejus su puse metų, kad ištaisytų šią istorinę klaidą.

Ji mėnesių mėnesius rausėsi Jungtinės Karalystės archyvuose. Rašytoja dirbo ir Švedijos dokumentų saugyklose: mat viena iš aukų – Elizabeth Stride buvo imigrantė iš šios Skandinavijos šalies.

H.Rubenhold yra Viktorijos epochos socialinės istorijos specialistė, todėl ji ne tik tyrė penkių konkrečių moterų likimus, bet ir pateikė kur kas platesnį tuometės visuomenės kontekstą.

Savo 400 puslapių knygą, dedikuotą Polly, Annie, Elizabeth, Catherine ir Mary Jane, JAV gimusi londonietė H.Rubenhold pavadino tiesiog „Penkios“ („The Five“).

Remdamasi ne gandais, o archyvuose rastais faktais rašytoja įtikinamai daužo į šipulius per dešimtmečius sukurtus mitus.

Didžiausias mitas: visos Skerdiko aukos buvo prostitutės. H.Rubenhold pateikia neginčytinų įrodymų, kad tai – melas. Tik viena iš penkių moterų, paskutinė žudiko auka 25-erių Mary Jane Kelly, tikrai dirbo sekso industrijoje.

Tačiau ne vargingame Vaitčapele, o prestižiniuose Londono rajonuose – Pikadilyje ir Naitsbridže.

Gali būti, kad E.Stride irgi tam tikru metu dirbo sekso industrijoje. Tačiau tikrai ne savo gyvenimo pabaigoje.

1888-ųjų rudenį visos penkios moterys buvo likusios beveik be pinigų, neturėjo nuolatinės pastogės, buvo įnikusios į alkoholį.

H.Rubenhold įtikinamai pasakoja realią penkių moterų tragediją. Pernai pasirodžiusi knyga „Penkios“ tapo bestseleriu abiejose Atlanto vandenyno pusėse, išversta į 17 kalbų. Ji susižėrė visą šūsnį literatūrinių premijų, tapo prestižinio Hėjaus festivalio Metų knyga.

Kuo gi šis kūrinys taip patraukė skaitytojų dėmesį? H.Rubenhold pasidalijo mintimis su „Lietuvos ryto“ korespondentu.

Norėjo sugriauti mitus

– Kodėl nusprendėte parašyti apie šias penkias moteris?

Juk per 130 metų niekas jų per daug nepasigedo – jos tebuvo mažo šrifto išnaša didelės istorijos paraštėse?

– Norėjau, kad skaitytojai atrastų, jog tos penkios moterys buvo realūs, visaverčiai žmonės. Kad jos buvo kūnas ir kraujas.

Jos nėra jokie komiksų personažai. Daugiau nei per šimtmetį praradome paprasčiausią dalyką – supratimą, kad tos aukos buvo realios asmenybės. Jos visos turėjo savitas gyvenimo istorijas.

Aš jau buvau parašiusi istorinę knygą „Kovent Gardeno moterys“, kurioje analizavau XVIII a. Londono sekso pramonę.

Ta knyga buvo gerai įvertinta skaitytojų ir kritikų.

2015-ųjų rudenį man pirmąkart kilo mintis parašyti kažką apie Viktorijos laikų Londono intymių paslaugų industriją. Ir, žinoma, pirma mintis, kuri toptelėjo į galvą, buvo Džeko Skerdiko aukos.

Padariau tai, ką daro daugelis: paguglinau apie Polly, Annie, Elizabeth, Catherine ir Mary Jane gyvenimą. Ir negalėjau patikėti: apie šias penkias moteris buvo itin skurdūs duomenys.

Apie menamą žudiką prirašyti tomų tomai, o apie tikras, realias moteris – beveik nieko.

Tada sau daviau žodį: tiesiog privalau parašyti „Penkias“.

– Kokie buvo jūsų didžiausi atradimai?

– Pirmiausia, faktas, kad 3 iš 5 moterų niekada neužsiėmė prostitucija. Mane tai sukrėtė.

