Tamsioji Silicio slėnio pusė: išmaniųjų technologijų rojus ar pragaras?

Išmaniosios technologijos tapo neatskiriama žmogaus gyvenimo dalimi, bet koks gyvenimas šiuolaikinių technologijų rojuje – Silicio slėnyje, kur bendrovės savo darbuotojus apiberia visais įmanomais patogumais?

Šie žmonės Silicio slėnyje kėlė revoliuciją visur – nuo namo pirkimo iki šuns vedžiojimo.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Šie žmonės Silicio slėnyje kėlė revoliuciją visur – nuo namo pirkimo iki šuns vedžiojimo.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Darbas Silicio slėnyje įsikūrusiose kompanijose yra itin varginantis. Tačiau „Apple“, „Facebook“ ir „Google“ pastatė į erdvėlaivius panašias bendroves. Čia įrengė SPA centrus, kavines, pramogų erdves.<br>„Zuma Press“/„Scanpix“ nuotr.
Darbas Silicio slėnyje įsikūrusiose kompanijose yra itin varginantis. Tačiau „Apple“, „Facebook“ ir „Google“ pastatė į erdvėlaivius panašias bendroves. Čia įrengė SPA centrus, kavines, pramogų erdves.<br>„Zuma Press“/„Scanpix“ nuotr.
Darbas Silicio slėnyje įsikūrusiose kompanijose yra itin varginantis. Tačiau „Apple“, „Facebook“ ir „Google“ pastatė į erdvėlaivius panašias bendroves. Čia įrengė SPA centrus, kavines, pramogų erdves.<br>„Zuma Press“/„Scanpix“ nuotr.
Darbas Silicio slėnyje įsikūrusiose kompanijose yra itin varginantis. Tačiau „Apple“, „Facebook“ ir „Google“ pastatė į erdvėlaivius panašias bendroves. Čia įrengė SPA centrus, kavines, pramogų erdves.<br>„Zuma Press“/„Scanpix“ nuotr.
Darbas Silicio slėnyje įsikūrusiose kompanijose yra itin varginantis. Tačiau „Apple“, „Facebook“ ir „Google“ pastatė į erdvėlaivius panašias bendroves. Čia įrengė SPA centrus, kavines, pramogų erdves.<br>„Amazon“ nuotr.
Darbas Silicio slėnyje įsikūrusiose kompanijose yra itin varginantis. Tačiau „Apple“, „Facebook“ ir „Google“ pastatė į erdvėlaivius panašias bendroves. Čia įrengė SPA centrus, kavines, pramogų erdves.<br>„Amazon“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Dec 29, 2020, 6:15 AM

„Tai – pragaras“, – sako Anna Wiener, knygos „Įtartinas slėnis“ („Uncanny Valley“) autorė.

Šiuos žmones atpažinsi iškart. Prasikalus pirmajai ryto šviesai, gatvės pakraštyje stoviniuoja startuolių darbuotojai. Sandalai, megztiniai su gobtuvais, rankose – termosiniai puodeliai.

Jie gyvena tuose San Fransisko kvartaluose, kur kadaise gimė kitokia kultūra. Čia dabar menininkai ir hipiai nebeįstengtų nusipirkti net sandėliuko.

Auštant autobusų parkas, surinkęs startuolių darbuotojus, juos išlaipina Silicio slėnyje – technologijų utopijų širdyje.

Keletą metų ir A.Wiener, kuriai dabar 32-eji, priklausė tiems labai jauniems žmonėms, kurie dirba garažuose įsikūrusiose bendrovėse ir milžiniškuose koncernuose.

2013 m. amerikietė persikėlė į Kaliforniją. Tuo laiku Silicio slėnyje tvyrojo aukso paieškų nuotaika. Todėl neatsitiktinai A.Wiener knygoje „Įtartinas slėnis“ pristatomas interneto prekybos centras. Žinoma, autorė omenyje turi „Amazon“ prekybos platformą.

Ji pamini ir „visų nekenčiamą socialinį tinklą“, pakeitusį pasaulio bendruomenės gyvenimą. Tai, žinoma, „Facebook“.

Milijardus dolerių rizikos kapitalų davėjai investavo į labai jaunų vyriškių idėją.

Šie žadėjo, kad jų programėlė padarys pasaulį draugiškesnį ir paprastesnį, o jų investuotojus – turtingus.

Po žurnalus pažiro rašiniai – kvapą gniaužiantys studijas metusių vizijų kūrėjų portretai. Šie žmonės Silicio slėnyje kėlė revoliuciją visur – nuo namo pirkimo iki šuns vedžiojimo.

