Pokono kalnų prieglobstyje XX a. pradžioje ilsėjosi šeimos, aktyvūs žygeiviai, stovyklautojai, kurie troško pabūti žmogaus veiklos nepaliestoje gamtoje.
Kai poilsiautojų praėjusio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje ėmė daugėti, čia įsikūrė kurortiniai miesteliai. Tada suplūdo įvairiausių pramogų troškę poilsiautojai – vieni vasarą vyko maudytis, žiūrėti teatro spektaklių, kiti atvykdavo žiemą slidinėti.
Dar vėliau kalnuotoje Rytų Pensilvanijoje įsikūrę kurortai ėmė vilioti įsimylėjėlių poreles. Po Antrojo pasaulinio karo Pokono kalnų miesteliai išgyveno aukso amžių ir tapo karščiausia vieta praleisti medaus mėnesį ar romantišką savaitgalį – čia būriais traukė iš karo grįžę meilės pasiilgę veteranai.
Bet iš viso to kambariuose dabar liko kandžių išėsti gobelenai, sukleipusios širdies formos lovos ir suskilusios sūkurinės vonios.
Iš pirmo žvilgsnio net neįmanoma įtarti, kad kadaise šiuose kurortuose buvo sudėtinga gauti vietą apsistoti.
Nepaliestas gamtos peizažas
Pensilvanijos valstija kurortine kryptimi amerikiečiams tapo dar XIX a., pasibaigus Pilietiniam karui. Žmonės traukiniais iš Niujorko, Filadelfijos, Bostono ir Vašingtono atvykdavo čia pasigrožėti laukine gamta, šiurkščiais kalnų peizažais.
Pirmuosius kurortus čia įkūrė dvi konkuruojančios kvakerių grupės – protestantų sektos iš Filadelfijos. Jų įkurtuose viešbučiuose nebuvo galima šokti, taurėse nebuvo nė lašo alkoholio, o vakarinės eilutės buvo laikoma nedievobaimingų ir tuščių žmonių pramanu.
Bet laikui bėgant šie viešbučiai iš protestantiškų dorovės buveinių virto prabangiais kalnų kurortais – kvakeriai suprato, kad bus pelningiau savo moralei šiek tiek nusižengti.
Nuo trečiojo dešimtmečio Pokono kalnuose dygstančiuose kurortuose ėmė skambėti šokių muzika, o informacinės skrajutės viliojo gamtos grožybėmis: „Čia yra daug pasivaikščiojimo takų, girių, šniokščiančių upokšnių, bebrų pilnų pelkių ir aukštų krioklių.“
Čia veikė ir teatras – pasirodymai vyko „Tamiment Playhouse“. Sakyta, kad tai – pakilimo takas į Brodvėjų ir atlikėjams, ir režisieriams.
Slidinėjimas buvo populiarus laiko leidimo būdas Pokono kalnuose, kai atslinkdavo žiema. Ketvirtadalį viešbučių pajamų sudarė slidininkų užsakymai.
Tiesa, natūraliai palankios sąlygos slidinėti čia buvo tiktai dvi savaites per metus, todėl sezono metu čia nepaliaujamai ūžė sniego patrankos.
Įdomu, kad skirtingi viešbučiai traukė skirtingą auditoriją – ir ne tik pagal piniginės storį. Vienur ilsėjosi italai, kitur – žydai, katalikai, tam tikrų profsąjungų nariai. O vėliau sugalvota kviesti išskirtinai poras.
Plūdo grįžę iš fronto
XX a. antrojoje pusėje Pokono kalnų kurortai tapo traukos centru iš karų grįžtantiems JAV kariškiams.
Po Antrojo pasaulinio karo čia daugiausia atvykdavo jaunavedžių porelės – karui pasibaigus ir vyrams grįžus namo skubiai vyko daug vestuvių. Beje, kai kur šiuose kurortuose dar ilgai reikėdavo parodyti santuokos liudijimą, kad pora būtų įleista nakvynės.
