Amerikoje juodaodžio mirtis dėl perteklinės policijos pareigūnų jėgos panaudojimo nėra jokia naujiena – kasdien visose JAV dėl tokios priežasties miršta daugiau nei vienas afroamerikietis.
George’o Floydo mirtis nebuvo vienintelė ir per pastarąsias savaites: gegužės pabaigoje skubios pagalbos specialistė Breonna Taylor buvo nušauta savo namuose, kai į juos įsiveržė pareigūnai, vykdę skambučio į duris nereikalaujantį kratos orderį.
Kiek anksčiau dėmesio sulaukė ir kita tragedija – vasario mėnesį Ahmaudas Arbery, bėgiojęs miesto gatvėmis, buvo užpultas dviejų vyrų.
Bet neramus laikotarpis ir nežinomybė, kylanti dėl COVID-19 sukeltos krizės, bei žiauri G.Floydo mirtis, kurią bet kas galėjo pamatyti užfiksuotame vaizdo įraše, sparčiai išplitusiame internete, paskatino amerikiečius sukilti ir protestuoti.
Nuo gegužės 25 dienos, kai žuvo G.Floydas, demonstracijos nuvilnijo per įvairius JAV miestus, kuriuose tiek pilietinio aktyvizmo veteranai, tiek pirmą kartą taip pasipiktinimą reiškiantys žmonės išėjo į gatves kalbėti apie rasinę neteisybę.
Dauguma protestų buvo taikūs – su paprastais prašymais, parašytais ant kartono lakštų: „Gana yra gana“, „Nustokite mus žudyti“, „Teisingumas George’ui Floydui“. Galų gale šie prašymai ėmė skambėti visame pasaulyje, nuo Europos iki Naujosios Zelandijos.
Tačiau protestai sukėlė ir stiprius pilietinius neramumus, JAV nematytus nuo Martino Lutherio Kingo jaunesniojo nužudymo 1968 metais. Protestuotojai sudegino policijos nuovadą Mineapolyje, niokojo policijos automobilius Los Andžele ir Atlantoje ir beveik visur – nuo Vašingtono iki Madisono – pareigūnus naktimis apmėto akmenimis, o patys bando išvengti ašarinių dujų.
Iki birželio 2 dienos nacionalinė gvardija buvo pakviesta į gatves mažiausiai 28 valstijose, o daugelis miestų paskelbė komendanto valandą tam, kad galėtų numalšinti vagystes ir smurto protrūkius.
Priežasčių yra daugiau
Daugiau nei pustrečio mėnesio JAV buvo suparalyžiuotos koronaviruso pandemijos, o jų gatvės buvo beveik šiurpulingai ištuštėjusios. Dabar visa susikaupusi energija ir įtūžis išsiliejo su kaupu – net ir COVID-19 parodė rasinę neteisybę, giliai įsišaknijusią šalies istorijoje.
Apie 13 proc. JAV populiacijos yra afroamerikiečiai, bet, remiantis Ligų kontrolės ir prevencijos centrų statistika, 22 proc. užsikrėtusiųjų ir 23 proc. mirusiųjų nuo COVID-19 yra juodaodžiai. Apie 44 proc. afroamerikiečių teigia, kad dėl kilusios krizės jie prarado darbus, o 73 proc. tikina, kad neturi papildomų lėšų, jeigu nutiktų nelaimė.
Tačiau jeigu įžiebti protestams dar nepakako vaizdo įrašo ir koronaviruso krizės sukelto nepasitenkinimo, Donaldas Trumpas į menkai rusenusią ugnį įpylė pakankamai žibalo, kad ji plačiai suliepsnotų ir apimtų visą šalį.
Nuo pat prezidentavimo pradžios D.Trumpas Baltuosius rūmus padarė savotišku rasinės, etninės ir kultūrinės nesantaikos kurstymo instrumentu.
Prezidentas kovojo su Nacionalinės futbolo lygos žaidėjais, protestuojančiais prieš policijos agresiją, Afrikos šalis pavadino „šlykščiomis valstybėmis“, o juodaodėms JAV Kongreso narėms liepė „grįžti ten, iš kur atvažiavo“.
