Šiam 25-erių charkoviečiui linkčiodamas galva pritarė kitas šio Ukrainos miesto gyventojas 22-ejų Borisas Baškirovas.
Jaunus vyrus sutikau beveik visiškai ištuštėjusiame Charkovo centre važinėjančius dviračiais, nors prieš pusvalandį nuskambėjo raginimas visiems likti namuose dėl gresiančio bombardavimo.
Aš tuo metu stovėjau ant tilto per Lopanės upę ir fotografavau vakaro saulėje nušvitusius cerkvės kupolus ir šalia jos iškeltą milžinišką Ukrainos vėliavą.
Rusų laukė netikėtumai
Vaikinams nulipus nuo dviračių ir prisėdus pailsėti priėjau jų užkalbinti. Abu pasisakė esantys studentai: Borisas iki karo studijavo inžineriją, o Kirilas bebaigiąs sukarintą policijos mokyklą ir įgijęs leitenanto laipsnį.
Abu jie gyvena pavojingiausioje, Rusijos pajėgų dažniausiai apšaudomoje Saltovkoje. Šiame didžiausiame Charkovo mikrorajone, pastatytame prieš 20–30 metų, iki karo buvo apsistoję net 600 tūkst. žmonių iš mieste registruotų pusantro milijono.
Saltovka yra arčiausiai Rusijos sienos – tiesiu keliu per miškus vos už 25 km. Kirilo tėvų butas buvo pačiame kraštiniame mikrorajono devynaukščiame name. Pro jo langus pirmą karo dieną, vasario 24-ąją, buvo matyti, kaip Rusijos kariai už 800 metrų esančiame aplinkkelyje stato savo kontrolės postus.
Rusai atrodė labai savimi pasitikintys ir netrukus šarvuotomis mašinomis pajudėjo Charkovo merijos link.
Boriso teigimu, užpuolikai buvo įsitikinę, kad tą rytą raketomis apšaudę visus Ukrainos karinius aerodromus ir bazes sukėlė tokią baimę, jog arčiausiai sienos esantis Charkovas net nesipriešins, o ukrainiečių kariai spruks į šalies gilumą.
Tačiau atsitiko priešingai: Ukrainos pajėgos granatsvaidžiais pasitiko miesto centrą pasiekusius agresorius ir visus šarvuočius susprogdino.
Rusams tai buvo šokas: jie vylėsi per tris keturias dienas okupuoti visą šalį. Tokiam planui neišdegus ėmė be gailesčio bombarduoti Charkovą.
Labiausiai nukentėjo Saltovka: arčiausiai fronto linijos esantys namai visiškai sugriauti, o gyventi nebetinkami tapo dauguma mikrorajono būstų.
„Iš pradžių visus apėmė didelis išgąstis, nes nesitikėjome karo. Manėme, kad Vladimiras Putinas vien gąsdina, o blogiausiu atveju apsiribos kariuomenės įvedimu į apsišaukėliškas Luhansko ir Donecko respublikas“, – pasakojo Kirilas.
Minios žmonių puolė į geležinkelio stotį norėdami išvykti iš miesto. O bėgantys nuo karo automobiliais jau pirmą dieną sprukdami užkimšo visus kelius, todėl judėjo kelių kilometrų per valandą greičiu.
„Aš suvokiau, kad esu kariškis, leitenantas, mano pareiga – ginti tėvynę, ir padaviau pareiškimą priimti į kariuomenę. Tačiau man pasakė, kad pirmiausia ims jau tarnavusius, patyrusius, o mano eilė ateis vėliau, – kalbėjo Kirilas. – Žinau, kad galiu žūti jau pirmą dieną, o galiu ir po mėnesio, arba išlikti gyvas, tad mano smegenys persiprogramavo karui – nusprendžiau gyventi po senovei, vaikštau su draugais mieste, važinėju dviračiu, o aidint pavojaus sirenoms nebeinu į slėptuvę.“
Vos trys dienos prieš karo pradžią Kirilas nusipirko sunkvežimį norėdamas plėsti metalo supirkimo verslą. Jis dar studijuodamas pirmame kurse sudarė sutartį su viena gamykla ir ėmė jai tiekti metalo laužą. Šiemet įsteigė kelis naujus supirkimo punktus, planavo įsigyti kelis sunkvežimius, įdarbinti daugiau vairuotojų.
„Viliuosi, kad karas ilgai nesitęs ir mano įmonė vėl veiks.
O darbo bus daug, nes reikės atstatyti gimtąjį miestą“, – pareiškė Kirilas.
Niekina pabėgusius vyrus
„Aš neketinu niekur sprukti iš Charkovo. O jei susprogdins penkiaaukštį namą, kuriame gyvenu, įsikursiu rūsyje ar metro ir toliau eisiu į darbą“, – pareiškė kulinarijos prekeivė 40-metė Irina Bojko.
Pamatęs šalia turgaus atidarytą šią parduotuvėlę labai nustebau: iš džiaugsmo nusipirkau du torto gabaliukus ir arbatos.
