Trečią valandą dienos Rytų Prancūzijoje esančiame Du departamente ponia Georgette Bertin-Pourchet, Sožė respublikos prezidentė, savo svetainėje serviravo arbatą.
Netikėtai įsijungė ant sienos kabantis didelis laikrodis – išmuštą valandą jis paskelbė ne tradiciniu skambėjimu, bet visu mažosios mikrovalstybės himnu.
Kyla mintis – ar Emmanuelis Macronas savo namuose taip pat turi laikrodį, kuris groja Prancūzijos himną kas valandą? Ar ant jo sofos padėta pagalvėlė, ant kurios išsiuvinėtas jo veidas? Ar jis turi juostą, ant kurios parašyta „prezidentas“ ir visada su savimi ją nešiojasi?
Jei ne, jis viso to galėtų išmokti apsilankęs pas savo 85 metų kolegę, prezidentaujančią Sožė slėnyje.
Tačiau nors E.Macronas Prancūzijai vadovauja jau beveik trejus metus, jis dar nė karto nesusitiko su Ponia Prezidente – antra moterimi prezidente, kuri vadovauja vos 128 kvadratinių kilometrų plotui.
Lietuviams tai gali priminti savičiausią Vilniaus vietą – Užupio respubliką, bet ši vieta Sožė slėnyje yra dar unikalesnė.
Prasidėjo nuo pokšto
Gali būti, kad E.Macronas net ir nežino pokšto, kuris sklando jau nuo 1947 metų, kai į Sožė – miškingą slėnį, esantį netoli Šveicarijos sienos, – atvykęs pareigūnas praminė jį respublika.
„Mano tėvas Georges’as turėjo restoraną netoli vienuolyno, esančio Monbenua kaime, – pasakojo G.Bertin-Pourchet. – Vieną dieną jis ruošė pietus keliems pareigūnams.
Kai atvažiavo Du departamento lyderis Louis Ottaviani, mano tėvas juokaudamas paklausė, ar jis turi leidimą atvykti į Sožė teritoriją.“
Moteris pasakoja, kad L.Ottaviani taip pat mėgo pajuokauti, todėl, paklausinėjęs apie Sožė istoriją, tarė: „Skamba, kad Sožė yra respublika, o respublikai reikia prezidento, todėl tave skelbiu Sožė respublikos prezidentu!“
Taip iškilo Pourchet dinastija. Georges’as tapo prezidentu ir valdė 11 kaimų ir keliolikos tūkstančių gyventojų teritoriją iki mirties 1968 metais.
Tuo metu pokštas galėjo ir pasibaigti, tačiau kunigo iš Monbenua vienuolyno užsispyrimu viskas tęsiasi iki šiol – prezidentas renkamas matuojant aplodismentų garsumą.
Būtent taip 1972 metų gegužę prezidente tapo G.Bertin-Pourchet motina Gabrielle.
Aukštų pareigų nenorėjo
Tapusi Sožė lydere Gabrielle 33 savo gyvenimo metus skyrė tam, kad jos gimtinė atsirastų žemėlapyje ir kad nuo sugriuvimo būtų išgelbėtas vienuolynas, – stengėsi pritraukti turistus bei vietinius gyventojus į renovacijoms skirtų lėšų rinkimo muges.
Gabrielle mirė būdama 99 metų – tuo metu ji vis dar užėmė postą.
„Mano mama buvo atsakinga už daugelį regione vykdytų projektų“, – sako G.Bertin-Pourchet.
Vienas šių projektų buvo herbas, kurio dizainas buvo sukurtas 1973 metais. Šiame herbe vaizduojami vienuolis, vietinio bajoro šalmas, snieguota eglė ir upė.
1981 m. buvo sukurta ir vėliava, o nuo 1987 metų išduodamas ir pasirašytas „laissez-passer“ – prezidento leidimas patekti į teritoriją.
Po Gabrielle mirties 2005 metais jos dukra spyriojosi ir nenorėjo perimti prezidentinių pareigų.
