Tuo tarpu ES ir toliau kalba apie tai, kad sukilimas prieš dikatūrą Baltarusijoje – tik tos šalies vidaus reikalas, o problemai spręsti reikia „dialogo“ ne tik su A.Lukašenka, bet ir su Rusija. Pastarąją į pagalbą kviečia net ir pačių protestuotojų lyderiai – pavyzdžiui, vienintelė dar nesuimta Nobelio premijos laureate Svetlana Aleksejevič, kai režimo smogikai jau laužėsi į jos butą Minske.
Tad labiausiai panašu, kad padėtis toliau vystysis tik vis labiau nenuspėjama ir brutalesne linkme, kai protestuotojai gatvėse į režimo terorą ims vis dažniau taip pat atsakyti jėga. Tuomet ES ir Vakarai, bijantys tikros konfrontacijos su Minsku, bet dar labiau – su Maskva – ir vėl bus užklupti nepasirengę.
Apie tai, kodėl ES pozicija yra tokia miglota, ES vaidmenį Baltarusijoje ir santykius su Rusijos režimu lrytas.lt kalbėjosi su neseniai ES pirmininkavusios ir toliau aktyvios tarptautinės krizių tarpininkės vaidmenį vaidinančios Suomijos užsienio reikalų ministru Pekka Haavisto.
– Suomijos užsienio reikalų ministerija nusprendė įsteigti naują padalinį, pavadintą Mediacijos centru. Kodėl, ką tas centras veiks ir kaip jis atspindi visą Suomijos užsienio politikos koncepciją?
– Ši idėja iš tiesų sklandė ore kone visą pastarąjį dešimtmetį. Ministerijoje visą laiką buvo suvokiama, kad būtina rimčiau pasiruošti tarpininkavimui ir tarpininko vaidmeniui, nes būtent tarpininkavimas, mediacija įvairiuose konfliktuose tampa vienu iš svarbiausių tarptautinės politikos uždavinių apskritai.
Ne tik Suomijai, bet ir, pavyzdžiui, Jungtinėms Tautoms, Europos sąjungai (ES). O tarptininkavimas sprendžiant konfliktus – gana stipri tradicija, srovė Suomijos užsienio politikoje nuo seno. Turime daugelį nevyriausybinių organizacijų, veikiančių šioje srityje, kurias užsienio reikalų ministerija visada rėmė ir finansiškai. Tačiau pačioje ministerijoje tuos įgūdžius ir kvalifikacijas taip pat būtina institucionalizuoti ir stiprinti.
Taip pat – stiprinti moterų vaidmenį konfliktų mediacijoje, nes, kaip rodo pasaulinė patirtis, moterys dažnai tai daro sėkmingiau, nei vyrai.
Be to, pastaruoju metu Suomija aktyviai dalyvauja, mėgindama padėti spręsti kai kuriuos svarbiausius konfliktus – pavyzdžiui, Afrikoje.
– Daugelis kritikuoja ES dėl to, kad ji esą netinkamai – per vėlai ir pernelyg padrikai reaguoja į tai, kas vyksta Baltarusijoje, net nenumatė to, kas vyks, nors tai buvo gana paprasta numatyti ir tam pasirengti jau prieš keletą mėnesių, jei ne pusmetį.
Sankcijos prieš pavienius Baltarusijos režimo asmenis, teigiama, yra pernelyg neskaitlingos, be to, visiškai formalios ir netgi drąsinančios režimą. Kritikai teigia, jog reikėjo imtis tikrų ekonominių sankcijų prieš svarbiausias bendroves ar ištisus ekonomikos sektorius, norint tinkamai reaguoti į tas represijas, kurių griebėsi režimas.
Dar daugiau – teigiama, kad ES, o ir visi Vakarai ir toliau neturi aiškios bei nuoseklios politikos Baltarusijos diktatūros atžvilgiu. Taigi – ką jūs į tai?
– Pirmiausia noriu priminti, kad ES ir Baltarusijos dialogas – ilga istorija, besitęsianti daugelį metų ir turinti ir teigiamų, ir neigiamų epizodų. Itin ryškiai prisimenu ir 2010 m. rinkimus, kai padėtis irgi buvo panaši į dabartinę. ES prieš juo taip pat itin aktyviai kalbėjosi su Baltarusijos valdžia, o po to įvyko tai, kas įvyko.
