Po V.Zelenskio – televizinio veido – metų prezidento poste esminių, tektoninių lūžių visuomenės politiniame pasiskirstyme ir pačioje politinėje, valdžios arenoje neįvyko, nors tie tolesnės erozijos ir degradacijos procesai, kuriuos buvo galima prognozuoti iš karto po prezidento ir parlamento rinkimų, rutuliojosi net greičiau, nei buvo galima tikėtis.
Pirmiausia, buvo akivaizdu, kad tiek pats V.Zelenskis, tiek jo paskubomis suburta ir istorinę daugumą bei valdžią parlamente susišlavusi partija ilgai neišlaikys savo pozicijų nei pačioje politinėje arenoje, nei visuomenės nuomonės apklausose.
Pirmąją teksto dalį ukraina-vel-kryzkelese-tarp-buti-ir-nebuti-i--15384598/"="">ukraina-vel-kryzkelese-tarp-buti-ir-nebuti-i--15384598/"" target="_blank">skaitykite čia.
Taip, V.Zelenskis ir jo aplinka tebekontroliuoja daugumą Radoje bei visas kitas valdžios struktūras. Tačiau toji dauguma jau seniai suskilusi ir suaižėjusi po pirmųjų tikrai svarbių balsavimų. Tokiais balsavimais buvo ir parlamento sprendimai nebeatiduoti iš pagrindiniu V.Zelenskio globėju buvusio oligarcho I.Kolomoiskio atimto „Privatbanko“, kuomet paaiškėjo, jog prognozės, jog V.Zelenskis mėgins vaduotis iš šiojo gniaužtų taip pat buvo teisingos.
Būtent kova su I.Kolomoiskiu – vienas iš potencialiai destruktyviausių procesų šioje erozijoje.
Pats Ukrainos parlamentas, Rada, greitai grįžo į įprastinę savo būklę ir vėl primena mišrainę, kurioje prezidentui paramą sau dažnai reikia susilipdyti net su didžiausių politinių priešų pagalba.
Natūralu – nieko kito iš tokios margos, tarpusavyje nesusijusios ir atsitiktinės publikos, kaip „partija“ besivadinantis „Tautos tarnas“, ir negalima buvo tikėtis.
Nieko keista ir tai, jog chaoso ir sumaišties virusas ėmė greitai plisti ir į visas kitas valdžios struktūras ir šakas, kurios ir taip Ukrainoje niekada nepasižymėjo stabilumu ir yra suėstos korupcijos.
Tai, jog V.Zelenskis neturi tinkamo kadrinio rezervo ir galimybių jį valdyti – tik viena problemos pusė.
Juk jam, kitą vertus, tenka ir ateityje vis labiau teks leistis į įvairius sandėrius bei kompromisus su įvairiomis oligarchinėmis grupėmis, iš kurių viena, žinoma, yra Maidano nuversto eksprezidento V.Janukovyčiaus publika, kita – naujais pagrindiniais Kremliaus globotiniais ir agentais esanti viena iš pagrindinių parlamentinių jėgų – „Opozicinė platforma-Už gyvenimą“.
Šis chaosas, be abejo, tik plėsis, didindamas grėsmę, jog centrinė Kijevo valdžia galutinai de facto praras kai kurių regionų kontrolę, kaip ir pati visiškai suirs ir subyrės iš vidaus.
Be to, jau dabar regimas šios erozijos padarinys – vis labiau buksuoja eurointegraciniai procesai bei darbotvarkė, apskritai bendradarbiavimas su Vakarais.
Didžiausia – pilka masė
Tiesa, paties V.Zelenskio reitingas išlieka pats didžiausias, rodydamas, jog jei dabar vyktų prezidento rinkimai, jis ir vėl būtų absoliučiu jų favoritu, nors ir, suprantama, ne tokiu, kaip prieš metus.
Tai atspindi vieną iš svarbiausių dalykų – pati visuomenė išlieka taip pat pasidalijusi, kaip ir anksčiau.
Galima sakyti, kad taip pasidalijusi ji buvo visada, nors ir nebūtinai tokiomis proporcijomis, kaip dabar.