Akivaizdu, jog toks elgesys niekada nedvelkė harmonija, tačiau prezidento reakcija į dabar vykstančius protestus taip pat nė kiek nepadėjo.
Grasinimai į protestuotojus paleisti „piktus šunis“ ir pasiskolinta Majamio policijos vyriausiojo pareigūno Walterio Headley 1967 metais pasakyta frazė „Kai prasidės vagystės, prasidės ir šaudymas“ pakurstė tik dar didesnį nepasitenkinimą.
„Ketvirtadienį Lafajeto skvere protestuodami žmonės dalijosi maistu, vandeniu, dezinfekciniu skysčiu, kaukėmis, o šalia esančioje bažnyčioje drauge su mumis meldėsi dvasininkai ir tikintieji. Buvo girdėti ir gana daug piktų šūksnių prieš D.Trumpą“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Vašingtone gyvenanti Karolina Motiejūnaitė.
Skirtingos nuotaikos
K.Motiejūnaitė pasakojo, kad protesto akcijose lankėsi ir anksčiau, bet į jas eidavo tik dieną.
Anot merginos, matyti didelis skirtumas tarp dieną ir naktį vykstančių demonstracijų.
„Dieną vyksta taikios akcijos, į kurias žmonės atėję ir dėl G.Floydo nužudymo, ir dėl šalyje įsišaknijusio rasizmo.
Protestai buvo labai gerai suorganizuoti, į juos susirinko žmonės, kuriems išties rūpi su rasizmu susijusios problemos.
Tiesą sakant, kol nepradėjau čia gyventi, netgi nesupratau, kokio masto tai yra problema“, – teigė K.Motiejūnaitė.
Kaip tikina mergina, vakarop nuotaikos gatvėse pasikeičia – taikius protestus keičia riaušės, per kurias naudojamos ašarinės dujos, plėšiamos šalia esančios parduotuvės. Vieną vakarą net buvo padegta bažnyčia.
Vaikštant po miestą buvo galima matyti, kaip kavinės, restoranai, bankai ir kitos įstaigos užsikala langus lentomis.
„Mano draugė dirba populiarioje miesto centre esančioje kavinėje. Ji pasakojo, kad kavinę dabar uždaro 4 valandomis anksčiau, dar prieš sutemstant.
Uždarbis perpus mažesnis, bet guodžia tai, kad tai yra laikina.
Žinoma, kavinė ir langus apsikalė – sakė, kad stiklai brangūs, dėl to savininkas labai jaudinasi. Vis dėlto juokinga, kad meistrelis, kaldamas medieną, vis tiek sutrupino durų stiklą“, – įspūdžiais dalijosi K.Motiejūnaitė.
Ji pabrėžia, kad nereikėtų manyti, jog visas miestas yra paskendęs riaušėse, kaip galėtų atrodyti stebint situaciją iš šalies.
Pagrindinės protestų vietos yra centriniai rajonai, todėl didžiojoje miesto dalyje tikrai ramu.
Paskendę medinėse lentose
Jau pusę metų Niujorke apsistojusi žurnalistė Indrė Kiršaitė „Lietuvos rytui“ teigė tą patį – aršiai protestuojančių žmonių ir vandalų yra gerokai mažiau nei taikiai nusiteikusių demonstrantų.
„Skiriasi ne tik diena nuo nakties, – sakė I.Kiršaitė. – Skiriasi ir tai, kaip protestai vyko anksčiau ir kaip jie vyksta dabar.“
Jos teigimu, vos prasidėjus protestų savaitei išties buvo gerokai daugiau vandalizmo atvejų, kurie prasidėdavo vakarais, – dienomis vykdavo tik taikūs protestai.
„Dienomis gatvėmis eidavo žmonės ir skanduodavo protesto šūkius, tokius kaip „nebus teisingumo – nebus taikos“, „juodaodžių gyvybė yra svarbi“, „rasistinei policijai – ne“, – kalbėjo mergina. – Kadangi Niujorke komendanto valanda buvo įvesta tik pirmadienį ir pirmą vakarą ji prasidėjo tik 23 valandą, mieste prasidėdavo sumaištis.