Nuo pat 1888-ųjų šešioms britų kartoms buvo be paliovos kalama į galvą: „Visos Vaitčapelo žudiko aukos buvo prostitutės.“ Dabar žinome – tai buvo melas ir mitas.

Kitas atradimas – kad 4 iš 5 aukų buvo anaiptol ne jaunos. Joms buvo per 40. Tik paskutinė Mary Jane buvo jauna. Todėl galima drąsiai teigti, kad griuvo dar vienas mitas, mums diegtas ilgus metus: neva žudikas rinkosi patrauklias, jaunas laisvo elgesio moteris.

Mane nustebino, kad nė viena iš moterų negimė ir net negyveno Vaitčapele. Jos visos čia mirė, tačiau jų gyvenimas prabėgo visai kitur: Londono Holborno ir Naitsbridžo rajonuose, Vulverhamptono mieste, Velse ir net Švedijos mieste Geteborge.

Pavyzdžiui, Annie Chapman ilgą laiką gyveno gana prabangiuose namuose Vindzore, prie pat karališkosios Vindzoro pilies, kurioje gyveno karalienė Viktorija.

Catherine Eddowes buvo tikra sukilėlė, keliavusi po visą Angliją ir dainavusi itin drąsaus turinio dainas. Ji tą dvasią galbūt paveldėjo iš tėvo, kuris buvo žinomas profesinių sąjungų organizatorius Vidurio Anglijoje, Vulverhamptono mieste.

Polly Nichols, pirmoji auka, buvo londoniečio kalvio duktė. Ji ištekėjo būdama 19 metų ir kartu su vyru Williamu susilaukė 5 vaikų. Šeima gavo tiems laikams itin retą dovaną – amerikiečių labdaringa organizacija „Peabody“ leido jiems įsikelti į socialinį būstą Lambeto rajone.

Tame daugiabučiame buvo net vidaus tualetas: XIX a. pabaigoje tokią prabangą turėjo tik Londono turtuoliai, o ne darbininkai.

Bet Polly gyvenimas pradėjo ristis žemyn, kai jai buvo 36-eri. Jos vyras tapo jai neištikimas. Po 4 metus trukusių ginčų moteris paliko šeimą, įniko į alkoholį, nors bent kelis kartus mėgino kapstytis iš to liūno.

Nei policijos, nei kituose archyvuose nėra jokių duomenų, kad Polly kada nors vertėsi prostitucija. Ciniška, kad Viktorijos epochos policija ir žiniasklaida paskubėjo prikabinti jai ir kitoms aukoms šią etiketę jau po mirties.

Švedė Elisabeth Gustafsdotter, vėliau tapusi Elizabeth Stride, buvo ūkininko dukra iš mažo miestelio. Ji savo karjerą pradėjo kaip tarnaitė turtingose namuose. Tokia tarnyba galėjo tapti jos auksiniu bilietu. Deja, tai tapo jos tragedijos pradžia: vienas iš tų turtingų namų vyresniųjų tarnų ar net šeimininkų tapo jos meilužiu. Mergina susirgo sifiliu.

Vėliau ji Geteborge buvo oficialiai užsiregistravusi kaip „viešoji moteris Nr.97“. Ieškodama naujo gyvenimo ji atvyko į Londoną.

Gana greitai ji rado gerą tarnaitės vietą turtingame Haid Parko rajone esančiame name.

Elizabeth netrukus ištekėjo už dailidės Johno Stride’o. Jie kartu pradėjo verslą: atidarė kavinę. Bet verslas žlugo, o kartu – ir jos bevaikė santuoka.

Paskutinius savo gyvenimo metus imigrantė iš Švedijos Elizabeth iš patiklių žmonių viliojo pinigus prisistatydama kaip stichinės nelaimės auka. Kaip ir kitos nužudytosios, ji buvo benamė ir alkoholikė.