Atsidūrė žvėries slėnyje

Tai buvo dalykai, dėl kurių tokie žmonės kaip A.Wiener būtų tiktai papurtę galvą. Ji mažai ką bendro turėjo su šiuolaikine kompiuterine įranga ir jai artimomis sritimis.

„Iki persikėlimo į Kaliforniją dar niekada nesinaudojau „Lyft“, – prisipažįsta A.Wiener.

Tai – privati San Fransisko kompanija, teikianti populiarią Amerikos didmiesčiuose pavėžėjimo paslaugą naudojantis internetu ar išmaniojo telefono programėle.

„Man atrodė beveik kvaila tapti šios ekonomikos dalimi“, – sako „Įtartino slėnio“ autorė.

Juk ji priklausė tai Niujorko gyventojų kartai, kuri jautė ilgesį tam, kas pamažu grimzdo į praeitį. A.Wiener pirko dėvėtą plokštelių grotuvą ir natūralios medienos baldus.

Tačiau ji gyveno viename brangiausių pasaulio miestų iš menkai apmokamo darbo leidykloje.

„Ieškojau ko nors, kas dvelktų ateitimi“, – sako A.Wiener.

Tai buvo galima rasti Vakarinėje JAV pakrantėje.

„Bet aš atsidūriau žvėries slėnyje“, – tvirtina A.Wiener.

Grįžti namo nebūtina

Silicio slėnis – teritorija JAV pietuose, San Fransisko įlankos pakrantėje Šiaurės Kalifornijoje, tarp San Fransisko ir San Chosė.

1939-aisiais Stanfordo elektrotechnikos specialybės absolventai Billas Hewlettas ir Davidas Packardas pastarojo garaže Palo Alto miestelyje įkūrė pirmąją technologijų bendrovę.

Jos įstatinis kapitalas buvo tik 538 doleriai.

Būtent ši įmonė, formavusi Silicio slėnio įvaizdį, tapo jo simboliu. Nuo to laiko ši vieta pelnė šiuolaikinių ir informacinių technologijų Mekos pavadinimą.

„Apple“, „Facebook“ ir „Google“ pastatė į erdvėlaivius panašias bendroves-miestelius. Čia įrengė SPA centrus, kavines, kurių valgiaraštis įtinka įnoringiausiam gurmanui, skalbyklas.

Darbuotojams iš tikrųjų nėra jokios būtinybės grįžti po darbo į namus.

A.Wiener taip pat tapo šios ekonomikos dalimi. Ji buvo priimta į pagalbinę vienos bendrovės, kuri užsidirbdavo analizuodama kitų bendrovių klientų duomenis, komandą.

Vėliau ji perėjo dirbti su atvirojo kodo programomis (Tai kompiuterinės programos, platinamos pagal atvirojo kodo licenciją. – Red.) įmonėje „GitHub“.

Seka kiekvieną paspaudimą

Savo knygoje, negailėdama saviironijos, autorė rašo, kaip lengvai šis pasaulis patraukia žmones. Kartais susidaro įspūdis, jog A.Wiener stebėjosi savo priklausymu šiuolaikinių technologijų bendruomenei ir buvo pasiryžusi trūkstamas žinias įveikti entuziazmu.

„Pradėjau nešioti flanelinius drabužius, nusipirkau australiškus darbinius ilgaaulius batus ir, liedama prakaitą, dviračiu važiavau į darbą.

Į savo mitybos planą įtraukiau B grupės vitaminus, tapau žvalesnė ir džiaugsmingesnė“, – pasakoja „Įtartino slėnio“ autorė.

Ji semdavosi energijos iš elektroninės muzikos ir žaibiškai augančiojo savojo „aš“.

Tačiau netrukus paaiškėjo, jog šio žanro muzikos pomėgis nepriklauso prie didžiausių A.Wiener darbo srities nuodėmių.

Jau seniai buvo sukurta kontrolės kultūra, kai stebimi vartotojų paspaudimai, laikas, praleistas žiūrint atitinkamą turinį. Visa tai analizuojama ir paverčiama reklamos pinigais.

A.Wiener turėjo aukščiausio lygio prieigą prie tokių duomenų. Taip ji galėjo prieiti ne tik prie savo klientų duomenų bazių, bet ir prie visos informacijos, kurią šie rinko apie savo vartotojus.

