Štai vienas iš pagrindinių, o gal net ir pats svarbiausias dalykas, kurį, šalia visų aukų ir kraujo atminimo, reikia eilinį kartą prisiminti bei konstatuoti 75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje proga.
Žinoma, šiomis dienomis, šią datą minint tiek demokratinėse šalyse, tiek Rusijoje, buvo kalbama apie tai, kad ir Senasis žemynas, ir visas pasaulis vis dar gyvena karo bei jo rezultatų nulemtoje tikrovėje. Šiek tiek dažniau buvo metaforiškai konstatuojama, jog karas „tęsiasi“ ideologinėse, politinėse ir geopolitinėse kovose dėl jo atminties, interpretacijų bei naratyvų.
Mūsų geografinėse platumose, siekiant pabrėžti, jog čia nacistinę okupaciją pakeitė sovietinė, vėl kartota, jog mums karas baigėsi tik griuvus Sovietų Sąjungai ir iš čia išvedus okupacinę kariuomenę.
Bet visai retai buvo pažymima, jog karas ir šiandien tęsiasi ir ta prasme, jog toliau rutuliojasi tie svarbiausi europiniai bei pasauliniai geopolitiniai procesai, kurie tiesiogiai kilo iš šio karo esmės bei prigimties, o, bėgant dešimtmečiams, įgaudavo naujas formas bei reinkarnacijas, vis dėlto nekeičiančias jų esmės.
Pagrindinis iš šių nebaigtų procesų, svarbiausias Europoje ir vienas iš svarbiausių viso pasaulio mastu, žinoma, yra Rusijos imperialistinės diktatūros gyvenimas.
Tokia senosios Klio, graikų istorijos mūzos, ciniška ironija – Rusijos komunistinė totalitarinė imperija, sudariusi susitarimą su nacistine Vokietija ir uždegusi karą Europoje, buvo viena pagrindinių to karo aukų ir viena pagrindinių jo laimėtojų.
Teisingiau, pagrindine karo auka buvo rusų ir kitų tautybių žmonės, buvę po sovietų valdžios jungu. kuriems tuo metu priklausė sovietų valdžia. Jie tapo dvigubais įkaitais ir aukomis – „savos“, sovietų valdžios ir nacių, pasmerkusių juos tokioms skerdynėms ir tokiais katastrofai, kokios neregėjo pasaulis.
Sovietinė imperija logiškai ir, galbūt, neišvengiamai subyrėjo prieš tris dešimtmečius, išleisdama į laisvę milijonus žmonių, tautas ir šalis. Naują kvėpavimą ir jėgą įsigijo pagrindinės demokratinio Vakarų pasaulio organizacijos – Europos sąjunga (ES) ir NATO. Šiandien esame liudininkai dar vienos žiauriai ironiško Klio pokšto.
Akivaizdu, kad būtent buvusių sovietų bloko žmonių imigracija į Vakarų šalis buvo ir tebėra vienas iš pagrindinių ksenofobijos, izoliacionizmo ir „baltojo rasizmo“ visų posovietinių žmonių atžvilgiu variklių. O šios tendencijos kaip tik dabar ir žlugdo Europos Sąjungą, bet pirmiausiai ir labiausiai lėmė „Brexit“.
Ką gi, iškart po SSRS žlugimo atrodė ne tik tai, kad Europai bus viskas gerai amžiams, bet ir tai, kad Rusija pagaliau išvengė savo imperialistinio ir diktatūrinio Karmos rato. Tačiau ši iliuzija truko tik vieną ironišką Klio mirktelėjimą.
Šiandien ši šalis – dar vieną imperialistinės diktatūros reinkarnacija, kurią valdo kleptokratinė buvusios KGB chunta. Jos pamatas ir pagrindinis įrankis – didžiąją visuomenės dalį intoksikavusi bei apsvaiginsi atvirai nacistine, rasistine ir šovinistine Rusijos ir rusų, kaip „arijų rasės“ ideologija.
Šios diktatūros pagrindiniai geopolitiniai tikslai – ne tik buvusių kolonijų, nespėjusių pabėgti už ES ir NATO skydų, kontrolė ar jų sunaikinimas. Pagrindiniai tikslai ir siekiai – tų pagrindinių Vakarų organizacijų ir pačių svarbiausių Vakarų valstybių maksimali destabilizacija. Taip pat, kaip ir vadinamojo Šaltojo karo laikais. Kartu siekiama suburti savotišką visų pasaulio diktatūrų ir kitų panašaus plauko režimų internacionalą, nukreiptą prieš tą patį Vakarų pasaulį. Vėlgi – kaip ir Šaltojo karo laikais.
