71-erių P.Pioto biografijoje daugybė ryškių laimėjimų. Jis 1976 metais atrado Ebolos virusą ir padėjo suvaldyti tais pačiais metais kilusią pirmąją užkrato epidemiją.
Vėliau belgų mikrobiologas pradėjo tirti žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV) ir jo sukeliamą infekcinę ligą AIDS. Jis tapo Jungtinių Tautų AIDS programos direktoriumi ir tyrėju.
Dabar P.Piotas vadovauja Londono higienos ir atogrąžų medicinos mokyklai ir pataria EK pirmininkei Ursulai von der Leyen kovojant su koronaviruso pandemija.
Pateikiame įdomiausias interviu su P.Piotu vietas.
– Esate ne tiktai koronaviruso tyrėjas, bet ir pats susirgote COVID-19. Kokia jūsų savijauta?
– Kasdien jaučiuosi vis geriau. Tik kai lipu laiptais, dar labai dūstu. Praeis mėnesiai, kol mano plaučiai visiškai atsigaus.
Bet pagaliau grįžta energija.
– Pirmieji simptomai jums pasireiškė kovo 19-ąją.
– Taip, daugiau nei prieš 3 mėnesius. Ši liga ilgai nepaleidžia.
– Ar numanote, kur užsikrėtėte?
– Žinoma, to klausiu savęs. Tai turėjo būti kovo pradžia. Dalyvavau daugelyje renginių ir posėdžių su šimtais dalyvių. Skaičiau pranešimus, beje, ir apie COVID-19. Beveik kiekvieną vakarą lankiausi restorane. Turėjo būti apie šimtą asmenų, su kuriais turėjau artimesnį kontaktą.
Nebuvo pakankamai atsargus
– Ar niekada nebijojote užsikrėsti?
– Nespausdavau niekam rankos ir truputį laikiausi atstumo. Bet prisipažinsiu – nelabai griežtai.
Tik kovo 17-ąją Londono higienos ir atogrąžų medicinos mokykla pradėjo dirbti nuotoliniu būdu.
– Ar užkrėtėte kitus žmones?
– Kiek žinau, tiktai savo žmoną Heidi – jai buvo diagnozuota besimptomė infekcija.
– Esate 71-erių, taigi priklausote rizikos grupei.
– Žinau. Bet, kita vertus, per visą savo gyvenimą niekada nesu rimtai sirgęs. Tris kartus per savaitę nubėgu po 5–7 kilometrus. Visada maniau, kad aš esu geresnės fizinės būklės negu kai kurie 50-mečiai. Ir „rizikos grupė“ man atrodė gana abejotina sąvoka.
– Tai reiškia, kad nors esate virusologas ir epidemijų ekspertas, šio viruso deramai neįvertinote?
– Ko gero, taip. Bet esu logiškai mąstantis žmogus. Skaičiau pranešimus apie COVID-19 ir daugelis man net priekaištavo, kad tik perdedu pavojų. Tačiau viso to nesiejau su savimi. Gal ir dėl to, kad jau buvau patyręs daug rizikingesnių situacijų.
Beje, dar prieš ketverius ar penkerius metus sakiau, kad turime pasiruošti kitai pandemijai. Dar praėjusią vasarą Berlyne esančiame Gamtos muziejuje įspėjau, kad kitas žmoniją užklupęs virusas gali tapti visiškai nevaldomas. Nepaisant to, ir pats nebuvau pakankamai atsargus.
– Bet vos pajutęs pirmuosius simptomus galėjote įtarti, kad užsikrėtėte?
– Nebuvau tuo visiškai įsitikinęs, nors simptomai buvo tokie būdingi COVID-19 – aukšta temperatūra, siaubingi galvos skausmai.
– Ligą galėjo patvirtinti tik testas.
– Taip, o Londone pasidaryti testą nebuvo taip lengva. Galiausiai prisiminiau draugą, kuris turi privačią kliniką.
Testas man kainavo 300 svarų (apie 335 eurus).
Galiu tik pridurti, kad reikalingi greitieji testai namų sąlygomis, kuriuos kiekvienas galėtų nusipirkti vaistinėje ir pats atlikti.
Su Ebola palyginti negalima
– 1976-aisiais buvote Zaire (dabar – Kongo Demokratinė Respublika) ir vieną naktį manėte, kad esate užsikrėtęs Ebolos virusu. Ar tuometė padėtis palyginama su dabartine?
– Visiškai ne. Tada bijojau mirties. Tada karščiavau ir viduriavau. Be dabar įprastų apsaugos priemonių, turėjau artimą kontaktą su Ebolos virusu užsikrėtusiais pacientais.
Valandų valandas ant galinės visureigio sėdynės petys į petį dardėjau su žmonėmis, kurie ką tik pasveiko nuo Ebolos. Kai susirgau, pagalvojau: „Tai viskas? Aš mirsiu.“ Po to paaiškėjo, kad tai buvo tik paprastas apsinuodijimas maisto produktais.
