Sviatlana Cichanouskaja buvo viena iš tų šimtų tūkstančių Baltarusijos vaikų, kurie atostogas leido užsienyje dalyvaudami įvairiose humanitarinėse programose.
Jų tikslas buvo padėti fiziškai ir morališkai atsigauti vaikams, atvykusiems iš branduolinės katastrofos paliestų teritorijų.
Kone daugiausia – per pusę milijono – Černobylio vaikų yra priglaudusios dosnios italų šeimos.
Jiems skirtos paramos programos net praėjus daugiau nei 30 metų nuo Černobylio katastrofos čia iki šiol tebėra populiarios.
Tiesa, šiemet dėl koronaviruso pandemijos jos pirmą kartą priverstinai sustojo. Globotinių iš Baltarusijos nesulaukiančios šeimos piktinasi, kad turistai ir imigrantai atvykti į Italiją gali, o Černobylio vaikai – ne.
Priėmė lyg savus
Italų Mauros M. ir Massimiliano R. šeima su nerimu stebi pastarųjų savaičių įvykius Baltarusijoje.
Čia gyvena 3 jų kone dešimtmetį globoti vaikai, per šį ilgą laikotarpį tapę šeimos nariais.
Du broliai Igoris ir Vladimiras bei jaunesnioji jų sesuo Svetlana (visų vardai pakeisti globojančios šeimos prašymu) kilę iš branduolinio sprogimo itin paliesto Gomelio regiono.
Vyriausias jų, Igoris, į Italiją pas globėjus atvyko, kai jam buvo 11-a. Vėliau prie jo prisijungė brolis, o dar vėliau – ir sesuo.
„Pradėjome prieš 12 metų su Igoriu. Jo šeima turėjo sunkumų. Brolis Vladimiras atvyko tais pačiais metais per Kalėdas, sesutė atvyko vėliau. Jie yra mūsų vaikai.
Vos pradėjusi globoti Igorį nuvykau į Baltarusiją, kad suprasčiau, koks ten gyvenimas. Tai dar labiau mus sujungė. Nuvykusi supratau daug dalykų, nes žmonės, nebuvę ten, tiesiog nesupranta visos situacijos“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo italė Maura M.
Baltarusija jai pasirodė liūdna ir šalta, tačiau moteris tikino, kad visus kartus buvo priimta itin svetingai.
Į Baltarusiją ji vykdavo kelis kartus per metus, susipažino su tikrąja globojamų vaikų motina, su ja net susidraugavo.
„Jie – iš Gomelio regiono, kuris itin nukentėjo po Černobylio elektrinės sprogimo.
Mes rinkomės vaikus iš tos vietos, nes norėjome padėti tiems, kuriems labiausiai reikia. Norėjome suteikti jiems galimybę pažinti kitokį gyvenimą.
Čia jie buvo daug linksmesni. Gal tai ir klimato įtaka. Baltarusijoje mačiau daug alkoholizmo. Jie visi čia atkeliauja iš sudėtingų šeimų, todėl savaime suprantama, kad čia būdavo ir daug ramesni“, – sakė daugiau nei dešimtmetį Černobylio vaikus globojanti moteris.
Du broliai ir sesuo į Italiją atvykdavo kelis kartus per metus. Su Lombardijoje gyvenančia italų šeima atostogaudavo, lankydavo gimines, mokėsi elementariausių buitinių dalykų – darydavo visa tai, kas įprasta italų šeimose.
„Šaunūs vaikai, nors ir iš sudėtingos šeimos. Svarbu, kad jie turėjo galimybę būti laimingi ir pažinti kitą pasaulį. Vien tai, kad jie galėjo čia praleisti atostogas, davė jiems naudos. Jie galėjo sveikai valgyti, kvėpuoti jodu prisotintu jūros oru, dėl to vėliau daug mažiau sirgdavo žiemą.
Mes stengėmės perduoti jiems geriausias vertybes. Mano vyras labai norėjo, kad jie mylėtų savo žemę, savo tėvynę. Sakė, kad šaknys labai svarbu. Sakė, kad padės, jeigu jie Baltarusijoje norės pradėti savo verslą.
Mes esame pasirengę jiems ištiesti pagalbos ranką, jie gali mumis pasitikėti“, – sakė globėja.
Pagalbą sustabdė COVID-19
Tačiau šiemet pirmą kartą vaikai iš Baltarusijos pas mylimą globėjų šeimą neatvyko.
Visas humanitarines programas, skirtas Černobylio vaikams iš Baltarusijos ir Ukrainos, sustabdė Italijoje dar vasarį įsisiautėjusi koronaviruso pandemija.
Italė Maura M. sakė, kad būtų sutikusi įvykdyti visus būtinus reikalavimus, tačiau jokių susitarimų nebuvo.
Visos programos taip ir liko užblokuotos, nors epidemiologinė situacija Italijoje vasarą labai pagerėjo.
„Vaikai negali atvykti, nes dalis jų yra nepilnamečiai. Nebuvo susitarimo, nes mūsų vyriausybė greičiausiai nenorėjo prisiimti atsakomybės. Atvažiuoja turistai, iš įvairių šalių atplaukia imigrantai ir jų niekas nekontroliuoja. Nesuprantu, kodėl negali atvykti vaikai pagal humanitarinius projektus.
