33-ejų ukrainietis, už savo pasiekimus bėgimo trasoje įrašytas į Ukrainos išskirtinių rekordų knygą, kalbėdamas apie šeimos tragediją sunkiai rinko žodžius ir vos tramdė ašaras.
M.Usas yra vienintelis cerebriniu paralyžiumi sergantis žmogus Ukrainoje, dalyvaujantis maratono varžybose kartu su sveikaisiais ir daugumą jų lenkiantis.
Per vienas varžybas M.Usas įveikė ultramaratono distanciją – nubėgo 100 km ir iš 150 sportininkų finišavo 66-as. Rezultatas atsidūrė rekordų knygoje, apie jį reportažus parodė Ukrainos ir užsienio televizijos.
Cerebriniu paralyžiumi M.Usas susirgo dėl medikų kaltės – jie nedarė jo mamai būtino cezario pjūvio, o vėliau per gimdymą replėmis pažeidė kūdikio galvos smegenis. Maksimas nuo vaikystės sunkiai kalba, jam nelengva vaikščioti, nes kojų raumenis virpina nevalingas drebulys, o dėl papildomos ligos skoliozės jo stuburas iškrypęs.
Išbandymų – ne vienas
Su M.Usu susitikome Kijeve, kur vyras su trejais metais vyresne žmona anglų kalbos ir pradinių klasių mokytoja Jevgenija apsigyveno po tragedijos gimtajame Černigovo mieste.
Būstą Kijeve laikinai ir nemokamai jiems suteikė geri žmonės, o į nuosavą butą Černigove, apgriautą sprogimo, jokiu būdu nenori grįžti žmona.
„Ji labai jautri: pasakė, kad jokiu būdu negalės gyventi ten, kur žuvo Dima, kur patyrė baisiausias akimirkas savo gyvenime“, – galva liūdnai lingavo M.Usas.
Ukrainietis papasakojo, kad ir jis, ir žmona užaugo be tėvo, buvo vienturčiai, jautėsi vieniši, tad susipažinę internete jau po trijų mėnesių nunešė pareiškimus santuokai įregistruoti. Drauge nusprendė, kad turės mažiausiai du vaikus ir taupys pinigus nuosavam namui, bet likimas viską pakreipė negailestinga linkme.
Praėjus pusantrų metų po vestuvių jaunavedžiai susilaukė pirmagimio Dimos, bet tėvų džiaugsmą aptemdė žinia, kad sūnus yra autistas ir nekalba.
Po dvejų metų Jevgenija pagimdė dar vieną sūnų, bet jis po kelių mėnesių mirė dėl įgimto širdies nepakankamumo.
Maksimo giminėje širdies ligomis serga ne vienas asmuo, todėl medikai spėjo, kad kūdikio likimą nulėmė genetinis sunkios ydos paveldėjimas. Netrukus po naujagimio laidotuvių Jevgenijai buvo padaryta vidaus organų operacija, po kurios tapo aišku, kad ji daugiau nebegalės susilaukti vaikų.
„Žmona išgyveno didelį liūdesį, nes labai norėjo turėti didelę ir sveiką šeimą. Aš ją visą laiką guodžiau, sakiau, kad vieną vaiką turėti mums skyrė Dievas, negalime ant jo pykti“, – kalbėjo M.Usas.
Jo paraginti kasdien bėgioti ėmė ir žmona su sūnumi. Nepaisant sunkumų, šeima jautėsi laiminga.
Maksimas sūnų vesdavosi ir maudytis, kartu darydavo gimnastikos pratimus, visi kartu važinėjosi dviračiais. Jevgenija visą laiką privalėjo skirti neįgaliam vaikui, todėl nedirbo.
Dima sugebėdavo ištarti vos kelis žodžius – „tėtė“, „mama“, „senelė“, bet buvo nekonfliktiškas, ramus, klusnus.
„Viskas galėjo susiklostyti kitaip, jei kilus karui žmona būtų paklausiusi mano patarimo bėgti iš Černigovo. Tačiau ji patikėjo savo mamos raminimu, kad mums niekas negresia, nes rusai bombarduos vien karinius objektus“, – apgailestavo M.Usas.
Lemtingas pasirinkimas
Karo išvakarėse M.Usas grįžo iš Ukrainos čempionato, o ryte, nepaisydamas Rusijos įsiveržimo, pareigingai nuėjo į darbą parduotuvėje „Aurora“, kur buvo atsakingas už prekių išdėliojimą lentynose. Vis dėlto parduotuvės vadovai po trijų valandų visiems liepė skubėti į namus, mat netoli pasienio esančiame Černigove kilo įnirtingi mūšiai.
Mieste netrukus pradingo elektra ir nutrūko vandens tiekimas, o labdaros organizacijų atvežto maisto eilėje tekdavo laukti po 4 valandas. Be to, valgis buvo dalijamas tik keliose beveik 300 tūkst. gyventojų turinčio Černigovo vietose.
