Sprogimo bangos tebeaidi ir praėjus daugiau kaip savaitei. Atrodo, kad aidės dar ilgus metus, jeigu ne dešimtmečius.
Žuvo mažiausiai 220 žmonių, dar bent 6 tūkst. buvo sužeisti, o daugiau kaip šimto tebeieškoma.
Mažiausiai 300 tūkstančių Beiruto gyventojų liko benamiai – sprogimo banga ne tiktai sugriovė daugybę pastatų, bet ir 10 kilometrų spinduliu sudaužė namų langus.
Atsitiesti po tokio masto katastrofos šaliai bus be galo sudėtinga, jeigu išvis įmanoma.
Badas, riaušės, korupcija, nuolatiniai nesutarimai – tokia Libano kasdienybė. Prie to dar pridėkime ekonominę ir sveikatos krizę, savo pirminių funkcijų neužtikrinančias valdžios institucijas. Pagrįstai galima klausti: ar regione atsiranda dar viena žlugusi valstybė ir kas Libano laukia ateityje?
Vienas stipriausių sprogimų
2,75 tūkst. tonų amonio nitrato – toks kiekis pavojingo ir sprogaus chemikalo netinkamomis sąlygomis buvo laikomas viename Libano uosto sandėlyje.
Sprogimo Beiruto uoste galia prilygo 3,3 balo žemės drebėjimui. Incidento metu kilusi niokojanti banga buvo jaučiama netgi už 80 kilometrų, o garsas buvo girdimas už 250 kilometrų esančiame Kipre.
Ekspertai šį sprogimą vertina kaip vieną stipriausių nebranduolinių sprogimų pasaulio istorijoje.
Nėra aišku, kas galėjo sukelti sprogimu pasibaigusį gaisrą. Manoma, kad liepsnas įžiebti galėjo suvirinimo darbus atlikę darbininkai.
Bet vien to neužteko. Tiktai po sprogimo paaiškėjo, jog tame pačiame pastate kaip amonio nitratas buvo laikomi ir fejerverkai.
Versijų yra įvairių. Galbūt sandėlyje buvo ir įvairios amunicijos, kuri galėjo prisidėti prie sprogimo stiprumo. Tai nustatyti turės ekspertai.
Nuostoliai katastrofiški
Sprogimo sukeltas gaisras buvo numalšintas tik kitą rytą. Tik tada visą naktį nemiegoję, kraują ir ašaras tebesišluostantys Beiruto gyventojai pamatė tikrąjį tragedijos mastą.
Tebestovėjo tiktai viena sprogusio pastato siena. Aplink sprogimo epicentrą susiformavo 124 metrų skersmens ir 43 metrų gylio krateris.
Netoli esantys Rytų Beiruto gyvenamieji rajonai buvo suniokoti. Iš istorinių arkinių fasadų liko tiktai skaldos ir armatūros krūvos.
Suniokotas visas uostas, per kurį vyksta pagrindinė Libano prekyba. Beveik su žeme sulygintas ir čia stovėjęs strateginis šalies grūdų rezervas.
Šalis, kuri pastaruoju metu ir taip susiduria su maisto nepritekliumi, prarado 15 tūkst. tonų grūdų. To, kas liko, šaliai užteks tik mažiau nei mėnesiui.
Suniokota apie 90 proc. Beiruto viešbučių, kelios ligoninės.
Valdžios atstovai skelbia, kad viskam atkurti gali prireikti bent 15 mlrd. JAV dolerių (12,8 mlrd. eurų), bet tikroji suma greičiausiai dar didės.
Libano valdžia iš karto pradėjo ieškoti kaltų – buvo sulaikyta 16 uosto pastatus ir saugumą prižiūrėjusių asmenų, tačiau norint rasti kaltus reikia sugrįžti į 2014 metus, kai uoste atsirado nelemtas amonio nitratas.
Uosto taip ir nepaliko
Kapais Beiruto uostą pavertusio amonio nitrato kvapas veda į seną laivą iš Rusijos.