Baltarusijos pozicija visuomet buvo tokia – viena vertus, ji turi labai stiprius ekonominius, politinius, karinius ryšius su Rusija, kita vertus, demonstruoja, jog nori dialogo ir ryšių su ES.
Štai ir prieš šiuos rinkimus aš, kartu su kai kuriais kolegomis iš Skandinavijos valstybių lankėmės Minske, ilgai kalbėjomės ir su pačiu A.Lukašenka, kuris mums aiškino, kad nori vystyti Baltarusiją pagal Šiaurės valstybių modelį ir jų link...
– Atsiprašau, ką?
– (Juokiasi) Taip, pagal Šiaurės valstybių modelį. Mes, žinoma, pritarėme, kad tai – geras tikslas, tačiau sakėme, kad iki jo – ilgas kelias. Pradžiai reikėtų bent jau atšaukti mirties bausmę ir paleisti politinius kalinius. Taigi, diskusijos, kurios sukosi taip pat ir apie, pavyzdžiui, žodžio bei spaudos laisvę, buvo sunkios.
Po to padėtis vystėsi tik į blogąją pusę – iš pradžių buvo neįsileisti tarptautiniai stebėtojai, tada iš rinkimų pašalinti kai kurie pagrindiniai kandidatai, tada įvyko protestai, kuriuos sekė valdžios prievarta ir dabar esame šitame taške.
Žinoma aš sutinku, kad ES reakcija galėjo būti greitesnė ir pasirengimas geresnis, tačiau, manau, reikia matyti ir tai, kad jau iš karto po rinkimų dienos Baltarusijos kaimyninės šalys iškėlė iniciatyvą svarstyti padėtį aukščiausiu ES lygiu, o ES į tai vieningai reagavo.
Taip pat manau, kad teigiamas dalykas yra tai, jog ir paskutiniajame ES užsienio reikalų ministrų susitikime visi sutiko, jog būtina taikyti režimui personalines sankcijas už nusikaltimus prieš protestuotojus, tad politinė valia buvo labai aiški ir vieninga.
Žinoma, buvo diskusijos ne tik apie rytinį ES pakraštį, bet ir apie padėtį Viduržemio regione ir kitus dalykus, kiek laiko ir dėmesio kam skirti. (Kipras grasina nepritarti sankcijoms Baltarusijai, jei ES nepaskelbs sankcijų su Graikija Viduržemio jūroje dabar konfliktuojančiai Turkijai – lrytas.lt). Tačiau, kartoju, kalbant apie padėtį Baltarusijoje, požiūris į tai, kad reikia bausti už nusikaltimus, buvo vieningas.
– Bet kodėl vis dar vyksta ginčai ir gaištamas laikas dėl to, kas konkrečiai turi būti įrašyti sankcionuojamų asmenų sąraše, kuris ir taip labai trumpas? Kodėl jame nėra paties A.Lukašenkos?
– Na, tiesiog nuspręsta dar padiskutuoti.
Kita vertus, reikia pabrėžti ir priminti, jog kita bazinė idėja, be sankcijų, yra dialogas. Dialogui nusiteikusi ir pati Baltarusijos opozicija. Turiu omenyje dialogą tarp jos ir dabartinės valdžios.
O to dialogo varikliu turėtų būti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).
Žinoma, tam dialogui, teisingiau, trišaliam bendravimui, turėtų būti pirmininės sąlygos. Pirmiausia, turėtų būti paleisti politiniai kaliniai ir tie, kurie buvo suimti per demonstracijas. Apie tai dabar ir sukasi pagrindinė kalba.
Labai tikimės, kad tai įvyks, kad pokalbiai dėl to su Baltarusijos valdžia bus sėkmingi – ir tai atvertų kelią tolimesnėms deryboms.
O priežastys, kodėl ESBO labiausiai tinka, kaip šių derybų tarpininkė – ir Baltarusija, ir Rusija yra jos narės. Taigi, tai kalba ne apie Rytų bei Vakarų konfliktą ar rungtynes, bet apie bendras vertybes, kurių tos šalys savo naryste įsipareigojo laikytis.