Tokios visagalės taisyklės buvo laikomos normaliomis. Autorė rašo, kad navigacijos programėlių informacija galėjo leisti sekti įžymybių ir politikų kelionių maršrutus. O „Facebook“ darbuotojai galėjo susipažinti su privačiomis savo vartotojų žinutėmis. Buvo tikimasi, kad jie to nedarys.

Bet kuo įtakingesnė darėsi industrija, tuo sunkiau buvo suvokti, kas dėjosi socialiniuose tinkluose. Stengiantis uždirbti pinigų iš klientų duomenų, technika vis tobulėjo.

Svarbiausia yra pažanga

A.Wiener sako, jog darbuotojų elgsena vis dar labai stipriai prieštarauja darbuotojų atsakomybei.

Knygos autorę nustebino, kaip ji sako, keista bendrovių kultūra.

Dėl savo pirmojo darbo A.Wiener turėjo išlaikyti stojamąjį teisės žinių egzaminą ir paaiškinti, kas yra internetas, tariamam viduramžių ūkininkui.

Atėjusią į antrąją darbo vietą A.Wiener pasitiko iki smulkiausių detalių atkurta Baltųjų rūmų Ovaliojo kabineto kopija.

Biuras ar disneilendas? Nedaug trūksta, kad tai būtų ir antrasis variantas.

Darbuotojai zujo aplink prirašytas pastabų lentas, jei apskritai ateidavo į biurą.

Biuruose buvo įrengti alaus čiaupai, buvo ir šokoladinio pieno paketėlių.

„Sunku pasakyti, ar bendrovės rengė maratono dalyvius, ar čia per pertrauką užkandžiavo moksleiviai“, – rašo A.Wiener.

Užuomina į maratoną nebuvo absurdiška, nes Silicio slėnyje viešpatauja noras rasti geriausią iš esamų variantų ir galimybių. Bet kokios rūšies pažanga čia laikoma socialiniu laimėjimu.

Ir kompiuterių sistema, ir darbuotojo organizmas, jo gyvenimas turi būti idealios būklės.

Šiuo atveju padeda žingsniamačiai, infraraudonieji spinduliai, galvos smegenų veiklą gerinantys papildai ir gliukozės kubeliai, paprastai skirti ištvermę lavinantiems sportininkams.

Atitinkamai dauguma rengiasi lyg leistųsi į kelionę po ledynus – sportinės striukės ir kuprinės, kurias paprastai nešioja alpinistai.

„Žmonės atrodė taip, lyg ketintų rinkti malkas ar statyti kokią nors prieglaudą“, – sako A.Wiener.

Jie tikrai neatrodė taip, lyg eitų į darbą didelėje biuro patalpoje su oro kondicionavimo įrenginiais ir jų lauktų pokalbiai apie pardavimą.

Moterys lieka neįvertintos

Vyrai – šiuolaikinių technologijų pasaulio žvaigždės. Jie uždirba didžiulius pinigus, skaito pranešimus konferencijose.

Moteriškosios giminės šiuolaikinių technologijų kūrėjoms ir tobulintojoms dažnai trukdoma įgyvendinti savo idėjas, nes jų talentu ir gebėjimais nepasitikima.

Šios srities atstovėms „Microsoft“ vadovas Satya Nadella per vieną konferenciją davė patarimą užgniaužti mintis apie atlyginimo pakėlimą ir geriau pasitikėti savo karma.

A.Wiener rašo, kad seksizmas – įprastinis dalykas visur kaip ir sienų apmušalai. Ji bendrovės susirašinėjimo programėlėje ragino kolegas moterų nebevadinti kalėmis.

„Mačiau vyriškius elgiantis taip, kad kažkam atvėptų žandikaulis“, – dabar sako A.Wiener.

Buvo istorija apie moterį, kurią išprievartavo savo srities žvaigžde laikomas programuotojas, o paskui ji buvo išmesta iš darbo.

Kitą moterį jos viršininko draugas apdovanojo tokiu stipriu smūgiu, kad jai prireikė lašelinės.

„Tai – pasaulis, kuriame palaikomi saviškiai“, – sako A.Wiener.

Tačiau jos kolegės kelia į padanges darbo namuose privalumus. Nuotoliniu būdu dirbančios moterys išvengia priekabiavimo.

Sėkmė lydi tik nedaugelį

Bet ir už šiuolaikinių technologijų bendrovių sienų esantis pasaulis greitai pasikeitė.

San Fransiske visokių mažmožių prigrūstos parduotuvės ir barai užleido vietą prabangiam nekilnojamajam turtui.

