Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir artimiausia jo aplinka dar bando desperatiškai gelbėti tylą fronte, padėtį apskritai ir gelbėtis patys – vis griebiasi įvairių politinių manevrų, kurie turėtų bent jau pademonstruoti Maskvai, kad vėl atidengti ugnies dar nereikia.
Iš Kijevo viršūnių į Maskvą vis siunčiami signalai, kad Ukrainos valdžia lyg ir vis dar ketina be jokių sąlygų surengti okupuotose Donbaso dalyse „vietos rinkimus“, suteikti joms autonomiją ir taip jas legalizuoti Ukrainos sudėtyje. Kita vertus, Ukraina vis demonstruoja, jog ketina stiprinti integraciją į Vakarus ir karinį bendradarbiavimą su jais.
Tuo metu Rusija „liaudies respublikų“ lūpomis vis grasina atnaujinti ugnį, nes Ukraina esą pažeidžia paliaubų sąlygas, o pats Kremlius demonstruoja, kad pagrindinė jo viltis ir tikslas – po V.Zelenskio politinio kracho į valdžią Ukrainoje atvesti Rusijai atvirai palankias politines jėgas.
Vykstant šiems žaidimams aukščiausia Ukrainos karinė vadovybė tvirtina, kad padėtis valdoma, o pati kariuomenė visiškai pasirengusi atremti bet kokią naują Rusijos karinę agresiją. Juolab, pasak Ukrainos karo vadų, Rusija kol kas neatrodo pasiryžusi ir pasirengusi griebtis atviros ir plataus masto agresijos visu frontu.
Tai interviu „Lietuvos rytui“ sakė vienas aukščiausių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovų, Generalinio štabo viršininkas, generolas leitenantas Serhijus Kornijčukas.
Bet, anot generolo, pagrindinė priemonė stabdyti Rusijos diktatūrą visuose frontuose – vieninga Vakarų sankcijų, kurios vis mažintų Kremliaus finansinius pajėgumus, politika.
Agresijos tikimybė egzistuoja
– Iki tol, kol priešo snaiperis vėl nukovė vieną Ukrainos karį, pasipylė „liaudies respublikų“ ultimatumai ir įvairios provokacijos, fronte buvo ramu neregėtai ilgą laiką – net daugiau nei mėnesį.
Separatistai tik demonstratyviai tvirtino savo pozicijas, į orą paleisdavo vieną kitą šūvį ar droną. Kaip vertinate padėtį? – „Lietuvos rytas“ paklausė S.Kornijčuko.
– Šį kartą labai aiškiai pamatėme, kad anoje pusėje padėtis visiškai kontroliuojama iš paties „viršaus“. Jeigu reikia – gali tylėti labai ilgai.
Jeigu kalbėsime apie anoje pusėje esančių vietos žmonių moralinę ir psichologinę būklę, akivaizdu, kad jie taip pat pavargo nuo karo. Jie gauna mažai pinigų, tačiau negali niekur rasti darbo, taigi, galima sakyti, pats gyvenimas juos pastūmėja į tuos apkasus.
Bet aš nemanau, kad šios „apačios“ šiuo metu tikrai yra už karo tąsą. Taigi viskas priklauso nuo jų vadovybės. Apskritai toliau jau turi kalbėtis politikai. Juk karinio šito konflikto sprendimo nėra.
– Kaip jūs vertinate priešo pajėgumus ir nusiteikimą kariauti? Hibridinės separatistų pajėgos Donbase ir Rusijos kariuomenė palei Ukrainos sienas gali mestis į karą visu frontu, ryžtis naujai plačiai intervencijai?
– Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad neįmanoma atskirti vadinamųjų „liaudies respublikų armijos korpusų“ ir Rusijos karinių pajėgų. Pirmieji – visomis prasmėmis neatskiriama antrųjų dalis. Žinoma, „liaudies respublikų“ gretose yra žmonės iš okupuotų teritorijų, tačiau visa kita – iš Rusijos Federacijos ir tik jos dėka.
Turiu omenyje ne tik visą techniką, amuniciją, artileriją, bet ir vadovaujančiąsias grandis, taip pat tas pozicijas, kurios reikalauja gero, kruopštaus ir ilgo parengimo ir kurių trūksta kiekvienose ginkluotosiose pajėgose. Tai artilerijos ir kiti specialistai, specialiųjų operacijų pajėgos, taip pat, žinoma, snaiperiai. O ką jau kalbėti apie pačią aukščiausią vadovybę. Taigi visa tai – Rusija.
Rusų iš Rusijos motyvacija – aiški ir paprasta. Jie, kaip ir visi samdiniai ar savo vadovybės pavaldiniai, tiesiog vykdo įsakymą atvykti čia ir „atidirbti“. Tai pagrindas tolesniam kilimui asmeninės karjeros laiptais, gauti apdovanojimų. Be to, čia patikrinama ir išbandoma visa nauja ginkluotė, kuri atsiranda Rusijoje.
