Mūsų dienomis biure – kompiuterių džiunglės, anksčiau – tarškančių rašomųjų mašinėlių orkestrai.
Kuo modernesnės tapo technologijos ir kuo daugiau radosi darbų prie rašomojo stalo, tuo sparčiau ėmė plėtotis biurų kultūra.
Stalas prigludęs prie stalo, visi išrikiuoti eilėmis, patalpa aidi nuo klavišų klapsėjimo ir ritmiško dzingtelėjimo pasiekus eilutės pabaigą. XX a. pradžioje taip atrodė pirmieji biurai – mažai tesiskyrė nuo fabrikų, bet darbo vieta čia buvo vertinama daug labiau.
Vėliau biurai ėmė augti, plėstis – ir į plotį, ir į aukštį.
Po Šaltojo karo įsibėgėjusi korporacijų kultūra atlydėjo mus iki tokių dienų, kai neišėjęs iš savo darbovietės pastato gali pavalgyti skirtinguose restoranuose, pažaisti kompiuterinius žaidimus, su kolegomis dalyvauti jogos treniruotėje ar biuro terasoje ant grilio išsikepti dešrelių.
Turi vaikų? Kompanija siūlo palikti juos darželyje trečiame dangoraižio aukšte. Namie be tavęs liūdi šuo? Atsivesk jį į darbą, turime naminių gyvūnų auklę. Nežinai, ką veikti penktadienio vakarą? Kolegos iš programavimo skyriaus rengia koncertą – ateik pasiklausyti!
XXI a. stambiausių korporacijų biuruose viskas tapo įmanoma. Jie virto tartum antraisiais namais, nes sąmoningai buvo ištobulinti tam, kad čia darbuotojai praleistų kuo daugiau laiko, megztų ryšius vieni su kitais ir įsilietų į įmonės kultūrą.
Bet kas įvyko, kai dėl koronaviruso pandemijos visi buvo priversti grįžti į tikruosius namus? Daug kas pamatė, kad be didžiulio biuro galima ir apsieiti.
Kai kas prognozuoja, kad prie įmonių darbo stalų žmonės po kiek laiko sugrįš, bet ten praleis ne tiek daug laiko. O ir korporacijų kultūra turės prisitaikyti prie naujos realybės – ypač jei mūsų laukia dar viena viruso banga.
Pirmasis biuro atitikmuo
Nuo XIX amžiaus vidurio, prasidėjus pramonės perversmui, didelių įmonių – daugiausia fabrikų – administracija būdavo įsikūrusi kabinetuose netoli gamybos linijos, tame pačiame pastate.
Smulkesnių organizacijų – advokatų kontorų, laikraščių redakcijų – biurai vis dar buvo padalinti į daug mažų kabinetų.
Ir tik XIX ir XX amžių sandūroje atsidaro poreikis kurti biurus, kuriuose būtų daugiau bendrų erdvių ir kurie atskirtų vadinamąsias mėlynąsias apykakles – darbininkus nuo baltųjų apykaklių – kvalifikuotų darbuotojų.
1903 metais architektas Frankas Lloydas Wrightas sukūrė pastatą, kuris buvo biurų dangoraižių pirmtakas. Vis dėlto jis buvo menkai panašus į tuos, kuriuose dirbame dabar.
Bafale, Niujorko valstijoje, išdygo kompleksas „The Larkin“, kuris priminė kelias viena greta kitos sulipdytas milžiniškas raudonas plytas.
Jis buvo pastatytas įmonės „The Larkin Soap Company“ užsakymu visai greta didžiulio bendrovės fabriko.
Tuo metu stambi JAV higienos pramonės bendrovė, kuri užsakymus priimdavo ir siųsdavo paštu, nutarė, kad visą administraciją reikėtų įkurdinti viename pastate.
Sėdėjo lyg katedroje
Iki tol 1,8 tūkst. užsakymus priimančių darbuotojų, įmonės klerkų ir smulkių vadovų buvo išmėtyti skirtinguose fabriko padaliniuose.