2013-aisiais Moldovos vėliavą iškėlęs verslininkui iš Rusijos priklausantis laivas ramiai įplaukė į Beiruto uostą.
Čia jis atsidurti netgi neturėjo, bet iškilę finansiniai sunkumai iš ukrainiečių ir rusų sudarytą įgulą privertė pasukti į Libaną, kur jie turėjo paimti dar vieną krovinį.
Didžiulį kiekį amonio nitrato gabenęs laivas „Rhosus“ turėjo plaukti iš Gruzijos į Mozambiką, tačiau niekada nebepaliko Beiruto uosto – jį areštavo Libano pareigūnai.
Tai įvyko dėl „griežtų pažeidimų valdant laivą“, nesumokėtų mokesčių uostui ir rusų bei ukrainiečių įgulos parašytų skundų.
Anot Libano muitinės direktoriaus Badri Daherio, prieš septynerius metus atvykęs laivas nebeišplaukė iš Beiruto uosto, nors jis ir kiti siuntė perspėjimus dėl krovinio, kurį vadino „plūduriuojančia bomba“.
„Krovinys netinkamomis klimato sąlygomis ypač kelia grėsmę. Mes kartojame savo prašymą uostui eksportuoti krovinį siekiant užtikrinti uosto ir čia dirbančių žmonių saugumą“, – tokią žinutę dar 2016 m. rašė tuometis muitinės vadovas Chaficas Merhi.
Laivo kapitonas Borisas Prošekovas pasakojo, kad laivo įgula beveik metus laive gyveno jausdama maisto ir vandens trūkumą, kol galiausiai paliko laivą likimo valiai.
Beiruto uostas galiausiai nusprendė iškrauti „Rhosus“ krovinį, nors muitinės vadovai tam ir prieštaravo.
Beiruto uosto generalinis direktorius Hassanas Kraytemas pripažino, kad svarstė medžiagų sunaikinimo klausimą, bet jis niekada nebuvo išspręstas.
Nelaimė buvo užprogramuota
„Tai – katastrofiška taisyklių nesilaikymo pasekmė. Amonio nitrato laikymo taisyklės yra labai aiškios. Faktas, kad toks kiekis buvo paliktas be priežiūros net šešerius metus, rodo, jog ir reikėjo tikėtis nelaimės“, – aiškino Londono universiteto koledžo neorganinės chemijos profesorė Andrea Sella.
Bet paprasti žmonės kalčiausiais laiko ne kelis valdininkus, o visą valdančiąją klasę, kuri nesprendė nei amonio nitrato klausimo, nei bando šalį išvesti iš ekonominės ir socialinės krizės, nei kovoja su milžiniško masto korupcijos apraiškomis.
Sprogimas vėl suaktyvino praėjusių metų spalį kilusius protestus, jie naktimis virsta kruvinomis riaušėmis.
„Norime įsigauti į parlamento pastatą ir atsiimti savo valstybę. Parlamentas yra žmonėms, o ne korumpuotiems nariams. Po šių metų rugpjūčio 4-osios viskas pasikeitė“, – apie sprogimą ir dabartinę situaciją šalyje kalbėjo protestuojantis Anthony Hobeichas.
Kitas protestuotojas Elie mėtydamas į kariuomenės pajėgas akmenis šaukė, jog trokšta visų politikų mirties.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad šios krizės ištakų reikia ieškoti gerokai anksčiau nei sprogime ar praėjusiuose metuose.
„Konflikto šaknų reikia ieškoti ne Libane, o Sirijoje. Šioje šalyje kilęs pilietinis karas iš šalies išstūmė daugybę žmonių. Konkrečiai į Libaną atvyko bent 1,5 mln. Sirijos piliečių ir jie iškart sukūrė įtampos situaciją.
Struktūra Libane nebuvo pritaikyta priimti tiek žmonių, tad pradėjo kilti nuomos ir paslaugų kainos, tačiau atlyginimai drauge nekilo. Tokia įtampa brendo bent penkerius metus“, – kalbėjo E.Račius.
