Baimė – natūrali žmogaus reakcija, kylanti susidūrus su galimu pavojumi ir nežinomybe, todėl nėra keista, kad netikėtai kilusi pandemija žmonijai sukėlė daug streso.
Nors manoma, kad didžiausią riziką susirgti sunkesne koronaviruso forma turi vyresnio amžiaus ir lėtinėmis ligomis sergantys asmenys, negalima manyti, jog jauni ir sveiki žmonės nesusiduria su jokia rizika.
Be to, prie vis labiau augančio ir nerimą keliančio mirčių skaičiaus prisideda reikalavimai laikytis socialinio atstumo, negalėjimas susitikti su savo artimaisiais ir jaudulys dėl ekonominės situacijos.
Dar iki koronaviruso krizės Jungtinėse Valstijose atliktame tyrime nustatyta, kad pastaruoju metu žmonės nerimauja kur kas daugiau negu anksčiau. Jei prie to pridėsime COVID-19 sukeltą nerimą, panašu, kad pasauliui teks susitaikyti su nauja norma tapusiu padidėjusiu nerimo lygiu.
Sukrėtė sujaukta rutina
Kai kovo mėnesį Niujorke buvo paskelbtas karantinas, Catherine buvo įpusėjusi intensyvią valgymo sutrikimų gydymo programą.
Tad įprasta terapija, į kurią eidavo po darbo, greit persikėlė prie kompiuterio ekrano.
„Pastebėjau, kad virtuali pagalba gerokai sudėtingesnė, nes sunku išlikti atsakingai ir atskaitingai“, – sakė mergina.
Ji pabrėžė, kad kontroliuoti savo mitybos sutrikimus buvo dar sunkiau dėl izoliacijos ir gyvenimo vienai.
Netrukus suprastėjo Catherine psichologinė sveikata, tad atsinaujino ir mitybos sutrikimai.
„Karantinas buvo tikras smūgis sunkiam darbui, kurį buvau atlikusi per pastaruosius mėnesius“, – kalbėjo mergina.
Catherine istorija nėra neįprasta. Klinikinė psichologė dr. Gillian Galen iš McLeano ligoninės Masačusetse aiškina, jog daugiausia bėdų sukelia sujaukta rutina.
„Žmonės, turintys psichologinių problemų, sunkiai dirba, kad savo kasdieniame gyvenime sukurtų struktūrą ir rutiną.
COVID-19 pandemija tai sujaukė, todėl padidėjo vienatvės jausmas, izoliacija, alkoholio vartojimas“, – teigė G.Galen.
Paliesti gali visus žmones
Tačiau pandemija palietė ne tik jaunus žmones, kurie ir anksčiau turėjo psichikos sveikatos sutrikimų.
Kai kuriems problemos pasireiškė pačios pandemijos metu.
Buvusi pirkimų vadybininkė Leah pasakojo, kad po to, kai neteko darbo ir privalėjo leisti laiką izoliacijoje, gana sunkiai tvarkosi su nuotaikų svyravimais ir nerimu.
„Mano sužadėtinis ir aš nuolatos kraustomės tai į jo tėvų namus, tai į mano.
Šiuo metu gyvename remdamiesi kitų žmonių taisyklėmis ir laiku, tai verčia mus jaustis klaustrofobiškai“, – sakė moteris.
Jai taip pat sunku susidoroti su kaltės ir gėdos jausmais, kilusiais praradus darbą.
„Pastebėjau, kad sau kartoju daug „negražių“ dalykų: pavyzdžiui, kad man tai nebūtų nutikę, jei būčiau buvusi geresnė, protingesnė, turėčiau geresnių ryšių. Kad ir ką įvardytumėte, aš save dėl to jau kaltinau“, – pasakojo Leah.
Ji teigia norinti manyti, kad jos psichologinė sveikata jau pagerėjo, tačiau moteris svarsto, jog tai turbūt nėra tiesa.