Tai reiškia, jog jokio tikro Rusijos diktatūros ir likusios Europos bei viso Vakarų pasaulio sugyvenimo, daugiau ar mažiau „normalios“ partnerystės ar dialogo iš principo negali būti, jis tiesiog iš esmės, fiziškai neįmanomas.
Neįmanoma ir tokia ilgalaikė koegzistencija, kaip Šaltojo karo laikais – dabartinis Rusijos režimas, nors ir fiziškai žymiai silpnesnis, tačiau kai kuriais aspektais dar ciniškesnis bei agresyvesnis, nei sovietinis. Be to, jis tiesiog nebeturi kito kelio, kaip tik tapti vis agresyvesniu bei brutalesniu – tiek išorėje, tiek viduje.
Taigi, Rusija ir Vakarų pasaulis – ne tik nesuderinami, bet ir egzistenciškai nesutaikomi dalykai.
Štai kodėl pastaruoju metu Vakarų viršūnėse vėl pagarsėjusios kalbos apie santykių su Kremliumi „perkrovimą“, netgi „vieningos Europos“ kūrimą – naivi, pavojinga ir ciniška iliuzija, kuriai bet kokiu atveju lemta žlugti.
Žinoma, pirmiausia galima tiesiog laukti ir tikėtis, kad jis pats sugrius ir suirs, tad problema lyg ir išsispręs savaime. Pastaruoju metu, smogus pasaulinei pandemijai ir smigus naftos kainoms, vėl garsėja pranašystės, jog šįkart režimas tikrai atsidūrė bedugnės krašto.
Neverta skubėti vertinti, kiek tokios jau daugybę kartų skambėjusios pranašystės šįkart yra pagrįstos. Tačiau iš principo reikia sutikti, kad Rusija, kaip režimas ir kaip šalis yra pasmerkta smukimui, kryčiui, erozijai bei žlugimui. Tokia yra neišvengiama visų tokių šalių bei režimų istorinės raidos trajektorija.
Ją liudija netgi tie procesai, kurie lyg ir įliejo naujo kraujo į režimo venas – pavyzdžiui, Krymo okupacija ir karas Ukrainos Donbase. Juk, žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos, akivaizdu, jog tai – Sovietų sąjungos byrėjimo tąsa, tolesnės postimperinės konvulsijos.
Maskvai šios tendencijos pasukti priešinga kryptimi ar net sustabdyti nepavyktų net tada, jei ji pasiektų šiuo metu esminį ir svarbiausią savo tikslą – sudraskyti ir sunaikinti Ukrainą, kaip šalį ir valstybę.
Taigi, šioje perspektyvoje galima prognozuoti mažiausiai tris scenarijus. Pirmasis – socialinėms bei ekonominėms problemoms įgavus katastrofišką mastą, režimui dėl to praradus paskutinius legitimumo net lojaliausių visuomenės sluoksnių akyse likučius, prasideda tokie socialiniai neramumai, kurie režimą nuvers ir susprogdins režimą.
Tačiau bet kokios „revoliucijos iš apačios“ scenarijus išlieka mažiausiai tikėtinu iš visų, nes visuomenės apatija, konformizmas, bailumas ir, pagaliau, fragmentacija – žymiai svarbesni faktoriai už tai, kad režimas praranda jos akyse legitimumą.
Juolab, kad represinis aparatas ir valdžios brutalumas jį naudojant stiprėja ir auga žymiai greičiau.
Tad kur kas labiau tikėtinas antrasis variantas – vidaus konfliktas viršūnėse, tarp „elito“ klanų ir grupuočių. Tiek tarp Kremliaus bokštų, tiek tarp centro ir periferijos, įtraukiantis ir visuomenės dalis bei galintis virsti tikru pilietiniu karu ar karais.
Tiek pirmojo, tiek antrojo scenarijaus galimi rezultatai, žinoma – anaiptol ne rožiniai. Tikra karinė chunta po karinio perversmo – bene mažiausiai juodas iš jų.
Bet pats juodžiausias, žinoma, trečiasis scenarijus – režimas, įvarytas į kampą įvairių vidaus ir išorės krizių, desperatiškai ir instinktyviai griebiasi paskutinio ginklo – „nedidelio pergalingo“ karto, kuris tačiau virsta nebe hibridiniu ir ne tokiu „nedideliu“, kaip, galbūt, planuota ir išsivysto į katastrofą ne tik Rusijai.