Demokratija – tik fasadas
Žmonių noras jėga perimti valdžios institucijas yra suprantamas, nes demokratiniu keliu to padaryti jiems faktiškai nėra įmanoma.
„Libano politinė sistema yra tokia, kad neįmanoma išrinkti tų, kuriuos norėtum išrinkti. Demokratija yra santykinė. Parlamentas čia renkamas etnokonfesiniu pagrindu. Tai reiškia, kad tokia etnokonfesinė grupė kaip drūzai turi tam tikrą parlamente garantuotą vietų skaičių ir tarpusavyje renka atstovus.
Savaime suprantama, kad tų drūzų klanų vadai ar jų sūnūs nuolat yra išrenkami į parlamentą papirkimo būdu. Išrinktos grupės tarpusavyje nesutaria ir šalyje nėra jokios normalios partinės politikos.
Piliečiai nemato galimybių valstybei pasikeisti, jeigu politinė sistema lieka ta pati.
Žmonių gerovė niekaip nepasikeis, nesvarbu, kiek rinkimų bus. Viskas veda prie disfunkcionalios valstybės.
Libanas toks jau buvo. Šalis išgyveno 1975–1990 metų pilietinį karą, pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį dar atrodė, kad valstybė gali išgyventi, tačiau prasidėjus Sirijos pilietiniam karui tapo akivaizdu, kad ji yra pasmerkta žlugti arba likti disfunkcionali“, – kalbėjo E.Račius.
Žmonės trokšta visos politinės klasės pasikeitimo, bet viskas, ką pastaruoju metu gavo, – po sprogimo įvykęs vyriausybės atsistatydinimas, kuris paprastų žmonių tikrai netenkina.
„Niekas esantis valdžioje nenori nieko reformuoti. Kosmetiniai pakeitimai, nesusitepusių technokratų atėjimas į valdžią buvo bandytas daugybę kartų – kurį laiką tai veikė. Tačiau dabar žmonių pilietinis sąmoningumas yra didesnis ir jie iš karto atmeta visus siūlomus kandidatus.
Pokyčiai galimi tiktai konstituciniu keliu – visiškai pakeisti šalies santvarką. Tada kalbėtume apie kažką įdomaus: atsirastų šiitų demografiškai ir politiškai dominuojama Irano šelpiama valstybė. Pasaulyje to niekas nenori. Geriau jau būna tokia netvarka, kokia yra, nei šiitai ateitų į valdžią“, – tvirtino islamo tyrinėtojas E.Račius.
Neturi jokios struktūros
Kadangi reformų kelias nėra įmanomas, lieka revoliucija. Bet aršiai protestuojantys gyventojai perėmę valdžią nieko reikšmingo nepasiektų.
„Jie turi tiktai pavyzdžių, kaip galima gyventi geriau, – Vakarų Europa rodo, kaip galima susitvarkyti gyvenimą individualiame, socialiniame ir politiniame lygmenyje.
Tačiau protestuotojai neturi programos ar koordinuotos organizacinės struktūros, kuri primintų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Didžiųjų klanų atstovai neperbėga į protestuotojų, kuriuos sudaro jaunimas, pusę. Jie neturi politinio svorio ar kariuomenės palaikymo.
Protestuotojai žino, kad nenori dabartinės santvarkos ir turi tolimą gerovės valstybės viziją, tačiau tarp šių dviejų taškų yra labai didelis kelias“, – tvirtino E.Račius.
Tad kur viskas juda šalyje? Jeigu laukia pilietinis karas, ar viskas pasisuks Sirijos scenarijumi?
„Kad ir kaip būtų liūdna, vienintelis kelias yra pilietinis karas, kurio išdava būtų konstitucijos keitimas. Bet ar tai būtų Sirijos kelias? Jokiu būdu ne. Sirijoje liko diktatūra, ji laimėjo ir net sustiprėjo. Libanas nėra diktatūra. Tai oligarchų klanų valdoma šalis ir dabartinė konstitucija užtikrina, kad niekas negali uzurpuoti valdžios, kaip yra Sirijoje“, – tvirtino E.Račius.