Gal iš išorės penkiaaukštis administracijos pastatas ir neatrodė kaip neprilygstamas architektūros šedevras, bet jo įrengimas buvo revoliucinis ir žymėjo naujos eros pradžią.
Įėjus galėjo susidaryti įspūdis, kad darbuotojai sėdi tarytum katedroje – daugumos stalai išrikiuoti centrinėje navoje, virš galvos – aukštas skliautas, šonuose – kabinetai.
„The Larkin“ buvo įrengta klimato valdymo sistema – tai buvo pirmasis Amerikoje biurų pastatas su kondicionieriumi.
Kabinetai buvo aprūpinti moderniais rašomaisiais stalais, dokumentų rūšiavimo spintelėmis. Dauguma baldų buvo metaliniai, atsparūs ugniai.
Naujovė buvo ir pakabinami, o ne ant grindų įtaisyti unitazai. Atviros erdvės, kuriose kartu sėdėjo daug darbuotojų, o tik jų vadovai turėjo atskirtus kabinetus.
„Protas. Entuziazmas. Kontrolė“ – tokios įmonės vertybės buvo iškaltos betono sienoje, kad biuro darbuotojai visuomet jas matytų. Daugiau ypatingos apdailos ar jaukių, minkštų detalių čia nebuvo. Tik erdvė, šviesa ir daugybė darbuotojų.
Sugalvojo kabinų modelį
F.L.Wrighto sukurtas pastatas buvo modernus, bet darbuotojai iš pradžių raukėsi – nejauku, nemalonu, darbo sąlygos sudėtingos.
Ilgainiui vis daugiau architektų ėmė kurti erdves, kuriose sienos tarp kabinetų buvo sugriautos – projektų užsakovai ne tiktai taupė vietą, bet ir suvokė, kad kai panaikini sienas tarp darbuotojų, nebėra erdvės dykaduoniauti – visi mato, ką kas veikia.
Ironiška, kad pirmieji atviros erdvės biurai buvo skirti didesnę kvalifikaciją turintiems žmonėms, bet priminė tuos pačius fabrikus su staklėmis, tik vietoj jų buvo rašomosios mašinėlės.
XX a. viduryje architektai JAV ir Vakarų Europoje ėmė planuoti įstaigas, kurios siekė subalansuoti atvirumą ir privatumą.
Taip atsirado biurai, kuriuose skirtingas pareigas einantys darbuotojai sėdi bendroje erdvėje, bet jų stalus skiria pertvaros arba jie yra apriboti sienelėmis – sėdi beveik uždarose kabinose.
Tokių biuro kabinų (angl. – „cubicles“) idėja puoselėjo egalitarizmą – siekta sumažinti takoskyrą ir priešpriešą tarp vadovų ir jų pavaldinių.
Reikėjo daugiau pramogų
Vis dėlto kad darbuotojai jaustųsi laimingi, to neužteko. Greitai didžiulės įmonės, ėmusios užsakinėti biurų pastatus, suprato: jei nori, kad darbuotojas nešoktų iš vietos vos pasibaigus nustatytam darbo laikui, įrenk tokį biurą, kad jame būtų gera likti.
Štai todėl dabartiniai technologijų milžinai talentingiausius planetos žmones vilioja biurais, kurie primena atskirus miestus ar net atrakcionų parkus.
Iki 2005 metų „Google“ būstinėse buvo vien pilkos kabinos, kol architektas Clive’as Wilkinsonas įtikino Silicio slėnio milžinės vadovus, kad biurus reikia perprojektuoti, – tuomet darbuotojai neliūdės, jei liks čia viršvalandžius, leis savaitgalius ar praleis šeimos šventes.
Tad dabar visose „Google“ būstinėse darbuotojai aprūpinami skaniu maistu – didesnėse būna po kelis skirtingus restoranus ir kavines. Jie taip pat gali pasirinkti, kokioje erdvėje dirbti.
Štai Tel Avive darbuotojai įsitaiso po apelsinmedžiais, Nyderlanduose gali prisikrauti lėkštę karamelinių vaflių ir sėdėti su kompiuteriu lyg mamos virtuvėje.
San Fransiske viena posėdžių salė labiau primena nišinių kino filmų teatrą nei vietą, kurioje rodomi pristatymai.