Tad kas gali labiausiai apsaugoti nuo pačių juodžiausių ir žalingiausių Rusijos erozijos ir, galbūt, kolapso padarinių? Žinoma, tai, ko reikėjo jau senų seniausiai – vieninga ir nuosekli Vakarų politika, ne tik stabdant bei ir smaugiant režimą pirmiausia ekonominėmis ir finansinėmis priemonėmis.
Paprasčiau kalbant, vienintelis prieinamiausias būdas dorotis su Kremliaus kleptokatija – išmušinėti iš jos pinigus vis platesnių ir sunkesnių sankcijų volu.
Tiek tokių, kurios būtų tiesiogiai nutaikytos į ištisus šalies ekonomikos ir socialinius sektorius, stumdamos šalį ir valdžią į vis didesnes finansines bėdas. Tiek tokių, kurios būtų nutaikytos į pagrindines režimo kraujotakos arterijas – juoduosius korupcinius milijardus, kurie yra pumpuojami į Vakarus.
Atrodytų, logika paprasta ir suprantama, ne kartą patvirtinta praktikoje – kuo mažiau diktatūra turi tiek „oficialių“, tiek juodųjų pinigų, tuo ji, galbūt, ir piktesnė, bet tiesiog fiziškai silpnesnė.
Ir vien tik šiuo atveju ir vien tik šiomis sąlygomis su ja galima mėginti pradėti kažką panašaus į dialogą bei tikėtis kokių nors jos raidos normalesne bei taikesne linkme poslinkių.
Tai ir viskas, ką Vakarai bei jų sąjungininkai ne tik galėtų, bet ir tiesiog privalėtų daryti. Vien dėl savisaugos sumetimų.
Bet, žinoma, nedarys. Tokios vieningos ir nuoseklios politikos tikimybė pastaruoju metu ne tik ne didesnė, nei anksčiau, pavyzdžiui, po Krymo aneksijos, bet net mažesnė.
Jos efemeriškumą savaip patvirtino ir kai kurie pastarųjų dienų įvykiai, susiję su karo pabaigos Europoje minėjimu.
Viena vertus, prie grupės Vidurio ir Rytų Europos šalių – tarp jų ir Lietuvos bei Ukrainos – užsienio reikalų ministrų, pasmerkusių Rusijos vykdomą istorinį revizionizmą bei priminusių, jog karo pabaiga pusei Europos reiškė naują priespaudą, prisijungė pats JAV valstybės sekretorius M.Pompeo.
Kita vertus, asmeninis jo boso D.Trumpo ir Kremliaus šeimininko V.Putino flirtas įgijo naują pagreitį bei karštį.
Tačiau svarbiausia ir iškalbingiausi – kai kurie Vokietijos, kuri Europoje tampa dar svarbesnė, nei „perkrovimą“ su Rusija savo esminiu tikslu paskelbusi Prancūzija, pareiškimai.
Pavyzdžiui, Vokietijos užsienio reikalų ministras H.Maasas itin kategoriškai ir vienareikšmiškai paskelbė, jog Vokietija yra vienintelė, kuri atsakinga už Antrojo pasaulinio karo pradėjimą, o visi tie, kurie skelbia, jog ji ne vienintelė dėl to kalta, iškraipo istoriją ir nusikalsta jai.
Žinoma, galima būtų manyti, jog taip Vokietijos ministras paremia Lenkiją, kurią Maskva pastaruoju metu kaltina kartu su naciais ar net pirmiau jų sukėlus karą. Bet kur kas panašiau, jog tai – paramos gestas ne Varšuvai, o būtent Maskvai, kuriai ne tik Lenkija, bet ir kitos regiono ir Vakarų šalys primena Molotovo-Ribbentropo paktą.
Regis, istorinė Vokietijos atsakomybė už didžiausiąją praėjusio amžiaus žmonijos katastrofą ir turėtų pasireikšti tuo, jog ši šalis ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje turėtų būti pats nuožmiausias ir nesutaikomiausias bet kokių diktatūrų priešininkas.
Deja, senoji Klio čia vėl žiauriai juokauja – kartu su H.Maasu ir kitais tokiais Vokietijos politikais. Ką gi, pastarieji, akivaizdu, ir pamiršo ir nesupranta, jog dažniausiai šios mūzos ironija būna kruvina. Ir vien tik deklaratyvūs proginiai užkeikimai „niekada daugiau“ nuo jos neapsaugo.
