Dėl pažangos medicinos srityje, žmonija išlieka gerokai pažeidžiamesnė pandemijos, nei norėtume tikėti. Norint suprasti mūsų pažeidžiamumą ir nustatyti, kokių veiksmų reikėtų imtis norint tam užkirsti kelią, būtų pravartu pamąstyti apie pačius blogiausius atvejus. Kokia pavojinga gali būti pandemija?
Apie tai – „The Guardian“ aiškino australų filosofas Toby Ordas: „Mokslinėje fantastikoje, kartais esame užvaldomi minčių apie pandemiją taip stipriai, kad tai galėtų sukelti civilizacijos ar net pačios žmonijos pabaigą.
Tokia rizika visai žmonijos ateičiai yra vadinama egzistencine rizika. Galime užtikrintai pasakyti, kad naujasis koronavirusas, pavadintas COVID-19, tokios rizikos nekelia.
Europa atlaikė buboninį marą
Norėdami sužinoti ir pažvelgti į dabartinį protrūkį platesniu kontekstu, atsigręžkime į praeitį. 1347 metais Europą užklupo maras – juodoji mirtis. Ją per Krymo uostamiestį Feodosiją paskleidė apgulta mongolų armija.
Bėgantys prekeiviai nesąmoningai vežėsi ją atgal į Italiją. Iš ten ji išplito Prancūzijoje, Ispanijoje ir Anglijoje. Tada net iki Norvegijos ir per visą likusią Europą – iki pat Maskvos. Per šešerius metus, Juodoji mirtis užėmė visą žemyną.
Dešimtys milijonų sunkiai susirgo, jų kūnai įvairiais būdais pasidavė ligai. Kai kuriems ant kaklo, pažastyse ar ant šlaunų atsirado patinę bubonai (ištinę limfmazgiai, atsirandantys sergant kai kuriomis užkrečiamomis ligomis, būdingi Juodosios mirties pandemijai), kitiems dėl poodinio kraujavimo atsirado juodos dėmės, o dar kiti kosėjo krauju nuo nekrozinio (morfologinio gyvame organizme mirusių ląstelių pokyčio) gerklės ir plaučių uždegimo.
Visais atvejais pasireiškė karščiavimas, išsekimas ir nepakenčiamas iš organizmo išsiskyrusios medžiagos dvokas. Mirusiųjų buvo tiek daug, jog reikėjo iškasti masinio dydžio kapavietes ir net po to, kapinėse pritrūko vietos kūnams.
Juodoji mirtis nusiaubė Europą. Per tuos šešerius metus mirė nuo ketvirtadalio iki pusės visų europiečių. Vidurio Rytai taip pat buvo nuniokoti, maras nusinešė maždaug vieną iš trijų egiptiečių ir sirų gyvybių. Centrinės Azijos, Indijos ir Kinijos dalys taip pat buvo paveiktos.
Dėl ribotų XIV amžiaus įrašų, niekada nesužinosime tikrojo mirčių skaičiaus, tačiau mūsų skaičiavimais, žuvo nuo penkių iki keturiolikos procentų visų pasaulio žmonių.
Tai galėtume pavadinti didžiausia kada nors matyta žmonijos katastrofa.
Tapo įmanoma visuotinė pandemija
Juodoji mirtis nebuvo vienintelė biologinė katastrofa, palikusi gilų pėdsaką žmonijos istorijoje. Tai nebuvo net vienintelis didelis buboninis maras (maras, kuriam būdingas karščiavimas, galvos skausmai, šaltkrėtis, silpnumas, specifinis šios formos simptomas vienas ar keli patinę, skausmingi limfmazgiai).
541 mūsų eros metais Justiniano maras (angl. Plague of Justinian) smogė Bizantijos imperijai. Per trejus metus, šis maras nusinešė maždaug tris procentus pasaulio žmonių gyvybių.
1492 metais, kai europiečiai pasiekė Ameriką, abi populiacijos viena kitą paveikė visiškai naujomis ligomis. Per tūkstančius metų, kiekviena populiacija turėjo suformuoti atsparumą savoms ligoms, tačiau buvo ypač pažeidžiama kitų ligų.
„Ligų mainų“ pabaiga amerikiečiams tapo žymiai blogesnė, su tokiomis ligomis kaip tymai, gripas ir ypač raupai. Per ateinančius 100 metų, invazijos ir ligos derinys padarė milžinišką žalą, tačiau dėl ganėtinai neapibrėžto ankstesnės populiacijos dydžio, tikslaus mirusiųjų skaičiaus niekada nesužinosime.
