Dėl jo romano „Mėlyni lašiniai“, kuriame aprašoma Josifo Stalino ir Nikitos Chruščiovo klonų sekso scena, buvo pradėtas baudžiamasis tyrimas dėl kaltinimų pardavinėjant pornografiją. Prokremliški aktyvistai apkaltino jį kanibalizmo propagavimu ir bandė uždrausti jo novelę „Nastia“, šiurpią alegoriją apie mergaitę, kurią šeima iškepa ir suvalgo.
Protestuotojai prie Didžiojo teatro pastatė milžinišką klozeto skulptūrą ir į ją mėtė jo knygas – fekalijų metaforą, kuri, pasak V.Sorokino, jam priminė „vieną iš mano paties istorijų“.
Su kiekvienu išpuoliu V.Sorokinas darėsi tik drąsesnis ir populiaresnis.
„Rusų rašytojas turi dvi galimybes: arba tu bijai, arba rašai, – sakė jis praėjusį mėnesį duodamas interviu „New York Times“. – Aš rašau.“
V.Sorokinas laikomas vienu išradingiausių Rusijos rašytojų, ikonoklastų, kuris aprašė šalies slinktį autoritarizmo link, rašė subversyvias pasakas, satyrizuojančias niūrius sovietų istorijos skyrius, ir futuristines istorijas, kuriose perteiktos XXI a. Rusijos represijos.
Tačiau, nepaisant nesutaikomo maištininko reputacijos, Vakaruose jis išlieka gana nežinomas. Iki šiol anglų kalba buvo išleista vos keletas jo kūrinių, iš dalies dėl to, kad rusų autoriaus kūrybą sunku išversti ir ji gali būti sunkiai įkandama. Dabar, praėjus keturiems dešimtmečiams po skandalais persmelktos karjeros, leidėjai ruošiasi išleisti aštuonis naujus jo knygų vertimus į anglų kalbą.
Rašytojas sulaukia daug dėmesio jo portretams, kuriuose Rusija vaizduojama kaip nykstanti buvusi imperija, atsilikusi nuo militaristinio, smurtinio ir represinio režimo, tampant tragiškai tikroviškais. Rusijai vykdant brutalią invaziją į Ukrainą, V.Sorokinas konfliktą vertina ne tik kaip karinį puolimą, bet ir kaip semantinį karą, kuris vyksta pasitelkiant propagandą ir melą – išpuolį prieš tiesą, su kuriuo rašytojai privalo kovoti.
„Atsižvelgiant į dabartinę situaciją, rašytojų vaidmuo pasikeis, – sakė V.Sorokinas. – Jei prasidės nauja cenzūros era, rašytojų žodžiai bus tik stipresni.“
Kalbėdamas iš Vokietijos, jis atrodė sutrikęs, bet nenustebęs, kad jo laukia ilga tremtis. Jis ir jo žmona Irina paliko Rusiją likus vos trims dienoms iki invazijos į Ukrainą. Nors jų kelionės laikas buvo grynas atsitiktinumas, ji atrodė lemtinga. V.Sorokinas tikina, kad baiminasi grįžti į Rusiją, kol V.Putinas lieka valdžioje.
Jis viešai pasmerkė invaziją ir pavadino Vladimirą Putiną išprotėjusiu „monstru“, po to, kai V. Putinas pavadino rusus, kurie priešinasi karui, „padugnėmis“ ir „išdavikais“.
Stebėdamas gniuždantį jėgos panaudojimą Ukrainoje, V.Sorokinas, kuris Rusijos invaziją palygino su „motinos nužudymu“, prisiminė savo susirūpinimą begaliniu žmonijos gebėjimu smurtauti, kuris yra nuolatinė jo kūrybos tema.
„Kodėl žmonija negali apsieiti be smurto? – klausė jis. – Užaugau šalyje, kur smurtas buvo pagrindinis oras, kuriuo visi kvėpavo. Todėl kai žmonės manęs klausia, kodėl mano knygose tiek daug smurto, atsakau jiems, kad nuo pat darželio laikų buvau juo visiškai persmelktas ir marinuotas.“
„Jo knygos – tarsi įžengimas į beprotišką košmarą“
V.Sorokinas neatitinka klasikinio rašytojo disidento modelio. Nors jis kritikavo V.Putino režimą, stilistiškai ar ideologiškai jį sunku apibrėžti. Jis buvo peikiamas už tai, kad savo pasakojimuose pažeidžia rusų stačiatikių krikščioniškas vertybes, tačiau yra pamaldus krikščionis. Jis naudoja nuostabią prozą siaubingiems veiksmams aprašyti. Jis šlovinamas kaip tokių milžinų kaip Turgenevas, Gogolis ir Nabokovas kaip jų literatūrinis įpėdinis, tačiau kartais jis abejoja literatūros verte, atmesdamas romanus kaip „tik popierių su tipografiniais ženklais“.
„Jo knygos yra tarsi beprotiškas košmaras, – sakė rašytojas Gary Shteyngartas. – Jis sugebėjo rasti tinkamą žodyną, kuriuo išreiškė tiesą.“
„V.Sorokinas užsitarnavo vietą kanone, – sakė Maksas Lawtonas, V.Sorokino gerbėjas, išvertęs visas aštuonias būsimas knygas. – Man atrodė beprotiška, kad jis nebuvo iki galo išverstas.“
Tai niūrus sutapimas, kad nauji vertimai pasirodo tuo metu, kai rusų rašytojai baiminasi dar vienos represijų bangos – grėsmės, kuri V.Sorokinui primena jo, kaip pogrindinio sovietinio rašytojo, ankstyvąsias dienas.