Nepaisydamas pavojaus sirenų ir sproginėjančių bombų M.Usas kasdien eidavo ilgus kilometrus šeimai parūpinti maisto. Kol trečią karo savaitę – kovo 15 d. – įvyko tragedija.
„Sprogimai mūsų apylinkėje pasigirdo aštuntą valandą vakaro, jiems po valandos nutilus grįžome į butą. Dima atsigulė miegoti, bet po kiek laiko vėl ėmė sproginėti, tad pažadinome sūnų, atsinešėme kėdes ir susėdome koridoriuje“, – pasakojo Maksimas.
Saugiau būtų buvę slėptis namo rūsyje, bet šeima ten negalėjo eiti, mat Dima negalėjo ilgai ištverti belangėje patalpoje, tad visi trys buvo priversti likti savo bute.
Kad būtų saugiau, M.Usas apklijavo langus lipniąja juosta ir užstatė baldais.
Dar vėliau šeima per bombardavimus eidavo slėptis į laiptinės koridorių – manė, kad čia esančios storiausios sienos gali geriausiai apsaugoti tuo atveju, jei nuo sprogimo įgriūtų stogas.
Vis dėlto tai tapo klaida, nulėmusia sūnelio mirtį ir sunkų žmonos sužalojimą.
Jeigu šeima būtų likusi savo bute arba susėdusi antro aukšto koridoriuje, tragedija būtų juos aplenkusi. Atsitiko taip, kaip atsitiko, – bomba sprogo 8 metrai nuo dviaukščio namo, o sprogimo bangai išmušus laukujes metalines duris į vidų pasipylė skeveldros.
„Stovėjau šone prie laiptinės durų ir klausiausi, kas vyksta lauke. Prie kitos durų pusės stovėjo kaimynė, o Jevgenija su Dima sėdėjo prie sienos ant kėdžių. Staiga pasigirdo toks trenksmas, kad trumpai apkurtau“, – tragedijos momentą prisiminė M.Usas.
Vaiko nepavyko išgelbėti
Praėjus pirmam apdujimui nuo garso M.Usas įjungė rankinį žibintuvėlį ir pamatė kraupų vaizdą.
Jevgenija ir Dima gulėjo sprogimo bangos nublokšti ant žemės, šalia abiejų plėtėsi kraujo dėmės.
Vėliau paaiškėjo, kad bomba išvertė namo duris, o į šalis išsilakstė daugybė mirtį nešančių skeveldrų. Jos išdaužė langus, sugadino namuose esančius baldus, paliko daugybę skylių lauko sienoje ir blogiausia – kliudė mamą su sūnumi.
Žmona gailiai dejavo, sakė, kad negali pajudėti iš vietos, nes nevaldo kojos, ir klausė, ar sveikas Dima. O berniukas gulėjo be sąmonės, jo galvoje styrojo įsmigusi skeveldra, iš žaizdos ant grindų sunkėsi kraujas.
M.Usas prieš karą lankė specialius pirmosios medicinos pagalbos kursus, todėl suvokė, kad Dimos judinti negalima – reikia kviesti medikus.
Vyras puolė į gatvę ieškoti pagalbos dar ir todėl, kad sprogimas pažeidė dujų vamzdyną, lauke buvo justi aitrus dujų kvapas – galėjo nugriaudėti naujas sprogimas.
Prie dviejų artimiausių namų sutikti žmonės atsisakė padėti: sakė, kad bombardavimai dar nesibaigė, todėl iš savo slėptuvių rūsyje niekur neis.
Prie trečio namo pakalbinti du vyrai nepabūgo pavojaus – jiems padedant Jevgenija ir Dima buvo pernešti į slėptuvę ir iškviesta greitoji pagalba.
Černigovo neurochirurgai operavo Dimą, tačiau po savaitės berniukas mirė taip ir neatgavęs sąmonės. Jevgenija irgi buvo operuota, bet jai reikėjo papildomų procedūrų, kurias galėjo atlikti tik Kijevo medikai.
Okupantams susprogdinus tiltą per Desnos upę ir vykstant nuolatiniams mūšiams nugabenti Jevgeniją aplinkiniais keliais iki Kijevo pavyko tik po trijų savaičių. Per tą laiką sužeidimai komplikavosi ir iš moters vienos kojos teko pašalinti 12 centimetrų kaulo.
Netekusi sūnaus ir baimindamasi neįgalumo Jevgenija išgyveno depresiją, iš kurios jai išsivaduoti padėjo vyro optimizmas. M.Usas ragino žmoną džiaugtis tuo, kad kojos neteko amputuoti, bus įdėtas metalinis implantas ir dar po kelių operacijų ji galės vaikščioti.