Nors skaičiai gali būti daug mažesni, negalime atmesti prielaidos, jog per tą šimtmetį praradome daugiau nei 90% Amerikos gyventojų. Be to, labai sunku nustatyti, kiek mirčių pasiglemžė ne vien tik ligos, o karas bei okupacija.
Apytiksliai, 10% pasaulio žmonių galėjo būti nužudyti. Šimtmečiais vėliau, pasaulis tapo taip susijęs, jog buvo įmanoma visuotinė pandemija.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, siaubinga gripo rūšis, vadinama 1918-ųjų gripu ar Ispaniškuoju gripu (angl. Spanish flu), išplito šešiuose žemynuose ir net atokiose Ramiojo vandenyno salose.
Maždaug trečdalis pasaulio gyventojų buvo užkrėsti, o apie 3–6% mirė. Šis mirusiųjų skaičius pranoko net Pirmojo pasaulinio karo aukas.
Civilizacijos vėl atsinaujino
Vis dėlto, tokie įvykiai nekelia grėsmės ilgalaikiam žmonijos vystymuisi. Didžiuosiuose maruose matėme nykstančias, bet vėl atsitiesiančias civilizacijas. Regioninis 25–50% mirtingumo lygis nebuvo pakankamas viso žemyno griūčiai.
Tai turėjo įtakos imperijų santykių likimui ir iš esmės pakeitė istorijos eigą. Dėl to kyla pagrindas manyti, jog žmonių civilizacija galimai tai padarys ir ateityje, su panašiais mirčių skaičiais, net jei jie bus pasauliniu mastu.
Ispaniškoji gripo pandemija buvo ypatinga tuo, kad, nepaisant plitimo pasauliniu mastu, ji turėjo labai mažai įtakos pasaulio vystymuisi. Panašu, kad šis gripas baigėsi po Pirmojo pasaulinio karo, kuris, nepaisant mažesnio mirčių skaičiaus, padarė daug didesnę įtaką žmonijos istorijoje.
Iš praeities laikotarpio galime pasimokyti vieno dalyko. Žmogaus išnykimo tikimybė nuo bet kokios stichinės nelaimės didžiąją laiko dalį turėjo būti labai maža – kitaip būtume neišgyvenę.
Tačiau ar šie pavojai galėjo pasikeisti? Ar praeities šaltiniai gali būti klaidingi? Dabar gyventojų skaičius yra tūkstantį kartų didesnis, nei buvo didžiąją žmonijos istorijos dalį, todėl yra žymiai daugiau galimybių atsirasti naujoms ligoms.
Ūkininkavimo praktika rodo, jog yra daugybė gyvūnų, laikomų prastomis sąlygomis visai šalia žmonių. Tai smarkiai padidina riziką, nes daugelis pagrindinių ligų atsiranda gyvūnams, o vėliau yra perduodamos žmonėms.
Pavyzdžiui: ŽIV (iš šimpanzių), Ebola (iš šikšnosparnių), SARS koronavirusas (tikriausiai iš civetų ar šikšnosparnių) ir gripas (dažniausiai iš kiaulių ar paukščių).
Pandemijai lengviau keroti
Nors COVID-19 virusas labai panašus į šikšnosparnių ir skujuočių organizmuose aptinkamus koronavirusus, iš kur jis tiksliai atsirado, dar nežinome. Šiuolaikinė civilizacija taip pat gali žymiai palengvinti pandemijos plitimą.
Didesnis žmonių, gyvenančių miestuose, tankis padidina žmonių, iš kurių kiekvienas galime užsikrėsti, skaičių. Dėl dažno keliavimo tolimais atstumais patogenai (ligos sukėlėjai) gali plisti didesniu atstumu.
Be to, nebesame skirstomi į izoliuotas populiacijas, kaip buvome per pastaruosius 10 tūkst. metų. Visi šie padariniai leidžia manyti, jog ateityje galime tikėtis daugiau naujų pandemijų, kurios plis žymiai greičiau ir pasieks didesnį kiekį pasaulio žmonių.
Tačiau taip pat pakeitėme pasaulį ta linkme, jog būtų užtikrinta apsauga. Turime sveikesnius gyventojus, patobulintas sanitarijos ir higienos priemones, prevencinę ir gydomąją mediciną bei mokslines žinias apie ligas.
Turbūt svarbiausia, kad turime visuomenės sveikatos įstaigas, palengvinančias pasaulinę komunikaciją ir suteikiančias informacijos iškilus naujiems ligos protrūkiams. Pastebėjome, jog ši apsauga buvo pranašesnė tuo, kad per pastarąjį šimtmetį smarkiai sumažėjo endeminių infekcinių ligų skaičius (nors negalime būti tikri, kad pandemija paklus tai pačiai tendencijai).