Didžiausioji dalis – pilkoji ir inertiškoji tokių pačių posovietinių piliečių masė, kokias galima rasti kiekvienoje posovietinėje šalyje, o Rusijoje ir Ukrainoje – ypač. Šių žmonių mentalitetas – kiaurai vartotojiškas bei konformistinis, ne tik absoliučiai indiferentiškas, bet net ir giliai priešiškas bet kam, ką jis vadina „politika“. Tai – ne tik politika bei politinis gyvenimas, kaip toks, bet ir viešasis gyvenimas, bet kokia ideologija ir vertybės apskritai. Žodžiu, bet kas, kas prasideda už asmeninio gyvenimo, interesų ir kiemo ribos.
Suprantama, nei vienas žmogus nėra be vertybinės ideologinės orientacijos, to, kas vadinama pasaulėžiūra – nors ir visiškai embrioninės bei fragmentiškos. Taip ir šie rinkėjai bei piliečiai – esminė jų ideologinės ir vertybinės orientacijos dalis yra tai, kas vadinama „homo sovieticus“ arba „išlaikytinių“ mentalitetu. Jie valstybę suvokia visiškai infantiliai, archajiškai ir paternalistiškai, be to, „tikra“ valstybė jiems yra Rusija, kurios įvaizdis jiems atmieštas įvairaus laipsnio ir intensyvumo sovietinių laikų nostalgija.
Nors šiaip jiems iš esmės jokio skirtumo, kokioje valstybėje gyventi – tiek istorine bei geografine, tiek jos sąrangos prasme.
Būtent šita pilka ir amorfiška masė, suprantama, ir sudaro V.Zelenskio elektorato pagrindą ir didžiausią jo dalį. Taigi, jo elektoratas susisiekia ir persipina su atvirų Rusijos bei atstovų, tokių, kaip „Opozicinė platforma“, elektoratu, kurio pagrindą sudaro labiau „ideologiniai“ ir „vertybiniai“ žmonės, turintys aiškiau artikuliuotą politinę pasaulėžiūrą.
Jiems Ukraina, kaip savarankiška valstybė ir tauta – fikcija, nesupratimas bei „amerikosų“ išradimas jų amžinojoje kovoje prieš Rusiją. Taigi, Mažoji Rusija turi grįžti į didžiosios, tikrosios Metropolijos glėbį, o visi tie, kas tam Ukrainoje priešinasi – „fašistai“ ir „banderovcai“, kurie turi būti tiesiog išžudyti, išnaikinti fiziškai.
Panašios ar net identiškos V.Zelenskio rinkėjų branduolio ir „malorusų“ fundamentaliosios nuostatos dėl to, kaip sutvarkytas pasaulis ir žmonių bendrabūvis apskritai. Jie pripažįsta ir „realiu“ dalyku bei principu laiko tik jėgą, kurią turi ir valdžia. O pastarosios legitimumas kyla tik iš pačios savęs.
Korupcija ir jėga bei feodaliniais santykiais paremtas visuomenės funkcionavimas bei tarptautinis būvis – jiems atrodo ne tik labiausiai priimtina, bet net ir neišvengiama, vienintele „natūralia“ ir „tikra“ realybe.
Kas jungia kovojančią Ukrainą?
Pagaliau – trečioji Ukrainos visuomenės dalis, kurią įprasta vadinti patriotine.
Viena vertus, ji labai nevienalytė. Antra vertus, didelė ir viena aktyviausių, o gal net pati aktyviausia, jos dalis koncentruojasi aplink buvusio prezidento P.Porošenkos figūrą. Žinoma, dalis jos balsavo už V.Zelenskį ir teberemia jį, dalis buvo ir tebėra ir prieš vieną, ir prieš kitą, tačiau buvęs prezidentas išlieka bene pagrindiniu kitų šios visuomenės sluoksnių orientyrų.
Tiek viena, tiek kita – fundamentalios problemos.
Pirmiausia, natūralu tai, jog už Ukrainą, kaip savarankišką ir nepriklausomą, save siejančia su Vakarų civilizacija bei pagrindinėmis jos organizacijomis valstybę ne tik pasisako, bet ir žudo bei miršta nuo kraštutinių nacionalistų ir net neonacių iki tikrų vakarietiškų liberalų ir kitų ideologinių srovių atstovų.