Tačiau vilnietis Aurimas „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad jam labiausiai padėjo laisvo laiko karantino metu paskirstymas ir tinkamas panaudojimas.
„Per karantiną buvau be darbo, todėl pagrindiniai klausimai, kurie kilo, – ar pavyks susirasti kitą darbą ir kiek laiko jo ieškosiu“, – sakė vilnietis, kurį labiausiai sukrėtė finansinis nestabilumas.
Tačiau Aurimas neslepia, kad jautė ir nerimą dėl artimųjų, bet stengėsi palaikyti su jais kontaktą ir rūpintis per atstumą.
„Kai užklupdavo koks nors nerimas, važiuodavau dviračiu ten, kur akys mato. Kartais 20, o kartais ir 60 kilometrų.
Taip pat aš atradau meditaciją. Kokiomis nors ypatingomis praktikomis neužsiėmiau, tačiau susikaupimas ir pabuvimas su savimi padėdavo nusiraminti atsitikus kokiems nors įvykiams“, – sakė vaikinas.
Nerimas kankina iki šiol
Menininkė Agnė (vardas pakeistas) iš Vilniaus pasakojo, kad karantinas jai buvo gana tamsus laikotarpis. Užsienyje praktiką atlikusi mergina kovą sugrįžo į Lietuvą ir ėmė ieškotis darbo.
Nors įvykiai Italijoje kėlė nerimą, Agnė jautėsi gerai – neatrodė, kad tai galėtų paveikti ir ją.
„Kai pirmą dieną buvo įvesti apribojimai, jaučiausi keistai, kamavo nežinomybė – nežinojau, ko tikėtis ateityje.
Prasidėjus karantinui buvo baisu palikti namus, tad į lauką eidavau tik esant poreikiui nusipirkti maisto arba išeidavau į parką pakvėpuoti grynu oru. Likusį laiką leidau namie“, – „Lietuvos rytui“ sakė Agnė.
Anot jos, karantino pradžia nebuvo sunki, nes buvo sunku įsivaizduoti, kad viskas gali užsitęsti labai ilgai.
„Tik karantinui įpusėjus pradėjau jausti didžiulį nerimą dėl nedarbo ir tolesnio karjeros planavimo.
Mano psichologinė būklė labai suprastėjo, nerimą jausti pradėjau kiekvieną dieną. Daug verkdavau, būdavo sunku susikaupti, dirbti, tobulėti“, – kalbėjo mergina.
Ji teigė, kad buvo labai sunku gyventi neturint darbo ir nežinoti, kuo visa tai baigsis, o karantinui pasibaigus jos būklė suprastėjo dar labiau.
„Prasidėjo nemiga. Po 3 parų nemigos nutariau kreiptis pagalbos į psichologą ir psichiatrą.
Dabar jaučiuosi geriau, bet iki šiol jaučiu didžiulį nerimą dėl savo ateities.
Vis dar jaučiuosi nesaugiai“, – pasakojo Agnė.
JAV ligų kontrolės ir prevenijos centras neseniai publikavo tyrimą, kuris parodė, kad 25 proc. jaunų amerikiečių pastarąjį mėnesį dėl COVID-19 sukeltų pasekmių svarstė apie savižudybę.
Kiti tyrimai rodo, kad daugiau nei 150 tūkst. amerikiečių gali pakelti prieš save ranką dėl pandemijos smūgio psichologinei sveikatai.
Labiausiai palietė moteris
Pelno nesiekiančios organizacijos CARE atliktas tyrimas rodo, kad nors niekas nėra apsaugotas nuo nerimo ir bendro emocinio nuovargio, kilusio pandemijos metu, moterys beveik triskart dažniau praneša dėl kilusių psichologinių problemų.
Šio ambicingo tyrimo metu buvo apklausta 10,4 tūkst. moterų ir vyrų 38 Pietų ir Šiaurės Amerikos, Azijos ir Vidurinių Rytų šalyse.
