Rusijos sostinė nuo XVIII a. pradžios keitėsi kelis kartus, kol 1918 m. kovo 12 d. bolševikų vyriausybė paskelbė perkelianti ją iš Petrogrado, buvusio Sankt Peterburgo, į Maskvą.
Tačiau taip buvo pasielgta ne dėl kokių nors simpatijų Maskvai, o vadovaujantis gryniausiu pragmatizmu.
Ilgai buvo užkampis
1147 m. pirmą kartą paminėta Maskva nebuvo tokia sena, garbinga ir turtinga kaip kiti didieji rytų slavų miestai: Kijevas, Naugardas, Vladimiras.
Ilgą laiką Maskva netgi nebuvo kunigaikštystės centras, o Vladimiro-Suzdalės valdovams priklausęs užkampis.
XIII a. pirmojoje pusėje tarpusavyje nuolat besivaidijančias rusų kunigaikštystes užgriuvo mongolų ordos.
Ši nelaimė neaplenkė ir Maskvos: 1238 metais miestas buvo sudegintas, o atstačius – kelis kartus išplėštas.
Rusų feodalinės valstybėlės turėjo pripažinti mongolų valdžią ir mokėti chanams duoklę.
Slavų kunigaikščiai vykdavo į Aukso ordą, kur tikėdavosi įsiteikti ir gauti teisę valdyti vieną ar kitą teritoriją.
Maskvai pagaliau tapus atskira kunigaikštyste kai kuriems ambicingiems vietos valdovams pavykdavo neblogai sugyventi su chanais. Kunigaikštis Ivanas I Kalita (1284–1340) kartu su mongolais rengė baudžiamuosius žygius prieš nepaklusnius rusų miestus.
Galiausiai Ivanas I Kalita išsirūpino teisę rinkti duoklę visose mongolams pavaldžiose rytų slavų kunigaikštystėse.
Būtent valdant Ivanui Kalitai į Maskvą iš Vladimiro persikėlė visos Rusios metropolitas Petras.
Toks stačiatikių hierarcho žingsnis pavertė Maskvą svarbiu religiniu centru.
Nuolat augino raumenis
Pasinaudodama chanų parama raumenis auginanti Maskva politinėmis ar karinėmis priemonėmis prisijungdavo gretimas kunigaikštystes.
Nusikračiusi priklausomybės nuo mongolų Didžioji Maskvos Kunigaikštystė tęsė lygiai tokią pat politiką, kuri vėliau skambiai pavadinta „rusiškų žemių rinkimu“, „rusiškų žemių vienijimu“, „feodalinio susiskaldymo įveikimu“.
Nemaža dalis rytų slavų miestų bei kunigaikštysčių netroško gera valia šlietis prie Maskvos, tad nuolat kildavę kruvini karai. Beje, kaip tik tuo laikotarpiu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo bene pagrindinė maskvėnų priešė sąlyginiame vakarų fronte.
XV–XVI a. sandūroje Maskva jau buvo susiformavusi kaip politinis bei religinis būsimosios Rusijos centras, nors sąvoka „Rusija“ (Rosija) pirmą kartą buvo pavartota vėliau. Rusiškoje istoriografijoje anuometė Maskvos suburta valstybė vadinama Rusų valstybe arba Rusų caryste, vakaruose – Moskovija.
1485 m. didysis Maskvos kunigaikštis Ivanas III (1440–1505) pradėjo tituluotis visos Rusios valdovu, o jo anūkas Ivanas Rūstusis (1530–1584) – caru.
Toks titulas – akivaizdi pretenzija į imperatoriaus statusą: rusiškas „carj“ kilo iš lotyniško „caesar“ (cezaris) ir yra giminingas vokiškam „kaiser“ (kaizeris), nors Rusija pradėta vadinti imperija tik Petro I laikais (1678–1725).