Be to, čia yra ne tik etniniai ir istoriniai ukrainakalbiai bei rusakalbiai ukrainiečiai, bet ir daugybė kitų tautų atstovų – gruzinai, čečėnai, moldavai, žydai, etniniai Ukrainos bei Rusijos rusai. Tokia buvo ir Maidano sudėtis.
Pagrindinė visus šiuos žmones vienijanti idėja – kova pirmiausia prieš Ukrainą užpuolusią kleptokratinę diktatūrą bei jos agentus pačioje Ukrainoje ir už laisvą Ukrainos valstybę. O štai dėl to, koks tos valstybės ir ją sudarančios tautos turinys ir idėjinis principas, sutarimas jau baigiasi.
Pagrindinė skirtis, kuri dalija šią visuomenės dalį – atsakymas į klausimą „kas yra ukrainietis-ukrainiečiai“? Kas yra „ukrainietiškumas“, ukrainietiškoji tapatybė?
Viena ir tarsi dominuojanti pusė atsako, jog ta tapatybė turi būti užpildyta ir paremta etniniu-kalbiniu-istoriniu turiniu. Be to, ukrainiečių kalba čia yra esminis elementas. Taigi, tai – tradicinė tautinės valstybės idėja, nustatanti, jog valstybėje ir visuomenėje yra vienas dominuojantis – taip pat ir kalbiniu požiūriu – etnosas, kuris pats nustato savo santykius su kitomis įvairiomis „mažumomis“ ir jų vietą toje valstybėje.
Čia pasitelkiamas ir tarsi akivaizdus „praktinio“ pobūdžio argumentas – kuo labiau Ukraina bus ukrainietiška šia prasme, tuo ji bus atsparesnė Rusijos agresijai. Juk pastarosios pagrindinis įrankis – rusifikacija.
Tačiau kita pusė, pripažindama, kad „teoriškai“ su tokia koncepcija lyg ir viskas tvarkoje, atkreipia dėmesį į esminį faktą – etnocentrinis-kalbinis-istorinis nacionalizmas, kaip ir ukrainiečių kalba, nėra vienintelis ir nėra net pagrindinis dabartinio ukrainietiškojo patriotizmo bei kovos prieš Rusijos agresiją ir už nepriklausomą valstybę variklis.
Paprasčiau kalbant, ukrainiečiakalbiai ir šalies Vakarų ir kiti jų idėjinę bei tautinę tapatybę išpažįstantys žmonės iš kitų šalies regionų – ne pagrindinė tų, kurie kariauja už Ukrainą Donbaso fronte, dalis. Ne mažiau ir net daugiau čia – buvusiuose savanorių batalionuose bei tarp tarnaujančių pagal kontraktą – rusakalbių iš rytinės, centrinės bei pietinės šalies dalių, regionų, kurie buvo bene visiškai rusifikuoti bei oligarchizuoti pagal geriausias okupuotųjų Donecko bei Luhansko ir „rusiškojo pasaulio“ tradicijas.
Daugelio iš tų žmonių gimtoji ir kasdienė kalba – rusų, o ukrainietiškai jie kalba netgi sunkiai. Tačiau jų pasiryžimas ir motyvacija kariauti prieš Rusiją ir už Ukrainą – ne mažesni, nei kitų.
Akivaizdu, jog būtent tai, kad kalbinis ir etninis identitetas nebuvo ir nėra esmine bei vienintele šiuolaikinio ukrainietiškojo patriotizmo bei pasipriešinimo šerdimi ir yra ir pagrindinis Ukrainos stiprybės šaltinis, ir svarbiausia bei neįveikiama problema Rusijai.
Taigi, būtent šios patriotinės stovyklos šalininkai teigia, jog ateities Ukrainos valstybė ir visuomenė turėtų savo tapatybę apibrėžti būtent tokios pilietinės bei politinės nacijos rėmuose, kaip tai yra Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Tad ukrainietiškoji etnonacionalinė bei istorinė ir kalbinė tapatybė gali būti vienu iš tokios universalios tapatybės stulpų, tačiau jis neturi būti absoliučiai dominuojantis ir netgi paneigiantis kitus.
Kas bus naujas lyderis?
