Ryškiausią pastarojo meto pergalę Kremlius, žinoma, pasiekė Kalnų Karabache. Tai, kad ją Rusijos režimui teko dalytis su Turkija, jos svarbos nemažina.
Juk visą laiką buvo akivaizdu, kad Turkija ir Azerbaidžanas net nebūtų pradėję Armėnijos puolimo Kalnų Karabache, jei tai nebūtų suderinta su Rusija. Todėl rusai ir nesikišo, kai Turkija ir Azerbaidžanas sumušė armėnų kariuomenę ir atsiėmė didžiąją dalį Kalnų Karabacho, turkams įgyjant ilgai neregėtą svorį ir svarbą visame regione.
Bet Kalnų Karabacho sostinė ir dalis teritorijos vis viena lieka Armėnijai, taip padarant Azerbaidžano pergalę negalutinę, o kartu išsaugant Armėnijos garbę ir Kremliaus prestižą.
Tačiau svarbiausia – išsaugomas pats karas, tik su pasistūmėjusia fronto linija. O tai ir yra naudingiausia Rusijai. Ji dar tiesiai įveda savo „taikdarius“, taip garantuodama savo, kaip lemiamos ir jau visai atviros karo vairininkės, vaidmenį.
Turkijos ir Azebaidžano rankomis Kremlius kartu maksimaliai nubaudė ir susilpnino „spalvotosios revoliucijos“ metu atvirai prorusišką režimą nuvertusią Armėnijos valdžią, o visą šalį dar tvirčiau pakabino ant Rusijos kablio. Kaip ir Azerbaidžaną, atsidūrusį Rusijos „taikdarių“ taikiklyje.
Bet štai šį sekmadienį kitoje siūbuojančioje valstybėje – Moldovoje – kuri pakabinta ant tokio paties „vidaus karo“ kablio, Maskva patyrė skaudų pralaimėjimą. Ten prezidento rinkimus laimėjo proeuropietiškų jėgų lyderė M.Sandu, įveikusi Maskvos globotinį I.Dodoną.
Taigi Kremliui ir vėl reikės naujų pastangų, kad būtų maksimaliai neutralizuotas šis posūkis.
O šalia – Ukraina, kuri toliau kybo ant karo Donbase ir okupuoto Krymo kablio ir byra iš vidaus politiškai, stiprindama Maskvos viltis pagaliau grąžinti Kijeve į valdžią savus dodonus.
Bet lemtingiausias mūšis dabar vyksta pačioje mūsų pašonėje, Baltarusijoje. Maskvos toliau palaikomas ir savo režimo vadžias toliau išlaikantis A.Lukašenka didina teroro apsukas, stengdamasis iš pamatų išdeginti bet kokias Maidano užuomazgas.
Tačiau link tų užuomazgų protestas (jei neslūgs) neišvengiamai judės, režimui savo brutalumu tai tik katalizuojant. Tokios užuomazgos – konkreti teritorija, kurią užima protestuotojai ir nebesitraukia pradėję ją organizuotai ginti jėga.
Būtent tokio posūkio A.Lukašenka labiausiai ir bijo. Viena iš tokių vietų, kuri turi daugiausia galimybių tapti baltarusiškuoju Maidanu – vienas Minsko daugiabučių kiemų, virtusių „Permainų aikšte“. Štai kodėl ten savaitgalį žuvusio jaunuolio paminėjimui skirtas mitingas buvo išvaikytas taip neregėtai žiauriai ir brutaliai, o ta „aikštę“ dieną naktį sergsti ten nuolat budintys smogikai.
Bet koks svarbiausias visų šių procesų geopolitinis matmuo – ypač Kalnų Karabacho ir Baltarusijos atvejais?
Žinoma, ES ir visų Vakarų nusišalinimas ir bejėgiškumas. Ypač jis bado akis Baltarusijoje. Užuot maksimaliai plačiomis ir sunkiomis sankcijomis ėmę triuškinti režimą bei jo ekonominius pamatus, Vakarai tik simboliškai trypčioja ir toliau laukia, kada Kremlius pagaliau susimylės ir pašalins A.Lukašenką, taip tarsi išspręsdamas problemą. O kas, jei nesusimylės?
Tačiau juk tikroji visų šių „problemų“ imperijos griuvėsiuose motina ir yra jomis mintantis Rusijos režimas. O štai tikros kovos su tuo režimu, maksimaliai jį išsekinant ir izoliuojant skaudžiomis sankcijomis, Vakarai ir toliau bijo. Ir, regis, kuo toliau, tuo labiau. Štai dėl ko padėtis už mūsų rytinio lango darosi vis neramesnė ir sudėtingesnė.
Toliau silpstanti buvusi metropolija bei jos marionetės nebesugeba sulaikyti tolesnio objektyvaus savo buvusios įtakos zonos eižėjimo, todėl desperatiškai bando sulaikyti jį vis brutalesniais metodais. O nuo to atgrasinti nėra kam.