– Ar jūs tikrai nuoširdžiai manote, kad Baltarusijos diktatūra, kuri ir vėl vis brutalesnė ne dienomis, o valandomis, yra nusiteikusi tikram dialogui su opozicija? Matote tokių požymių?
– Aš to labai tikiuosi. Žinoma, aš nežinau, kas dedasi jų galvose ir apie ką jie iš tikrųjų galvoja, bet kai aš kalbėjausi su ministru Makėjumi, jis tvirtino, jog jie mato kelią priekin. Juk kai mes pasakėme, jog manome, kad paskutiniai Baltarusijos prezidento rinkimai nebuvo sąžiningi ir laisvi, gavome atsakymą, jog ruošiamasi visuotiniam balsavimui teikti Konstitucijos pakeitimus. Ir tuomet, po šio referendumo, būtų nauji rinkimai.
Tačiau aš manau, kad tai – per ilgas kelias, norint pradėti kaip nors išeidinėti iš dabartinės situacijos.
– Man tai susidaro įspūdis, kad tai – tiesiog visų akių muilinimas, mėginimas įklampinti visus į kažkokį begalinį ar bent maksimlaiai ištęstą procesą ir lalimėti kiek įmanomą daugiau laiko. O jums?
– Taip, labai gali būti, kad tai – tiesiog mėginimas išlošti laiko. Bet kokiu atveju, žmonės gatvėse reikalauja ne to – jie nori naujų, laisvų ir sąžiningų rinkimų.
– Kokį Rusijos vaidmenį visame šiame procese jūs matote? Vieni žmonės – ne tik Vakaruose, bet ir pačių Baltarusijos protestuotojų naujojoje vadovybėje – teigia, jog Rusija turi būti konsultacinio, derybinio proceso svarbi dalis, ji net gali atlikti esminį „stabilizuojantį“ vaidmenį.
Kiti gi teigia, jog Rusija jokiu būdu negali būti kažkokia tarpininkė ar, tuo labiau, „stabilizuotoja“ – Rusijos diktatūra yra pagrindinė Baltarusijos diktatūros atrama bei globėja, suteiksianti ir jau dabar greičiausiai teikianti jai visą įmanomą pagalbą. Ką apie tai manote?
– Suprantama, mes matome ir suprantame, kad ryšiai tarp Rusijos ir Baltarusijos yra labai glaudūs ir tamprūs.
Taip pat, kaip kalbu su Baltarusijos opozicija, nuolatos girdžiu, kad jie – ne prieš Rusiją ir kad šie protestai – ne kova antirusiški ar prorursiški, o tiesiog Baltarusijos vidaus reikalas. Taigi, mes turime gerbti tokį požiūrį.
Taip pat gerbti turime ir Baltarusijos suverenumą bei reikalauti, kad jį gerbtų ir Rusija. Patys Baltarusijos žmonės turi nuspręsti savo likimą ir išspręsti šią situaciją. O kalbant apie tai, ką mes laikytume geriausiu tarpininku, jau minėjau, kad tai – ESBO.
– ES pagrindinių valstybių vadovai ir atstovai kartoją tą patį, ką jūs ką tik pasakėte apie Baltarusijos opozicijos vadovybės požiūrį – esą tai, kad dabar vyksta Baltarusijoje, nėra joks konfliktas tarp Rytų ir Vakarų, tarp ES ir Rusijos, taigi, tai nėra joks, pavyzdžiui, Ukrainos istorijos atkartojimas.
Daug kas sako, kad tai – ne tik atsako Rusijos ir Minsko režimo propagandai, visą laiką kartojančiai, jog protestai – tai eilinis Vakarų mėginimas surengti eilinę „spalvotąją revoliuciją“, „išsiūbuoti“ dar vieną iki tol Rusijai draugišką buvusią ir „stabilią“ šalį, o galutinis viso to tikslas – pati Rusija.
Mat esą toks uolus Vakarų prisiekinėjimas, jog tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje, yra tik jos vidaus reikalas ir neturi nieko bendro su jokiais platesniais geopolitiniais dalykais, Vakarų ir Rusijos konkurencija posovietinėje erdvėje yra ir paniška baimė, kad vėl gali tekti stoti į naują lemtingą kovą bei konfrontaciją su Rusijos režimu, ir noras maksimaliai atsitolinti nuo Baltarusijos.
