Po suklastotų rinkimų Baltarusijoje rugpjūčio mėnesį kilę protestai prieš A.Lukašenkos režimą šįmet prikaustė viso pasaulio dėmesį, tačiau sukilimas galiausiai aprimo. Tai, kad masiniai protestai pasitraukė iš Baltarusijos miestų centrų ir pavirto daugeliu ne itin gausių vaikštynių priemiesčiuose, jokiu būdu nereiškia, jog režimas vis dėlto suvaldė protestus ir sukilimas slopsta.
Tai interviu „Lietuvos rytui“ tvirtino vienas Baltarusijos pilietinės visuomenės lyderių, specialių fondų, padedančių sergantiesiems koronavirusu ir nukentėjusiems nuo režimo represijų, steigėjas Andrejus Stryžakas.
Šalį priverstas palikti disidentas, dalyvavęs ir ankstesniuose protestuose, ir Ukrainos Maidane, teigė, kad, nepaisant režimo stiprybės bei lemtingo Rusijos vaidmens, lemiamu veiksniu, o kartu ir nežinomuoju, lieka pati Baltarusijos visuomenė ir jos potencialas kovoti.
– Masinių protestų Minsko ir kitų miestų centruose, kokie šalį užplūdo iš karto po prezidento rinkimų, nebėra jau senokai. Juos pakeitė mažiau gausūs, bet judresni maršai atskiruose rajonuose. Tai reikalauja ir didesnio režimo baudėjų judrumo, vis dėlto, regis, ir mažiau įtampos. Savaitgaliais Minsko centre veikia transportas, šalyje nebeblokuojamas internetas. Taigi jau kuris laikas sakoma, kad, viena vertus, režimui vis dėlto pavyko suvaldyti aba bent jau „įrėminti“ protestą. Ką jūs apie tai manote?
– Žinote, čia – kaip kare, kai vyksta kova tarp pabūklų ir sunkiosios šarvuotosios technikos.
Viena pusė stengiasi padaryti kuo storesnį ir tvirtesnį šarvą, kita – kuo didesnės pramušamosios galios sviedinį. Taigi protestas, besikaunantis su režimu, taip pat keičia formatą. Taip, pačioje pradžioje, rugpjūtį, kai į miesto centrą išeidavo po 100 tūkst. žmonių ir valdžia net buvo sutrikusi, nežinojo, ką daryti, buvo vienas formatas.
Bet režimas, suprantama, greitai prisitaikė ir surado kovos būdų – pirmiausia stengtis žmonėms neleisti susiburti miesto centre ar šalia ir rengė masines represijas jau prieigose.
Kaip pamename, režimas metė tam visas pastangas ir elgėsi neregėtai brutaliai. Suimtų ir kankinamų žmonių – dešimtys tūkstančių, „kriminalinių bylų“ pagal atskirus protestus – šimtai.
Taigi toks brutalus režimo atsakas padarė tokias masines eitynes miestų centruose neįmanomas, tiesiog privertė pasiūlyti žmonėms naują formatą.
Ir kai protestus buvo pradėta organizuoti pagal principą „kur gyveni – ten ir vaikštai“, jie, sakyčiau, įgavo naują kvėpavimą, vėl patraukė žmones.
Režimas tuojau pat ėmė ieškoti savo atsako priemonių – mobilios grupės, kurios vyksta tiesiai į rajonus, stengiasi eitynes slopinti ir sklaidyti pačioje užuomazgoje, būti pirmesnės už žmones, kurie išeina į savo kiemus. Netgi, kaip matėme, veržiasi į jų butus.
O žmonės savo ruožtu stengiasi būti judresni ir greitesni. Taigi, kaip ir sakiau, vyksta nuolatinės varžybos, lenktynės, teisingiau – kova, kas ištvermingesnis.
