Tremtinių rankomis pastatytam miestui nepavyksta ištrūkti iš sielvarto gniaužtų

Mieste, kuriame niekas nenorėjo atsidurti, niekas nenori būti ir meru. Stalinizmo laikais Magadane veikė tremtinių paskirstymo centras. Dabar šiam įšalo kaustomam miestui kurį laiką nepavyksta surasti vadovo.

Magadanas lyg atskirtas: jo gyventojai likusią Rusiją vadina žemynu ir gyvena tarsi įstrigę sovietmetyje. Miesto centre stovi didžiulė cerkvė su paauksuotais kupolais. Tačiau atmosfera čia labai slogi.<br>„123rf.com“ nuotr.
Magadanas lyg atskirtas: jo gyventojai likusią Rusiją vadina žemynu ir gyvena tarsi įstrigę sovietmetyje. Miesto centre stovi didžiulė cerkvė su paauksuotais kupolais. Tačiau atmosfera čia labai slogi.<br>„123rf.com“ nuotr.
„123rf.com“ nuotr.
„123rf.com“ nuotr.
Magadanas buvo tarpinė stotelė tremtiniams – iš čia juos išskirstydavo į darbo stovyklas. Paminklas „Sielvarto kaukė“ skirtas visų tautybių kaliniams, žuvusiems Magadano srities lageriuose, atminti.
Magadanas buvo tarpinė stotelė tremtiniams – iš čia juos išskirstydavo į darbo stovyklas. Paminklas „Sielvarto kaukė“ skirtas visų tautybių kaliniams, žuvusiems Magadano srities lageriuose, atminti.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Nov 18, 2020, 8:36 PM

Auksinė Rusijos širdis – taip prisistato Magadanas, miestas Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, kur gausu naudingųjų iškasenų.

Bet toje širdyje tvyro šaltis – ir ne tik dėl to, kad termometro stulpelis čia kartais nukrinta iki 65 laipsnių žemiau nulio.

Magadaną užtemdęs žiaurios stalinistinės praeities šešėlis – šis miestas pastatytas kalinių rankomis ir sulaistytas jų krauju.

Po Sovietų Sąjungos griūties buvo svarstoma Magadaną uždaryti, tačiau Vladimiras Putinas tokius miestus Tolimuosiuose Rytuose saugo: nors jie ir merdi, bet neva įrodo, kaip plačiai išsiplėtusios Rusijos teritorijos. Be to, po storu ledo sluoksniu, giliai po žeme, glūdi brangūs gamtos ištekliai, tad tokiuose miestuose įsikuria kalnakasiai.

Tačiau auksu gyvenimas Magadane nežiba – skylėtas biudžetas, darbo jėgos trūkumas, nelaimingi žmonės, senstanti bendruomenė ir ekonominis bei socialinis sąstingis. Dėl viso to niekas šiemet nepanoro tapti Magadano meru.

Niekas nepakėlė rankos

Specialioji Magadano srities komisija buvo nurodžiusi: visi, kurie siekia tapti Magadano miesto meru, turi pateikti prašymus iki spalio 20-osios.

Iki spalio 23 dienos komisijos nariai turėjo apsvarstyti kandidatūras ir paskirti merą.

Kaip ir didžiojoje daugumoje Rusijos miestų, Magadane neleidžiama rengti tiesioginių mero rinkimų. Vadovą iš galimų kandidatų parenka Kremliui lojali regiono valdininkų komisija.

Taip V.Putinas sustiprino vadinamąją valdžios vertikalę ir saugosi nuo to, kad kai kurie miestai nepavirstų opozicinių judėjimų židiniais.

Tačiau Magadane šįmet net nebuvo iš ko rinktis, nes norinčiųjų vadovauti miestui taip ir neatsirado.

Lapkričio 2-ąją komisija nustatė naują terminą: priims paraiškas iki gruodžio 11-osios.

Veikiausiai, jei ir iki tol neatsiras norinčiųjų, Kremlius pats atsiųs kokį valdininką nelaimėlį.

Meras Magadane ne renkamas, o paskiriamas, todėl niekas ir nenori teikti paraiškos, – teigė mieste gyvenantis opozicionierius tinklaraštininkas Antonas Afanasjevas, nesėkmingai bandęs patekti į miesto tarybą. – Visi žino: kad ir kokią programą sugalvosi, meru taps žmogus, kuris patinka regiono elitui. Jokių pokyčių čia negali būti.“

Bet Antonas skeptiškai vertina ir galimybę, kad Magadanui gali vadovauti žmogus iš kito miesto: „Reikia ne tiktai noro, kad išspręstum mūsų miesto problemas. O jei kas nors iš kito regiono ir nežinantis mūsų miesto sutiks užimti šį postą? Žmogus turėtų būti pamišėlis, kad nuspręstų tai daryti.“

Miesto vadovas Magadane atsakingas už sklandų švietimo procesą, kultūros renginius, infrastruktūrą.