Galiausiai, išplitome daugybėje vietų, kuriose precedento neturėjome nei vienai žinduolių rūšiai. Tai suteikia ypatingą apsaugą nuo išnykimo, nes reikia, kad patogenas (ligos sukėlėjas) galėtų klestėti daugybėje įvairių aplinkų ir pasiekti išskirtinai izoliuotas populiacijas, tokias kaip neatrastos gentys, Antarktidos mokslininkai ir branduolinių povandeninių laivų įgulos.
Sunku nuspėti, ar dėl šių bendrų padarinių padidėjo ar sumažėjo egzistuojanti pandemijos grėsmė. Šis nežinojimas galiausiai yra bloga žinia: anksčiau turėjome svarių argumentų, jog rizika menka, tačiau dabar nežinome nieko.
Matėme netiesioginius būdus, kaip mūsų veiksmai padeda atsirasti ir plisti pandemijai. O kaip tie atvejai, kai buvome tiesioginiai proceso dalyviai – sąmoningai naudojame, tobuliname ar kuriame patogenus? Mūsų žinios ir patogenų plitimo suvaldymas yra dar visai nauji.
Vos prieš 200 metų net nesupratome pagrindinės pandemijos priežasties – pagrindinė Vakarų šalių teorija teigė, jog ligą sukėlė tam tikros dujos. Ir vos per du šimtmečius sužinojome, kad tai sukelia įvairios mikroskopinės medžiagos, kurias nusprendėme auginti laboratorijoje, veisti pagal skirtingas savybes, sekti jų genomus (genetines medžiagas, užkoduotas DNR), įskiepyti į naujus genus ir iš jų genetinio kodo sukurti visą veikiančią virusų sistemą.
Ši pažanga vystosi sparčiai. Per pastaruosius 10 metų įvyko pagrindiniai kokybiniai lūžiai: naudojant genų redagavimo sistemą „CRISPR“, efektyviai įrašyti naujas genų sekas į genomą (genetinę medžiagą, užkoduotą DNR) ir pasitelkiant genetinės inžinerijos technologiją, natūralių organizmų populiacijas pakeisti genetiškai modifikuotomis.
Virusas paspruko iš labiratorijos
Pirmieji „CRISPR“ sistemos ir genų diskų naudojimo atvejai buvo šio dešimtmečio biotechnologijų laimėjimai. Tačiau vos per dvejus metus, kiekviena iš šių technologijų buvo sėkmingai panaudota sumanių studentų, dalyvavusių mokslo konkursuose.
Toks demokratizavimas žada skatinti verslių biotechnologijų bumą. Kadangi biotechnologijos gali būti netinkamai naudojamos siekiant mirtino poveikio, demokratizacija taip pat reiškia platinimą.
Augant žmonių, turinčių prieigą prie technikos, skaičiui, taip pat didėja tikimybė, jog pasitaikys ir piktybiškai nusiteikusių žmonių. Žmonių, turinčių polinkį sukelti visuotinę destrukciją, laimei, reta, bet jie egzistuoja.
Turbūt geriausias pavyzdys yra Aum Shinrikyo sekta Japonijoje, gyvavusi nuo 1984-ųjų iki 19950-ųjų metų ir siekusi sunaikinti žmoniją. Prie šios sektos prisijungė keli tūkstančiai žmonių, įskaitant ir puikius gebėjimus chemijos bei biologijos srityse turinčius žmones.
Ši sekta parodė, jog tai nebuvo vien tik mizantropinis sumanymas. Aum Shinrikyo sekta pradėjo daugybę mirtinų išpuolių, naudodama VX ir zarino dujas, nužudė daugiau nei 20 žmonių ir sužeidė tūkstančius.
Buvo bandoma nuginkluoti šią sektą, tačiau to padaryti nepavyko. Kas nutiks, kai žmonių, galinčių sukelti pasaulinę pandemiją, ratas taps pakankamai platus, kad į jį galės patekti tokios grupės nariai?
Arba teroristinių organizacijų ar piktavališkų valstybių narių, kurie galėtų pasigaminti mirtiną ginklą, turto prievartavimo ar atgrasymo tikslais? Taigi, per ateinančius dešimtmečius, pagrindinė biologinės egzistencinės rizikos priežastis kyla dėl technologijų – ypač dėl jų naudojimo valstybėse ar mažose grupėse.