Mes tai matome iš toje pusėje naudojamų radioelektroninės kovos priemonių, snaiperių ginkluotės, amunicijos. Taigi mes matome, kad tai – poligonas, kuriame tikrinama ir po to įtraukiama į nuolatinę vartoseną Rusijos kariuomenėje pati naujausia įvairių rūšių ginkluotė.
– Taip pat tai greičiausiai ir žmonių apmokymo poligonas?
– Visiškai teisingai. Be to, mes matome, kad Rusija bet kada gali labai greitai pagausinti šių savo karinių formuočių gretas.
Jau minėjau, kad vadinamieji pirmasis ir antrasis separatistų „armijos korpusai“ organizacine prasme įeina į 8-osios Rusijos Federacijos armijos, esančios Vakarų apygardoje, sudėtį.
Taigi suprantama, kad pasitelkus būtent šią organizacinę sistemą ir valdymą tuos „korpusus“ labai greitai galima padidinti įvairiomis kitomis grupuotėmis bei struktūromis.
Bet šiandien mes labai atidžiai stebime ir gerai matome viską, kas vyksta prie mūsų sienų, kartu bendradarbiaudami su mūsų partneriais ir sąjungininkais.
Juk šiuolaikiniame pasaulyje, kai egzistuoja šiuolaikinės žvalgybos priemonės, paslėpti kokių nors pasirengimo plataus masto karui veiksmų faktiškai neįmanoma.
– Kaip jūs apskritai vertinate tokios agresijos tikimybę?
– Pasakysiu taip: tokia tikimybė ir rizika tikrai egzistuoja. Jos nesuvokti ir nematyti būtų tiesiog neprotinga.
Tačiau nors mes matome ir stebime įvairius karinius manevrus bei pratybas, negalime pasakyti, kad būtų kuriamos kokios nors karinės grupuotės, reikalingos tokiai agresijai, – Kryme, kryptimis iš Rostovo ar Briansko. To nematyti. Padėtis palei Ukrainos sienas kol kas nesikeičia.
Ruošiantis pratyboms „Kaukazas 2020“ jie rengė įvairius parengiamuosius mokymus, tačiau jokių požymių, kad būtų kuriamos smogiamosios grupuotės, kurios keltų mums tiesioginę grėsmę, nebuvo.
Kariuomenė sustiprėjo
– Dažnai teigiama, jog kokie nors platesnio masto ir atviri Rusijos agresyvūs veiksmai būtų jai pernelyg rizikingi bei pavojingi ne tik dėl naujų sankcijų ir apskritai tarptautinių padarinių, bet ir dėl to, kad Ukrainos kariuomenė jau kur kas stipresnė negu buvo prieš kelerius metus.
Kaip jūs pats vertinate savo vadovaujamų pajėgų pasirengimą ir pajėgumą atremti tiesioginį, atvirą ir plataus masto Rusijos kariuomenės puolimą?
– Ukrainos armija pagal savo dydį, ginkluotę bei patirtį – viena stipriausių armijų Europoje. Tai faktas, kurį mato visi. Tai ne 2014 metų armija. Per šiuos metus ji labai sustiprėjo ir išaugo.
Sukurta daug naujų padalinių – pirmiausia mechanizuotųjų, artilerijos, taip pat zenitinių-raketinių. Apskritai smarkiai išaugo ginkluotės kiekis.
Padedant amerikiečiams, kanadiečiams, lietuviams per 2015–2019 m. parengta 13 batalionų, 3 brigados. Taigi – apie 10 tūkstančių žmonių. O padedant britų instruktoriams parengta daugiau nei 20 tūkst. kariškių.
Kanadiečių instruktoriai dar atskirai padėjo parengti daugiau nei 14,5 tūkst. karių.
Ukraina taip pat gavo labai daug paramos ginkluote ir technika – nuo snaiperių šautuvų iki radiolokacinių radarų kontrbaterinei kovai, prieštankinių raketinių sistemų „Javelin“. Apskritai tos paramos, kurią mes gavome per pastaruosius šešerius metus nuo karo pradžios, vertė – kone pusė milijardo dolerių. Tai didžiulė suma.
Labai pagerėjo materialinė kariuomenės ugdymo ir rengimo bazė. Naujai įrengtuose tarptautiniuose centruose – pati šiuolaikiškiausia ugdymo metodika ir technologijos. Mūsų karininkai, žemesnio rango kariškiai taip pat studijuoja įvairiose pasaulio šalyse – Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje.
Itin svarbu, kad šįmet liepą Ukraina įtraukta į NATO Išplėstinių galimybių programą. Vadinasi, mus ir Aljansą sies dar glaudesni ryšiai bei partnerystė nei iki šiol. Pirmiausia galėsime dar plačiau dalyvauti įvairiose Aljanso pratybose, taigi dar geriau pasirengti ir įgyti patirties.
Rusijai būtų labai kvaila nuvertinti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.
Negana to, mes labai rimtai vertiname tokį dalyką kaip teritorinė gynyba. Parengtas specialus įstatymas. Jis numato, kad turi būti parengtos maždaug 25 teritorinės gynybos brigados.
