Septintą ryto ankstyvų mišių Jorge Mario Bergoglio įžengia į ankštą patalpą. Žemos lubos, mažai dienos šviesos, prie altoriaus stovinčios kėdės dažnai tuščios.
Kiekvieną rytą savo namų koplyčioje popiežius sukalba keletą maldų, sulinkęs sėdi kėdėje. Tai matyti Vatikano publikuojamuose vaizdo įrašuose.
Šiomis dienomis namuose Pranciškus jaučiasi gana vienišas. Nemaža dalis Vatikano piliečių užsikrėtę koronavirusu. Kai kuriems teko taikyti klinikinį gydymą.
83-ejų popiežiaus karta priklauso rizikos grupei. Jis negali palikti savo gyvenamosios vietos ir turi itin griežtai laikytis karantino reikalavimų.
Justi, kad bendrauti mėgstančiam argentiniečiui izoliacija turi įtakos. Jis beveik nesišypso, susirūpinusiu veidu žvelgia į kamerą.
Didžiulėje lietaus permerktoje Šv.Petro aikštėje atrodo tarsi būtų apleistas Dievo.
„Jei leistumėte, mielai su jumis pakalbėčiau“, – neseniai viename vaizdo įrašų popiežius Pranciškus sakė tikintiesiems. Be pastarųjų jo valdoma bažnytinė valstybė yra tarytum našlaitė.
Kitame Vatikano sodų gale gyvena jo kaimynas ir pirmtakas Josephas Ratzingeris.
Bet 92-ejų buvęs Katalikų bažnyčios vadovas yra tas, kuris jau seniai įprato prie vienišumo. Tas, iš kurio šiuo požiūriu galima kiek pasimokyti.
Jau septyneri metai Benediktas XVI yra tarsi savo paties pasirinktame karantine ir socialinėje distancijoje nuo likusio pasaulio. Tik kartais po atsistatydinimo jis leido sau pasirodyti viešumoje.
Bet ir to ateityje veikiausiai nebebus, nes abu Dievo tarnai neseniai susiginčijo teologiniais klausimais.
Popiežiaus vaidmuo susilpnėjo
Buvusio ir esamo popiežių santykiai kelia nerimą daugeliui katalikų. Jie žino, kad kino kūrėjų, kurie „Netflix“ filme „Du popiežiai“ rodo brolišką J.M.Bergoglio ir J.Ratzingerio meilę šokant tango, fantazijos su tikrove neturi nieko bendra.
Priešingai – dviejų Šventųjų Tėvų egzistavimas vienu metu susilpnino popiežiaus tarnystę. Konfliktai, kuriais pažymėta jų šalininkų vidinė bažnytinė galios kova dėl reformų prieš tradicijas, kenkia Vatikano autoritetui ir klaidina pasaulio tikinčiuosius.
Dėl to pastaruoju metu daugelis žvilgsnių krypsta į Joną Paulių II, kuris mirė prieš 15 metų, neilgai trukus po Velykų 2005-aisiais. Gegužės 18-ąją bus minimos 100-osios jo gimimo metinės.
Jono Pauliaus II ilga, vieša kančia ir jo laidotuvės buvo pasaulinės svarbos įvykis. Tai per televiziją matė milijardai žmonių, o karaliai, valstybių ir vyriausybių vadovai skubėjo į Romą.
Iš šio pasaulio iškeliavo ne tik senas, paliegęs Bažnyčios žmogus. Jis buvo ir politikas, su kuriuo kalbėjosi buvęs Palestinos išsivadavimo organizacijos „Al Fatah“ įkūrėjas ir vadovas Yasseras Arafatas bei buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas.
Jis buvo pirmasis popiežius, 1993 metais apsilankęs Lietuvoje.
Prieštaringai vertinamas, konservatyvus Bažnyčios vadovas, kuriam nepavyko suvaldyti visų skandalų.
Tačiau jis atsiprašė dėl daugelio Bažnyčios padarytų klaidų – už inkviziciją, moterų pažeminimą ir Bažnyčios poziciją per holokaustą. Popiežiaus atsiprašymų sąraše – daugiau kaip 100 punktų.
Trys skirtingos srovės
Buvo laikai, kai naujasis pontifikas galėjo energingai ar brutaliai išstumti savo pirmtako palikimą. To skandalų purtomoje dabartinėje bažnyčioje nebėra.
XXI a. Bažnyčia turėjo jau tris popiežius. Visi trys atstovavo skirtingoms srovėms. Grupėms, kurios iki šiol tarpusavyje konkuruoja, net jei jų svarbiausios figūros seniai atsistatydino ar mirė.
Kadangi iš jų velionis popiežius Jonas Paulius II iki šiol galbūt daro didžiausią įtaką, reikia pažvelgti į tas savaites, kurios Bažnyčią paveikė stipriausiai.