Tyrimui vadovavusi Emily Janoch ir jos kolegos pastebėjo, kad moterys kur kas dažniau susidūrė su tokio pobūdžiu stresu, kokio vyrams pavyko išvengti. Vienas pagrindinių streso veiksnių buvo ekonominis.
Pavyzdžiui, JAV nuo vasario iki gegužės 11,5 mln. moterų ir 9 mln. vyrų neteko darbo. Visa tai įvyko sistemoje, kur moterys sudaro 66,6 proc. darbo jėgos 40 šalies mažiausiai apmokamų darbo pozicijų.
Darbo pasidalijimas namuose taip pat didesnę emocinę naštą sukėlė moterims.
JAV namų ruošos darbus atlieka 55 procentai dirbančių moterų ir vos 18 procentų dirbančių vyrų.
Moterys taip pat praleidžia daugiau laiko su vaikais, todėl užsidarius mokykloms ir darželiams neproporcingai didelei moterų daliai teko išlaikyti jų dėmesį ir tikrinti užduotis.
Dar blogesnė situacija yra besivystančiose pasaulio šalyje. Pavyzdžiui, Bangladeše moterys šešiskart dažniau negu vyrai buvo atleistos iš darbo.
Šioje šalyje beveik visos ekspertų apklaustos moterys teigė, kad padaugėjo psichikos sveikatos problemų.
Daugeliu atvejų tai yra susiję su mobilumo stoka, kylančia dėl religinių nuostatų, draudžiančių moterims išeiti iš namų be šeimos nario vyro, arba dėl to, kad nėra galimybės naudotis viešuoju transportu.
Tai riboja jų galimybes naudotis tokiomis paslaugomis kaip psichikos sveikatos priežiūra, kurios daugeliu atvejų joms labai reikia.
Svarbiausia – nepasiduoti
Cooperio sveikatos priežiūros universiteto Psichiatrijos ir elgesio sveikatos skyriaus pirmininkas dr. Anthony L.Rostainas teigia, jog spaudimas jaustis optimistiškai nėra veiksmingas, kai žmogus yra pesimistinės būsenos.
„Gerokai paprasčiau susvetimėti ir manyti, kad tau kažkas negerai, jei neišeina jaustis tokiam optimistui kaip aplinkiniai“, – teigė A.L.Rostainas.
Specialistas pataria, kad tokiu metu, kai mintys nuklysta į tamsą, geriausia visą dėmesį sutelkti į viltį.
„Viltis yra būdas, padėsiantis keliauti toliau, – tai tikėjimas, kad gali rasti kelią ir išmokti būti nepažeidžiamas esant nežinomybei.
Tai nauja daugumai žmonių, nes iki šiol niekam nebuvo tekę susidurti su tokiu aukštu sunkumų, socialinio atsitraukimo ir finansinės nežinomybės lygiu“, – sakė A.L.Rostainas.
Anot specialisto, jeigu žmogus jaučia, kad artėja prie lūžio ribos, arba pastebi, jog jį kamuoja suicidinės mintys, yra keli svarbūs žingsniai, kurių galima imtis.
Pirmiausia svarbu pastebėti kelis pagrindinius pavojaus ženklus: tai beviltiškumas, bejėgiškumas arba beprasmybės jausmas, taip pat jausmas, kad nesvarbu, ką darytumėte, neįmanoma pagerinti situacijos.
Po to būtina prisiminti žmones, su kuriais būtų galima pasikalbėti apie tai, kaip jaučiatės.
„Labai svarbu kreiptis pagalbos. Reikėtų pradėti nuo tų žmonių, kuriuos pažįstate.