Mačiau visko – ir daužomas vitrinas prabangiausiose miesto vietose, ir susirėmimus su policija.“
Anot I.Kiršaitės, komendanto valanda dabar prasideda gerokai anksčiau – 20 valandą, kai mieste vis dar šviesu.
Suvažiuoja didelės policijos pajėgos ir tie, kurie nesilaiko nurodymų, yra areštuojami.
„Bet tikrai nėra taip, kad visi išvežami į policijos nuovadą. Kiekvienas turi pasirinkimą – arba eiti namo, arba likti ir būti sulaikytam“, – tikino žurnalistė.
Kadangi tų pirmųjų vandalizmo atvejų labai išsigando parduotuvių savininkai ir kiti verslininkai, pasivaikščiojus miesto gatvėmis matyti, kad parduotuvių vitrinos yra užkaltos medinėmis lentomis.
„Eini miestu ir matai medinių lentų klodus“, – pasakojo mergina.
Taikūs protestai – didesni
Vis dėlto I.Kiršaitė pabrėžia, kad net ir dabar didžiausi protestai, į kuriuos susirenka tūkstančiai įvairiausių žmonių, nuo vaikų iki senelių, yra taikūs ir protestuotojai vieni kitus ramina ir aktyviai reaguoja į savo gretose pasireiškiančius smurto atvejus.
„Jie pyksta, rėkia, kad susirinkome ne to ir kad jie diskredituoja pačią protesto idėją, todėl per juos nematyti kitų protestuotojų, skleidžiančių labai svarbią žinią, – kalbėjo ji. – Per vieną protesto akciją sustojau prie prezidentui D.Trumpui priklausančio viešbučio „Trump Tower“, nes buvo įdomu, kaip protestuotojai elgsis šioje vietoje.“
Mergina pasakojo, kad iš parko artėjanti minia išties sustojo šioje vietoje, tačiau protestuotojai labai stengėsi valdyti vieni kitus.
„Kai kurie protestuotojai turėjo ilgą virvę, kurią nutiesdavo nuo vieno gatvės galo iki kito ir ji šiek tiek juos prilaikydavo.
Aišku, jei jie būtų norėję, virvė nieko nebūtų sulaikiusi, bet žmonės elgiasi protingai, – įspūdžiais dalijosi žurnalistė. – Prie „Trump Tower“ budėjo milžiniškos policijos pajėgos, tad kai minia priartėjo prie viešbučio, virvė ir vėl buvo ištiesta, kad žmonės būtų šiek tiek prilaikyti. Keletas asmenų bandė provokuoti policiją, tačiau taikūs protestuotojai juos atitraukdavo, tad jokio rimto susirėmimo taip ir neįvyko.“
Šūksniai pašiurpino odą
Ketverius metus Niujorke gyvenanti Dagnė Rebeka Žilionytė kalba labai panašiai – nors iš pradžių ji pati bijojo smurto ir policijos ir nenorėjo įsitraukti į veiksmus, su kuriais iki galo pati nesutinka, vėliau įsitikino, kad vos kelios protesto akcijos virto riaušėmis arba vandalizmo aktais.
Be to, merginos teigimu, natūralu, kad nepasitenkinimas anksčiau ar vėliau virto šiuo tuo daugiau – tokie protestai vyksta faktiškai kasmet.
Ji tvirtino, kad daugelis protestuotojų nepritarė ir bandė stabdyti tuos, kurie gadino pastatus ar laužėsi į parduotuves.
„Protestas, į kurį ėjau, prasidėjo nuo tylos valandos, skirtos atminti žmones, kurie neteko gyvybės dėl policijos agresijos. Buvo daugybė dalyvių, tačiau visi buvo tylūs ir pagarbūs.
Tylai pasibaigus beveik visi pradėjo eiti iki kitos protesto vietos skanduodami „Juodaodžių gyvybė yra svarbi“ ar tiesiog liedami pyktį ant policijos pareigūnų“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo D.R.Žilionytė.