„Rusijoje buvo galima rašyti, ką tik nori, jei tik tai nėra tiesioginis V.Putino ar vadovybės apibūdinimas, – sakė jis. – Tačiau nežinau, kaip bus toliau. Galbūt dabar bus literatūrinė cenzūra. Gal tai bus tiesiog savotiškas déjà vu. Jei taip atsitiks, tada būsiu sugrįžęs į savo jaunystės laikus“.
„Meistras, mokantis pasijuokti iš režimo“
Užaugęs miestelyje už Maskvos, kur jo tėvas dirbo metalurgijos profesoriumi, V.Sorokinas anksti pajuto literatūrinės šlovės skonį. Būdamas moksleivis, jis sužinojo, kad gali užsidirbti pinigų rašydamas erotines istorijas ir parduodamas jas bendraklasiams. Maskvos naftos ir dujų institute jis studijavo naftos inžineriją, tačiau jį traukė vaizduojamasis menas, todėl įsidarbino karikatūristu komunistiniame jaunimo žurnale, vėliau vaikų knygų iliustratoriumi ir grafikos dizaineriu.
Devintojo dešimtmečio pradžioje jis tapo Maskvos pogrindinės literatūros pasaulio dalimi ir parašė pirmąjį romaną „Eilė“ – absurdišką sovietinės biurokratijos ir priespaudos sensaciją, kurioje dialogo nuotrupas sudaro žmonių, valandų valandas laukiančių eilėje nusipirkti nežinomų prekių, dialogas.
„Norėjau tik vieno – kad mano teksto nepasiektų KGB“, – prisiminė V.Sorokinas.
1985 m. Prancūzijoje išleistas „Eilė“ pelnė V.Sorokinui provokatoriaus reputaciją. Rusijoje jis buvo išleistas tik po Sovietų Sąjungos žlugimo.
„Jis buvo toks meistras, mokantis pasijuokti iš režimo, – sakė Maša Gessen, rusų kilmės amerikiečių rašytoja ir žurnalo „The New Yorker“ autorė. – Jis iš tiesų laikė sovietų režimą absurdišku, o kartu ir aiškią konfrontaciją su juo – absurdiška.“
Per ateinantį dešimtmetį V.Sorokinas parašė keletą eksperimentinių knygų, kuriose tyrinėjo, kaip sovietų valdžia ginkluoja kalbą ir prasmę. Devintojo dešimtmečio pradžioje pasirodžiusioje knygoje „Norma“ V.Sorokinas panaudojo grubią valstybės kuriamos propagandos metaforą: piliečiai privalo nuryti valdžios platinamus paketus su nemalonaus kvapo rudomis išmatomis.
„Jis sakė totalitarinei valstybei, kad prasmės sritis yra ne jūsų, ji jums nepriklauso, ir jis atėmė ją iš valstybės labai galingu gestu“, – aiškino Harvardo universiteto slavų kalbų ir literatūrų docentas Narimanas Skakovas.
2000-ųjų pradžioje V.Sorokinas ėmė nerimauti dėl pilietinių laisvių erozijos ir didėjančio izoliacionizmo valdant V.Putinui, kurį jis laikė grįžimu prie viduramžių Rusijos brutalumo.
Šie pastebėjimai paskatino jį parašyti savo atviriausią politinę knygą „Opričniko diena“, kurios veiksmas vyksta netolimos ateities Rusijoje, kurioje įsigalėjo carinė diktatūra.
„Rusijos visuomenėje įžvelgiau tam tikrų pokyčių požymių, kurie kvepėjo viduramžiais, – sakė Sorokinas. - Kai jį parašiau, daugelis kritikų sakė: na, turbūt turėjote turėti labai blogas pagirias, kad tai parašėte. Paskui praėjo keleri metai, jie nustojo juoktis ir ėmė jausti šį viduramžių kvapą ir savo įprastame gyvenime.“
„Pasaulis keičiasi taip nenuspėjamai“
Nuo to laiko V.Sorokinas savo futuristinės „naujųjų viduramžių“ Rusijos, kuri tapo dar labiau autoritarinė, militaristinė ir atsilikusi, viziją išplėtojo knygose, tarp jų – „Cukrinis Kremlius“, „Telurija“ ir „Manaraga“. Per pandemiją jis baigė naujausią savo viduramžių ciklo romaną „Daktaras Garinas“.
Romano veiksmas vyksta futuristinėje distopijoje, kurią siaubia branduolinis karas, karinės diktatūros ir nesąžininga genetiškai pakeistų superkareivių rasė, ir jame pasakojama apie gydytoją, dirbantį sanatorijoje ir prižiūrintį mažų, keistos formos „politinių būtybių“ grupę, į kurią įeina deformuotos Boriso Džonsono, Angelos Merkel ir Putino, vadinamo Vladimiru ir gebančio ištarti tik „Tai ne aš“, mini versijos.
V.Sorokinas sako, kad jį traukia futuristinė, fantastinė aplinka, nes ji jam atrodo kaip tiksliausias objektyvas dabarties chaosui ir nestabilumui nagrinėti.
„Pasaulis keičiasi taip nenuspėjamai, kad klasikinė realistinė proza nepajėgia jo pasivyti, – sakė jis. – Tai tarsi šaudyti į paukštį, kuris jau išskrido“.
„Štai kodėl man labiau patinka sudėtinga optika, – tęsė jis. – Norint pamatyti tai, kas tikra, reikia dviejų teleskopų.“
Rašytojas pridūrė: „Vienas iš praeities, kitas iš ateities.“
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
