Paryžiaus gatvės kultūrą užvaldo naujas pomėgis: keičia šimtmečių senumo tradicijas ir skatina ekologiją

Nauja jaunų žvejų karta Paryžiuje užplūdo Senos upės krantus. Šimtmečių senumo tradicija žvejoti Prancūzijos sostinę pusiau dalijančioje upėje pamažu virsta pogrindinių kultūrų narių pomėgiu.

Sena anksčiau buvo žaidimų aikštelė pagyvenusiems vyriškiams, kurie savo dienas pensijoje leido žvejodami šioje upėje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Sena anksčiau buvo žaidimų aikštelė pagyvenusiems vyriškiams, kurie savo dienas pensijoje leido žvejodami šioje upėje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Kai kurie žvejoja į upę įmestus daiktus.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Kai kurie žvejoja į upę įmestus daiktus.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Sena anksčiau buvo žaidimų aikštelė pagyvenusiems vyriškiams, kurie savo dienas pensijoje leido žvejodami šioje upėje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Sena anksčiau buvo žaidimų aikštelė pagyvenusiems vyriškiams, kurie savo dienas pensijoje leido žvejodami šioje upėje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Mar 21, 2021, 12:23 PM

Neseniai žiemišką popietę prie Senos upės Paryžiuje atėjęs paauglys iš dėklo išsiėmė meškerę, ant kabliuko uždėjo jauką ir įmetė valą į vandenį.

Prie 19-mečio jaunuolio Elioto Malherbe greitai prisijungė menų studentas 22 metų Kacimas Machline. Tačiau prieš įmesdamas meškerę Kacimas pirmiausia purškiamaisiais dažais ant netoliese esančios sienos nupiešė dryžuotą žuvį.

Sena anksčiau buvo žaidimų aikštelė pagyvenusiems vyriškiams, kurie savo dienas pensijoje leido žvejodami šioje upėje, tačiau dabar čia užmesti kabliuko ateina vis jaunesni ir įvairesni žmonės.

Daugumą jaunuolių teritorija aplink Senos upę patraukė dėl kitų priežasčių. Miesto krantinėje įrengtos pagrindinės riedlentininkų aikštelės, o grafičius piešiantys menininkai gali ramiai piešti savo paveikslus – čia jų niekas nepastebės.

Gali atrodyti, kad žvejyba jaunimui nekelia tokio malonumo kaip kiti pomėgiai, bet buvęs grafičio meno atstovas ir riedlentininkas 40-metis Manuelis Obadia-Willsas tvirtina kitaip.

Dabar vyras laisvu laiku užsiima tik žvejyba.

„Šie pomėgiai sukelia priklausomybę – važiuodamas riedlente vis bandai atlikti geriausią triuką, piešiant grafitį jaudina adrenalinas, sukilęs atliekant nelegalius veiksmus. O žvejodamas vis galvoji apie didžiausią laimikį“, – sakė M.Obadia-Willsas.

Žvejoja, kur ramus vanduo

Kaip ir grafičių piešimas arba važiavimas riedlente, žvejyba taip pat kartais prasilenkia su įstatymais.

Dauguma žvejų prie upės ateina tiktai po darbų, pasibaigus dienai, nors Prancūzijoje dar 1669 metais buvo uždrausta žvejoti po saulėlydžio, net ir žiemą.

Oficialaus žvejybos sezono metu – nuo gegužės iki sausio – jaunieji žvejai renkasi tam tikrose vietose – netoli baržų arba kanalų, kur vanduo ramesnis ir šiltesnis nei likusioje upės dalyje.

Jaunimas nori atrasti neištyrinėtas vietas, tad veržiasi į riboto patekimo teritorijas. Viena jų – po Bastilijos aikšte esantis daugiau kaip kilometro ilgio tunelis, kurį dengia akmeninis skliautas. Miesto valdžia neseniai užtvėrė įėjimą į šį tunelį, kad žmonės čia nepatektų.

Nors jaunieji žvejai tęsia tradicijas ir taip pat žvejoja Paryžiaus Dievo Motinos katedros ar Eiffelio bokšto šešėliuose, jie pritaikė ir naujų taisyklių.

Svarbiausia iš jų – dienos laimikis nėra skirtas pasidalyti juo kaip maistu su šeima ar draugais. Jaunieji žvejai tik paviešina socialiniuose tinkluose lydekų, ešerių, starkių, šamų ar kitų žuvų nuotraukas ir paleidžia jas atgal į upę.

