Londoniečiai su tarša susidūrė dar viduramžiais, kai iškastinės anglys kūrenant pamažu keitė medieną: XIV amžiaus pradžioje Anglijos karalius Eduardas I piktinosi anglių smarve ir netgi uždraudė jas deginti rūmų pašonėje.
XVIII amžiuje Anglijoje prasidėjo pramonės perversmas, kurį lydėjo dar didesnė urbanizacija ir beatodairiška industrializacija.
Daugybė kaimo gyventojų kėlėsi į Londoną ir kūrėsi ankštuose darbininkų kvartaluose. Mieste kilo dieną naktį rūkstantys gamyklų kaminai.
Vis taršesnė aplinka labai neigiamai veikė žmonių sveikatą ir kelis amžius padėtis tik blogėjo.
Rūpėjo ne ekologija
XX amžiaus pirmojoje pusėje Britų imperija išgyveno du pasaulinius karus. Pokariu karštligiškai stengiantis gaivinti ekonomiką ekologiniai klausimai nustumti į paraštes.
Iškart po karo kokybiškesnės iškasamos anglys buvo eksportuojamos į užsienį, tad paprasti londoniečiai turėjo tenkintis antrarūšėmis, kur kas taršesnėmis ir sveikatai kenksmingesnėmis anglimis.
Jas kūrenant į aplinką būdavo išskiriama gerokai daugiau nuodingo sieros dioksido.
Dėl nepaliaujamos taršos Londoną nuolat skandinantys tirštų suodžių debesys oficialiai vadinti smogu, neoficialiai – žirnių sriuba (dėl klampios gelsvai rudos spalvos).
Pats žodis „smogas“, sudarytas iš dviejų angliškų žodžių „smoke“ (dūmai) ir „fog“ (rūkas), pirmą kartą paminėtas 1905 metais Britanijos spaudoje.
Aplinkybių sutapimas
1952 m. žiemos pradžioje oro tarša ir virtinė nepalankiai susiklosčiusių meteorologinių sąlygų lėmė tikrą katastrofą.
Pirmosiomis gruodžio dienomis Londone gerokai atvėso, todėl gyventojai intensyviau kūreno, tačiau dėl jūrinio klimato buvo gana drėgna.
Susidaręs neperregimas rūkas kaipmat sumišo su tūkstančių kaminų išmetamais teršalais ir tarsi purvinas patalas užklojo visą miestą.
Kaip tyčia, tomis dienomis nebuvo nė menkiausio vėjelio, galinčio išsklaidyti nuodingą darinį.
Aukštai virš miesto praslenkanti šiltesnio oro masė tapo savotišku nepralaidžiu dangčiu, po savimi vėsiame troškaus smogo burbule įkalinančiu milijonus londoniečių.
Londono didžiojo smogo data laikoma gruodžio 5-oji, penktadienis.
Būtent tą dieną purvinas rūkas tapo toks tirštas, kad gatvėse vienas po kito pasipylė eismo įvykiai, policija reguliavo automobilių srautus pasitelkusi deglus.
Pasak liudininkų, kartais negalėdavai įžvelgti vos už dviejų metrų esančių objektų. Kai kur nustojo važinėti visuomeninis transportas ir traukiniai, jau nekalbant apie skrydžius.
Gamyklų kaminai rūko kaip rūkę, žmonės kūreno kaip kūrenę, automobiliai strigo kamščiuose ir dar labiau didino taršą. Nuo nuodingos smarvės, dusinančios ir deginančios akių gleivinę, nebuvo išsigelbėjimo netgi uždarose patalpose.
Daugybė londoniečių gatvėse patyrė traumas nukritę nuo laiptų ar tiesiog suklupę.
Buvo tokių, kurie pasiklydo puikiai pažįstamose vietose. Iš dangaus ant žemės krito mirtinai apsinuodiję paukščiai.
Pirmosiomis Didžiojo smogo dienomis Londono valdžia nesiėmė pakankamai priemonių viešajam gyvenimui stabdyti, todėl veikė tiek parduotuvės, tiek kino teatrai, tiek pasilinksminimo įstaigos.
Laikytasi vertinimo, kad šis smogas tėra vienas iš daugelio Londone, galbūt kiek ilgiau užtrukęs ir tirštesnis.
Spauda šiam įvykiui taip pat neskyrė daug dėmesio.
Atsainus požiūris po truputį virto rimtu susirūpinimu tiktai tuomet, kai miesto ligonines užtvindė tūkstančiai kvėpavimo sutrikimais besiskundžiančių ligonių.
Pasipylė vyresnių žmonių, mažų vaikų, kvėpavimo takų ligomis sirgusių pacientų mirtys.
Padariniai – kraupūs
Pražūtingas rūkas pamažu pradėjo sklaidytis tik 1952 metų gruodžio 9-ąją nuo jūros padvelkus stipresniam vėjui.
Praslinkus nelaimei įvairios valstybės tarnybos ėmėsi vertinti žalą, nors Londono Didžiojo smogo padariniams visapusiškai apibendrinti prireikė kelių dešimtmečių.
Ši tarša pražudė apie 12 tūkst. gyventojų, mirusių smogo dienomis, netrukus po jo ir prabėgus kelioms savaitėms ar mėnesiams. Visus vienaip ar kitaip nukentėjusius asmenis apskritai sunku suskaičiuoti.
Būtent po Didžiojo smogo šoktelėjo procentas žmonių, sergančių chroniškomis kvėpavimo takų ligomis.
Vėliau buvo nustatyta, kad 1952 metų gruodžio 5–9 d. smogą išgyvenusius vaikus astma kamavo kur kas dažniau nei gimusius vėliau.
Įvertinus pirminius Didžiojo smogo padarinius Didžiosios Britanijos valdžia pagaliau atkreipė dėmesį į oro taršą.
Per kelerius metus priimta daug įstatymų, kuriais mėginta pažaboti besaikį teršimą.
Pramonininkai raginti kūrenti mažiau kenksmingu kuru arba bent jau geresnės kokybės anglimis, gyventojai – rinktis dujinį šildymą žadant paskatinimus ir kompensacijas.
Taip palengva, bet pavyko nuosekliai mažinti oro taršą. Smogas, nors ir liko londoniečių gyvenimo dalimi, tapo mažiau pražūtingas.