Tačiau svarbiausia, kad žmonės nuolatos sugalvoja vis naujų išraiškos ir protesto formų, rodančių režimui, kad jie jam nepaklūsta ir nepaklus. Pavyzdžiui, tikriausiai matėte, kad, užšalus vandens telkiniams, ant jų ledo imta specialiais nenuvalomais dažais piešti baltas-raudonas-baltas Baltarusijos vėliavas, kurios – vienas protesto simbolių.
Tuomet režimo parankiniams tenka ropoti ant ledo, jį pjaustyti.
Bet kokiu atveju protesto lygis tikrai nesmunka ir pats protestas neslopsta. Reikia dar prisiminti, kad daug tų žmonių, kurie stovėjo jo ištakose, – arba kalėjime, arba užsienyje. Tačiau daug kitų likę pačioje Baltarusijoje, bet turi elgtis labai atsargiai.
– Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose kaimyninėse šalyse, ypač Ukrainoje, daug kas kritikuoja Baltarusijos protestuotojus dėl to, kad jie vis dėlto ar nesiryžo, ar nesugebėjo stoti į tiesioginę kovą su režimu ir į jo smurtą atsakyti smurtu. Kritikai sako, kad būtent tuomet, kai Minsko centre susirinkdavo šimtatūkstantinės minios, o režimas buvo trumpam sutrikęs, protestuotojai ir turėjo užimti kažkurią iš centrinių miesto vietų, įsitvirtinti ir pradėti žūtbūtinę jos gynybą. Paprasčiau tariant, turėjo kartoti Maidano taktiką ir strategiją. Ar bent jau pradėti organizuotai kautis su baudėjais ir patys juos bausti. O to nepadarius esą protestas, bent jau artimiausioje, taktinėje perspektyvoje, pralaimėjo režimui, kurį išjudinti ir gali tik ne mažiau brutali „gatvinė“ jėga. Ką jūs galite į tai atsakyti?
– Puikiai suprantu ir žinau, apie ką kalbama. Aš juk pats dalyvavau nuo pat pradžių organizuojant Maidaną, dirbau jo „karštojoje linijoje“, informacinėje tarnyboje. Buvau, kai prasidėjo žudynės Institutskajos gatvėje.
Taigi aš matau akivaizdžius tuometės situacijos Ukrainoje ir dabartinės padėties Baltarusijoje skirtumus. Pirmiausia turiu omenyje politinius režimus.
Ukrainoje buvo labai silpnas valstybės aparatas – jis, viena vertus, buvo tiesiog pakrikęs, kita vertus, nebuvo pasirengęs vieningai ir besąlygiškai vykdyti bet kokius centrinės valdžios nurodymus.
Kitas svarbus tiesiogiai susijęs veiksnys – vadinamojo politinio elito konsolidacija, kurios laipsnis Baltarusijos režime kur kas didesnis už tą, kuris buvo Ukrainoje.
Taigi kai prasidėjo masiniai protestai, aš iš pradžių ir pats buvau vienas tų, kurie manė, kad reikia griebtis Maidano scenarijaus, sekti jo pavyzdžiu.
Bet jau rugpjūčio 9-ąją, kai įvyko masiniai protestai ir pirmosios didžiosios represijos, žmonių mušimas, pamačiau, kad aikštė, kuri buvo vienas veiksmo centrų, jau anksti rytą buvo kruopščiai ir tvarkingai išvalyta.
Tai vienas aiškių požymių, kaip visas režimui pavaldus valstybės aparatas buvo pajėgus veikti užkertant kelią bet kokioms tokių procesų kaip Maidane užuomazgoms. Kaip, beje, ir 2006 metais, kai buvo bandymų pastatyti protestuotojų palapinių miestelį, kuris iš pradžių buvo izoliuotas, o po to likviduotas.
2010 metais taip pat buvo mėginimų eiti prie vyriausybės pastatų, ten įsitvirtinti, bet režimas taip pat tam užkirto kelią.