Tenka konstatuoti, jog kol kas nėra požymių, kad patriotinėje Ukrainos visuomenės dalyje būtų bent jau artėjama prie rimtos diskusijos šiais klausimais. Juolab, kad buvęs prezidentas P.Porošenka vienareikšmiškai ir kategoriškai vykdė būtent pirmąja tapatybės forma paremtą politiką.
Reikia sutikti su daugelio pastebėjimais, kad tai buvo viena iš jo pralaimėjimo priežasčių. Žinoma, ne pagrindinė, tačiau svarbi.
Taigi, kyla pats svarbiausias klausimas – į kurią pusę pakryps svarstyklės? Kuri iš visuomenės dalių ir jų remiamų politinių jėgų turės iniciatyvą ir bus pagrindiniu politinės jėgos centru?
Žinoma, neatmestina, jog V.Zelenskis bei jo artimiausia aplinka valdžioje išsilaikys ne tik visą dabartinę kadenciją, bet ir gali laimėti ir antrąją.
Tačiau jam vis dažniau ir vis labiau reikės paramos iš šalies, o įtakai bei palaikymui menkstant ir trupant, augs kitų visuomenės dalių bei jomis besiremiančių politikų svoris bei svarba. Be to, toji amorfiškoji ir pilkoji visuomenės dalis būtent dėl šių savo savybių negali ilgą laiką išlaikyti politinės iniciatyvos ir diktuoti šalies darbotvarkę.
Taigi, ar patriotinė visuomenės dalis vėl taps pagrindine varomąja ir lemiamąja šalies jėga, kokia buvo Maidano metu ir iškart po jo?
Kai kurie pačios Ukrainos bei tarptautiniai ekspertai, politikai bei paprasti mirtingieji tvirtina, kad tai – kone neišvengiama, nes nulemta istorinės praktikos ir dėsningumų.
Esą taip būna visada ir visur – šaliai išsiveržus iš kolonijinės okupacijos ar diktatūros gniaužtų, tą išsilaisvinimą lėmę piliečiai ir politikai valdžioje užtrunka neilgai, nes ant nusivylimo dėl greitai žlugusių didelių vilčių bangos bei radikalaus populizmo sugrįžta senosios, revanšistinės jėgos.
Tačiau esą tai – natūrali ligos fazė, po kurios, nepaisant to, kiek ji užtrunka ir kokia sunki yra, vėl grįžta šalies išlaisvinimo jėgos. Taigi, po to, kai V.Zelenskio valdžia ir tai, kam ji atstovauja, suirs bei sugrius, prie valstybės vairo vėl grįš provakarietiški nepriklausomybininkai.
Tokios prognozės skambėtų įtikinamai, jei ne kai kurios jau anksčiau minėtos aplinkybės bei problemos.
Didžioji Maidano ir kartu visos Ukrainos bėda buvo ta, jog ši revoliucija iš esmės taip ir neatnaujino šalies politinio elito, į jo viršūnes bei pirmąsias eiles taip ir neatvedė tų žmonių, kurie būtų kilę būtent iš tų piliečių bei visuomenės, kurie pirmosiose eilėse kovojo su Rusijos diktatūra tiek Maidane, tiek karo Donbase fronte.
Taip, aukščiausioji šalies politikos lygoje atsirado naujų žmonių, kilusių iš tos visuomenės ar su ja susijusių, tačiau, viena vertus, jų per mažai ir jų gretos pakrikusios, antra vertus, daugelis iš ant permainų bangos į valdžią iššoko iš senosios politinės sistemos bei elito.
Ką jau bekalbėti apie tai, kad jie būtų bent praėję formuoti kažką panašaus į partijų bei jų sistemos užuomazgas. Ši fundamentali visos šalies ir jos politinio kūno liga – jos čia nėra nieko bent iš išorės panašaus į visų ideologinių krypčių partijas, tik tvyro pavienių oligarchų suburiamos grupuotės bei kompanijos – tebelieka net negydoma.
Vakarai taip pat turėtų teikti žymiai didesnę pagalbą ne tik ekonomikoje, bet ir formuojant partijų sistemą. Juk būtent politinė oligarchinė pelkė, tebetvyranti valdžios viršūnėse, ir yra visų kitų problemų šaknis ir pagrindas.