Irina savo 10-metį ir 16-metį sūnus išvežė į Lvovą pas giminaičius, o pati grįžo. Tą dieną moteris krovė visas savo prekes į mašiną, kad pergabentų į parduotuvę kitoje vietoje.
Paklausus, ar centre bijo likti dėl bombardavimų, Irina atsakė: bombos krinta visur, tačiau čia užsidaryti privalo, nes išsilakstė parduotuvių darbuotojai – persikrausčius už prekystalio kasdien stovės ji viena.
„Charkovas yra nuostabus miestas, čia gyveno mano tėvai, čia aš užaugau ir neketinu jo keisti į nieką pasaulyje, o karas praeis“, – tvirtino moteris.
Irina bailiais vadino tuos, kurie paspruko iš miesto, o ypač piktinosi, kad tarp dėjusių į kojas netrūko augalotų ir stiprių vyrų.
Ji pati matė, kaip pirmą karo dieną vyrai net prie traukinių bilietų kasų lindo be eilės, nustumdami moteris. O šios esą pirmiausia skubėjo namo pas vaikus, stengėsi aprūpinti maistu senyvus tėvus ir tik po to važiavo į stotį.
Žmonės iššlavė vaistus
Netoli mano viešbučio Belaja Goros mikrorajone esančios vaistinės vedėja Lylia Lysiak sakė, kad dar prieš Rusijos įsiveržimą miestiečiai pradėjo gausiai pirkti raminamuosius ir širdies veiklą gerinančius vaistus. Taip pat išgraibstė lėtinėms ligoms gydyti reikalingus medikamentus.
Pirmą karo dieną vaistinės užsidarė, o jų tinklo vadovas nutarė visus likučius perduoti Ukrainos kariuomenei: tvarsčius, dezinfekuojamąsias medžiagas, nuskausminamuosius. Kariškiai taip pat prašė raminamųjų ir vaistų, padedančių užmigti.
„Kariai juk ne robotai, o normalūs žmonės, kurie irgi išgyvena stresą, patiria nerimą, nemigą“, – aiškino vaistininkė.
Pasak jos, dabar vaistinės nuolat gauna vaistų siuntas, tačiau raminamuosius, širdies veiklą gerinančius, kraujospūdį mažinančius preparatus gyventojai labai greitai išperka ir jų trūksta.
Karą ypač sunkiai pakelia senyvi žmonės, dalis jų nebesugeba užlipti laiptais į savo butus, nes nebeveikia liftai. Jiems labai padeda savanoriai, kurie išvežioja vaistus, maistą.
Tik būtiniausios prekės
Neišdildomą įspūdį paliko antra mano buvimo Charkove diena, kai be paliovos skambėjo perspėjimai likti namuose, o aš vis tiek nusprendžiau nueiti į parduotuvę, nes kambaryje stovėjo tuščias šaldytuvas.
Prieš tai paskaičiau merijos išplatintą informaciją: per karą agresoriai mieste sunaikino 75 proc. gydymo įstaigų, trečdalį mokyklų ir ketvirtadalį vaikų darželių, o kasdien į Charkovą paleidžiama 50–80 raketų.
Tą rytą už lango aidėjo tokie garsūs kautynių miesto pakraštyje atgarsiai, kad buvo sunku susikaupti ką nors kitką veikti. Apie 15 val. mūšiai aprimo, ir nusprendžiau paskubėti į parduotuvę.
Vos išėjus nosį užspaudė parako dūmų tvaikas – panašiai, kaip būna Naujųjų metų naktį, kai gyventojai ima sutartinai leisti fejerverkus.
Norėdamas iš savo viešbučio patekti į miesto centrą turėjau pereiti pėsčiųjų tiltą per traukinių bėgius. Nusileidus į geležinkelio stoties peroną staiga vėl pasigirdo trys galingi sprogimai ir virš galvos ėmė skraidyti šimtai persigandusių paukščių.
Retos veikiančios parduotuvės Charkove dirba tik iki 16 val. Užsukęs artėjant uždarymui neberadau nei duonos, nei batono – tik užrašą, kad karo metu leidžiama pirkti ne daugiau kaip du kepaliukus.
Čia ne taip, kaip Lvove ar Kijeve: lentynose – jokių egzotiškų vaisių, vien bulvės, morkos, svogūnai ir pora apvytusių obuolių.
Dešros ir sūrių yra, bet vos kelių rūšių. Parduotuvėje – vos keli pavargę žmonės su sunkiais nešuliais, greičiausiai sprunkantys traukiniu iš miesto, atsidūrusio pafrontėje.
Neaptinku džiovintų vaisių, riešutų.
Nerimą gausiu malšinti dviem šokolado plytelėmis, kurias neramiai spaudau kišenėje nusprendęs trumpam paėjėti iki miesto centro. Tuščius gatvių vaizdus, kai vietoj praeivių regi vien vėjo gainiojamas šiukšles, buvau matęs filmuose apie pokarį. Bandžiau prisiminti, kokiuose, bet galva buvo apdujusi nuo nerimo.