Mane tai šokiruoja ir kelia pasipiktinimą. Per tuos metus, kai globojame vaikus, viskas sustojo pirmąkart, bet tikiuosi, kad ministerijos susitars ir sprendimas bus rastas“, – nusivylimo neslėpė moteris.
Gali tik susiskambinti
Rugpjūtį visi trys jos globojami vaikai tradiciškai praleisdavo Italijoje, tačiau šiemet su globėjais gali tik susiskambinti.
Italų šeima vaikams skambina dažnai. Ypač pastaruoju metu, kai į Baltarusiją dėl brutalia jėga malšinamų taikių protestų nukrypo viso pasaulio akys.
„Mes kiekvieną dieną susiskambiname net po kelis kartus. Vyresnysis dabar tarnauja kariuomenėje. Dėl jo aš tikrai jaudinuosi.
Žinau, kad jis geras vaikas, nes mačiau, kaip jis užaugo. Žinau, kad myli tautą, kad turi vertybes, kurias įskiepijome.
Jis man sakė: „Jeigu mane kvies mušti žmonių, aš atsisakysiu.“ Sakė, jog tarnauja tam, kad galėtų ginti šalį, bet ne tam, kad muštų tautiečius. Tikiuosi, kad viskas baigsis gerai, bet aš žinau, kokioje šalyje jie gyvena, todėl labai noriu juos apsaugoti. Man yra sakę, kad Baltarusijoje net sienos turi ausis, todėl tikrai nerimauju“, – susirūpinimo neslėpė italė.
Daug nerimo moteriai kėlė ir tai, kaip Baltarusija tvarkėsi su pandemija.
Labiausiai koronaviruso paveiktame Italijos Lombardijos regione gyvenanti moteris iš arti matė visą COVID-19 sukeltą siaubą.
Baltarusijoje likusiems globotiniams ji siuntė patarimus, kaip apsisaugoti nuo viruso.
„Juk ten jiems buvo duotas patarimas gerti degtinę ir eiti į pirtį. Ten jie viską neigė. Aš pati esu iš Lombardijos, COVID-19 periodu dažnai lankiausi ligoninėse dėl sunkios onkologinės sesers ligos.
Mačiau situaciją ligoninėse iš arti ir tai buvo tikrai šokiruojantis vaizdas.
Manau, jog kalbėti, kad koronaviruso nėra, pirmiausia yra didžiulė nepagarba visų mirusiųjų ir medicinos darbuotojų atžvilgiu“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino moteris.
Prašė programas atnaujinti
Apkabinti savo globotinius italų šeima tikisi per Kalėdas, jeigu viskas klostysis gerai, tačiau kol kas neturi jokios garantijos.
Sutarimo, kaip atnaujinti Černobylio vaikams skirtus humanitarinius projektus, valdžios institucijos kol kas nesurado.
Baltarusių vaikus kasmet priimančios italų šeimos prieš porą mėnesių išplatino viešą laišką, kuriame prašė valdžios ieškoti išeičių, kad Černobylio vaikai į Italiją galėtų atvykti tradicinių atostogų rugpjūtį.
„Draudimas nėra suderinamas su leidimu atvykti į Italiją kitų šalių piliečiams, kuriems vėliau net buvo nustatytas koronavirusas.
Baltarusijos vaikus priimančios šeimos Italijos institucijų prašo skubiai sukviesti atsakingų asociacijų atstovus, kurie iki šiol darė viską, kad pagalbos projektai vėl būtų vykdomi.
Prašoma sudaryti darbo grupę, kuri įvertintų galimybę vaikams atvykti dar rugpjūtį vadovaujantis specialiai sudarytais saugumo protokolais.
Prašome parengti tolesnes sveikatos apsaugos gaires vaikus priimti spalį ir gruodį, kad terapiniai ir solidarumo projektai Italijoje vėl prasidėtų“, – rašoma daugybės šeimų pasirašytame laiške.
Nors įstatymai numato, kad ypatingos svarbos humanitariniai projektai gali būti tęsiami ir pandemijos metu, vaikų priėmimu besirūpinančios organizacijos gavo neigiamą atsakymą. Projektai buvo sustabdyti visai vasarai.
„Černobylio vaikai šiemet neatvyks į Italiją. Tai lėmė dėl koronaviruso pandemijos įvestos ypatingos apsaugos priemonės: visos humanitarinės prieglobsčio programos buvo sustabdytos.
Nors šiemet jos būtų reikalingos labiau nei bet kada anksčiau. Būtent dėl to, kad balandį dėl didžiulio aplinkinėse teritorijose, juosiančiose 1986-ųjų atominės elektrinės katastrofos vietą, kilusio gaisro į orą pateko daugybė radioaktyviųjų dalelių.
Mokslinių tyrimų duomenimis, terapinis gydymas radioaktyviojo cezio-137 izotopo dalelių organizme sumažina nuo 30 iki 80 proc.