Pasirinkimų kryžkelė
Libanas bando stotis ant kojų. Sprogimo nuolaužas tvarkantiems savanoriams po kiekvienos nakties prisideda darbo, kurio jiems padaro riaušininkai.
Pasaulio šalys jau pažadėjo Libanui ištiesti pagalbos ranką. Pasaulio donorai sekmadienį per virtualią Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono organizuotą konferenciją pažadėjo šaliai skirti 250 mln. eurų paramą.
E.Macronas ragino šalies valdžią veikti greitai, nes ant kortos pastatytas Libano išlikimas.
E.Račius tvirtina, kad pasaulio lyderiai įvertino grėsmę. Jie supranta, kad šalies žlugimo atveju susidariusi situacija būtų placdarmas ne tik pilietiniam karui, bet ir įvairių organizacijų, tokių kaip „Islamo valstybė“, pasireiškimui.
Tačiau dabartiniai veiksmai – tik simbolinė išraiška.
„Jeigu yra proga parodyti susirūpinimą ir pareikšti solidarumą – lyderiams būtina tai padaryti. Jeigu E.Macronas to nebūtų daręs, būtų galima kelti klausimus – kas blogai jo komandai?“ – kalbėjo E.Račius.
Libanas stovi pasirinkimo kryžkelėje, bet visi keliai veda į pragaištį – žmonės patirs tik dar daugiau skausmo, bus pralieta kraujo ir ašarų.
„Hezbollah“ vaidmuo Libane išlieka svarbus
Musulmonų šiitų organizacija, politinė partija, sukarinta organizacija, teroristinė organizacija – tokiais žodžiais apibūdinama Libane įkurta „Hezbollah“. Jai vienintelei po Libano pilietinio karo praėjusio amžiaus pabaigoje buvo leista pasilikti savo ginklus.
Organizacija buvo įkurta 1982 m. priešintis Izraelio vykdomai Pietų Libano okupacijai. Vakarų valstybės ją laiko teroristine organizacija, tačiau Libano vyriausybė „Hezbollah“ vadina teisėtu pasipriešinimo Izraeliui judėjimu.
E.Račius tvirtina, kad „Hezbollah“ ilgus dešimtmečius yra vienintelė Libane funkcionuojanti institucija. „Hezbollah“ turi funkcionuojančią kariuomenę, Libanas – ne. „Hezbollah“ karinis sparnas yra labai funkcionalus – tai Libane labai daug kam imponuoja. Žmonės mano, kad tai yra atgrasymo įrankis prieš žydų valstybę. Kadangi valstybė yra disfunkcionali, „Hezbollah“ teikia socialines paslaugas ir tuo gerai naudojasi. Ligoninės, senelių namai – čia priimami ne tik šiitai, tad organizacija turi palaikymą ir tarp kitų žmonių. Tai nėra vien, siaurai žvelgiant, islamistinė organizacija, žinoma, ji tolimesnėje perspektyvoje turi islamizacijos siekių, bet jeigu žmogui reikia ligoninės paslaugų čia ir dabar, o „Hezbollah“ suteikia kokybiškas paslaugas – jie ten ir važiuoja“, – teigė E.Račius.
Protestuotojai „Hezbollah“ vadina mafija ir vagių gauja. Organizacijos atstovai buvo apkaltinti ginklų laikymu sprogusiame sandėlyje, tačiau jie tvirtina to niekada nedarę.
Libano partijos valdyti gali tik su „Hezbollah“ palaikymu, o organizacijos vaidmuo šalyje išlieka itin stiprus. Jeigu šalyje ir įvyks pokyčių – juos žmonės pasiekti turės tik bendradarbiaudami su „Hezbollah“ atstovais, o jiems šiais neramiais laikais reikės performuoti savo strategiją, kuri būtų naudinga tiek jiems, tiek kitiems šalies gyventojams.