Vis žvalgiausi, kur galėčiau įlįsti pasislėpti, jei netoliese nukristų paklydėlė raketa. Staiga kilo mintis – vaikščiosiu nuo vienos cerkvės prie kitos vildamasis, kad maldos namus bombos aplenks. Netrukus teko nusivilti – abi aplankytos cerkvės buvo uždarytos.
Gyvena savo pasaulyje
Perkopęs per iš cemento blokų suręstą, bet nesaugomą barikadą perėjau tiltu per upę ir patekau į centrinę miesto gavę. Prieš akis atsivėrė didžiulis užrašas anglų kalba: „Aš myliu Charkovą“.
Gal prieš karą šį miestą turistui tikrai buvo galima įsimylėti, bet dabar jis alsuoja šalčiu ir baime. Šalia esančioje tramvajaus stotelėje žybčioja elektroninis laikrodis, tačiau tvarkaraščio lenta juoduoja išjungta – viešasis transportas čia nustojo važinėti karo pradžioje.
Prastoviu stotelėje keliolika minučių tikėdamasis sulaukti ir pakalbinti kokį praeivį. Nepavyksta. Pro šalį garsiai praburzgia „Žiguli“ – tokių keliasdešimties metų senumo automobilių nemažai.
Iki karo Charkovo gatvėmis riedėjo daugybė naujų prabangių mašinų, bet jos visos savo šeimininkus su žmonomis ir vaikais seniai išgabeno į saugesnius miestus.
Kitu keliu grįždamas į viešbutį aptinku keletą puikių XIX šimtmetyje suręstų namų. Ant vieno kabo lenta, kad tai yra istorinis architektūrinis paminklas – kažkokio pirklio namai.
Kai iki viešbučio lieka keletas šimtų metrų, sutinku pakeleivį. Iš pradžių nepatikliai į mane žvilgtelėjęs vyriškis netrukus pasisako, kad yra krišnaitų dvasininkas ir eina į maldos namus.
Nustemba sužinojęs, kad esu lietuvis, mat vos prieš pusmetį jis pats viešėjo pas bendraminčius Vilniuje ir Kaune.
„Kada ir kaip pasibaigs šis karas?“ – klausiu.
„To joks žmogus nežino. Gal greitai, o gal labai negreit“, – atsako krišnaitas.
„O kodėl jūs ne fronte, kodėl neginate tėvynės? – provokuoju.
„Į frontą pirmiausia kviečiami turintys karinės tarnybos ar kovų patirties.
Aš jos neturiu, tad galiu būti pašauktas tik tolesniame mobilizacijos etape. Mūsų bendruomenės žmonės dalyvauja mūšiuose, dar niekas nežuvo. Aš nesiveržiu į frontą, nes Krišna yra pasakęs, kad geriau atlikti blogai tau skirtą darbą nei gerai – skirtą ne tau.
Kiekvienas turime dirbti tai, ką geriausiai sugebame. Aš jau penkiolika metų esu dvasinis mokytojas, nebevartoju pasaulietiško Oleho vardo, vadinuosi Abhajadefu, o tai reiškia Aukščiausiojo Tarnas“, – ramiai kalbėjo pakeleivis.
„Man labai neramu vaikščioti po tuščią miestą. Jūs nebijote?“ – dar kamantinėju.
„Ne, kiekvienas nugyvensime tiek, kiek mums skirta. Aš gatvėmis dabar nuėjau kokius 10 kilometrų ir dar 3 reikia nueiti“, – paaiškino krišnaitas.
Už tilto išsiskiriame, o netrukus vėl pasigirsta artilerijos griausmas. Grįžau pačiu laiku.
Absurdiškas paminklas
Ketvirtadienį – jau baigiu priprasti – vėl visą dieną skambėjo raginimai likti namuose.
Nusprendžiau nerizikuoti ir eiti pasižvalgyti ne po centrą, o mikrorajone priešingoje pusėje nei frontas. Juolab kaimynė tvirtino, kad šioje geležinkelio stoties pusėje, kur apsistojau, nėkart nebuvo sprogimų.
Už puskilometrio prasideda Belaja Goros mikrorajonas, o jo viduryje – bombos sugriautas turgus. Netoliese dar baisesnis vaizdas – penkiaaukštis namas be dalies viršutinio kampo.
Pasirodo, į kiemą pataikė trys raketos, sprogimo banga užmušė kampiniame viršutiniame aukšte gyvenusią moterį, sužeidė keliolika žmonių.
Apžiūrinėdamas subombarduotą kiemą už šimto metrų pastebiu aukso spalvos paminklą. Po velnių – sovietiniam „kariui išvaduotojui“.
Norisi priėjus nuversti tą statulą, nes juk šių karių palikuoniai dabar bombarduoja Charkovą ir kitus Ukrainos miestus.
Kirba mintis nors įspirti ar apspjauti, tačiau susilaikau: manau, vietos žmonės patys jį netrukus nugriaus.