Įspūdingos pinigų sumos, plūstelėjusios per San Fransisko įlankos teritoriją, priklausė nedidelei laimingųjų grupei. Pavyzdžiui, vienam bičiuliui, startuolio įkūrėjui, su kuriuo A.Wiener ėjo pietauti. Jie dalijosi duona, alyvuogių aliejumi ir pabaigoje – sąskaita.

Išėjęs į gatvę jos pažįstamas, amerikiečių finansinių ir programinės įrangos paslaugų įmonės įkūrėjas Patrickas Collisonas, dar nuotoliniu būdu brūkštelėjo porą parašų.

Vėliau A.Wiener tik per žinias sužinojo, jog P.Collisonas tuo metu sudarė istorinį sandorį.

„Per vieną naktį jis tapo jauniausiu savo jėgomis prasimušusiu pasaulio milijardieriumi“, – sako knygos „Įtartinas slėnis“ autorė.

Didelė politinė įtaka

Šiuolaikinių technologijų pramonės darbuotojai jau seniai priklauso privilegijuotų žmonių kategorijai, tačiau jiems vis dar sunku pripažinti savo galią. Daugelis vis dar laiko save ta žmonių dalimi, kurie neturi įtakos visuomenei arba joje vykstantiems procesams.

Tačiau po skandalų, kilusių dėl Jungtinės Karalystės konsultacijų bendrovės „Cambridge Analytica“ duomenų rinkimo socialiniame tinkle „Facebook“ ir apie vartotojus surinktos informacijos panaudojimo vykdant D.Trumpo politinę kampaniją, tapo aišku, kokia didelė yra šiuolaikinių technologijų industrijos politinė įtaka.

Interneto darbo braižas darėsi vis šiurkštesnis. Atėjo metas, kai A.Wiener, dėjusi visas pastangas įgyvendinti utopinius savo darbinio pasaulio pažadus, prarado bet kokias iliuzijas.

2018 metais ji atsisakė savo darbo.

Netrukus bendrovė „GitHub“ buvo parduota „Microsoft“, ši išpirko A.Wiener akcijas.

Jų vertė siekė 200 tūkst. dolerių (apie 170 tūkst. eurų).

Dėl to, kaip rašo A.Wiener, ji nejautusi pasididžiavimo. Pasak „Įtartino slėnio“ autorės, ji jautė tik palengvėjimą ir kaltę.

Dabar A.Wiener tebegyvena San Fransiske. Ji žurnalui „The New Yorker“ rašo technologijų temomis.

Ji prisimena paskutinę darbo Silicio slėnyje dieną, kai brūkštelėjo atsisveikinimo žinutę į bendrovės susirašinėjimo programėlę.

„Aš net nežinojau, kad čia dirbai“, – atsakė vienas A.Wiener kolegų.

Garsiai kalba apie neigiamą poveikį

Šių metų rugsėjį internetinę televiziją „Netflix“ pasiekė dokumentinis filmas „Socialinė dilema“ („The Social Dilemma“). Jame nagrinėjamas vis augantis socialinių tinklų naudojimas ir žala, padaroma vartotojui.

Dokumentinio filmo režisierius Jeffas Orlowskis atkreipia dėmesį į tai, kaip socialiniai tinklai naudoja žmones siekdami pelno, – atskleidžiama, kad socialiniuose tinkluose yra stebimas kiekvienas žmogaus veiksmas, mygtuko paspaudimas, žvilgsnio užlaikymas. Tokia informacija yra svarbi tiek reklamos kūrėjams, tiek politikams, kurie nori paskleisti savo žinią potencialiems rinkėjams.

Taip pat kalbama apie tai, kaip socialiniai tinklai yra konstruojami taip, kad išlaikytų vartotojo dėmesį kuo ilgiau. Norėdami tai sukurti socialinių tinklų darbuotojai sugalvojo papildomas funkcijas, kad žmogus neišjungtų programėlės ir atsakymo į žinutę sulauktų atsidaręs kompiuterio ekraną. Filmo kūrėjai taip pat atskleidžia socialinių tinklų neigiamą poveikį žmogaus psichikos sveikatai ir vaidmenį skleidžiant sąmokslo teorijas.

Filme savo nuomonę apie neigiamą socialinių tinklų poveikį dalijasi buvę „Facebook“, „Google“, „Pinterest“ ir kitų socialinių platformų darbuotojai.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: valdantieji žada dėti pastangas dėl ryšių su Kinija