Mergaitėms draudžiama mokytis vidurinėse mokyklose, o moterys negali keliauti bet kokiu tolimesniu atstumu be vyro giminaičio. Vyriausybės įstaigose dirbantiems vyrams liepiama užsiauginti barzdas, dėvėti tradicinius afganų drabužius ir maldos kepuraites, privaloma nutraukti darbą maldų metu.
Muzika oficialiai uždrausta, o užsienio naujienų, televizijos laidos ir filmai pašalinti iš visuomeninio eterio. Gatvėse esančiuose kontrolės postuose dorovės policija baudžia moteris, kurios viešumoje nuo galvos iki kojų nėra apsivilkusios viską slepiančių burkų ir galvos apdangalų.
Po metų Talibano valdymo Afganistanas tarsi grįžo atgal į praeitį. Po du dešimtmečius trukusio sukilimo triumfavę naujieji šalies valdovai atkūrė emyratą, kuriame vadovaujamasi griežtai interpretuojama islamo teise. Išleista daugybę potvarkių, kuriais varžomos moterų teisės, įtvirtinami patriarchaliniai papročiai, ribojami žurnalistai ir veiksmingai naikinami daugelis amerikiečių vadovautos valstybės kūrimo pėdsakų.
Daugeliui afganų, ypač moterims miestuose, praradimo jausmas buvo pražūtingas. Prieš Talibanui užgrobiant valdžią, kai kurie jaunuoliai siekė tapti gydytojais, teisininkais ir valstybės pareigūnais, taip pat ieškojo tarptautinių galimybių.
„Dabar to nebėra, – sakė 24 metų Zakija Zahadat, kuri, įgijusi koledžo diplomą, dirbo ministerijoje. Pasak jos, dabar ji dažniausiai būna užsidariusi namuose. - Mes praradome galimybę rinktis, ko norime“.
Siekdama įgyvendinti savo dekretus ir užgniaužti nesutarimus, naujoji Talibano vyriausybė taiko policinės valstybės taktiką, pavyzdžiui, kratas nuo durų iki durų ir savavališkus areštus, dėl kurių plačiai pasmerkė tarptautiniai žmogaus teisių stebėtojai. Tokia taktika sukėlė baimę tiems, kurie priešinasi jų valdžiai, ir atkirto šalį nuo milijoninės paramos vystymuisi ir užsienio pagalbos, nes ji vėl tapo paribio valstybe.
Ši tarptautinė izoliacija didina ekonominę ir humanitarinę krizę, apėmusią šalį po to, kai praėjusiais metais žlugo Vakarų remiama vyriausybė, ir tikėtina, kad šalies susvetimėjimas dar labiau sustiprės, nes šį mėnesį Amerikos pareigūnai apkaltino Talibaną, kad jis slepia „Al Qaeda“ lyderį.
Milijonai žmonių tapo bedarbiais, kai praktiškai per naktį išnyko darbo vietos užsienio ambasadose, kariuomenėse ir nevyriausybinėse organizacijose, pastaraisiais mėnesiais Kabulo ligonines užplūdo badaujantys vaikai, o daugiau nei pusė gyventojų, Jungtinių Tautų duomenimis, susiduria su gyvybei pavojingu maisto trūkumu.
Tačiau vienu atžvilgiu šaliai sekėsi geriau: Po dešimtmečius trukusio karo, kuris išardė šeimas ir nepaliko nepaliesto nė vieno Afganistano kampelio, šalyje iš esmės įsivyravo taika.
Praėjusiais metais pasitraukus Vakarų kariuomenei ir pasibaigus karui, baigėsi ir rykštė, nusinešusi dešimtis tūkstančių civilių afganų gyvybių. Nebeliko amerikiečių reidų ir oro antskrydžių, kryžminės ugnies tarp Afganistano saugumo pajėgų ir sukilėlių, beatodairiškų Talibano pakelės bombų ir niokojančių savižudžių išpuolių.
Santykinė ramybė tapo sveikintinu atokvėpiu kaimo vietovėse, ypač pietuose, gyvenantiems afganistaniečiams, kurių gyvenimus per pastaruosius du dešimtmečius sugriovė kovos.
Iki šiol Talibanas taip pat vengė sugrįžti prie žiaurių viešų rykščių, amputacijų ir masinių egzekucijų, kuriomis pasižymėjo jo pirmasis valdymas dešimtajame dešimtmetyje ir dėl kurių tarptautinė nuomonė buvo plačiai nusistačiusi prieš jo valdymą.
