Pamiršta tauta skinasi kelią į pripažinimą – dauguma apie juos nėra net girdėję

Vietiniai Japonijos gyventojai geriau yra žinomi ainų vardu. Jie buvo pirmieji, apsistoję šiaurinėje Hokaido saloje, bet dauguma į šalį atvykstančių turistų apie šią itin mažą etninę grupę nieko nėra girdėję.

Ainai yra kadaise Šiaurės Azijoje gyvenusių pirmykščių žmonių palikuoniai.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Ainai yra kadaise Šiaurės Azijoje gyvenusių pirmykščių žmonių palikuoniai.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Prieš 150 metų japonai pradėjo migruoti į Hokaido salą ir ainai prarado žemes.<br>AKG/Scanpix nuotr.
Prieš 150 metų japonai pradėjo migruoti į Hokaido salą ir ainai prarado žemes.<br>AKG/Scanpix nuotr.
 Vietiniai Japonijos gyventojai geriau yra žinomi ainų vardu. Jie buvo pirmieji, apsistoję šiaurinėje Hokaido saloje, bet dauguma į šalį atvykstančių turistų apie šią itin mažą etninę grupę nieko nėra girdėję.<br> AFP/Scanpix nuotr.
 Vietiniai Japonijos gyventojai geriau yra žinomi ainų vardu. Jie buvo pirmieji, apsistoję šiaurinėje Hokaido saloje, bet dauguma į šalį atvykstančių turistų apie šią itin mažą etninę grupę nieko nėra girdėję.<br> AFP/Scanpix nuotr.
 Vietiniai Japonijos gyventojai geriau yra žinomi ainų vardu. Jie buvo pirmieji, apsistoję šiaurinėje Hokaido saloje, bet dauguma į šalį atvykstančių turistų apie šią itin mažą etninę grupę nieko nėra girdėję.<br> AFP/Scanpix nuotr.
 Vietiniai Japonijos gyventojai geriau yra žinomi ainų vardu. Jie buvo pirmieji, apsistoję šiaurinėje Hokaido saloje, bet dauguma į šalį atvykstančių turistų apie šią itin mažą etninę grupę nieko nėra girdėję.<br> AFP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Jul 18, 2020, 10:25 PM

„Čia mūsų meškos trobelė“, – per garsiakalbį turistams sušunka gyvybinga maža moteriškė Kimiki Naraki. Ranka ji rodo į medinį pastatą, kurį puošia meškos galvos skulptūra. Ant galvos ji užsimaukšlinusi mėlyną skrybėlę, dėvi trumpą rožiniais geometriniais raštais puoštą tuniką, kuri surišta per liemenį.

„Mes gaudome dar mažus lokiukus ir užauginame juos kaip savo šeimų narius. Jie su mumis dalijasi maistu ir gyvena mūsų kaime. Atėjus laikui vienus paleidžiame į gamtą, o kitus suvalgome“, – pasakojo moteris.

Ainai mano, kad meškos dvasia yra šventa, o patį gyvūną laiko dievybe. Geras elgesys su šiuo gyvūnu, anot jų, užtikrina bendruomenės sėkmę.

K.Naraki 70 metų, tačiau ji atrodo kur kas jaunesnė. Moteris priklauso ainų etninei mažumai, kurios beveik visi atstovai gyvena Hokaido saloje.

Kadaise grupės atstovų buvo Honšiū salos šiaurėje, Kurilų salose, Sachaline ir Kamčiatkos pusiasalio pietinėje dalyje.

Ainai jau ilgą laiką domina antropologus dėl savo fizinių, kultūrinių ir lingvistinių savybių, bet dauguma keliautojų apie juos nėra nieko girdėję.

Taip yra dėl to, kad ilgus amžius seniausius Hokaido salos gyventojus japonai gujo ir marginalizavo.

Vietinius užgožė japonai

Ainų istorija sudėtinga. Jų kilmė nėra aiški, tačiau dalis mokslininkų mano, kad jie yra kadaise Šiaurės Azijoje gyvenusių pirmykščių žmonių palikuoniai.

Hokaido salą jie vadino „ainu moshiri“ – ainų žeme.

Kaip ir dauguma pirmykščių gyventojų, jie daugiausia užsiėmė medžiokle, žvejyba ir gamtos gėrybių rinkimu.

Daugiausia jų buvo apsistoję pietinėje salos dalyje, kur dažnai prekiavo su japonais.

Bet prieš 150 metų, Meidži laikotarpiu, japonai pradėjo migruoti į Hokaido salą ir ją kolonizuoti. Ainai prarado žemes, kuriose gyveno šimtmečius.

„Tai nėra gražiausia istorijos dalis“, – tvirtino Hokaido universiteto teisės profesorius Kunihiko Yoshida.

Ainai nebegalėjo savo upėse medžioti lašišų, o miškuose elnių.

Valdžia juos privertė pasirinkti japoniškus vardus, kalbėti japonų kalba ir pamažu pradėjo naikinti visas tradicijas bei kultūros ypatumus.

Ainai slepia savo kilmę

Tai matyti šiandien. Dėl ilgametės stigmatizacijos dauguma etninės grupės atstovų slepia savo kilmę, gyvena vargingai ir yra praradę daugybę savo protėvių sukauptų žinių.

Nemaloniai pasielgė ir japonų tyrinėtojai, kurie apiplėšė XIX a. ainų kapavietes. Grupės protėvių kaulai buvo paimti tirti ir niekada nesugrąžinti.

Tik neseniai ainai į gyvenimą galėjo pradėti žvelgti šviesiau.

2019 m. balandį jie Japonijos vyriausybės oficialiai buvo pripažinti etnine mažuma.