Būtent Moskovijoje išpopuliarinta religinė Maskvos – Trečiosios Romos – sakralinio ir politinio pasaulio galios centro koncepcija, jos valdovai pradėjo naudoti imperinį dvigalvį erelį.
Žinoma, tik Maskva, o ne koks nors kitas miestas galėjo būti Rusų carystės sostine.
Troško modernizuoti šalį
Bet gyvenimas keitėsi. Paskutinis visos Rusios caras ir pirmasis Rusijos imperatorius Petras I nemėgo senamadiškos Maskvos. Daug laiko praleidęs Vakarų Europoje, ten pasisėmęs mokslų, įvairiausių amatų ir mados tendencijų, dvimetrinis keistuolis Petras grįžo į tėvynę kupinas ryžto modernizuoti be galo konservatyvią šalį.
Valdovo pastangos neapsiribojo garsiuoju bajorų barzdų nukirpimu. Petras I mėgino iš pagrindų pertvarkyti valstybės gyvenimą. Sostinės perkėlimas iš Maskvos į naujai statomą Sankt Peterburgą – viena keisčiausių, bet vis dėlto pavykusi iniciatyva.
Petras I norėjo, kad naujoji sostinė būtų didelis uostas, kaip Amsterdamas ar Londonas: „Svečiai iš kitų kraštų galėtų atplaukti pas valdovą jūra, o ne važiuoti ilgą ir pavojingą kelią iki Maskvos.“
Be to, naująjį miestą buvo lengviau statyti pagal europietiškąjį pavyzdį nei perstatyti ankštą senąją Maskvą.
Miestas iškilo pelkėse
Apaštalo Petro garbei pavadintas Sankt Peterburgas pradėtas statyti 1703 m. Nevos upės deltoje iškart po to, kai iš čia buvo išvaryti švedai. Į didžiules statybas pelkėtoje vietovėje suvaryta tūkstančiai baudžiauninkų.
Pirmiausia reikėjo nusausinti pelkes, ręsti užtvankas, kasti kanalus, tvirtinti upių pakrantes ir tiesti krantines, o tik paskui iškildavo pastatai.
Vienu metu keliomis pamainomis čia plušo ne mažiau kaip 20 tūkst. darbininkų.
Lyg ant mielių augančiam naujam miestui negailėta nei lėšų, nei statytojų sveikatos ir gyvybių.
Oficialiai Sankt Peterburgas sostine paskelbtas nebuvo, bet faktiškai ja tapo maždaug 1710 metais, kai čia iš Maskvos bei kitų šalies vietovių pradėjo keltis valdžios įstaigos, verslo žmonės, pirkliai, amatininkai.
Norintiems įsikurti naujajame mieste Petras I dosniai dalijo žemės sklypus, žadėjo įvairiausių privilegijų, lengvatų.
1711-aisiais į Sankt Peterburgą persikėlė senatas, kai kurios užsienio pasiuntinybės, o kitąmet – ir pats Petras I su savo dvaru.
XIX a. viduryje Sankt Peterburgas gyventojų skaičiumi jau viršijo Maskvą.
Po Petro I reformų Maskva buvo nustumta į antrąjį planą, jai paliktas sakralinis bei politinis pirmosios sostinės titulas. Laikantis tradicijos būtent čia, o ne Sankt Peterburge buvo karūnuojami Rusijos carai.
Tiesa, Maskva trumpam atgavo sostinės statusą 1727–1730 m., valdant nepilnamečiam imperatoriui Petrui II, bet visapusiškai to įtvirtinti nespėta, nes 14-metis mirė nuo ligos.
Išsigando artėjančio priešo
Nuo to laiko iki pat bolševikų perversmo 1917 m. rudenį Rusijos sostinė buvo Sankt Peterburgas.
Tiesa, 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kuriame caro kariuomenei teko kovoti su vokiečiais ir austrais, miestas pervadintas slaviška maniera – Petrogradu, nes senasis pavadinimas skambėjo pernelyg germaniškai, todėl nepatriotiškai.