Tokios pozicijos kritikai dar priduria, kad ji – ne mažiau naivi bei pavojinga, nei A.Lukašenkos, kaip „vienintelio Baltarusijos suverenumo garanto“ šlovinimas „rinkimų“ išvakarėse. Esą net ir tuo atveju, jei dabartiniai protestai bus paskandinti kraujyje, ar išsivadės, kritinė piliečių masė vis viena supras, kad ES ir jų dabartinių lyderių mantros apie tai, kad jokios geopolitinės kryžkelės nėra – tik apgaulė. Ir tuomet, kai žmonės supras, jog jų svarbiausias priešas – Rusijos režimas, o pagrindinis tikslas – Vakarai, ir įvyks tikroji revoliucija.
Ką manote apie tai?
– Daugelis klausia, kodėl Baltarusijos gatvėse nėra ES vėliavų? Aš klausiu to paties ir pats sau galvoju, kad netrokštu čia matyti tiek mūsų, tiek Rusijos vėliavas. Aš iš tiesų esu patenkintas, kad tai – nacionalinis reikalas, vidaus procesas.
Juk patys protestuotojai reikalauja, jog valdžia ir šalis laikytųsi Baltarusijos konstitucijos, ir tiek. Kaip suvereni valstybė. Ir aš manau, kad apie tai ir turi eiti kalba. Mūsų reikalas tik tas, kad mes turėtume kartu ieškoti kelių, kaip paremti Baltarusiją, jog ji pati imtų sekti savo įstatymais ir taisyklėmis, kaip suvereni šalis.
Taigi, aš manau, kad tokia simbolika ar retorika, kuri teigtų, jog Baltarusija – tai geopolitinio mūšio laukas, nepadėtų šaliai ir jos visuomenei.
– Beveik prieš metus jūs bei kiti aukščiausi Suomijos užsienio politikos vairininkai itin palaikėte Prancūzijos iniciatyvą iš naujo „perkrauti“ santykius su Rusija, netgi sukurti su ja „vieningą Europą“. Taip esą buvo stengiamasi atplėšti Rusiją nuo Kinijos glėbio. Kaip sekasi tai daryti?
– Tai – viena iš temų, kurias mes šiuo metu taip pat svarstome ES viršūnių susitikimuose. Dėl kitų temų gausos ir karštumo, šiai temai mes dabar turime palyginus nedaug laiko ir iš esmės svarstome sankcijų režimo būklę, taip pat, kokia pažanga yra tame, ką vadiname „pasirinktiniu bendravimu“ – tokiu, kai mezgamas dialogas tam tikromis atskiromis temomis.
Šiandien tegaliu konstatuoti, kad mes tvirtai tebesilaikome nuostatos, kad sankcijos Rusijai dėl Krymo, dėl padėties Rytų Ukrainoje turi galioti, kol Rusija imsis įgyvendinti tai, ką ją įpareigoja Minsko susitarimai.
Kartu turime išlaikyti tiesioginį visuomenių atstovų, pilietinių organizacijų bendravimą, dialogą su Rusijos valdžia aplinkosaugos, Baltijos regiono saugumo, ginklų kontrolės klausimais. Žodžiu, tais, kurie svarbūs ir ir ES, ir mums, Šiaurės šalims.
– Gal dar vienas, naujas ES, Vakarų ir Rusijos santykių išmėginimo laukas ir yra Baltarusija?
– Na, galima taip sakyti, tačiau kitas svarbus faktorius – pasikėsinimas į A.Navalną.
Mūsų prezidentas aktyviai veikė šioje istorijoje, ragino V.Putiną įtakoti, kad A.Navalnas būtų pervežtas į Vokietiją. Tai, beje, taip pat parodo, kaip svarbu vis dėlto turėti kokius nors tiesioginius kontaktus bei jų kanalus – ypač tokiais įtemptais momentais.
– O kaip vertinate patį pasikėsinimą į A.Navalną ir jo galimą poveikį Vakarų ir Rusijos santykiams?
– Jeigu galutinai paaiškės, kad tai buvo pasikėsinimas prieš jį, būtent kaip prieš vieną iš opozicijos lyderių, tai – labai rimta. Taigi, turi būti išsamus ir visiškai patikimas tyrimas, kas ir kodėl tai padarė.
