Ko iš politikų nori rinkėjai? Gebėjimo analizuoti, pastebėti detales, mąstyti individualiai, daryti išvadas ir būti jautriems.
Sunku patikėti, tačiau visos šios savybės, anot psichologijos specialistų, būdingos komikams ir aktoriams. Tad visiškai logiška, kad jie pasuka į politiką.
Pagalvojus apie į politiką pasukusius aktorius ar šou verslo atstovus daugeliui lietuvių greičiausiai pirmasis į galvą šautų dabartinis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jei kalbėtume apie Lietuvą – buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. Ir šių metų Lietuvos Seimo rinkimuose partijų sąrašuose netrūksta aktorių ar šou verslo atstovų.
Visame pasaulyje į politiką pasukusių tokių asmenybių yra daugybė. Ronaldas Reaganas – tikriausias ir ryškiausias aktoriaus politikoje pavyzdys. Jis buvo vienas geriausių prezidentų JAV istorijoje.
Po amerikiečių istoriko J.Herberto Kleino knygos „Ronaldo Reagano kelias į Baltuosius rūmus“ pavadinimu yra paantraštė „Kaip Holivudas paruošė 40-ąjį JAV prezidentą pasaulio scenai“. Geriau ir nepasakysi.
Bet esama ir kitų aktorių ar komikų, taip pat sėkmingai vadovavusių valstybėms ir miestams.
Reikalavo nedaryti gėdos
Itin spalvinga buvusio Filipinų prezidento 83 metų Josepho Ejercito Estrados biografija.
Būsimasis šalies vadovas Jose Marcelo Ejercito buvo aštuntas vaikas iš dešimties, gimusių pasiturinčioje inžinieriaus šeimoje. Jis išaugo prestižiniame Manilos priemiestyje San Chuane.
Aikštingas, įnoringas, įžūlus, nedrausmingas Jose buvo pašalintas iš mokyklos.
Būdamas 13-os išvaizdus vaikinukas pradėjo dirbti modeliu, bet tėvo reikalavimu įstojo į Manilos technologijos instituto inžinerijos kursą.
Pristigęs kantrybės studijoms perėjo į inžinerijos kolegiją. Bet ir ten neužsibuvo.
20-metis J.M.Ejercito pradėjo vaidinti dramose niekšus ir garbingus herojus. Šeimai pareikalavus nedaryti gėdos tėvui, atsirado Josephas Estrada.
Žavus, emocingas, gyvos mimikos vaikinas padarė greitą kino aktoriaus karjerą: suvaidino daugiau nei 100 filmų. Daugiausia – kovinėse kino juostose, kur sąžiningas policininkas ar drąsus Robino Hudo tipo herojus gina vargšus nuo banditų ir niekšų valdininkų.
J.Estrada penkis kartus pelnė Filipinų premiją „Už geriausią vyro vaidmenį“ ir penkis kartus apdovanojimą „Už geriausią filmą“, nes dar 75 kino juostas prodiusavo pats.
Neturtingieji jį dievino
Vaidybinė šlovė J.Estradą stumtelėjo į politiką. 1969 m. jis lengvai laimėjo San Chuano savivaldybės mero rinkimus.
Per daugiau nei 16 vadovavimo metų jis aprūpino vandeniu nuošalius San Chuano gyvenamuosius rajonus, įsteigė didelį centrą su paštu ir miniatiūriniu parku, pirmąją savivaldybėje aukštesnio lygmens mokyklą, kompiuterizavo mokesčių surinkimą.
J.Estrada įvedė tvarką San Chuano gatvėse, rekonstravo mokyklas, pastatė ne vieną ligoninę ir įrengė daugybę vaikų žaidimo aikštelių. Vargšai J.Estradą dievino.
Per 60 santuokos metų su gydytoja Luisa Pimentel susilaukė trijų vaikų. Dar aštuonių – iš meilės romanų su dviem aktorėmis, dviem lėktuvų palydovėmis ir San Chuano merijos valdininke.
Supratęs, kaip pelnyti vargšų pasitikėjimą, J.Estrada iškėlė savo kandidatūrą į Filipinų prezidentus.