Tai leido jiems vėl prisiminti savo kultūrą, papročius, palikimą ir kalbą.

„Svarbu apginti ainų garbę ir orumą, kad kitos kartos perimtų unikalias vertybes“, – sakė vyriausybės atstovas Yoshihide Suga.

Dabar jas pažinti galima ekskursijų metu. K.Naraki per vieną ekskursiją atkreipia žmonių dėmesį į du mažus medinius pastatus – didesniame iš jų gamtinius reikalus atlieka vyrai, o mažesniame – moterys.

Turistai ekskursijos metu sužino apie ainų kultūrą, pamato rankdarbių, taip pat žiūri tradicinius šokius.

2003 m. netoli nuo Hokaido salos sostinės Saporo buvo įrengtas ainų kultūros plėtros centras.

„97 proc. ainų nesiskelbia tokie esantys, tačiau čia atvykstantys žmonės labai didžiuojasi savo kultūra“, – tvirtino Hokaido universiteto antropologas Jeffry Gaymanas.

Dosnūs ir svetingi

Pasididžiavimą galima matyti savo akimis užėjus į mažą, bet gerai išsaugotą muziejų. Čia pakiliai demonstruojami tradiciniai etninės mažumos drabužiai ir naudoti įrankiai.

Antrame muziejaus aukšte yra dirbtuvės, kur atvykėliai gali išmokti pasigaminti tradicinį ainų naudojamą muzikinį instrumentą – bambukinę burnos arfą, dar vadinamą „mukkuri“.

Organizuojamų renginių metu ainų atstovai tikisi platųjį pasaulį supažindinti su savo istorija ir gyvenimu.

„Bandau žmonėms pasakoti apie ainų teises ir įgalinimą veikti, bet tai niekam nerūpi.

Tačiau mūsų šokius ir muziką išgirdę žmonės susidomi ir nori sužinoti daugiau“, – tvirtino ainų moterų asociacijos prezidentė Ryoko Tahara.

Nors šis centras skirtas pasaulį supažindinti su ainų kultūra, taip niekas nebegyvena.

Maždaug 20 tūkst. ainų gyvena išsibarstę po Hokaido salos miestus ir yra prisitaikę prie modernaus gyvenimo būdo.

Tačiau ainų kultūros pėdsakų galima pastebėti visoje saloje.

Daugumos gyvenviečių pavadinimai kilę iš ainų kalbos žodžių. Pavyzdžiui, „Sapporo“ vietinių kalba reiškia „sausa, didelė upė“.

Saloje taip pat vyksta ainų kultūros festivaliai, o restorane „Kerapirka“ galima rasti vietinių gaminamo maisto.

„Ainų vertybių galima pamatyti tiek namuose, tiek viešose vietose, tačiau reikia žinoti, ko ieškoti. Dosnumas ir svetingumas – pagrindiniai ainų principai. Jie lengvabūdiški žmonės“, – teigė J.Gaymanas.

Valdžia nedaro pakankamai

Ainai tapo labiau matomi nacionaliniu mastu, kai 1994 m. į parlamentą buvo išrinktas mažumos atstovas Kayano Shigeru ir dirbo penkias kadencijas.

„Pastaraisiais metais išaugo susidomėjimas ainais. Tai man kelia pasididžiavimą, tačiau dar reikia padaryti daug dalykų“, – kalbėjo R.Tahara.

Paskutinis žingsnis buvo Simbolinės etninės harmonijos centro statybos. Jis turėjo būti atidarytas praėjusį mėnesį ir tapti turistų traukos vieta prieš Tokijo olimpines žaidynes, bet dėl koronaviruso tai buvo nukelta.

Bet daugelis ekspertų mano, kad Japonijos valdžia nedaro pakankamai.

Jie tvirtina, kad vyriausybė tik krutina lūpas, bet jokių rimtų teisių ainams neužtikrina.

„Ainai negali žvejoti lašišų, o šventose vietose tebėra statomos užtvankos. Nėra jokių kolektyvinių teisių, žalos atlyginimo, tiesiog kuriamas kultūrinis spektaklis“, – tvirtino K.Yoshida.

Anot jo, pripažinimas tėra simbolinis ir nepakankamai reikšmingas. Teisės profesorius mano, kad tai yra gėdinga.

Tačiau visuomenės susidomėjimas ainų kultūra stiprus. Turistai pozuoja prie visų atkurtų tradicinių pastatų.

Viename jų, anot K.Naraki, ainų vyresniųjų taryba tris dienas ir tris naktis diskutuodavo genčiai svarbiais klausimais ir tik tada paskelbdavo sprendimą.

Gidė pasakojo, kad ainai visada pagarbiai elgdavosi su gamta. Jeigu rinkdavo augalus, visada palikdavo jų šaknis, kad jie galėtų ataugti.

Tikisi atgauti žemę

Ainai ir dabar norėtų sugrįžti prie harmoningo gyvenimo su aplinka.

„Tikiuosi, kad atgausime dalį savo žemės ir ten galėsime laisvai žvejoti, užsiimti tradiciniu ūkininkavimu“, – sakė R.Tahara.

Vis daugiau ainų nori išmokti savo protėvių kalbą, kuri lingvistiniu požiūriu yra ypatinga ir UNESCO įvardijama kaip atsidūrusi kritiniame pavojuje.

„Noriu pasakyti pasauliui, kad Japonijoje dar yra čiabuvių, apie kuriuos žmonės nėra girdėję. Noriu, kad mes visi gerbtume vieni kitus ir taikiai sugyventume“, – kalbėjo R.Tahara.

Parengta pagal BBC inf.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.