Įsakymą pervadinti miestą pasirašė paskutinis caras Nikolajus II, bet šis propagandinis žingsnis jo neišgelbėjo nuo baisios lemties – sušaudymo, o šalies – nuo raudonosios diktatūros įsigalėjimo.
Valdžioje atsidūrę bolševikai iš pradžių lyg ir bandė kurtis revoliucijos lopšiu vadintame Petrograde, bet netrukus teko sprukti.
Vos keliasdešimt kilometrų nuo Petrogrado driekėsi ką tik nepriklausomybę iškovojusios Suomijos siena, o netoliese esančioje Estliandijos gubernijoje (dabartinės Estijos teritorijoje) veikė vokiečių kariuomenės daliniai.
Pirmasis pasaulinis karas dar nebuvo pasibaigęs. Vokietijos politikai spaudė bolševikus kuo greičiau pasirašyti taikos sutartį, kad galėtų pajėgas perkelti iš rytų fronto į Vakarus.
Rusijai bandant vilkinti laiką vokiečių kariuomenė pajudėjo į šiaurę ir pasiekė Petrogrado prieigas.
Mieste tvyrojo sumaištis, nežinomybė, išaugo nusikalstamumas.
Grėsmingo priešo akivaizdoje Vladimiro Lenino vyriausybė nusprendė pasitraukti į šalies gilumoje esančią kur kas saugesnę Maskvą.
Senoji Rusijos sostinė nebuvo tokia „proletariška“ kaip Petrogradas – būtent Maskvoje 1917-ųjų rudenį bolševikai susidūrė su ginkluotu pasipriešinimu, net teko apšaudyti Kremlių. Bet vis dėlto geopolitiškai šis miestas buvo šalies centras, o ne periferija.
Perkėlė ir įtvirtino
Slaptas bolševikų įstaigų ir dokumentų evakavimas pradėtas 1918 m. kovo pradžioje.
Ypač rūpintasi traukiniu saugiai išvežti sovietų vyriausybės narius su V.Leninu priešakyje.
Kovo 12 d. vienas bolševikų vadų Levas Trockis paskelbė, jog Rusijos sostinės perkėlimas į Maskvą – faktiškai išspręstas klausimas, nes „to reikalauja visos šalies interesai“.
L.Trockis vėliau gyrėsi, kad patogi Maskvos padėtis neįtikėtinai pagelbėjo bolševikams per Pilietinį karą: iš centro buvo patogiau operatyviai smūgiuoti bet kuria kryptimi.
Taip žaibiškai reaguoti nebūtų buvę įmanoma, jei raudonoji valdžia ir pagrindinės Raudonosios armijos pajėgos būtų sutelktos tolimajame Petrograde – šiaurės vakariniame šalies kampe.
1922 m. sovietų Rusijos sostinė Maskva paskelbta Sovietų Sąjungos sostine, o po dvejų metų mirus V.Leninui Petrogradas pervadintas Leningradu.
Istorinis pavadinimas – Sankt Peterburgas – miestui grąžintas tik 1991 m. rugsėjį, nors aplinkinė sritis iki šiol vadinama Leningrado sritimi.
Subyrėjus SSRS Rusijoje pasigirsdavo siūlymų sostinę perkelti į Sankt Peterburgą: jei šaliai grąžintas carinis herbas ir vėliava, teisinga būtų sugrąžinti ir sostinę. Lyginant su Maskva, Sankt Peterburgas laikytas demokratiškesniu, vakarietiškesniu ir laisvesniu miestu, nors ir paženklintu kruvina bolševizmo įsigalėjimo žyme.
Bet aukščiausiu politiniu lygmeniu šie svarstymai nesulaukė pritarimo: per ilgą sovietmetį daugelio rusų sąmonėje Maskva tvirtai užsitikrino vienintelės sostinės teises.