Tačiau Talibano apribojimai ir ekonomikos žlugimas, kuris paspartėjo po to, kai 2021 m. rugpjūtį jie perėmė šalies kontrolę, padarė didelį poveikį sostinei Kabului, kur ilga Vakarų pajėgų okupacija smarkiai paveikė kasdienį miesto gyvenimą.
Prieš Talibanui užgrobiant valdžią, vyrai ir moterys savaitgaliais kartu rengdavo piknikus parkuose ir kalbėdavosi prie kapučino kavinėse. Mergaitės, vilkinčios kelius siekiančias sukneles ir džinsus, lakstė po riedlenčių parkus ir po pamokų konstruodavo robotus. Švariai nusiskutę vyrai dėvėjo vakarietiškus kostiumus ir dirbo valstybinėse įstaigose, kuriose moterys užėmė kai kurias aukštas pareigas.
Per pastaruosius du dešimtmečius Vakarų donorai daugelį šių gyvenimo aspektų skelbė kaip savo intervencijos pasiekimus. Dabar Talibano šalies vizija vėl keičia socialinę struktūrą.
Parduotuvių manekenėms, laikomoms „neislamiškomis“, nukertamos galvos.
Kadaise jų kurtos mados dažniausiai uždraustos.
Tūkstančiai moterų, dirbusių teisininkėmis, teisėjomis, kariškėmis ir policininkėmis, nebedirba savo pareigose. Dauguma dirbančių moterų apsiribojo darbu švietimo ar sveikatos priežiūros srityse, aptarnaudamos koleges.
Daugelis sako, kad Talibano išstumtos iš viešųjų erdvių moterys šiandien jaučiasi tarsi sugrįžusios į praeitį, tarsi per pastaruosius 20 metų susikurtas gyvenimas sulig kiekviena diena vis labiau nyksta.
44 metų Marghalai Faqirzai tapo pilnamete pirmosios Talibano vyriausybės laikais. Ji ištekėjo būdama 17 metų ir didžiąją laiko dalį praleido namuose. „Moterys tada net nežinojo, kad turi teises“, – sakė ji.
Tačiau pastaraisiais metais G. Faqirzai įgijo universitetinį išsilavinimą, mokydamasi kartu su viena iš savo dukterų. Kita dukra, 23 metų Marwa Quraishi, mokėsi universitete ir dirbo vyriausybės ministerijoje, kol praėjusią vasarą ją atleido Talibanas.
„Visada maniau, kad mano gyvenimas bus geresnis nei mano motinos“, – sakė M. Quraishi. „Bet dabar matau, kad iš tikrųjų mano, jos – mūsų visų – gyvenimas bus daug blogesnis.“
Dėl moterims taikomų apribojimų, žodžio laisvės suvaržymo ir politikos formavimo Talibano laikinojoje vyriausybėje, kurią sudaro tik keli vyrai ir religiniai mokslininkai, dauguma afganistaniečių prarado bet kokią viltį prisidėti prie savo šalies ateities formavimo.
„Daugelis žmonių prarado saugumo jausmą ir galimybę išreikšti savo nuomonę“, – sakė Heather Barr, Žmogaus teisių stebėjimo organizacijos (Human Rights Watch) Moterų teisių skyriaus direktoriaus pavaduotoja. „Jie prarado savo balsą – bet kokį jausmą, kad gali dalyvauti kuriant šalį, kuri atrodytų taip, kaip jie nori.“
Prieš Vakarų vyriausybės žlugimą praėjusiais metais 18-metė Fereshta Alyar mokėsi 12-oje klasėje ir ruošėsi laikyti nacionalinį stojamąjį egzaminą į universitetą. Kasdien rytais ji ruošdavo namų darbus, po pietų eidavo į mokyklą ir į popamokinę matematikos programą, tada grįždavo namo ir toliau mokydavosi.
Keletą mėnesių po to, kai Talibanas užgrobė valdžią ir neribotam laikui uždarė mergaičių vidurines mokyklas, ji puolė į gilią depresiją – iš pažiūros begalinės jos ateities galimybės akimirksniu išnyko. Dabar ji leidžia dienas namuose, bandydama sukaupti valią ir viena studijuoti senus anglų kalbos vadovėlius. Kaip ir daugelis jos buvusių bendraklasių, ponia Alyar išgyvena dėl vilties vieną dieną išvykti iš šalies, sako ji.