Buvęs prezidentas ir dabartinis patriotinės opozicijos lyderis P.Porošenka – tipiškas šio reiškinių pavyzdys.
Šis vienas iš pagrindinių šalies oligarchų į revoliucijos lyderių gretas, o po to – ir į šalies vadovo postą atėjo tiesiai iš korupcinės-oligarchinės sistemos šerdies. Tiek visuomenė, tiek Ukrainos, tiek Vakarų politinis elitas jį rėmė ir kaip laikiną, „pereinamąjį“ vedlį, ir kaip labiausiai priimtiną, kompromisinę figūrą.
Tačiau atsitiko tai, kas dažniausiai atsitinka tokiais atvejais – tokios „pereinamosios“ figūros tampa kone amžinosiomis ir pradeda trukdyti tikram bei natūraliam sistemos atsinaujinimui.
Taigi, šios Ukrainos dalies didžiausia problema ir yra ta, jog ir toliau horizonte nematyti nei tokių lyderių, nei organizuotų politinių jėgų, kurios žymiai tikriau ir organiškiau atstovautų visuomenei ir jos interesams, nei tokios figūros, kaip P.Porošenka.
Dar laukia žūtbūtinė sankirta
Žinoma, greičiausiai, tik laiko klausimas, kuomet toji patriotinės stovyklos dalis, kuri abejomis kojomis stovi ant krauju bei purvu permirkusios karo su Rusija žemės ir yra iš tos žemės išaugusi, iškels tikrai savus lyderius ir jėgas, kurios turėtų potencialą tapti nacionalinio masto žaidėjais.
Tačiau pirmiausia jie turės įsitvirtinti artimiausioje politinėje aplinkoje ir įveikti pasipriešinimą tų, kurie dabar ten kontroliuoja padėtį ir ja dažnai manipuliuoja. O kuo didesnis pasipriešinimas, tuo auga pavojus, jog toji naujoji banga radikalizuosis.
O kur dar tokios fundamentalios idėjinės problemos ir skirtys, kaip takoskyra dėl pačios ukrainietiškosios tapatybės turinio.
Taigi, akivaizdu, jog atvirai rusiškosios „mažosios Rusijos“ revanšo tikimybė bei grėsmė – ne mažesnė, o gal net didesnė, nei patriotinės Ukrainos dalies atsinaujinimas ir atgimimas.
Į tai, suprantama, visas jėgas meta ir Rusija, kurios pagrindinis tikslas Ukrainos politinėje arenoje – paprastas ir aiškus. Maskva siekia maksimaliai susilpninti V.Zelenskį tam, kad jį kuo lengviau būtų galima įstumti į sąjungą su „Opozicinė platforma“ bei kitomis rusiškomis jėgomis.
Tačiau ir tokia sąjunga būtų tik pereinamasis etapas, tas jėgas pilnai atvedant į valdžią. Jos, žinoma, čia galėtų atsidurti ir tuomet, jei V.Zelenskį ištiktų staigus ir visiškas krachas – ko, Rusija iš esmės ir siekia.
Tokios Kremliaus sėkmės atveju tolesnis jos veiksmų planas – ne mažiau aiškus. Maskvos marionetės tiesiog siektų sugriauti Ukrainą ir teritoriškai, iš vieno Rusijos protektorato padaryti bent keletą.
Juk akivaizdu, kad po Maidano ir vėlesnio pasipriešinimo Rusijos agresijai Kremliuje nuspręsta, jog Ukrainą reikia visiškai sudraskyti ir sunaikinti, taip galutinai išsprendžiant jos „klausimą“ bei šią istorinę Rusijos „problemą“.
Šis „galutinis sprendimas“ neapsieitų be naujo didžiulio kraujo praliejimo bei karo – juk patriotinė visuomenės dalis, savaime aišku, nesėdėtų sudėjusi rankų ir ginklų. O tai – dar vienas pretekstas Rusijai visiškai atvirai imtis naujos agresijos.
Ką gi, akivaizdu, kad Ukrainos kelyje laukia dar daug duobių, staigių posūkių bei sukrėtimų. Reikia tikėtis, jog ji visa tai išgyvens.