Dabar galbūt irgi buvo galima keliems šimtams ar net tūkstančiams žmonių pamėginti užimti kokią nors vietą ir joje įsitvirtinti. Bet aš manau, kad režimas tikrai nebūtų sustojęs prieš jokias priemones ir prieš jokį kraujo praliejimą tokiu atveju.
Jis ne kartą tai pademonstravo daugiau nei įtikinamai.
Kita vertus, labai skirtingos ir pačios Ukrainos bei Baltarusijos visuomenės, nepaisant akivaizdžių jų panašumų. Didelė ir aktyvi Ukrainos visuomenės dalis jau iki Maidano turėjo didelę kovos ir protesto patirtį, nusiteikimą ir pasiryžimą stoti prieš priešą, kuris buvo aiškiai matomas.
Bet juk net ir Maidanas iš pradžių buvo taikus protestas, žmonės nebuvo nusiteikę tam, kas vyko toliau, ir to nenumatė.
Ką jau kalbėti apie Baltarusijos visuomenę, kuri ir visą praėjusį amžių, ir pastaruosius tris dešimtmečius gyveno visai kitokiomis sąlygomis.
Tad nieko keista, kad dar rugpjūtį, po to, kai jau kuris laikas vyko masinės ir itin žiaurios represijos, žmonės vis dar negalėjo įsisąmoninti, kaip įmanomas toks smurtas, ir tikėjo taikiomis priemonėmis.
Bet štai esminis, svarbiausias dalykas – ši visuomenė labai greitai, vos per pastaruosius kelis mėnesius, labai aiškiai suprato A.Lukašenkos ir jo režimo prigimtį.
Taigi dabar prasideda tikras partizaninis karas, kuris vis dažniau pradeda priminti pogrindinį pasipriešinimą nacių okupacijai.
– Kokią paramą visuomenėje tebeturi A.Lukašenka? Juk akivaizdu, kad jį remia ne tik su pačiu režimu tiesiogiai susiję socialiniai ir profesiniai sluoksniai, bet ir dalis paprastų mirtingųjų. Kas jie?
– Taip, jis vis dar turi dalies visuomenės paramą. Bet labai sunku pasakyti, kokia tai dalis, nes ta „parama“ – labai sąlygiškas dalykas. Juk pirmiausia režimą teberemia patys pasyviausi, klusniausi, jokios iniciatyvos jokiu atveju negalintys ir nenorintys imtis visuomenės sluoksniai.
Štai, pažiūrėkite, režimas nė nesugeba suvaryti žmonių į savo „palaikymo demonstracijas“. Po pirmųjų tokių bandymų, kurie atrodė tiesiog apgailėtinai, buvo pradėti organizuoti „automobilių žygiai“. Juk iš automobilių, kuriuose sėdi tik vienas žmogus, galima padaryti bent jau vizualiai didesnę vilkstinę.
Bet apskritai, žvelgiant į patį režimo ir jo valdžios aparatą, galima konstatuoti, kad, nepaisant tebesitęsiančios jo konsolidacijos, jo viduje tvyro didelė įtampa ir neužtikrintumas dėl savo ateities. Tai rodo, kad vieni režimo atstovai ima tekinti informaciją apie kitus – net ir pačiuose aukščiausiuose sluoksniuose. Jie tą informaciją tekina ne tik į viešąją erdvę, bet ir mums, protesto atstovams.
Mes savo ruožtu labai tvirtai dominuojame kai kuriuose socialiniuose tinkluose, tai režimo atstovai taip pat mato ir tai jiems taip pat kelia nerimą ir baimę.
Taigi tai – ir labai kieta psichologinė dvikova. Kieno nervai visai pakriks? Bet kokiu atveju vis daugiau žmonių ne tik visuomenėje, bet ir pačiame režime supranta, kad tam tikros linijos jau peržengtos ir taip kaip anksčiau nebebus. Tik štai čia ir yra didysis nežinomasis – kas turės lemiamos įtakos pokyčiams ir kokie jie bus.