Šį kartą tik pagalvojau: „Kvailystė, kad aš pasigavau.“ Juk nesergu cukriniu diabetu, nerūkau ir nesu nutukęs. Maniau, kad tai nebus blogiau nei gripas, ir toliau dirbau.
– Bet tai truko neilgai.
– Mano atveju pagrindinis simptomas buvo paprastas – išsekimas. Visiškas išsekimas.
Esu energingas žmogus, tačiau staiga pajutau, kad nuovargis persmelkė kiekvieną mano kūno ląstelę. Sunkiai galėjau atsistoti, negalėjau žengti nė žingsnio.
– Kada suvokėte, kad tai rimta, net pavojinga gyvybei?
– Tai užtruko. Kai gavau testo rezultatus, pirmiausia buvo įdomu. Pamaniau: „Tai bent! Apie tai nuolat skaičiau pranešimus, o dabar virusas palietė ir mane.“
Tačiau kai temperatūra šoktelėjo iki 39 ar 40 laipsnių, po truputį pradėjau jaudintis.
Žmona sakė, kad turiu save tausoti. Bet nelabai norėjau to pripažinti. Paskui prasidėjo šaltkrėtis, veikiausiai ir dėl bakterinio plaučių uždegimo. Tuomet kreipiausi į kliniką.
– Kiek laiko buvo praėję nuo ligos pradžios?
– Vienuolika dienų. Paprastai svarstoma taip: jei atlaikysiu aštuonias, devynias dienas, tada turi pasidaryti geriau. Bet temperatūra nekrito.
Kita vertus, vis dar be problemų užlipdavau į ketvirtą mūsų namo aukštą. Ir kai atsidūriau skubiosios pagalbos skyriuje, mano kraujo prisotinimo deguonimi lygis siekė 84 procentus.
– Tai labai žemas lygis!
– Taip. Skubiosios pagalbos skyriaus darbuotojai iš pradžių negalėjo tuo patikėti. Jau dabar žinoma, kad koronavirusu užsikrėtusiems pacientams būdingas nepaprastai žemas kraujo prisotinimo deguonimi lygis.
Ligoninėje praleido savaitę
– Klinikoje jūs, ekspertas, patekote į kitų ekspertų rankas. Ar pasitikėjote gydytojais, ar norėjote pats skirti sau gydymą?
– Tai buvo labai keista: vos atsidūręs klinikoje nebebuvau virusologas ir tyrėjas – tik pacientas. Sutikau su viskuo, ką man darė gydytojai.
Viena vertus, buvau siaubingai nusilpęs, žiūrėjau tiktai į lubas ir sunkiai galėjau aiškiai dėlioti mintis. Kita vertus, nesu tas žmogus, kuris taksi vairuotojui nurodinėja, kaip jis turi važiuoti.
– Bet visą laiką buvote sąmoningas? Ar buvo reikalinga dirbtinė plaučių ventiliacija?
– Iškart gavau papildomai deguonies. Laimei, invazinė plaučių ventiliacija nebuvo reikalinga.
– Po savaitės buvote išleistas iš ligoninės.
– Taip, bet ligos dar ilgą laiką neįveikiau. Numečiau 7 kilogramus svorio – tai savotiška ligos premija. Mano kūno masės indeksas vėl normalus. Paskui – maždaug po savaitės – atsirado dusulys.
Šeimos gydytojas nusiuntė mane į Londono universiteto koledžo kliniką. Buvo nustatyta, kad mano plaučiai pažeisti uždegiminių pakitimų, – kentėjau nuo didžiulės imuninės reakcijos.
– Perteklinis imuninės sistemos atsakas praėjus daugeliui savaičių nuo ūminės infekcijos. Ar dažnai tai pasitaiko?
– Klinikoje man pasakė, jog esu pirmas pacientas, kuriam jie tai nustatė. Tačiau jau dabar atrodo, jog su tuo gydytojai susiduria dažniau. Neseniai kalbėjausi su koronaviruso tyrėju iš Paryžiaus, kuris taip pat pastebėjo tokią uždelstą imuninę reakciją.
Netrukus šia tema bus mokslinių publikacijų. COVID-19 – liga, dėl kurios nuolat mokomės ko nors nauja.
Patirtis verčia susimąstyti
– 2014-aisiais Vokietijos žurnalui „Der Spiegel“ esate sakęs, kad naudingiausia, ką gali žmogus patirti, – tai susidūrimas su mirtimi, po kurio jis lieka gyvas. Ar taip manote ir persirgęs COVID-19?
– Taip. Tokia patirtis verčia susimąstyti, kas iš tiesų gyvenime svarbu. Žinoma, niekam nelinkiu tokios skausmingos patirties. Bet vis tiek tai atsigręžus atgal suteikią rimtų įžvalgų.
– Kaip liga pakeitė jūsų gyvenimą?