Jevgenija sakė, kad Maksimo optimizmas, geranoriškumas ir atvirumas ją sužavėjo pažinties pradžioje, o dabar padeda sveikti, nepalūžti. Apie M.Uso spinduliuojamą draugiškumą „Facebook“ rašo ir su juo treniruotes kartu lankantys sportininkai.
Nepalūžęs žvelgia pirmyn
Šiuo metu M.Usas Kijeve kasdien vaikšto į darbą parduotuvėje. Anksti ryte jis pakeičia žmonai tvarsčius, o po darbo skuba į bėgimo treniruotę.
„Vaiko netektis – neapsakomas skausmas, tačiau aš negaliu verkti prie žmonos.
Turiu būti stiprus, nes jai dar sunkiau, ji labiau išgyvena sūnelio žūtį ir dar kenčia kojos skausmus“, – prisipažino M.Usas.
Vyras išsidavė bijojęs žmonai pasakyti, kad sūnus mirė, bet ji, pamačiusi palatoje jo būseną, viską suprato pati ir be klausinėjimo apsikabinusi ilgai kūkčiojo.
M.Usas įkalbėjo Jevgeniją keisti profesiją: abu kasdien nuotoliniu būdu mokosi informacinių technologijų, kad vėliau galėtų dirbti šioje srityje.
„Mane įkvepia tai, kad išsikeliu tikslus ir jų siekiu. Perskaitęs, kaip viena mergina su kojos protezu įveikė maratoną, nusprendžiau nubėgti dar toliau – šimtą kilometrų, ir tai padariau“, – sakė M.Usas.
Šioje distancijoje finišavęs per 11 val. 39 min. jis ruošiasi gerinti pasiekimą ir bėgti dar ilgesnį atstumą.
„Norėčiau, kad mano pavyzdys įkvėptų kitus neįgaliuosius ir ateityje nebereikėtų bėgti vienam sveikųjų apsuptyje. Svajoju prasimušti į Ukrainos rinktinę, kad galėčiau dalyvauti tarptautinėse varžybose“, – kalbėjo M.Usas.
Bėgioti jis pradėjo sužinojęs iš medikų, kad sportas padėtų stabilizuoti jo ligas.
Ir nusprendė ne tik šiaip judėti, bet išsikėlė uždavinį varžytis su sveikais ir juos įveikti.
„Sportuodamas susipažįstu su įdomiais žmonėmis, bėgimas padeda užmiršti problemas, o grįžęs namo šalia žmonos patiriu ramybę, esu laimingas“, – sakė M.Usas.
Jis vylėsi, kad sūnus irgi pamėgs šį sportą, pasieks gerų rezultatų.
„Praėjus keturiasdešimt dienų po Dimos laidotuvių pagal stačiatikių paprotį užsakiau mišias, nuėjau į laikinas karo aukų kapines, padėjau ant kapo gėlių ir jo mėgtų sausainių, šolokaduką. Staiga iš giedro dangaus ėmė lašnoti. Pažiūriu aukštyn, o ten – mažas debesėlis. Pamaniau: sūnelis tokiu būdu kalbasi su manimi, pravirkau, bet po to apsiraminau ir papasakojau, kad mama sveiksta, kad jos laukia kita operacija, kad mums suteikė laikiną butą, o aš gavau darbą. Sūneliui viską papasakojau, o tada debesėlis išsisklaidė ir vėl tapo giedra“, – susigraudinęs pasakojo Maksimas.
Sūnų praradęs tėvas pridūrė: „Sakoma, kad per karą žuvę vaikai virsta angeliukais, aš tuo tikiu – sapnuose dažnai regiu mūsų Dimą aukštai danguje.
Pirmomis dienomis jis buvo niūrus, jam buvo skaudu palikti mus, o dabar Dimą regiu besišypsantį, laimingą.“
Ukrainietis ne tik nepalūžo po šeimos tragedijos: jis „Facebook“ ragina visus tautiečius nenusiminti dėl karo keliamų sunkumų, netekčių ir tikėti savo šalies pergale. Apie tai M.Usas dainuoja ir socialiniuose tinkluose platinamose patriotinėse dainose.
„Mes, žmonės, teoriškai galime gyventi taikiai, laimingai, be pykčio ir žudymų. Žmonija gali daug ką nuveikti ir būti civilizuota, tačiau kažkas yra ne taip. Dalis žmonių gyvena pagal Dievo mokymą ir daro gerus darbus, tačiau dalis užsiima žalojimu, griauna kitų likimus. Niekaip nesuprantu tokio Dievo plano – kodėl skiriamos šios kančios?“ – savo įraše „Facebook“ klausia M.Usas.
Jis prasitarė, jog su žmona svajoja įsigyti nuosavą butą, o tada įsivaikins mergaitę ir berniuką – karo našlaičius.