Radioaktyviųjų izotopų randama net ir daugelį metų po Černobylio avarijos gimusių vaikų organizme“, – rašė Italijos dienraštis „Corriere della Sera“.
Padėjo šimtams tūkstančių
Įvairios sveikatinimo programos, skirtos Černobylio vaikams, atvykusiems iš tų Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų, kurias stipriai paveikė branduolinis sprogimas, Italijoje turi itin gilias šaknis.
Italija nuo pat pradžių buvo tarp tų šalių, kurios priėmė daugiausia likimo nuskriaustų vaikų. Į Italiją jie paprastai atvyksta tris kartus per metus: per Kalėdas, pavasarį ir per vasaros atostogas.
Vaikus priimančios šeimos pačios padengia visas išlaidas – kelionės, draudimo, juos apgyvendina ir maitina.
Černobylio vaikais nuo 1991-ųjų besirūpinančios nevyriausybinės organizacijos „Puer“ prezidentas Sergio De Cicco „Lietuvos rytui“ sakė, kad vien per jų organizaciją į Italiją atvyko apie 80 tūkst. vaikų, o iš viso per visas programas daugiau kaip pusė milijono.
„Per visus tuos 30 metų, per visas asociacijas į Italiją atvyko apie 660 tūkst. Černobylio vaikų. Net apie 8 proc. baltarusių kalba itališkai, nes daug jų jaunimo yra buvę čia.
Daug jų vėliau tapo mūsų asociacijos vertėjais ir dabar padeda atvažiuoti kitiems vaikams“, – įspūdingus humanitarinių projektų skaičius atskleidė S.De Cicco.
Jis apgailestavo, kad pagalba dabar sustojusi, nors visas išlaidas dengiantys globėjai žadėjo laikytis visų būtinų COVID-19 prevencijos priemonių.
„Mes siūlėme daryti koronaviruso testus vaikams prieš išvykstant, atvykus oro uoste ir dar vieną kartą po 4–5 dienų. Tada būtume tikri, kad jie neserga. Mes sakėme, kad visas išlaidas padengsime patys, neprašėme valstybės paramos.
Ieškojome įvairių būdų, bet iš valdžios pusės nėra jokio noro. Visi bijo ir niekas nenori prisiimti atsakomybės.
Dabar skaičiai sumažėję, ir mes kalbame apie galimybę atvykti gruodį. Bet tuomet bus daug chaoso, nes prasidės gripo ir kitų ligų sezonas.
Geriau jau tegu valstybė aiškiai pasako, kad vaikai neatvažiuos, kol nebus vakcinos. Tada ir mums būtų aiškiau“, – apgailestavo organizacijos „Puer“ vadovas.
Užsienyje pažino laisvę
Italijos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pastaraisiais mėnesiais pasirodė daug prašymų padėti kuo greičiau sugrįžti Černobylio vaikams į Italiją.
Emocingus vaizdo įrašus siuntė ir patys vaikai, italų globėjus vadindami tikrosiomis jų šeimomis. Daug jų gyvena vaikų namuose arba problemiškose šeimose.
Pabrėžiama, kad šių programų tęstinumas net ir praėjus daugiau nei 30 metų po siaubingos katastrofos itin svarbus, – moksliniai tyrimai parodė, jog pasklidusios radioaktyviosios dalelės gali susargdinti net antrąją kartą.
Dešimtmečius trunkanti Vakarų šalių pagalba Černobylio vaikams neabejotinai padėjo jiems atsigauti fiziškai. Ir ne tik.
Ji prisidėjo ir formuojant kitokią jaunosios kartos pasaulėžiūrą.
„Laisvė, šeima, galimybės. Tai dažniausiai ištariami žodžiai, kai Černobylio vaikai kalba apie Italiją“, – rašė Italijos žiniasklaida.
Socialiniuose tinkluose pastarosiomis dienomis dažnai skambėjo klausimas, kiek tokių vakarietiškų vertybių įgavusių buvusių Černobylio vaikų atsidūrė areštinėse po taikių, skaidrių ir demokratiškų rinkimų reikalaujančių protestų?
S.Cichanouskają taip pat drąsiai galima vadinti Černobylio vaiku. 9-ojo dešimtmečio viduryje būdama vos 12 metų ji vasaroti išvyko į Airiją.
Mergaitę priglaudė airių Henry ir Marian Deane’ų šeima savo namuose Roskrėjaus miestelyje.
Jau tuomet ji geriau nei kiti mokėjo angliškai ir vertėjavo kitiems vaikams.
Vėliau Sviatlana kasmet grįždavo pas globėjus, o sulaukusi pilnametystės dirbo vertėja ir padėjo kitiems pagal Černobylio programas atvykusiems vaikams.
„Ką užaugę vaikai darys, priklauso nuo jų pačių, tačiau mes galime duoti instrumentus. Mes jiems buvome pavyzdys“, – sakė net tris Černobylio vaikus iš Baltarusijos globojanti italė Maura M., tikinti, kad ne tik padėjo jiems atsigauti fiziškai, bet ir parodė kitą, laisvą, pasaulį.