O jau įsikūrę jaunavedžiai galėjo dalyvauti tinklinio turnyruose, žaidimuose, kuriuose skatinta geriau pažinti savo antrąją pusę.
Per Vietnamo karą visuomenės nuomonė sekso klausimu jau buvo daug liberalesnė – prie to smarkiai prisidėjo laisvą meilę puoselėjęs hipių judėjimas.
Iš karo Azijoje grįžę kariškiai čia traukdavo pulkais, bet jau nebūtinai praleisti medaus mėnesio – dažniau romantiško savaitgalio.
Kurortuose ta romantika buvo kuriama gana tiesmukais būdais pasitelkiant vulgarų kičą – kai kurių kurortų kambariuose pastatytos širdelės formos lovos, interjere dominavo raudona spalva.
Kai kurie viešbučiai buvo skirti tik poroms. Erotiškiausiuose buvo prikabinta daugybė veidrodžių, faktiškai nebuvo langų, degė židinys, o viduryje kambario burbuliavo sūkurinė vonia. Išalkę vidury nakties galėjo užsisakyti užkandžių – plaktos grietinėlės, karšto šokolado ir braškių.
Beje, kai 1963 metais Morrisas Wilkinsas, viešbučio „Cove Haven Resort“ savininkas ir Antrojo pasaulinio karo metais buvęs povandeninio laivo elektrikas, sugalvojo ir sūkurines vonias pastatyti širdelės formos, poilsiautojai tiesiog užplūdo. Širdelės formos sūkurinė vonia tapo Pokono kurortų simboliu.
Tas pats viešbučio savininkas vėliau sugalvojo kai kuriuose kambariuose įrengti šampano taurės formos karštą vonią.
Beje, ją išbandyti galima ir dabar – viešbutis „Cove Haven Resort“ yra vienas iš vos kelių, kurie vis dar veikia.
Nuriedėjo į pakalnę
Tačiau XX a. pabaigoje viskas pasikeitė. Dauguma viešbučių buvo gerokai nudėvėti, jiems išlaikyti ir remontuoti reikalingos išlaidos ėmė viršyti iš užsakymų gaunamas pajamas.
Senieji savininkai – daugybė viešbučių priklausė šeimoms – iškeliavo anapilin, o jų verslo nenorėjo perimti vaikai ir anūkai.
Kai kuriais atvejais viešbučių savininkai buvo taip tvirtai įsikibę senųjų idėjų, kad atsisakė ką nors keisti, nors žmonės ėmė ieškoti naujovių.
Viešbučio „Mount Airy Lodge“ savininkas buvo vienas tokių. Jo šeima šią vietą buvo atidariusi dar 1898 m. – tai buvo Pokono kalnų dinozauras. Po šeštajame dešimtmetyje atliktos renovacijos ten buvo 895 kambariai. Tačiau interjeras buvo senovinis, paslaugos pamažu ėmė nuvilti.
Devintajame dešimtmetyje dėl prarasto populiarumo kurortą teko uždaryti, savininkas buvo įklimpęs į kelių dešimčių milijonų dolerių skolą. Jis nutarė užbaigti gyvenimą savo rankomis, nes negalėjo pakelti minties, kad jo šeimos kūrinys bus parduotas iš varžytynių.
Kai kitur Pensilvanijoje ir gretimose valstijose buvo atidaryti modernesni kurortai, nudėvėti Pokono kalnų viešbučiai atrodė vis mažiau patrauklūs.
Kai kurie jų vis dar veikia, bet dažni svečiai čia – pensinio amžiaus žmonės arba tie, kurie nori pajusti prabėgusio laiko nostalgiją, atšvęsti vestuvių metines.
„Jūs atvykstate į meilės žemę“, – šitoks apsilaupęs užrašas vis dar pasitinka čia atvykstančius poilsiautojus.
„Mes sūkurinės vonios filtre radome trumpikes, o kurorto spindesio, kokį matėme prieš 50 metų, nebelikę“, – tokius komentarus poilsiautojai palieka išvykdami.