O svarbesnės funkcijos, tarp jų ir biudžeto klausimai, tenka regiono vadovui. Miestas jo nei planuoja, nei patvirtina – tik gauna.

Jei sovietmečiu norėjai taisyti mokyklos stogą Magadane, reikėjo gauti Švietimo ministerijos patvirtinimą. Dabar – panašiai: kiekvienas sprendimas dėl miesto plėtros turi būti tvirtinamas regiono valdžios arba apsvarstomas Maskvoje.

Dėl tokios sistemos meras – fasadinė pareigybė, vadovas, kurio rankos surištos.

Dabartinis meras nusivylęs

Nuo 2015-ųjų 92 tūkst. gyventojų turinčiam miestui vadovavo 63-ejų Jurijus Grišanas.

Pagrindinis jo tikslas buvo sustabdyti miesto nykimą: jauni žmonės bėga vos pasitaikius progai, nes Magadanas mažai turi ką pasiūlyti.

„Žmonės tiesiog pasižiūri į dabartinę situaciją, įvertina, kokios didžiulės miesto finansinės ir demografinės problemos, ir nenori ateiti į mero postą“, – dienraščiui „Komersant“ komentavo J.Grišanas.

Beje, trys mero vaikai gyvena Maskvoje.

Tačiau meras bent jau viešumoje anksčiau kritikavo savo atžalas: esą jis nesupranta, ar tikrai geriau gyventi mažame bute sostinėje ir tris valandas kasdien praleisti spūstyse, o ne Magadane.

Bet jaunam žmogui Magadanas – kaip negyvenama sala. Kai kurie gyventojai apie likusią Rusiją sako: „Ten, žemyne...“

„Žiemą čia niekas nespėja valyti sniego, vasarą – dulkių, pavasarį ir rudenį – purvo. Miestas nevalytas, užmirštas ir prislėgtas. Pastatai byra dėl drėgno ir labai šalto klimato, naujų niekas nestato, o produktų kainos didesnės nei žemyne“, – „Novaja gazeta“ pasakojo vienos Magadano mokyklos administracijoje dirbantis Dmitrijus Žurovas.

40 procentų butų stovi tušti, savo nekilnojamojo turto žmonės negali parduoti ir tiesiog išvykti – niekam jo nereikia.

Jis pasakojo, kad kartą atėjo aplankyti draugo ir rado įėjimo duris kabančias tik ant viršutinių vyrių. „Norint patekti į namus duris reikia nustumti atgal. Paprašiau savo draugo pakabinti ant visų vyrių, o jis atšovė: „Kam? Jos kabojo 20 metų, mes jau pripratome“, – sakė vicegubernatorius.

„Magadanas buvo, yra ir bus“ – toks šūkis, užklijuotas ant miesto autobusų, lyg ir turėtų drąsinti gyventojus, bet kartu tik įrodo, kad jis kaunasi dėl išlikimo.

Šis atšiaurus miestas niekaip neatsikrato gulagų siaubo palikto šleifo, „The New York Times“ pripažino meras J.Grišanas: „Mane liūdina, kad žmonės vis dar aiškina, jog Magadanas – didžiulė kalinių stovykla. Miestas bando prisistatyti kaip šviesi, spalvinga ir laiminga vieta.“

Tik sunku net liežuvį apversti gretinant laimę ir Magadaną, iš kurio tarsi iš konvejerio Stalino aukos buvo vežamos į mirties stovyklas.

Į Magadaną trėmė lietuvius

Magadanas buvo pradėtas statyti 1933 metais – tuo metu pradėta Sovietų Sąjungos šiaurės rytuose glūdinčių gamtos išteklių gavyba. Magadanas tapo aukso gavybos centru – buvo įkurtas Ochotsko jūros įlankoje, kad būtų patogu plukdyti žaliavą.

Laivais į šią vietą plukdyti ir kaliniai. Šimtai tūkstančių kalinių statė šį miestą ir jo apylinkėse įrenginėjo kasyklas, kirto miškus, tiesė kelius, vėliau darbavosi šachtose.

Kai kurie kaliniai buvo kalinami Magadane įkurtose koncentracijos stovyklose. Vėliau tik laikinai uždaromi į paskirstymo centrą ir išskirstomi po baisiausius Stalino gulagus.

„Šalčio ir žiaurumo polius“, – taip Magadaną kadaise įvardijo rašytojas Aleksandras Solženicynas, rašęs romanus apie gulagų sistemą ir atskleidęs sovietų nusikaltimų siaubą.

Pirmieji lietuviai tremtiniai atvežti į Magadaną 1941-aisiais, o daugiausia jų buvo 1948–1950 metais. Skaičiuojama, kad nuo 1948-ųjų beveik 90 proc. Kolymos regiono gulaguose uždarytų kalinių buvo politiniai. Dauguma jų – lietuviai.