Nors aukščiausio šalies posto siekė net 9 politikai, neturtingieji Filipinų gyventojai nė kiek nedvejodami už jį atidavė savo balsus. 1998 m. gegužės 29-ąją J.Estrada tapo Filipinų prezidentu.
Tačiau netruko pasklisti gandai, kad šalies vadovas yra lošimų verslo „stogas“, savinasi pinigus iš tabako akcizų. Sprendimus priima girtas, o prezidento rūmuose rengia orgijas.
2000-aisiais J.Estrada buvo apkaltintas paėmęs 8,7 mlrd. dolerių (apie 7,7 mlrd. eurų) kyšių. Jis viską neigė, o Senatas neleido patikrinti prezidento sąskaitų.
Dėl to kilo masiniai protestai. Viceprezidentės Glorios Macapagal-Arroyo vadovaujamą opoziciją palaikė armija ir policija.
Nuteisė, bet nesužlugdė
2001-ųjų sausį J.Estrada atsistatydino. Tūkstančiai jo šalininkų, susirinkusių į Manilą iš visos šalies, apjuosė gyvąja siena buvusio prezidento rūmus neleisdami jo suimti.
Kariškiai, išvaikę minią vandens patrankomis ir guminėmis lazdomis, saugodamiesi akmenų krušos, įsiveržė į rūmus.
Dėl pateiktų 8 kaltinimų J.Estradai grėsė mirties bausmė. Jis viską neigė, o žurnalistams sakė, kad melsis, jog tiesa nugalėtų.
Teismas truko 7 metus: buvęs Filipinų prezidentas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Atrodė, kad aktoriaus politinė karjera baigėsi, bet jo gyvenimas pakrypo taip, kaip net geriausias scenaristas nesugalvotų.
G.Macapagal-Arroyo netikėtai sušvelnėjus po pusės metų J.Estrada buvo paleistas iš kalėjimo.
2010 m. jis nesėkmingai bandė vėl laimėti šalies prezidento postą, tačiau Filipinų politikai patyrė šoką, kai 2013 metais 76-erių J.Estrada laimėjo Manilos mero rinkimus.
Vargingųjų meilė neišblėso net tada, kai naujasis meras padidino mokesčius. Antrajai kadencijai perrinktas J.Estrada Manilai vadovavo iki praėjusių metų gegužės 14-osios, kai pralaimėjo rinkimus dėl trečiosios kadencijos.
Štai ką reiškia vargšų gynėjo Robino Hudo įvaizdis!
Kilo iš skurdžios šeimos
Lotynų Ameriką nustebino komiko 51-erių Jimmy Moraleso pergalė per 2016 metų Gvatemalos prezidento rinkimus.
Jo gimtąją šalį drebino ekonominė krizė, šalies gyventojai buvo pavargę nuo kriminalų, korupcijos ir skurdo. Todėl faktas, kad J.Moralesas yra aktorius, o ne politikas, jam buvo kaip tik į naudą.
Informacija apie J.Moraleso šeimą prieštaringa. Pasak vienų šaltinių, tėvai buvo paprasti darbininkai. Jei tikėtume kitais, jis kilęs iš cirko artistų šeimos.
Krikščionys evangelikai tėvai susilaukę keturių vaikų gyveno vargingai. Tėvas žuvo per automobilio katastrofą, kai Jamesui buvo treji. Šeima nuskurdo.
Nuo 10 metų Jamesas turguje prekiavo bananais ir dėvėtais drabužiais. Tačiau jis sugebėjo gauti aukštojo mokslo išsilavinimą. Vaikinas tapo kompanijų saugumo specialistu ir dėstė šalies sostinės Gvatemalos Šv.Karolio Boromiejaus universitete.
Staiga Jamesas pradėjo filmuotis komedijose, vesti kulinarijos laidas. Jis įsteigė kino kompaniją ir su broliu Sammy sukūrė serialą „Moralai“ („Moralejas“).
Net 15 metų eteryje išsilaikiusi nuotaikinga televizijos programa brolius Moralesus padarė itin populiariais Gvatemaloje.