Jauniausiosios Mary Jane likimas yra bene tragiškiausias: labai tikėtina, kad ji buvo kilusi iš vidurinės klasės šeimos ir anksti pateko į netinkamas rankas: ji paliko savo namus Velso sostinėje Kardife ir pateko į Naitsbridžo viešnamį.

Savo tyrimo metu nustačiau, kad ji greičiausiai buvo prievarta išvežta dirbti prostitute į Paryžių. Bet kažkaip jai pavyko išsivaduoti iš sąvadautojo Prancūzijoje ir ji grįžo į Londoną.

Ten ir toliau dirbo prostitute pasiturinčiame Vest Endo rajone, tačiau nakvoti vykdavo į Rytų Londono nakvynės namus. Mary Jane vienintelė iš penkių mirė lovoje. Visos kitos benamės moterys buvo nužudytos tiesiog gatvėje, kur buvo susiradusios kampą nakvynei.

Jų gyvenimo patirtis tokia skirtinga, tokia unikali, kad mane tai iš tikrųjų nustebino. Kaip aš visa tai atkapsčiau?

Atsakymas paprastas: reikėjo ilgai ir kruopščiai tyrinėti archyvus. Dar netolimoje praeityje, kai studijavau istoriją universitete, man buvo sakoma: neturtingųjų, prasčiokų gyvenimą labai sunku tirti – jie nemoka rašyti, nepalieka dienoraščių, laiškų ar memuarų.

Aš dabar puikiai žinau, kad tai yra netiesa. Yra daugybė medžiagos archyvuose. Tereikia turėti kantrybės ir mokėti sujungti paskiras informacijos nuotrupas į bendrą dėlionę.

Sulaukia net ir keiksmų

– Jūsų knyga vadinama įpykusios autorės knyga. Jūs atvirai dekonstruojate Viktorijos epochoje gyvavusį mačizmą ir moterų diskriminavimą. Ar toks ir buvo jūsų, kaip istorikės feministės, išankstinis planas?

– Tikrai ne. Aš neturėjau išankstinės nuostatos nei prieš anuometę policiją, nei prieš Viktorijos laikų visuomenę ar žiniasklaidą. Prieš pradėdama rašyti tikrai neplanavau: „Tai bus pikta knyga.“

Bet man buvo labai skaudu atrasti daugybę istorinių faktų, parodančių, kokia smerkianti ir patyčiomis persmelkta buvo Viktorijos laikų Anglija, ypač neturtingų moterų atžvilgiu.

Kaip tos penkios moterys buvo užmirštos. Ir kaip nepagarbiai su jų vardais buvo elgiamasi jau po jų mirties.

Toks mizoginistinis (nekenčiant moterų) elgesys tęsiasi iki mūsų dienų. Visoje „skerdikologijos“ pramonėje juokaujama ir tyčiojamasi iš tų penkių nužudytų moterų.

Man buvo ypač pikta skaityti žeminančius įvairių ekspertų komentarus.

Todėl man natūraliai kilo noras apginti šio penketuko reputaciją. Todėl dabar nė kiek nesiginu – taip, mano knygos tonas yra piktas.

– Knyga sukėlė tikrą audrą internete. Esate nuolat atakuojama tiek „trolių“, tiek rimtesnių „skerdikologų“. Ar tikėjotės tokios aštrios reakcijos?

– Suprantu, kur glūdi šio pykčio šaknys. Knygoje sudaužau ilgai gyvavusius mitus. Aš išdrįsau kai kuriems Skerdiko sekėjams išmušti pagrindą iš po kojų. Nes daugelis yra investavę ilgus metus į pastangas „išspręsti rebusą“, identifikuoti žudiką, rasti kuo daugiau įrodymų apie jo gyvenimą.

Daugeliui šių entuziastų labai tiko ir tebetinka tas ilgametis mitas: „Džekas žudė prostitutes.“

Tiek XIX amžiuje, tiek ir dabar tebegyvuoja ta mačistinė idėja: už blogą elgesį moterys nusipelno būti nubaustos. Suprask – pačios kaltos.