Taip pat reikėtų kreiptis pagalbos į profesionalus, – sakė A.L.Rostainas. – Visiems savo pacientams sakome, kad jie negali jaustis atitrūkę nuo juos supančių žmonių.“
Jis taip pat pataria savo dėmesį skirti tam, ką galima kontroliuoti, ir aukoti mažiau laiko negatyvioms naujienoms, geriau jį skirti bendravimui su savo artimaisiais, net jei tai tenka daryti telefonu ar kompiuteriu.
„Neslėpkite savo jausmų. Svarbu suprasti, kad šiuo metu visi jaučiamės pažeidžiami“, – tikino A.L.Rostainas.
Anot jo, net jei nesusidūrėte su COVID-19 akis į akį, privalu leisti sau išgyventi kolektyvinį sielvartą, kurį išgyvena beveik visa žmonija.
„Pripažinkite tai, ką jaučiate. Tai pirmas žingsnis, padėsiantis susidoroti su sunkumais“, – kalbėjo specialistas.
Labiausiai paveikė darbingo amžiaus žmones
Medicinos psichologė Algina Šamonskienė „Lietuvos rytui“ teigė, kad po pasaulį užklupusios pandemijos visuomenė liks sužalota, todėl reikės kovoti su pasekmėmis ir mokytis gyventi iš naujo.
„Dabar daugumą žmonių labiausiai kamuoja nerimas ir nežinomybė: kaip bus toliau, ką darysime, kada galėsime keliauti ir nebebijoti? Taip pat baiminamasi susirgti, palūžti, neišgyti ir greitai nesulaukti pagalbos. Nuolatinis nerimas – štai pagrindinė problema“, – teigia specialistė.
Anot A.Šamonskienės, pastaruoju metu padaugėjo paklausimų dėl konsultacijų. Vyrauja tokios problemos kaip panika, stresas, baimė, nesusikalbėjimas ir bendravimo sunkumai. „Manau, kad surasti specialistą, kuris tuoj pat priimtų, gali būti sunku. Poreikis yra didelis“, – tvirtina psichologė.
Jos teigimu, COVID-19 pandemija labiausiai paveikė jaunus žmones, įpratusius intensyviai bendrauti, – socialinė izoliacija jiems buvo ypač sunki. „Pandemija taip pat stipriai paveikė darbingo amžiaus žmones. Dažniausiai juos kankina nežinomybė dėl ateities, juntamas didesnis nerimas ir stresas“, – sako A.Šamonskienė.
Specialistė teigia, kad jei lygintume vyrus ir moteris, pastarosios yra jautresnės, patiria daugiau neigiamų emocijų, todėl į pandemiją irgi reaguoja šiek tiek jautriau nei vyrai. Tačiau vyraujantis stereotipas, kad pagalbos prašymas rodo silpnumą, gerokai labiau paveikia vyrus.
„Susiformavęs stereotipas, kad vyras, kuris kreipiasi pagalbos ir negali su problemomis susitvarkyti pats, yra silpnas ir nevyriškas, stabdo vyrus – dėl to jie nesikreipia pagalbos. Šiuo metu dauguma vyrų patiria bėdas ir krizes, o viena didžiausių – baimė pripažinti savo problemas ir jas spręsti, – teigia psichologė. – Tačiau geriau suprasti, kad ko nors negaliu, ir kreiptis pagalbos, nei laikytis to seno stereotipo.“
A.Šamonskienė teigia, kad nerimą padės sumažinti aktyvai leidžiamas laisvalaikis, atsipalaidavimas ir vidinio balso klausymasis. „Sumažinti nerimą galite daugiau laiko leisdami gamtoje, skirdami laiko poilsiui, džiaugdamiesi rudenėjančia gamta. Pasportuokite, pasiklausykite geros muzikos, sustokite ir pailsėkite nuo nuolatinio bėgimo ir įtampos. Pakvėpuokite, paskambinkite draugui, užsiimkite kokia nors mėgstama veikla. Viską darote dėl savęs, todėl tai, kas jums geriausia, žinote patys“, – sako psichologė.