Tačiau tai nėra atvejis, kai pasaulio gyventojai nežino apie riziką. Britų filosofas Bertrandas Russellas rašė apie išnykimo pavojų nuo biologinio karo iki Einšteino 1955 metais. 1969 metais, klausimą dėl tokios galimybės iškėlė Amerikos Nobelio premijos laureatas už mediciną Joshua Lederberg: „Kaip mokslininkas, esu labai susirūpinęs dėl nuolatinio Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų tautų įsitraukimo į biologinio karo plėtrą. Šis procesas kelia rimtą pavojų visai žmonijos ateičiai.“
Atsakydami į tokius įspėjimus, jau pradėjome dėti nacionalines ir tarptautines pastangas į žmonijos saugumo užtikrinimą. Veiksmai vykdomi pasitelkiant visuomenės sveikatą ir tarptautines konvencijas, biotechnologijų įmonių bei mokslo bendruomenės savireguliaciją.
Mokslas sukelia ir riziką
Matėme, kad mokslas kelia didelę nelaimingų atsitikimų riziką. Mokslo bendruomenė bandė susitvarkyti su savo pavojingais tyrimais, tačiau nesėkmingai.
Yra begalė priežasčių, kodėl tai padaryti labai sunku, įskaitant nežinojimą kur nubrėžti ribą, centrinių valdžios institucijų trūkumą, kad būtų suvienodinta praktika, atvirumo ir laisvės kultūrą, daryti tai, kas domina bei spartesnį nei valdyme mokslo tempą.
Galbūt mokslo bendruomenei įmanoma įveikti šiuos iššūkius ir tinkamai valdyti pasaulinę riziką, tačiau tam reikia pasirengimo priimti rimtus kultūros ir valdymo pokyčius, pavyzdžiui, vertinti biotechnologijų saugumą, lygiai taip pat kaip ir branduolinę energiją.
Mokslo bendruomenei reikėtų atsižvelgti į šiuos pasiūlymus dar prieš ištinkant katastrofai. Grėsmės žmonijai ir tai, kaip jas spręsime, parodys laikas. Branduolinių ginklų sukūrimas sukėlė tikrą žmonių išnykimo pavojų XX amžiuje.
Yra svarių priežasčių manyti, kad rizika šį šimtmetį bus didesnė ir kasmet didės, kol tęsis technologinė pažanga. Kadangi šios antropogeninės rizikos pranoksta visus natūralius pavojus, jos nustato laiką, per kurį žmonija dar gali atsitraukti.
Aš neteigiu, kad išnykimas yra neišvengiama mokslo pažangos išvada ar net labiausiai tikėtinas rezultatas. Aš tvirtinu, kad pastebima tvirta žmonijos galios didėjimo tendencija, pasiekusi tašką, kuriame keliame rimtą pavojų savo pačių egzistencijai.
Kaip mes reaguosime į šią riziką, priklauso nuo mūsų pačių. Aš neturiu nieko blogo prieš technologijas. Technologijos įrodė, jog yra nepaprastai vertingos žmonių sąlygoms gerinti. Problema yra ne tiek technologijos perteklius, kiek išminties trūkumas.
Astronomas Carlas Saganas yra puikiai pasakęs: „Daugybė pavojų, su kuriais susiduriame, iš tikrųjų kyla dėl mokslo ir technologijų, bet, svarbiausia, jog tapome galingi, nepaisant to, kad nebuvome vienodai išmintingi. Besikeičiančios pasaulio jėgos, kurias technologijos perdavė į mūsų rankas, dabar reikalauja to, ko iš mūsų dar niekada nebuvo prašyta – dėmesio ir įžvalgumo.“
Nuo išnykimo nepabėgsime, todėl negalime laukti, kol prieš pradedant veikti iškils grėsmė – turime būti iniciatyvūs. Kadangi įgyti išminties reikia laiko, turime pradėti jau dabar. Manau, kad tai padarysime per šį laikotarpį.
Ne todėl, kad iššūkiai maži, bet todėl, kad esame pasiruošę juos įveikti. Pats faktas, kad šios rizikos kyla dėl žmogaus veiksmų, parodo, jog žmogaus veiksmai gali jas pašalinti. Atsitraukimas būtų nepagrįstas ir neproduktyvus – išsipildžiusi pranašystė. Vietoj to, turime reaguoti į šiuos iššūkius aiškiai ir tiksliai mąstydami, vadovaudamiesi užtikrintos ateities, kurią bandome apsaugoti, vizija.“
Parengė Domantė Arcimavičiūtė