Šiandien to dar nežino niekas. Aišku tik tai, kad tai greičiausiai nebus labai greiti procesai.
– Panašu, kad vis dėlto lemiamos įtakos tam, kur pasisuks visa istorija, gali turėti išorės jėgos, pirmiausia Rusija. Ar suvokimo, kad Baltarusija yra tos pačios istorijos, kurioje yra ir Ukraina, epizodas, jūsų gretose daugėja?
– Pirmiausia aišku, kad pats mūsų režimas bet kokiu atveju mėgins imituoti kažkokią konstitucinę reformą ir dialogą. Tačiau ne mažiau aišku ir tai, kad didžioji dalis tos visuomenės, kuri protestuoja, nepriims jokios iš tų imitacijų, kurias siūlys režimas.
Protestas ir pilietinis pasipriešinimas ne tik neslops, tokie dalykai jį greičiausiai tik aktyvins ir aštrins.
Taip, Kremlius ir V.Putinas greičiausiai tikrai nieko prieš atsikratyti A.Lukašenkos ir visiškai perimti šalies kontrolę. Neatmestina, kad tokius planus atspindi ir tie „konstitucinės reformos“ planai, kuriuose kalbama apie didesnės įtakos ir valdžios suteikimą parlamentui ar partijoms, o pastarieji jau būtų tiesioginės Rusijos įtakos svertai.
Bet tai Rusijai padaryti ne taip paprasta, kaip gali atrodyti. Juk iš tiesų V.Putinas ir A.Lukašenka – vienoje valtyje, jie negali lengvai atsiskirti. Teisingiau, V.Putinas negali to padaryti labai greitai – juk tuomet visiems bus akivaizdu, kad tai padaryti privertė protestuotojai, kurie skelbiami pagrindiniu priešu.
Bet kuo ilgiau Rusija delsia ir dargi akivaizdžiai remia režimą, tuo daugiau žmonių pačioje Baltarusijos visuomenėje ima tai matyti ir tuo piktintis.
Šį pačiai Rusijai pavojingą procesą rodo ir pastaruoju metu labai mažėjančios simpatijos Rusijai, ir pasitikėjimas ja.
Taigi vėl grįžtame prie to paties didžiojo klausimo – kaip reaguos ir kaip elgsis pati Baltarusijos visuomenė, jos nepaklūstančioji, protestuojančioji dalis? Tiek Rusijai toliau remiant A.Lukašenką, tiek tuo atveju, jeigu Maskva vis dėlto nuspręs jį „nuimti“ ir perimti šalies kontrolę?
– O ką galite pasakyti apie ES ir visus Vakarus? ES lyg ir pagaliau mėgina imtis pagrindinio ginklo – sankcijų, nutaikytų į kai kurias pagrindines Baltarusijos įmones, Vakarų pinigais maitinančias tiek visą šalies ekonomiką, tiek ir režimą. Gal tai bus pagrindinis postūmis tokiam lūžiui?
– Tokios sankcijos – teisingas dalykas, ir aš esu už jas. Labai tikiuosi, kad ES judės šia linkme. Taip, tokie gigantai kaip „Belaruskalij“, naftos, net ginklų pramonės kompanijos labai stipriai surišti su Vakarais ir jų pinigais.
Bet aš taip pat suvokiu, kad negalima vien į tai dėti viltis. A.Lukašenka ras pinigų OMON pajėgoms net ir neturėdamas kuo finansuoti jokių socialinių reikmių.
Be to, ES šalys, viena vertus, bijo nekontroliuojamo kolapso ir tokios krizės Baltarusijoje, kuri pradėtų lietis per kraštus, nes pasipiltų pabėgėlių srautai.
Antra vertus, jos bijo, kad jų ryžtingo spaudimo atveju Baltarusija galutinai atiteks Rusijai. Taigi jos mėgina kažkaip laviruoti ir balansuoti.