Mergina pasakoja, kad protestas buvo galingas – ne kartą jos oda pašiurpdavo klausantis, kiek ilgai trunka, kol išvardijami visi nukentėjusieji. Kartu su minia ji ėjo apie valandą – visą šį laiką protestas buvo taikus, aplinkiniai gyventojai palaikė ir kartu plojo per langus ar nuo stogų, o patys protestuotojai buvo supratingi, padėjo vienas kitam.
„Susidūrimų tarp policijos ir protestuotojų pati nemačiau, tačiau tikrai girdėjau apie tokią patirtį iš aplinkinių žmonių. Pavyzdžiui, mano juodaodis draugas ėjo į vieną pagrindinių protestų kaip žurnalistas. Jis stovėjo priekyje tarp žmonių ir policijos, leidimas, išduotas pareigūnų, kabėjo jam ant kaklo.
Bet policija jį vis tiek bandė nustumti, galų gale trenkė į galvą, sudaužė akinius, jam lūžo kulkšnis“, – teigė D.R.Žilionytė.
Paskatino kalbas apie Lietuvą
Mergina taip pat džiaugėsi matydama, kad daug lietuvių įsitraukia į šiuos protestus ir kalba apie tai, kas vyksta JAV.
„Mūsų vienrasė tauta nėra mokoma apie rasinę nelygybę ar tam tikrą šiai valstybei ypatingą kontekstą. Dabar turime puikią progą domėtis, šnekėtis ir dalytis savo žiniomis vieni su kitais, – kalbėjo D.R.Žilionytė. – Jaunimas, ypač iš didžiųjų miestų, gyvena burbule, todėl labai lengva užsidėti pliusą sau už aktyvizmą, tačiau labai svarbu kalbėtis su tais, kurie nežino, nesupranta arba nenori to suprasti.“
Jai pritaria ir K.Motiejūnaitė. Jos nuomone, Lietuvoje per mažai kalbama apie rasizmo problemą, nes labai mažai su tuo susiduriame kasdienėje aplinkoje.
„Lietuviškas rasizmas būna daugiau žodinis, o Amerikoje juodaodžiai tai patiria kasdien.
Kad ir kaip būtų keista ir mums sunkiai suprantama, čia pasąmonėje vis dar išlikęs galios santykis tarp juodaodžio vergo ir baltaodžio šeimininko, – kalbėjo K.Motiejūnaitė. – Kita vertus, Lietuvoje romų tautybės žmonės patiria didžiulę diskriminaciją. Tai galbūt irgi galima vadinti rasizmu.“
Priminė 1992 metais vykusius protestus
Kaip naujienų portalo lrytas.lt žurnalistui J.Palaimai pasakojo Lietuvos garbės konsulė Los Andžele Daiva Navarrette (nuotr.), protestuojantys žmonės tikrai nenori pralieti nekaltų pareigūnų kraujo, o tiesiog būti išgirsti. „Demonstrantai eina į gatves ir iš tiesų nori pokyčių, o ne vykdyti smurtą ir vandalizmą. Deja, didmiesčiuose matome ir priešingą vaizdą: neramumus, plėšikavimą ir žiaurius policijos bei visuomenės susidūrimus“, – pasakojo D.Navarrette.
Lietuvos garbės konsulė Los Andžele teigė, kad kraujo ir perteklinio smurto pastebėjo ir Kalifornijos didmiestyje: „Los Andželo policija stiprina savo pajėgas, o savaitgalį prieš protestuotojus panaudojo ir ašarines dujas bei gumines kulkas, neapsieita ir be komendanto valandos įvedimo. Beveik pusėje JAV valstijų miestų nuo pirmadienio tvarką prižiūri Nacionalinės gvardijos būriai.“
D.Navarrette pasakojo, kad tokia situacija jai priminė dar 1992 metais Los Andželo mieste vykusius masinius protestus, kai buvo išteisinti keturi JAV pareigūnai, sumušę statybininką Rodney Kingą, kuris vėliau šalyje tapo populiariu rašytoju ir žmogaus teisių aktyvistu.