„Prisiekiau sau, kad niekuomet to nedarysiu, – sako G.Bertin-Pourchet. – Aš visada pykdavau ant mamos, kad šeima nesirenka bendrų pietų ar vakarienės, nes jos niekada nebūdavo namie.
Tačiau Sožė valdžia, kurią sudaro premjeras, generalinis sekretorius ir du muitinininkai bei ambasadoriai, manė kitaip. Kai netekau mamos, manęs jie paprašė užimti jos vietą.
Priešinausi 6 mėnesius, o tuomet jie man pranešė, kad buvau išrinkta prezidente.“
Darbas buvo įvertintas
Moteris tikina, kad jeigu būtų buvęs gyvas jos vyras, ji niekada nebūtų priėmusi šių pareigų.
„Jis nebūtų galėjęs susitaikyti su tuo, kad tapau prezidente. Lygiai tas pat būtų buvę, jei būčiau turėjusi vaikų.
Nenoriu to vadinti likimu, tačiau buvau visiškai viena, todėl galėjau imtis prezidentavimo“, – teigia G.Bertin-Pourchet.
Ir nors anksčiau priešinosi, dabar G.Bertin-Pourchet yra itin aktyvi prezidentė. Jos knygų lentynose pilna įrašų apie garbės piliečius, kurie išrenkami kiekvienų metų spalio pirmąjį sekmadienį, bei aplankų, kurie pripildyti įvairiais prisiminimais.
Nors respublikos oficialiai nepripažįsta nei Prancūzija, nei kitos valstybės, buvę šalies prezidentai, ypač Nicolas Sarkozy, gerbė jos vaidmenį.
Prezidentė triskart lankėsi Eliziejaus rūmuose, kuriuose buvo pagerbti Sožė gyventojai.
Prezidentė turi dėžę, pilną laiškų, į kuriuos ji vis dar turi atsakyti – šios pareigos yra beveik nuolatinis darbas, todėl nenuostabu, kad visi Sožė slėnio valdžios nariai yra pensijoje.
Tačiau po 73 šlovingo egzistavimo metų respublika susidūrė su nedidele krize. Pastaruosius keletą metų G.Bertin-Pourchet mėgina įrodyti premjerui, kad ji jau pasiruošusi pasitraukti.
„Jaučiuosi šiek tiek pavargusi, – tikina moteris. – Norėčiau, kad atrastume kitą prezidentą, bet mano vietos niekas nenori užimti. Labai gaila.“
Sožė ateitis neaiški
Dabartinis premjeras Simonas Marguet atrodo kaip natūralus pasirinkimas – jis nuoširdžiai tiki „respublikos folkloro išsaugojimu“. Tačiau S.Marguet dabar užsiėmęs kitomis savo pareigomis ir turi rūpintis šeima.
Kadangi G.Bertin-Pourchet neturi vaikų, prezidentavimas pirmą kartą turės pereiti kitos giminės atstovams.
Oficialiame Sožė gide yra parašytas sakinys, kuris padeda suprasti, kad naujo prezidento paieškos nebus lengvos.
„Georgette suprato, kad būti prezidente yra kur kas daugiau nei buvimas folkloro dalimi ar paprasčiausias pagarbos vertas vaidmuo. Ji šioms pareigoms atidavė visą širdį, sukūrė savo žymę ir parodė, kad respublika visada bus Sožė sielos simbolis“, – rašoma jame.
Būtų galima pamanyti, jog respublika sukurta tik kaip reklaminis triukas, kuriuo siekiama pritraukti turistus.
Galbūt tai ir prasidėjo tik kaip paprasčiausias pokštas tarp draugų, bet G.Bertin-Pourchet ir jos pareigūnams tai tapo tikra aistra, kuri padeda išsaugoti istoriją bei tradicijas, kuriomis didžiuojamasi.
Dabar Sožė respublikos išlikimas pakibo ant plauko – atėjo laikas bent vienam iš respublikos gyventojų pakovoti už jos būvį.
Parengta pagal BBC inf.