Talibanas tvirtina, kad visuomenė labai palaiko šiuos pokyčius. Nutarimus išleidusi Dorybių skatinimo ir prevencijos ministerija teigia, kad šie potvarkiai padėjo atkurti tradicinį Afganistano, kaip griežtai islamo besilaikančios tautos, statusą.
„Visi šie dekretai skirti moterų apsaugai, o ne jų priespaudai“, – viename interviu sakė ministerijos atstovas spaudai Mohammadas Sadiqas Akifas.
Paklaustas apie potvarkį dėl moterų kelionių, 33 metų S. Akifas atsakė: „Moteris yra bejėgė ir bejėgė būtybė. Jei moteris vyksta į kelionę viena, kelionės metu ji gali susidurti su problema, kurios pati negali išspręsti.“ Jis sakė, kad tolimojo susisiekimo autobusams ir taksi automobiliams buvo nurodyta nevežti moterų, keliaujančių vienų.
Muzikos klausymasis buvo uždraustas, sakė P. Akifas, „nes mūsų pranašas sako, kad muzikos klausymasis ugdo veidmainystę žmogaus širdyje“. Užsienio naujienų reportažai ir pramoginės programos „nuteikė žmones prieš Afganistano kultūrą“, – sakė A. Akifas.
Vyrai gali lankytis parkuose tik vyrams skirtomis dienomis, sakė jis, nes „vyras, kuris eina į parką su šeima, gali žiūrėti į kitas parke esančias moteris, o tai nėra gerai“.
Pradinį Talibano pažadą atidaryti vidurines mokyklas mergaitėms visoje šalyje tarptautinė bendruomenė vertino kaip svarbų Talibano vyriausybės noro sušvelnėti rodiklį. Kai kovo mėn. pagrindiniai religinės grupuotės ideologai atsisakė šio pažado, daugelis Vakarų donorų sustabdė planus investuoti į ilgalaikes vystymosi programas, teigia pagalbos darbuotojai.
„Tarp donorų bendruomenės kalbama apie laikotarpį iki kovo ir po kovo“, – sakė Jungtinių Tautų vystymo programos nuolatinis atstovas Afganistane Abdallah Al Dardari.
Kaimo vietovėse, kur dešimtmečius vyravo konservatyvūs, patriarchaliniai socialiniai papročiai, daugelis afganistaniečių kentėjo nuo Amerikos remiamos vyriausybės, kuri buvo pažeista korupcijos ir dažnai nesugebėjo teikti viešųjų paslaugų ar užtikrinti saugumo.
Be to, neabejojama, kad nuolatinio pavojaus jausmas, kuris per 20 karo metų tvyrojo tiek miestuose, tiek kaimuose, atslūgo.
„Dabar galiu laisvai vaikščioti, pokyčiai man yra tarsi skirtumas tarp žemės ir dangaus“, – sakė 50 metų Mohammadas Ashrafas Khanas, Zari rajono Kandaharo provincijoje Afganistano pietuose gyventojas.
Didžiąją pastarųjų dviejų dešimtmečių dalį A. Khanas negalėjo pabėgti nuo žiauraus karo. Jo 27 metų anūkas buvo nužudytas savo ūkyje, kai buvusios vyriausybės kariai supainiojo jį su Talib kovotoju, sakė jis. Jo 17-metis sūnėnas žuvo nuo pakelės bombos. Jam priklausiusi degalinė kartą sudegė po to, kai greta jos esančiame greitkelyje prasidėjo kovos.
Dabar jis gali valandų valandas važiuoti keliu į Kandaharo miestą, nebijodamas, kad gali būti nužudytas staiga kilus mūšiui. Jo kuklios pajamos dėl ekonominio nuosmukio sumažėjo daugiau kaip 70 proc., tačiau, pasak jo, tai jam mažiau svarbu nei laisvė, kuri atėjo pasibaigus karui.
„Aš tiesiog džiaugiuosi, kad kovos baigėsi“, – sakė jis.
Tačiau daugeliui afganų staigus ekonomikos žlugimas, sparčiai kylančios maisto kainos ir didėjantis nedarbas buvo pražūtingi.
Vieną neseniai išaušusį rytą Ališos kaime, Vardako provincijos kalnuose stūksančiame purvo plytų namų masyve, dešimtys motinų ir plonų vaikų susirinko prie namo, kuriame veikė laikina klinika.