– Apie tai kalbėti dar anksti. Bet aišku viena – tai sustiprino mano norą geriau pažinti COVID-19.
Belgijoje yra terminas „patirties ekspertas“.
Šiuo požiūriu mano statusas pasikeitė. Iki šiol buvau tiktai mokslinis ekspertas, bet dabar jau esu ir patirties ekspertas.
Ir dėl to tampu jautresnis ne tiktai kenčiantiems dėl viruso, bet ir kitoms problemoms – vienišumo jausmui izoliacijoje, sustiprėjusiam smurtui šeimoje, žmonėms, kurie patirs chroniškų vėlyvųjų pandemijos pasekmių bangą, kuri mus pasieks.
– Kovos su COVID-19 klausimais jūs patariate Europos Komisijos pirmininkei U.von der Leyen. Ar kova su koronaviruso pandemija yra pirmiausia europinis uždavinys?
– Bet kokiu atveju Europa vaidina pagrindinį vaidmenį. Dar iki užsikrėtimo buvau 7 ekspertų grupės narys. Jai priklauso ir Christianas Drostenas iš Berlyno „Charite“ klinikos, ir Lotharas Wieleris iš Roberto Kocho instituto.
Mes susirinkome patarti U.von der Leyen. Žinoma, kiekviena valstybė yra atsakinga už savo piliečių saugumą. Bet būtent tyrimų srityje galima daug daugiau pasiekti sujungus mūsų visų pastangas. Pavyzdžiui, vakcinai sukurti atskiros šalys yra pernelyg mažos, kad su šiuo uždaviniu susidorotų savo jėgomis.
– JAV vyriausybė sukėlė didelį šurmulį praėjusį mėnesį paskelbusi operaciją „Warp Speed“, pavadintą pagal mokslinės fantastikos seriale „Žvaigždžių kelias“ („Star Trek“) minimą greičiau nei šviesa skrendančio erdvėlaivio variklį.
Šios programos tikslas – kiek įmanoma greičiau pagaminti vakciną. Tai tikimasi padaryti dar iki lapkričio mėnesio.
Ar tai teisingas kelias?
– Politikai gali skirti pinigų reikiamoms sritims, pašalinti biurokratines užkardas. Dėl to pritariu šiai iniciatyvai. Bet ši programa sukurta amerikiečių, todėl svarbu, kad ir Europa imtųsi veiksmų.
Šiuo atveju Amerika turi pranašumą, nes JAV yra viena šalis. Dėl to lengviau ką nors įgyvendinti. Europoje, kur kiekviena nacionalinė vyriausybė turi savo požiūrį, tai įgyvendinti daug sunkiau.
Nepaisant to, U.von der Leyen surengė pasaulinę lėšų rinkimo konferenciją. Jos metu gegužę surinkta 7,4 mlrd. eurų vakcinai nuo koronaviruso sukurti, ligai gydyti ir moksliniams tyrimams vykdyti. Tai – svarbus europinės sprendimų priėmimo galios pavyzdys.
Reikės nueiti ilgą kelią
– Ar vakcina, kurios visi tikisi, tikrai išspręs koronaviruso problemą?
– Anksčiau esu sakęs, kad vakcina – vienintelė tikroji išeitis.
Šiuo metu mano požiūris kiek pasikeitė. Žinoma, vakcina taps dalimi strategijos, padedančios įveikti šią nelaimę, tačiau daugelis aplinkybių byloja, kad visuomenė turėtų išmokti gyventi šalia koronaviruso.
– Koks koronaviruso pandemijos poveikis žmonių psichikos sveikatai?
– Be abejonės, COVID-19 liga susijusi su daugeliu psichologinių ir emocinių problemų. Tai lemia ne tik reagavimas į ligą, bet ir priemonės, kurios taikomos siekiant nuo jos apsisaugoti. Tai jau ryškėja. Vienu iš rodiklių galėtų būti savižudybių skaičiaus padidėjimas.
Psichiškai palūžau, kai iš klinikos sugrįžau namo. Labai ilgai verkiau.
Pažįstu save: iškilus pavojui padėtį galiu suvaldyti. Tik po to užplūsta baimė ir emocijos.
– Ar dabar jau įveikėte ligą?
– Ne, dar reikės nueiti ilgą kelią. Vis dar neužlipu laiptais pakeliui nesustojęs. Mėginau bėgioti ristele, nes to man trūksta, bet labai greitai to atsisakiau. Vis dar vartoju kraują skystinančius vaistus, nes pasireiškia prieširdžių virpėjimas. Toks ligos poveikis gali išlikti visą likusį gyvenimą.
Daugelis žmonių mano, kad 99 proc. užsikrėtusiųjų COVID-19 suserga į gripą panašia liga ir tik 1 proc. miršta.
Už šių skaičių kai kas slypi – didelis skaičius pagijusių, bet su padariniais, liksiančiais visam gyvenimui.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