„Žvejyba yra sportas, o žuvys – mūsų žaidimo partnerės, todėl mes jas ir paleidžiame. Juk neprašysi teniso žaidėjo suvalgyti žaidimo kamuoliuką“, – sakė 21 metų Gregoire’as Auffert’as.

Naudoja plastikinį jauką

Jaunoji karta kaip masalą naudoja plastikinį jauką, o ne sliekus, kurie išlieka populiarūs tarp senųjų žvejų.

Žuvys nepraryja jauko, o žvejai gali jas išvaduoti padarydami kuo mažiau žalos.

Naujieji papročiai padeda išsaugoti Senos upės biologinę įvairovę.

Praėjusio amžiaus 8-ąjį dešimtmetį upėje buvo likusios tik trys žuvų rūšys. Dabar, po dešimtmečius vykdytos vandens valymo politikos, žuvų yra daugiau nei 30 rūšių.

Tiesa, upės tarša išlieka rimta problema. Žmonės čia atsikrato plastikinių maišelių, industrinių atliekų, o pastaruoju metu ir elektrinių paspirtukų su ličio baterijomis, kurios teršia vandenį.

Su magnetais žvejojantys asmenys iš upės dažnai ištraukia dviračius ir visokius kitokius metalinius daiktus.

„Tikslas – nuolat gerinti situaciją, ir koronaviruso pandemija padėjo tai padaryti“, – sakė jūrų mokslininkas Billas François.

Jo tvirtinimu, per pandemiją žuvys gali mėgautis ramesne aplinka – upėje mažiau turistinių valčių, o vasara buvo palanki nerštui.

Paryžiaus urbanistikos institute dirbantis Thierry Paquotas sako, kad žvejai taip pat turi labiau puoselėti aplinką.

„Viskas pamažu juda šia kryptimi. Vis populiarėja urbanistinis ūkininkavimas“, – tvirtino Th.Paquotas.

Jo teigimu, jaunųjų suaugusiųjų karta, kenčianti nuo vis didesnio ekonominio netikrumo, žvejybos tradicijose atranda bendrystės jausmą ir gali keisti tas tradicijas savo žiniomis apie ekologiją ir technologijas.

Kai kurie dalykai nekinta

Paryžiaus regiono žvejybos federacija vienija apie 8,5 tūkst. narių, kurie už metinę veiklos licenciją moka maždaug 100 eurų. Žvejybos reikmenų parduotuvių duomenimis, dienos žvejo licencija atsieina apie 12 eurų, tad pridėjus šiuos asmenis ir apytikslius skaičius tų, kurie žvejoja nelegaliai, susidaro apie 30 tūkst. žmonių, kurie žvejoja Prancūzijos sostinėje.

„Žvejų skaičius mieste išlieka stabilus, tačiau dabar jauni žmonės gausumu lenkia vyresnio amžiaus žmones“, – tvirtino 30 metų žvejybos įranga prekiaujantis Marcelo D’Amore.

Augantis jaunų žvejų skaičius atkreipė ir verslininkų dėmesį. Pats žvejyba užsiimantis Fredas Miessneris tvirtina, kad žvejų amžiaus mažėjimo tendenciją pastebėjo dar šio amžiaus pradžioje, tad su partneriu Williamu Fichardu įkūrė kompaniją, kuri prekiauja jaunuosius žvejus galinčiais sudominti rūbais.

„Mes neįsivaizdavome savęs, dėvinčių senojo tipo drabužius. Mes nenešiojome plastikinių botų ar karines primenančių uniformų.

Norėjome žvejoti ir paskui iškart, nepersirengę, eiti į vakarėlį su savo draugais“, – kalbėjo prekės ženklą „Big Fish 1983“ įkūręs F.Miessneris.

Tačiau kai kurie žvejybos papročiai nekinta ir socialinių medijų laikais.

Jaunieji žvejai stengiasi nuotraukose neatskleisti tikslios žvejybos vietos, kad jos neužplūstų laimikio trokštantys kiti žvejai, kurie sugautų žuvų nepaleidžia atgal į upę.

Neišnyksta ir gyrimasis savo laimikio dydžiu.

Vieną popietę K.Machline sučiupo beveik 40 centimetrų ilgio ešerį. E.Malherbe skubiai išsitraukė telefoną, užfiksavo kadrą, ir žuvis netrukus vėl išnyko vandenyje.

„Fotografuodamas visada ištiesiu rankas šiek tiek į priekį. Tuomet žuvis visada atrodo didesnė“, – teigė K.Machline.

Parengta pagal „The New York Times“ inf.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.