2011 metais Jamesas, pakeitęs vardą į Jimmy, dalyvavo nedidelio Gvatemalos miestelio mero rinkimuose.
Pralaimėjęs įstojo į buvusių kariškių suburtą kraštutinės dešinės partiją ir po dvejų metų tapo jos generaliniu sekretoriumi.
Tuo metu į teisiamųjų suolą sėdo prezidentas Otto Perezas Molina dėl kaltinimo kontrabanda ir kyšininkavimu. J.Moralesas nusprendė: atėjo jo laikas!
Nekorumpuotas, ne vagis
Jo prezidento rinkimų kampanijos šūkis: „Nekorumpuotas, ne vagis“. Demonstruodamas šmaikštumą jis žadėjo Gvatemaloje išrauti korupciją su šaknimis ir sugrąžinti šaliai kaimyninį Belizą. Šią buvusią britų koloniją Gvatemala laikė sava.
Kiekvienam moksleiviui jis pažadėjo po išmanųjį telefoną. Pikti liežuviai kalbėjo, kad taip juos sudomins serialais, kur jis vaidina.
Po prezidento O.Perezo Molinos bylos gvatemaliečiai jau niekuo netikėjo. Bet J.Moralesas – eilinis sąžiningas vaikinas iš liaudies, o jo programa paprasta – surašyta viso labo šešiuose puslapiuose.
Rinkimuose nugalėjęs J.Moralesas pareiškė, kad bus griežtas tiems, kurie drįs vogti žmonių pinigus.
Gvatemala taip ir liko viena neturtingiausių ir pavojingiausių gyvybei Lotynų Amerikos šalių.
J.Moralesas įtariamas pinigų vagyste iš biudžeto, jo sūnus, brolis ir patarėjas kaltinami finansinėmis suktybėmis.
Politikas dar buvo kaltinamas priekabiavimu prie valstybinių institucijų darbuotojų moterų. Iki tol paskui daugiau nei 30 metų vedusį keturių vaikų tėvą nesivilko seksualinių skandalų šleifas.
Tačiau perrinkimo J.Moralesas nesiekė ir nusprendė pasitraukti iš politinės arenos. Šių metų sausį vadovavimą Gvatemalai perėmė buvęs kalėjimų sistemos vadovas Alejandro Giammattei.
Juokino visą Islandiją
2010 metais vykusius Islandijos sostinės Reikjaviko mero rinkimus laimėjo žinomas komikas ir aktorius 53-ejų Jonas Gnarras.
Jonas Gunaras Kristinssonas gimė Reikjavike, ugniagesio komunisto šeimoje.
Vaikystėje buvo laikomas beviltišku: gydytojai diagnozavo protinį atsilikimą, dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromą. Jis buvo mažo ūgio, silpnas, daug laiko praleido ligoninėse. Skaityti ir rašyti pradėjo būdamas paauglys, blogai mokėsi.
Bet vėliau paaiškėjo, kad jo problemą lėmė ne žemas intelektas, o disleksija – skaitymo raidos sutrikimas.
J.Gnarras stojo į universitetus ir juos metė. Dirbo psichiatrijos ligoninės slaugytoju, taksistu, paprastu darbininku „Volvo“ automobilių gamykloje Švedijoje.
Vyras grojo gitara pankų grupėje, šėlo su vietos roko grupe „The Sugarcubes“, kur savo karjerą pradėjo jo garsioji tėvynainė, atlikėja ir aktorė Björk.
Ten J.Gnarras susipažino su būsimąja žmona Johanna. Dabar pora turi 5 vaikus ir artimai draugauja su Björk. Ši J.Gnarro sutuoktinei net paskyrė dainą „Joga“.
J.Gnarras galiausiai save atrado ir tapo populiariu visoje Islandijoje komiku, vardu Pankas. Jis dalyvavo radijo laidose, kurį laiką dirbo televizijoje, kur pagarsėjo labai netikėtomis idėjomis.
Du mėnesius J.Gnarras tiesioginiame eteryje bendravo su Nigerijos princu prisistačiusiu apgaviku tol, kol šis suprato, kad tapo juokdariu.