Savo knyga aš keičiu visą naratyvą. Aš pateikiu realius faktus ne apie jų mirties valandą, o apie jų gyvenimą.

Visos „Skerdikologijos“ ekspertų knygos turi tą patį atskaitos tašką: mirtį. Tos penkios moterys jiems yra tik tiek svarbios, kad jos buvo nužudytos. Aš norėjau skaitytojams papasakoti, kad tos moterys nugyveno spalvingą, sudėtingą gyvenimą. Jos patyrė džiaugsmus ir skausmą. Ir jų gyvenimas buvo vertingas.

Mano patirtis su interneto troliais yra iš tikrųjų stebinanti. Turiu išsispausdinusi apie 300 puslapių trolių patyčių ir keiksmų. Ačiū Dievui, nesulaukiau grasinimų mane nužudyti ar fiziškai sužeisti. Bet daugybė įpykusių vyrų, ir netgi moterų, mane yra iškoneveikę visais galimais prakeiksmais.

Keisčiausia, kad „trolinimo“ banga kilo dar gerokai prieš knygos pirmąjį leidimą. Niekas iš tų „skerdikologijos“ žinovų dar nebuvo matę nė vieno knygos puslapio, o aš jau buvau vadinama „meluojančia kale“.

Man buvo sakoma, kad mano galva yra užpakalyje. Buvo nedviprasmiškai pranešta, kad mano knyga bus tinkama tiktai vienam tikslui – subinei nusišluostyti.

Bene skaudžiausia buvo girdėti kaltinimus iš kai kurių asmenų, lyginančių mane su Holokausto neigėju, nuteistu dešiniųjų pažiūrų istoriku Davidu Irwingu. Neva aš užsiimu „faktų neigimu“. Bet savo knygoje rėmiausi ne kuo kitu, o būtent faktais.

Esu socialinės istorijos specialistė. Todėl knygoje pasakoju ne tik apie penkias moteris, o apie moterų, ypač neturtingų, gyvenimą XIX amžiaus Anglijoje.

Viktorijos epochą siejame su prabangiais pobūviais turtinguose Londono rūmuose, u puošniais monarchės jubiliejaus šventimais. Tiesa, kad tie įvykiai tikrai buvo ir jie yra svarbūs.

Bet negalima užmerkti akių į kitą tos epochos pusę: dauguma žmonių gyveno siaubingame skurde. Daugiavaikės šeimos gyveno 6 kvadratinių metrų kambarėliuose neturėdamos švaraus vandens ar bazinių sanitarijos sąlygų.

Vargingi žmonės valgė itin prastą maistą, skendo skolose. Gyvenimo sąlygos buvo baisios, neegzistavo jokio socialinės paramos tinklo.

Viktorijos laikų visuomenė buvo taip suręsta, kad buvo itin sunku išsikrapštyti iš skurdo ir labai lengva nugrimzti į liūną. Būtent apie tai aš ir norėjau papasakoti.

Dėmesys – tik aukoms

– Daugiau nei 400 puslapių knygoje jūs Džeko Skerdiko galimai tapatybei neskiriate nė eilutės. Kodėl?

– Nes tas Džekas yra seniausiai miręs. Ir visi policininkai, kurie tyrinėjo tą bylą, taip pat yra mirę. Todėl tai bereikšmis, nesvarbus dalykas.

Mano galva, kas šioje sagoje be galo svarbu, tai būtinybė grąžinti teisingumą. Kai kas man sako: „Bet jei atrasime tikrą Džeko tapatybę, tada ir bus įvykdytas teisingumas!“

Aš su tokia nuomone nesutinku. Kur kas geresnis būdas pasiekti teisingumą yra mums visiems sužinoti kuo daugiau ne apie maniaką, o apie jo aukas.

Turime reabilituoti tų nužudytų moterų reputaciją.

Turime sužinoti, ne kaip mirė, o kaip gyveno Polly, Annie, Elizabeth, Catherine ir Mary Jane.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.