Su kompiuteriu gali įsitaisyti didžiuliame avilyje, oro baliono krepšyje, namelyje medyje ar tiesiog ant sofos.
„Google“ ir kitos milžinės – „Facebook“, „Twitter“, „Amazon“, „AirBnb“, „Dropbox“ – siūlo darbuotojams lankyti įvairias treniruotes, drauge rengti muzikinius pasirodymus, žaisti įvairius žaidimus, taip pat ruošti maistą.
Vaikams čia pat įrengti darželiai ir pradinės mokyklos.
Šunims pasamdytos auklės, kurios užsiima su darbuotojų keturkojais, juos mankština ir prižiūri, kol šeimininkai darbe.
Viskas tam, kad darbuotojai megztų ryšį ir taip jaustųsi vieni už kitus atsakingi, stengtųsi dirbti ir siekti geriausių rezultatų, nesiblaškydami dėl namie likusių augintinių ar kitame miesto gale besimokančių vaikų.
Darbas ten, kur ekranas
Daugumoje biurų įrengtos atvirtos erdvės su menkomis pertvaromis ir kiek įmanoma padidintas darbuotojų socialinis kontaktas kartu lemia tai, kad kol kas į darbą grįžti nėra saugu.
Davidas Lewis, vadovaujantis žmogiškųjų išteklių specialistus konsultuojančiai bendrovei, mano, kad niekada nebedirbsime taip kaip anksčiau.
„Sugrįžimas į darbą kelia labai daug skirtingų iššūkių, – tvirtino D.Lewisas. – Reikės iš naujo pritaikyti erdves, kad darbuotojai jaustųsi saugiai.
Reikės nuspręsti, ar matuoti temperatūrą, ar leisti valgyti darbo vietoje, ar rengti gyvus susirinkimus.
Turės keistis ir oro kondicionavimo sistema, nes į ją patenka virusai. Jei bus vis uždaromi ir atidaromi darželiai, reikės planuoti darbuotojų pamainas, nes vaikų turintys tėvai negalės dirbti biuruose.“
Skamba ne tiktai komplikuotai, bet ir brangiai. Tad prognozuojama, kad bent jau JAV, kurios smarkiai paveiktos COVID-19, daugybė biurų gali dar kurį laiką likti tušti.
„Žinote, ką supratau per karantiną, kai teko dirbti iš namų? Ogi tai, kad vietoj trijų valandų susirinkimo visuomet būtų užtekę vieno elektroninio laiško“, – tokie ir panašūs juokeliai sklando internete nuo kovo mėnesio.
Turės įvesti kontrolę
Juokas juokais, bet darbo, kurį reikės atlikti būtinai sėdint prie stalo įstaigoje, gali mažėti. Nors visiškas biurų atsisakymas ir neįsivaizduojamas.
Kaip gali būti organizuojamas darbas stambiose korporacijose, įmanoma prognozuoti pagal tai, kaip protrūkio metu prisitaikė fabrikai ir maisto parduotuvių tinklai.
Kaukėti darbuotojai kiekvieną darbo dieną pradėtų temperatūros matavimu. Kad būtų sumažintas jų skaičius bendrose patalpose, jie gali būti padalyti pamainomis.
Kavos pertraukėlės gali būti skirtos rankoms plauti ir dezinfekcijai. Pietauti būtų galima sėdint po vieną žmogų prie stalelio. Koridoriuose ir laiptinėse būtų draudžiama stovėti ir plepėti, o eismas juose vyktų tik viena kryptimi.
„Visus vienu metu sugrąžinti į biurus yra labai pavojinga.
Pirmiausia teks atskirti tuos, kurie gali tęsti darbus iš namų, ir tuos, kuriems būtina sugrįžti“, – svarstė D.Lewisas.
Atskyrimas ir atsiribojimas – visiškai priešinga tam, ką pastaruosius keliolika metų savo darbuotojams diegė didžiosios kompanijos. Lieka spėlioti, kaip po metų atrodys didieji biurai, kuriuose socialinių klijų sąvoką pakeis atstumo laikymosi principas.