Kulautuva – tarpukario traukos centras
Tarpukario Lietuvoje vienas populiariausių kurortų buvo Kulautuva. Nuo Kauno apie 20 km nutolusi Kulautuva kaip poilsiui skirtas prieglobstis ėmė garsėti nuo 1927-ųjų. Tuo metu miestelis Nemuno slėnyje įvardytas kaip klimato stotis. Klimato stotimis Lietuvoje buvo vadinamos vietos, kuriose buvo gerų maudyklų, greta – miškai, o miestelyje galima įsigyti iš kaimo atvežtų produktų, šviežių uogų ir grybų.
Pušų apsuptyje įsikūrusiai Kulautuvai kurorto statusas oficialiai suteiktas 1933 metais. Miestelis jį prarado sovietmečiu ir prieš kelerius metus vėl susigrąžino. Daugybė Kulautuvoje išlikusių medinių vilų, vešlios akacijos pagrindinėje gatvėje, Gulbių tvenkinys mena tarpukarį – šio miestelio aukso amžių.
Tuo metu vasarotojų gausa Kulautuva nusileido tik Palangai. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje per visą sezoną į Kulautuvą atvykdavo 5 tūkst. žmonių – tuo metu tai buvo didelis skaičius, nes didžiausiuose Lietuvos miestuose gyveno apie 100 tūkst. gyventojų, o išvykas į kurortus galėjo sau leisti maža jų dalis, tiktai elitas.
Kulautuvoje tarpukariu veikė moderniausia Baltijos šalyse sanatorija. 1929 m. aštuonių pastatų sanatoriją atidarė iš Babtų kilęs žydų tautybės gydytojas Ovsiejus Portnovas. Čia gydytis širdies, sąnarių, nervų sistemos ligų atvykdavo žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir JAV, Kanados, Argentinos. Mediko sukurtos druskų ir pušų vonios, fizinės terapijos, maudynių upėje programa garsėjo visoje Europoje.
Kulautuvoje palei Nemuną buvo supiltas 1,5 km ilgio smėlio paplūdimys. Jis buvo suskirstytas į vyrų, moterų ir bendrą zoną, skirtingomis ryto valandomis moterų ir vyrų paplūdimiuose būdavo galima maudytis be kostiumėlių. Kulautuvoje kauniečiai mėgdavo apsipirkti, nes viename iš dviejų uostų švartuodavosi žydų prekybininkų laivai su nematytomis prekėmis iš kitų Europos šalių.
Prie Gulbių tvenkinio, kur poilsiautojai ateidavo pašerti šių paukščių, būdavo rengiami koncertai, vykdavo spektakliai. Kulautuvoje veikė prašmatnūs restoranai, Kranto gatvėje klestėjo žydų verslai. Prie Tamšės duonos kepyklos rytais rikiuodavosi eilės – poilsiautojai tiesiog išgraibstydavo karštas bandeles.
Šis kurortas buvo skirtas Kauno elitui, įskaitant prezidentą Antaną Smetoną. 1934 m., minint prezidento 60-metį, pagrindinė Kulautuvos alėja buvo pavadinta A.Smetonos garbei. Norėta, kad pagrindinė kurorto gatvė primintų Kauno laisvės alėją, tad čia prisodinta baltų akacijų – 1952 m. gatvė ir pervadinta į Akacijų alėją. Prezidento garbei prie Gulbių tvenkinio pastatytas altorius Švč.Mergelei Marijai Madonai (nuotr.). Balta, baliustradomis tarytum sparnais įrėminta skulptūra tuo metu buvo labai išgirta – priminė Vakarų Europos rūmų parkuose esančius kūrinius.
Žavesį iš kurorto atėmė okupantų valdžia. Įsiveržę sovietai nustekeno kurortą – Madonos skulptūra buvo nukelta, medinė sinagoga apmūryta, paversta sandėliu, kaip ir bažnyčia, daugybė verslų nutraukė veiklą ir kurortas ištuštėjo.