Tačiau juoktis islandams norėjosi vis mažiau. Šalis po pasaulinės ekonominės krizės 2018 metais atsidūrė duobėje.
Žadėjo nevykdyti pažadų
Per Reikjaviko mero rinkimus iš kandidatų miestiečiai laukė gelbėjimo planų ir tvirtino, kad islandai – sunkumų nebijojusių, narsių vikingų palikuonys.
J.Gnarras įkūrė Geriausią partiją. Ji save vadino atvirai korumpuota ir žadėjo nevykdyti rinkimų pažadų.
Per rinkimus ši partija žadėjo savo rinkėjams nemokamus rankšluosčius baseinuose, baltąjį lokį zoologijos sode, disneilendą Reikjaviko oro uoste ir apsivalymą politikoje.
Per televizijos debatus į klausimą ką daryti, J.Gnarras atsakė „nežinau“, o paskui pridūrė: „Geriau sąžiningi klounai nei politikai apgavikai, kurie kalba, bet nieko nedaro.“
Reikjavikiečiai pagyvėjo – apklausos parodė, kad Geriausios partijos reitingai augo. Išsigandę komiko varžovai perėjo į puolimą, į akis jam sakydavo „idiotas“.
Bet įžeidimai nepadėjo ir rinkimus laimėjo J.Gnarras. Pradžioje nusprendęs pakelti miestiečių dvasią surengė Geros dienos dieną ir riebiausio Reikjaviko katino rinkimus.
Į tradicinį homoseksualų festivalį atėjo vilkėdamas margaspalve suknele, su šviesiu peruku ir makiažu. Užlipęs į sceną atsiprašė, kad „pats meras negalėjo atvykti“.
Rusijoje teisiamoms pankų grupės „Pussy Riot“ narėms paramą pareiškė per Reikjaviką pervažiuodamas vilkėdamas suknele ir užsidėjęs kaukę.
Į priekaištus, kad jis profanas, J.Gnarras atsakė, jog yra pasirengęs bendradarbiauti su specialistais. Bet tiktai su tais, kurie matė jo mėgstamą amerikiečių serialą „Blakė“.
Slėpėsi po keistuolio įvaizdžiu
Tie politikai, kurie susiraukusiais veidais vis dėlto pažiūrėjo serialą, suvokė, jog iš „Blakės“ galima pasisemti naudingos informacijos.
Šiuos politikus J.Gnarras subūrė ieškoti nestandartinio ir pigaus miesto problemų sprendimo. Taip atsiradus patogiems dviračių takams žmonės pradėjo važinėti į darbą be automobilių.
Reikjaviko merija įgyvendino vaikų darželių ir mokyklų reformą, atrado, kaip pritraukti turistų. Nemokamai išnuomojo žemės sklypus miesto centre smulkiai prekybai ir amatams, perorganizavo elektros energijos kompaniją, kurios skolos tempė į dugną miesto biudžetą.
Meras J.Gnarras mėgo į susitikimus su svarbiais asmenimis ateiti apsirengęs „Žvaigždžių karų“ personažų kostiumais.
Už keistuolio mero įvaizdžio slėpėsi sumanus žmogus. Po pirmosios 4 metų kadencijos Reikjaviką buvo sunku pažinti.
Elektros energijos ir vandens tiekimo pertrūkiai, kurių miestiečiai baiminosi, neįvyko. Reikjavikiečiai buvo pasirengę balsuoti už J.Gnarrą, atliekantį bet kokį vaidmenį, net ir prezidento.
Bet komikas nekėlė savo kandidatūros antrai kadencijai ir metė politiką. Jis paleido Geriausią partiją, parašė porą knygų. Taip pat ir bestselerį „Kaip tapau didžiausio Islandijos miesto meru ir pakeičiau pasaulį“.
Visi tie, kurie kritikavo Reikjaviko merą juokdarį, dabar jį kelia į padanges.
„Kurgi ne! Dabar esu nepavojingas. Galima ir pagirti“, – sako J.Gnarras, vėl susigrąžinęs komiko darbą ir Panko vardą.
