Kažkur miške netoli Svinfordo miesto guli paslėptas galių bejėgiams suteikusio herojaus, kurio istorijos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, lobis.
Daugiau negu prieš du šimtus metų, kai Mėjo grafystė buvo kontroliuojama anglų elito, britų karių ir nugrimzdusi į didžiulį skurdą, viena airių vyrų gauja ryžosi pradėti netradicinį maištą.
Jie nesiekė užbaigti britų vadovavimo ar atsiimti savo šeimos žemių.
Užuot apsiginklavę muškietomis ir geriau pažinę Mėjo kalnus, pelkes ir upes, šie sukilėliai pasisavindavo britų dvarininkų Airijoje turtą.
Kaip ir anglas Robinas Hudas, jie apiplėšinėjo turtuolius ir dalijo vargšams. Netrukus pasirodė ir airių legendos apie jų kovingumą, sumanumą ir dosnumą.
Maištas kilo iš pasipiktinimo
Bet nė vienas jų nebuvo toks drąsus kaip Rogeris Gallagheris, kurį visi vadino Kapitonu.
Iki šiol vaikams pasakojamos istorijos, kaip jis puolė privilegijuotus britų okupantus ir kaip vieną kartą jį apšaudė kariai, tačiau, šokęs ant arklio, Kapitonas spėjo nuo jų pasprukti.
Užaugę šie vaikai supranta karčią tiesą – jų protėvius buvo pavergę britai, todėl maišto akcijos šiam Vakarų Airijos kampeliui suteikdavo bent šiokios tokios vilties.
2021 m. Airijos Respublika ruošiasi švęsti šimtąsias Airijos nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės metines, ir R.Gallagherio istorija yra menkai žinomas airių nesutarimų su britais pavyzdys.
Nors R.Gallagheris yra pagrindinis daugelio legendų veikėjas, šiomis dienomis sulaukia ne tiek daug visuomenės dėmesio.
Niekur Airijoje nėra netgi jo skulptūros. Išlikusių rašytinių šaltinių apie jį labai mažai.
Svarbu suvokti kontekstą
Stephenas Dunfordas, istorikas ir rašytojas iš Kilalos, nedidelio Mėjo kaimelio, yra vienas iš nedaugelio ekspertų, besidominčių R.Gallagheriu. S.Dunfordas netgi parašė knygą, kurioje aprašė legendinių plėšikų gyvenimą.
Istorikas teigia – kad suprastume R.Gallagherį ir jo bendrus, pirmiausia turime žinoti, kokiais laikais ir kokioje aplinkoje jie gyveno.
Tuo metu, kai plėšikai pirmąkart ėmėsi ginklų, Airija jau 600 metų buvo britų rankose.
Tačiau jų atmintyje vis dar buvo švieži prisiminimai apie XVI amžiaus vidurio žiaurumus, kai Anglijos generolas Oliveris Cromwellis įsiveržė į Airiją, numalšino sukilimą, o jo kariai, kaip teigiama, nužudė tūkstančius civilių, tarp jų moteris ir vaikus.
Vadovaujant O.Cromwelliui daugelis airių dvarininkų neteko savo žemių.
Jų ūkiai buvo atiduoti turtingiems britams, kurie elgėsi kaip tikri savininkai ir vertė airius mokėti už gyvenimą žemėje, kuri jų šeimoms priklausė šimtus metų.
Pajamos, gaunamos iš šių objektų nuomos ir žemės ūkio, plūsdavo į britų kišenę.
Pasak S.Dunfordo, Mėjas tapo vienu skurdžiausių Europos kampelių ir toks liko dar ilgai.
„Airiai žinojo, kodėl skursta. Jie tiksliai žinojo, ką dėl to kaltinti, – sakė S.Dunfordas. – Britai buvo blogiukai. Mėjo žmonės, kurie nieko nebeturėjo ir nebegalėjo netgi dorai prasimaitinti, su liūdesiu žiūrėjo į savo senus namus, žemę ir ten šeimininkaujančius britus.