Stanislawas Dziwiszas (80 m.) jau seniai vėl Krokuvoje. Šiame Lenkijos mieste jis buvo arkivyskupas iki jam buvo suteiktas emerito vardas.
Bet svarbiausius savo gyvenimo metus jis praleido Romoje kaip asmeninis popiežiaus Jono Pauliaus II sekretorius.
„Jam tarnavau 39 metus būdamas įsitikinęs, kad esu šalia švento žmogaus“, – teigė kardinolas.
Pasak jo, tai buvusi nepelnyta malonė. Kaip jis sako, šventasis jį vis dar veda per gyvenimą ir jo keliamus iššūkius.
„Manau, kad jis mane atėjus laikui su tėviška meile palydės į amžinybę“, – kalbėjo buvęs asmeninis Jono Pauliaus II sekretorius.
Prie amžinybės slenksčio
S.Dziwiszas buvo šalia, kai popiežius jau stovėjo prie amžinybės slenksčio.
Karolis Jozefas Wojtyla su kiekviena savaite darėsi silpnesnis, o jo kančios dėl Parkinsono ligos vis didėjo matant visam pasauliui.
Pontifikas ir toliau pasirodydavo tikintiesiems, nors vos galėjo kalbėti.
Paskui prisidėjo peršalimas, dusulys ir kitos sveikatos problemos.
„Laikui bėgant tapo aišku, kad medicina bejėgė ir popiežius miršta. Mes norėjome jį kaip galima ilgiau išlaikyti Žemėje. Bet jis ruošė mus savo išėjimui kaip tėvas, kuris mato toliau ir giliau nei jo aplinka“, – tvirtino S.Dziwiszas.
Buvo justi, kad jis netrukus pasitrauks į kitą realybę, kuri pamažėle atsiveria prieš jį.
Šv.Petro aikštėje Vatikano korespondentas Paulis Badde stebėjo įvykius. Interviu, duotame dar iki koronaviruso pandemijos, jis prisiminė paskutines K.J.Wojtylos dienas.
Velykų sekmadienis, Kristaus prisikėlimo šventė. Mirštantis pontifikas, kaip ir per praėjusius 26 metus, norėjo susitikti su savo tikinčiaisiais.
Apie 80 tūkst. žmonių, susirinkusių Šv.Petro aikštėje, sunerimę žvelgė į Apaštališkųjų rūmų – popiežiaus būsto – trečiąjį aukštą. Atsivėrė langas ir neįgaliojo vežimėlyje sėdintis pontifikas buvo išvežtas į dienos šviesą.
„Buvo tylu. Paskui per garsiakalbį atskriejo garsas. Jis buvo toks, kaip aš įsivaizduoju Dievo kvėpavimą“, – sakė P.Badde.
P.Badde išstudijavo daugelį popiežiaus Jono Pauliaus II tekstų.
„Žinote, įspūdingiausi perskaityti sakiniai galbūt pasimiršo. Bet niekada nepamiršiu šitų vaizdų ir šios tylos. Tai buvo didinga akimirka, kaip popiežius parodė savo kančią tikintiesiems“, – kalbėjo Vatikano korespondentas.
Pontifiką išlydėjo plojimais
Buvusiam asmeniniam Jono Pauliaus II sekretoriui S.Dziwiszui į atmintį giliai įsirėžė tai, kas po šešių dienų vyko Apaštališkuosiuose rūmuose.
„Savo paskutinį rytą Šventasis Tėvas atsisveikino su savo darbuotojais. Jis dėkojo jiems ir padavė ranką. Po pietų jis paprašė paskaityti iš Šventojo Rašto. Jis norėjo pasiruošti susitikimui su Dievu. Vis dar prisimenu laiką – 21 val. 37 min., kai popiežius iškeliavo į amžinybę“, – pasakojo S.Dziwiszas.
Tuo metu S.Dziwiszas ir kiti ten buvusieji pradėjo giedoti. Tai buvo ne gedulinga, o šlovinimo giesmė „Te Deum laudamus“.
„Po pranešimo apie popiežiaus Jono Pauliaus II mirtį Šv.Petro aikštėje pasigirdo skambūs plojimai. Taip palydimas menininkas“, – prisimena Vatikano korespondentas P.Badde.
Kaip K.J.Wojtyla, J.Ratzingeris ir J.M.Bergoglio pakeitė savo tarnystę? Ir kuo taps Apaštalų Sostas, kai dabar ir pontifikas gali išeiti į pensiją?
Gresia nauja schizma?
91-erių Walteris Brandmulleris gyvena savo, kaip kardinolo, bute Vatikane. Bažnyčios istorikas anksčiau vadovavo Popiežiškajam istorijos mokslų komitetui, analizuojančiam įvykius nuo XIX a. iki dabarties.