Trisdešimtmetė Lahora atėjo anksti ryte, o jos vienerių metų sūnus Safiullah buvo sukištas po ilga medvilnine skara. Prieš Talibanui užgrobiant valdžią, jos vyras dirbo darbininku, statė žmonėms namus arba tvarkė jų ūkius. Per dieną jis uždirbdavo po kelis dolerius – skurdžiai, tačiau, pasak jos, to pakako, kad būtų galima pasidėti maisto ant stalo.
Tačiau praėjusiais metais žlugus ekonomikai, darbo nebeliko. Jos šeima žiemą išgyveno iš sukauptų maisto atsargų. Kai šį pavasarį jos baigėsi, kaimynai ir giminaičiai kaime pasiūlė jai ir penkiems jos vaikams tai, ką galėjo. Tačiau dabar net ir jie nebeturi maisto, kuriuo galėtų pasidalyti.
„Niekada gyvenime nesu patyrusi tokių sunkumų, kaip dabar“, – sakė ji.
Visuose didžiuosiuose miestuose ištisas gatves užėmė neoficialūs turgeliai, kuriuose prekiaujama beviltiškų žmonių namų apyvokos daiktais. Laikinuose prekystaliuose pilna blizgančių mėlynų ir rausvų užuolaidų, trapių spintų, televizorių, šaldytuvų ir daugybės raudonų afganiškų kilimų.
Sėdėdamas savo prekystalyje Kabule, vieną paskutinę popietę vienas pardavėjas Mohammadas Nasiras rankoje laikė raudonų maldos karoliukų vėrinį ir mąstė apie, atrodytų, staigų miesto ekonomikos nuosmukį.
Anksčiau tą dieną motina atėjo su dviem mažais sūnumis, kurie verkdami prašė valgyti, ir atnešė Mohammadui parduoti kilimą. Tačiau dar labiau širdį draskė tai, ką, pasak jo, pamatė važiuodamas namo anksčiau tą savaitę.
„Šalia upės kažkas išmetė sudžiūvusią duoną, o žmonės ten rinko sudžiūvusią duoną valgyti“, – sakė jis. „Man 79 metai ir Kabule niekada nesu matęs tokio dalyko.“
„Net ir ankstesnio Talibano režimo laikais – žmonės buvo alkani, bet aš to nemačiau“, – pridūrė jis.
Visoje šalyje Talibano susidorojimas su disidentais sukėlė kitokio pobūdžio stresą. Ginkluoti Talibano žvalgybos ir saugumo agentai be įspėjimo lankosi žmonių namuose ir juos apžiūrinėja, o patikros punktuose visame mieste tikrina jų telefonus.
Žurnalistai sulaikomi, mušami, įkalinami, jiems taikomos žiniasklaidos gairės, kuriose įspėjama „neprieštarauti islamo vertybėms“ ir nepranešti „prieš nacionalinius interesus“ – taip iš esmės sunaikinamas per pastaruosius 20 metų susiformavęs tvirtas ir nepriklausomas Afganistano naujienų žiniasklaidos sektorius.
Nedideli moterų aktyvistų protestai buvo smurtu išvaikyti, nes Talibanas siekė užgniaužti bet kokius nesutarimus.
Dėl daugelio neaiškiai suformuluotų dekretų gyventojai buvo supainioti, o moralės policija, kuriai pavesta juos aiškinti, juos griežtai vykdė.
49 m. Nasrin Hamedi pasakojo, kad važiuojant mikroautobusu Kabule ją užklupo pistoletu ginkluotas dorybių ir ydų ministerijos pareigūnas. Pasak jos, ji vilkėjo kuklius ir paslėptus drabužius, tačiau jos veidas buvo atidengtas – tai naujas pažeidimo laipsnis Talibano valdymo laikais. Ji pasakojo, kad Talibas šaukė ant jos, klausdamas, ar ji tikrai yra musulmonė.
„Jis šaukė ant manęs: „Jei ketini taip rengtis, turi palikti šalį“, – sakė ji.
Vis dėlto kai kurie miesto afganai pasiryžę pasipriešinti Talibano įsakymams dėl kasdienio gyvenimo. Po to, kai televizijos laidų vedėjoms moterims buvo įsakyta eteryje dengti veidus, „Tolonews“ darbuotojai – vyrai ir moterys – eteryje dėvėjo juodas kaukes ir socialiniuose tinkluose skelbė savo nuotraukas su komentaru: „Šiandien mes labai sielvartaujame“.