Gynybai rengsime ne tik jas, bet ir apskritai visą visuomenę, kuri visa turi būti pasirengusi paimti ginklą į rankas ir ginti savo žemę, savo teritoriją.
Tačiau vėl pabrėžiu, kad negalima neįvertinti Rusijos. Mūsų su Rusija negalima sulyginti. Pasakysiu dar daugiau – visoje Europoje nematau tokios šalies, kuri viena galėtų stoti į kovą su Rusija.
Taigi tiktai kolektyvinė, bendra gynyba gali garantuoti kiekvienos atskiros šalies saugumą, suverenitetą ir teritorinį vientisumą.
Ukraina tai supranta itin gerai ir jau aiškiai pasirinko – mūsų saugumą gali garantuoti tik NATO.
– Sakoma, kad Ukrainos kariuomenės modernizavimas, jos artinimas prie NATO standartų dabar ėmė buksuoti ar net sustojo, nevykdomos naujos ginkluotės įsigijimo programos. Aktyvią karinę tarnybą ir frontą esą paliko labai daug patyrusių, nuo karo pradžios tarnavusių žmonių. Ką jūs apie tai manote?
– Kariuomenės finansavimas ir apskritai padėtis priklauso nuo visos valstybės ekonominės padėties ir finansinių galimybių, kurios šiuo metu, kaip žinome, tikrai nėra geros.
Taigi visko, ko mus reikia, mes tikrai nesitikime, bet sakyti, kad apskritai procesai sustoję, neteisinga ir nepagrįsta. Turime prioritetus, kurie surašyti ginkluotųjų pajėgų ateities vizijoje. Tai – raketinės pajėgos, artilerija, aviacija, specialiųjų operacijų pajėgos.
Būtent šios pajėgos ir ginkluotė atliktų patį svarbiausią darbą – sulaikytų priešą tol, kol visa šalis būtų mobilizuojama gynybai.
Sankcijos – geriausias stabdys
– Labiausiai tikėtina, kad tada, kai Rusija nutars, jog laukti nebėra prasmės, Ukraina nevykdo jos reikalavimų, ji vėl imsis pagrindinės savo spaudimo Ukrainai priemonės – nuolatinio Ukrainos pozicijų apšaudymo, kuris ir vėl pradės nusinešti gyvybes.
Ar įmanoma karinėmis priemonėmis sutramdyti Rusiją, kad ji negalėtų nuolat palaikyti šios rusenančios ugnies?
– Jei visos Vakarų šalys pagaliau suprastų, kad Rusijos politika – tai tik nuolatinė agresija, ir suvienytų pastangas bei politinę valią sankcijoms, tai ir būtų geriausia ir svarbiausia stabdymo ir spaudimo trauktis priemonė.
Juk Ukrainai kariniu būdu atsiimti tas teritorijas pernelyg rizikinga. Tai akivaizdu, nors daugelis į sankcijas žiūri su skepsiu, esą jos neveikia. Nieko panašaus, yra kaip tik atvirkščiai.
Pavyzdžiui, šiuo metu Rusija iš savo seno sovietinio ginkluotės rengimo paveldo, siekiančio praėjusio amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, ištraukė daug įdomių dalykų, kuriuos jūs ir matote, pavyzdžiui, paraduose. Tuose savo reanimaciniuose projektuose jie, žinoma, panaudojo labai daug europietiškų technologijų. Ir štai tada, kai jie padarė bandomuosius pavyzdžius, jiems pritaikė sankcijas. Užspaudė, kaip sakoma, deguonį.
Jei Europa ir Amerika juos rimtai prispaus, jie pradės dusti – ne tik plėtodami savo karinį potencialą, bet ir ekonomiką, kitas valstybės bei visuomenės gyvenimo sritis.
– Ką jūs manote apie padėtį Baltarusijoje? Ar ji kelia kokių nors grėsmių Ukrainai?
– Akivaizdu, kad tuo atveju, jei Baltarusijai bus suteikta „broliška pagalba“ iš Rusijos, Ukrainos pasienyje iš Baltarusijos pusės gali atsirasti Rusijos kariuomenės daliniai. Nesvarbu, koks gali būti jų oficialus statusas, akivaizdu, kad tai būtų grėsmė, ypač jei ji būtų sinchronizuojama su padėties Ukrainos rytuose eskalavimu.
Pagal tuos žvalgybos duomenis, kuriuos turime dabar, Ukrainos ir Baltarusijos pasienyje kol kas nieko tokio nevyksta. Taigi jie kol kas užimti savo vidaus konfliktu.
Bet akivaizdu, kad ta visuomenė ar bent jau jos dauguma nebenori gyventi taip, kaip anksčiau. Ji gręžiasi į Europą. Teisingiau – ir toje šalyje prasidėjo europėjimo, laisvėjimo procesai.
Taigi visiems, taip pat ir Ukrainai, labai svarbu, kaip plėtosis šie procesai. Ar šalis žengs daugiau ar mažiau prognozuojamų pokyčių keliu, ar jos teritorijoje susidarys visiems kaimynams pavojinga padėtis, atsiras kokių nors agresyvių grupuočių ir struktūrų.