Tuomet atėjo R.Gallagheris su savo sėbrais ir pradėjo grobti turtus iš britų. Visiems tai patiko.
Airijai tuo metu labai reikėjo herojų, jiems reikėjo kuo nors tikėti. Ir ši gauja jiems tai suteikė.“
Turėjo savo slėptuves
Be abejo, apiplėšinėti įtakingus britus buvo labai pavojinga. Plėšikus ėmė akylai medžioti policija, britų kariai ir ginkluoti samdiniai, saugantys dvarininkus.
Tad R.Gallagheriui nuolat reikėjo slapstytis, pergrupuoti jėgas planuojant apiplėšimus.
Airių herojus dažnai slėpdavosi Stiklo saloje, esančioje Kono ežere.
Tvirtinama, kad garsus plėšikas buvo bebaimis ir nebijojo persekiotojų.
R.Gallagheris turėjo įgūdžių, motyvacijos ir drąsos užsiimti šiuo pavojingu „verslu“ du dešimtmečius.
Jis ir jo palaikytojai buvo puikiai pasirengę ir, svarbiausia, turėjo vietos gyventojų paramą.
Tačiau, kaip teigia S.Dunfordas, gyventojų pagarbą ir lojalumą Kapitonas pelnė dėl savo dosnumo.
Kaskart prisigrobę turto R.Gallagheris ir jo parankiniai išdalindavo jį bendruomenės nariams. Jie taip pat bandė apsaugoti airius nuo britų patyčių.
Ėmėsi ir žiaurių taktikų
Pasakojama, kad R.Gallagheris privertė vieną britų dvarininką suvalgyti savo surašytus iškeldinimo pranešimus.
Visa tai įvyko Kilaseryje. Čia garsus plėšikas užstojo dešimtis airių fermerių, neteisėtai išmestų iš savo namų.
S.Dunfordas pasakojo, kad kai R.Gallagheris ir jo vyrai užpuolė negailestingo dvarininko namus, rado šūsnį iškeldinimo pranešimų. Jie juos surinko ir pareikalavo, kad britas juos suvalgytų. Tai padaryti jis buvo priverstas į smilkinį įrėmus ginklą.
R.Gallagherio vyrai pirmiausia norėjo padėti nuskurdintiems regiono gyventojams.
Jie taip pat žinojo, kad visada sulauks žmonių paramos, – jie praneš apie besivejančius pareigūnus ir suteiks prieglobstį.
Fortūna nusisuko nuo plėšiko
Vis dėlto galiausiai sėkmė nuo R.Gallagherio nusisuko.
Vieną dieną 1818-aisiais jis slėpėsi Atimaso kaime, kai jį pastebėjo vietinis vyras, ištikimas britams. Jis pranešė kareiviams apie R.Gallagherio slėptuvę, tad netrukus jis buvo apsuptas 200 karių.
S.Dunfordas pasakojo, kad mirties akivaizdoje R.Gallagheris dar sugebėjo pabandyti išsigelbėti.
Jis papasakojo kareiviams apie vertingus daiktus, kurių didelę dalį paslėpė netoliese esančiame Barnalyro miške. Kapitonas pažadėjo, jog atskleis lobio vietą su sąlyga, kad bus paleistas į laisvę.
Tačiau tai nesuveikė. Iš karto po to, kai R.Gallagheris buvo nužudytas, kariai nuvyko į mišką ir dienų dienas nesėkmingai ieškojo lobio.
Nuo tos dienos mišką naršė daugybė lobių ieškotojų, bet visi jie grįžo tuščiomis.
Menamai paslėpti turtai ir toliau vilioja žmones, taip vis iš naujo prikeliama ir R.Gallagherio legenda.
Vis dėlto R.Gallagheris yra labiau airių pasipriešinimo simbolis, o ne spalvingas liaudiškų istorijų personažas.
Atšiaurūs šio regiono vėjai ir toliau neš pasaką apie maištininką, nusprendusį mesti iššūkį britams ir pažadinusį Mėjo gyventojus.
Parengta pagal BBC inf.