1947–1956 metais Magadano srities lageriuose buvo kalinama apie 5 tūkst. žmonių iš Lietuvos. Daugiau negu pusė lietuvių tremtinių buvo susiję su ginkluotu pasipriešinimu, pogrindinėmis organizacijomis, trečdalį sudarė tarnautojai, mokytojai, studentai ir moksleiviai.

Magadano srities lageriuose sąlygos buvo sunkiai pakeliamos – aukso, alavo, urano kasyklose ir miškų ūkiuose žmonės dirbdavo po 10–14 valandų. Poilsio dienų nebūdavo.

Lauke spausdavo kaulus tartum pjūklu raižantis šaltis, kalinius terorizuodavo prižiūrėtojai, valgis buvo skurdus, o dažnai jo ir visai nebūdavo.

Todėl kasmet čia mirdavo daugybė žmonių: pagal sovietų įrašus – mažiausiai 15 proc. kalinių kiekvienais metais.

Dešimtys tūkstančių mirė tiesdami kelią iki kasyklų.

Kartais šaltis būdavo toks, kad rankose laikomi metaliniai įrankiai prilipdavo prie odos ir ją nuplėšdavo. Dabar kelias, vedantis nuo Magadano iki kasyklų, vadinamas Kaulų keliu.

Itin sunkiomis sąlygomis tremtiniai dirbo aukso ir sidabro kasyklose: kirtėjai būdavo permirkę, ledinis vanduo sunkdavosi į šachtas, lašėdavo nuo lubų, telkšodavo ant žemės.

Kaliniai, sustingę tartum varvekliai, tokiomis sąlygomis praleisdavo 12–14 valandų. Daugybė jų peršalę susirgdavo ir mirdavo.

Iš viso per 25 Stalino valdymo metus mirė 2–4,5 milijono tremtinių, o į gulago sistemą pateko apie 24 mln. žmonių.

Visos viltys – ateičiai

Kai 1991 m. žlugo Sovietų Sąjunga, Magadane buvo 155 tūkst. žmonių. Čia praėjusio amžiaus pabaigoje gyveno kalinių, gulagų prižiūrėtojų ir administratorių palikuoniai ir tie, kurie atvyko suvilioti didesnių pinigų. Mat sovietmečiu rusams buvo siūloma premija, jei jie ryšis keliauti dirbti į Tolimuosius Rytus.

Tie, kurie buvo atvežti į Magadaną per prievartą, sugrįžo. Tie, kurie gaudavo sovietines premijas, jų neteko.

Gamyklos viena po kitos užsidarinėjo, infrastruktūra ėmė irti, gyventojų skaičius sparčiai mažėjo. Vienu metu Maskvoje net prasidėjo svarstymai: gal Magadaną iš viso uždaryti ir gyventojus iškeldinti?

Bet kai į valdžią atėjo V.Putinas, jis turėjo kitokį planą dėl Tolimųjų Rytų miestų, nors ir merdinčių. Ypač tokių, kurie įkurti strategiškai svarbiose vietose, kaip uostamiestis Magadanas.

Per pastaruosius penkerius metus čia atidaryta naujų restoranų – iš viso mieste jų veikia 10, investuota į miesto centro atnaujinimą – perdažyti namai. Valstybė skyrė pinigų moderniam sporto centrui įrengti.

Magadanas panašus į daugybę Rusijos miestų: tie patys blokiniai daugiabučiai, Lenino garbei pavadinta pagrindinė aikštė, trys kino teatrai, du plaukimo baseinai ir didžiulė cerkvė su paauksuotais kupolais. Tačiau atmosfera čia labai slogi.

To atspindys – nuo kalvos į Magadaną iš viršaus žvelgiantis kančios perkreiptas, raudantis betoninis veidas. Tai paminklas „Sielvarto kaukė“, skirtas visų tautybių kaliniams, žuvusiems Magadano srities lageriuose, atminti.

Šios kalvos papėdėje anksčiau buvo kalinių persiuntimo lageris, kuriame žmonės būdavo išskirstomi po mirties stovyklas.

Čia pat, kalvos papėdėje, architektas Algis Vyšniūnas pastatė akmenį su iškaltu Vyčio kryžiumi Lietuvos tremtiniams atminti.

Atrodo, kad tremtinių mintys apie laisvę ir pabėgimą tebeskamba galvoje tų, kurie dabar gyvena Magadane.

Kaip kalba sociologai, Magadano gyventojai kenčia nuo „atidėto gyvenimo sindromo“. Tai psichologinė būklė, kai žmonės savo viltis ir ambicijas sieja su ateitimi, o ne su dabartiniu gyvenimu.

„Žmonės mano, kad jie čia tik laikinai, o visavertiškai gyvens, kai išvažiuos, ir jie to laukia“, – dienraščiui „The New York Times“ komentavo vietinio leidinio „Vesma Today“ redaktorius Andrejus Grišinas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Izraelio oro gynyba – pavyzdinė, kodėl nesiseka Ukrainai?