Jau 1846 m. popiežius Pijus IX pasmerkė komunizmą, kai dar net nebuvo pasirodęs Karlo Marxo ir Friedricho Engelso manifestas.
W.Brandmulleris tvirtina, kad jei ne Jonas Paulius II, komunizmas nebūtų sužlugęs šiuo būdu.
„Jis išmintingai įveikė Rytų bloką, be baimės. Ir tai buvo fantastiška. Jonas Paulius II buvo didis popiežius, pakeitęs istoriją“, – kalbėjo W.Brandmulleris.
Kardinolas kritiškiau vertina Jono Pauliaus II įpėdinį. Tikėjimo kongregacijos vadovas, artimas velionio pontifiko bičiulis ir bendražygis J.Ratzingeris, tvirtai vadovavęs iškilmingoms savo pirmtako laidotuvėms, pasakė svarbią kalbą įvertindamas jo gyvenimo darbą.
Kiek vėliau J.Ratzingeris buvo išrinktas popiežiumi. Jis teigė to tikrai nenorėjęs: „Kai ant manęs nukrito giljotina, man apsvaigo galva.“
„Apie save taip nekalbama“, – tvirtino W.Brandmulleris.
Bažnyčios istorikas dabar analizuoja svarbias popiežiaus Benedikto XVI kalbas. Kardinolas pripažįsta, kad pontifikas sukėlė intelektualinį diskursą pasaulyje. Bet W.Brandmulleris teigia nesupratęs popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimo.
„Amžiaus sąlygotas silpnumas nėra pagrindas atsistatydinti“, – tikino kardinolas.
Be to, kaip mano W.Brandmulleris, buvęs pontifikas turėjęs mažų mažiausiai parengti teisinius reglamentus, kad būtų pašalinta schizma (religinės bendruomenės skilimas atsirandant kuriai nors naujai tikėjimo doktrinai arba erezijai. – Red.).
Būtent ši problema, pasak kardinolo, dabar yra pastebima. Kai kurie žmonės palaiko popiežių Pranciškų, kiti – Benediktą XVI. Tai, W.Brandmullerio nuomone, nėra leistina.
Nuo kryžiaus nulipti negalima
Kadaise J.Ratzingeris smerkė reliatyvizmo diktatūrą, jis tokiu būdu kritikavo šiuolaikiškumą be privalomų, jo požiūriu, „amžinųjų“ tiesų ir vertybių.
Tačiau atsistatydindamas 2013 metais jis sumenkino popiežiaus tarnystę. Šokas, nuo kurio dauelis iki šiol neatsigauna ar tik pamažėle atsitokėja.
„Nuo kryžiaus negalima nulipti“, – anuomet cituodamas Joną Paulių II kalbėjo S.Dziwiszas. Pasak buvusio asmeninio Jono Pauliaus II sekretoriaus, jis esąs įsitikinęs, kad priimti sprendimą Benediktui XVI nebuvo lengva.
Popiežius Jonas Paulius II manė, kad pasauliui reikia matyti jo silpnumo liudijimą. O Benediktas XVI matė, kad jo jėgos baigiasi ir jis nebegalės vadovauti.
„Abu sprendimai reikalauja drąsos ir netgi didvyriškumo“, – teigė S.Dziwiszas.
Abi stovyklos ginkluojasi
Dabar kardinolai ir Vatikano analitikai atidžiai stebi, kaip popiežius Pranciškus planuoja ateitį, – galbūt galvoja apie pasitraukimą ir veikiausiai tvarko savo palikimą?
Tai susiję su naujais netikėtais veiksmais, kurių dar prieš metus nebuvo matyti.
Pavyzdžiui, vieni atkreipė dėmesį į tai, kad praėjusį gruodį popiežius Pranciškus pasikvietė į Romą arkivyskupą iš Manilos.
62 metų, kone jaunuoliu laikomas kardinolas Luisas Antonio Tagle vadovauja Tautų evangelizacijos kongregacijai.
Filipinietis dabar laikomas vienu favoritų ir realių kandidatų būti išrinktas popiežiumi.
Bet ir konservatyvi Vatikano stovykla ginkluojasi. Daugelis palankiai vertina 74 metų Robertą Sarah iš Gvinėjos.
Skandalas dėl jo naujausios, prieštaringai vertinamos knygos kunigų celibato tema, į kurią įkeltas ir Benedikto XVI tekstas, kardinolui iš Afrikos nepakenkė. Dabar R.Sarah laikomas drąsiu konservatyvių vertybių gynėju.
J.Ratzingerio atsistatydinimas rinkimų teisę turinčius kardinolus tuomet užklupo netikėtai. Jie beveik neturėjo laiko pasirengti konklavai ir „išrūšiuoti“ kandidatų. Kitą kartą tai neturėtų nutikti.
Parengė Ona Kacėnaitė