Išeivių iš Lietuvos dukra D.Navarrette mano, kad šie milžiniški protestai JAV gali sukelti tam tikrų pokyčių, susijusių su žmogaus teisėmis. „Visa karta jaunų žmonių supranta, kad jų ateičiai ir šios šalies rasinei ateičiai pastaruoju metu kyla didelis realus pavojus. Manau, kad tai motyvuoja juos eiti į gatves“, – teigė D.Navarrette.
Lietuvos garbės konsulė tikino, kad didžioji dalis protestuojančiųjų yra jaunimas nuo 20 iki 30 metų. Kalbėdama apie judėjimą „Black Lives Matter“ D.Navarrette teigė, kad jį sudaro tiek baltaodžiai, tiek juodaodžiai JAV gyventojai. „Tai tarptautinis judėjimas, o jo nariai paprasčiausiai nori būti išklausyti ir yra labai pasipiktinę tokia juodaodžių situacija šalyje. Judėjimui „Black Lives Matter“ daug įtakos turi ir socialiniai tinklai, kurie leidžia mobilizuoti, suvienyti didžiulius protestuotojų būrius“, – pasakojo D.Navarrette.
Nužudytąjį vadino Didžiuoju Floydu
Jau daugiau nei savaitę daugelį JAV miestų purto protestai, kilę po to, kai policijos pareigūnai nužudė juodaodį vyrą. 46-erių G.Floydas (nuotr.) gegužės 25 dieną buvo sulaikytas Mineapolio mieste dėl to, kad naudojo padirbtą banknotą nusipirkti cigarečių.
Jis mirė po to, kai policijos pareigūnas keliu prispaudė jo kaklą ir laikė beveik 9 minutes, kol G.Floydas kartojo, kad negali kvėpuoti. Policijos pareigūnas, 44 metų Derekas Chauvinas, buvo atleistas iš pareigų, jam pareikšti kaltinimai dėl antrojo laipsnio žmogžudystės. Teisme buvęs pareigūnas turėjo pasirodyti pirmadienį, tačiau posėdis nukeltas į birželio 8 dieną. Kiti trys pareigūnai, kurie kartu buvo įvykio vietoje, taip pat buvo išmesti iš darbo ir apkaltinti bendrininkavimu.
Nors generalinis prokuroras Keithas Ellisonas dar negali komentuoti kaltinimų D.Chauvinui, jis teigė, kad skyrė pakankamai laiko įkalčiams analizuoti. „Mes į viską žiūrime labai atidžiai, siekdami priversti atsakingus už nužudymą asmenis atsakyti už savo veiksmus. Pareigūnai nesugebėjo deramai atlikti savo pareigos, elgėsi ne pagal savo darbo reikalavimus ir pažeidė įstatymą“, – kalbėjo K.Ellisonas. Minesotos valstijos generalinis prokuroras teigė, kad „kai bus pasiruošę, imsis visų teisėtų veiksmų teisingumui įvykdyti“.
G.Floydas gimė Šiaurės Karolinoje, o užaugo Hjustone, Teksaso valstijoje. Artimiausių draugų jis buvo vadinamas Didžiuoju Floydu ir turėjo dukrą. Mergaitės mama Roxie Washington teigė, kad vyras puikiai rūpinosi savo dukra ir darė viską, kad jai nieko netrūktų.
Būdamas jaunas G.Floydas buvo talentingas amerikietiškojo futbolo ir krepšinio žaidėjas. Jis nebaigė mokyklos, iš pradžių bandė siekti muzikinės karjeros.
Anksčiau vyras ne kartą buvo atsidūręs teisėsaugos akiratyje ir sėdėjo kalėjime.
Kai vyrui nepavyko įsidarbinti Hjustone, jis apsigyveno Mineapolyje, dirbo ir sunkvežimio vairuotoju, ir apsaugininku viename restorane. Viename paskutinių įrašų, kuriuos įkėlė į socialinio tinklo paskyrą, G.Floydas ragino jaunąją kartą atsibusti ir kritikavo ginklų sukeltus smurto protrūkius šalyje.
