Leidinys „Public Eye“ išnagrinėjo, kokius ryšius su Šveicarija turi turtingiausi verslininkai, remiantys Vladimiro Putino režimą. Jiems priklauso Šveicarijoje veikiančios įmonės, bankų sąskaitos ir nekilnojamasis turtas nuo Ženevos iki Cugo.
Kilus sankcijų Rusijai bangai iki šiol Šveicarijoje buvo įšaldyta apie 6,5 mlrd. eurų rusiško kapitalo. Areštuota ir labai prabangių objektų, bet tai tėra nedidelė čia sukaupto rusiško turto dalis – šalies bankuose rusai laiko apie 150–200 mlrd. Šveicarijos frankų (154–206 mlrd. eurų).
Šveicarija nesiima ryžtingesnės oligarchų medžioklės, kuri būtų ilga ir sudėtinga. Turėdami iš esmės neribotus išteklius rusai puikiai išmoko slėpti savo turtus, ir nesvarbu, ar tai daro norėdami sumažinti brangiai kainuojančių skyrybų naštą, ar bandydami išvengti baudžiamosios atsakomybės ir sankcijų.
Net tris dešimtmečius Šveicarija buvo ideali ir mažai reguliuojama aplinka rusiškam turtui. Ženeva, Cugas ir Luganas tapo „mėgstamiausiais rusų prekybos centrais“. Banko sąskaitos atidarymas, lengvatinio apmokestinimo kompanijoms arba artimiems partneriams priklausančių įmonių įregistravimas, tikrojo savininko nuslėpimas per patikros fondus, prabangaus turto įsigijimas per giminaičius – visa tai čia labai paprasta.
Šveicarija iki šiol suteikia rusų oligarchams galimybę mokėti mažesnius mokesčius ir diskretiškai bei, svarbiausia, teisėtai saugoti jų turtą už Rusijos ribų.
Aleksejus Mordašovas
56 metai, turto vertė – 28 mlrd. eurų. Sankcijas pritaikė Šveicarija, ES, Jungtinė Karalystė (JK), Australija, Japonija, Ukraina.
A.Mordašovas, Sankt Peterburge gavęs inžinieriaus diplomą, milžiniškus turtus užsidirbo iš metalurgijos. Būdamas 28-erių Čerepoveco metalurgijos įmonės pagrindiniu akcininku jis tapo po to, kai iš pareigų atleido direktorių, patikėjusį jam privatizuoti šią gamyklą, kurioje sovietmečiu dirbo jo tėvai.
Tai tapo pagrindu įkurti „Severstal“ grupę – vieną Rusijos plieno pramonės lyderių. A.Mordašovui priklauso 77 proc. grupės akcijų. Prieš karą Ukrainoje ši milžinė Europai patiekė maždaug 3 mln. tonų plieno – maždaug trečdalį savo apyvartos, kuri 2021 m. siekė 11,2 mln. eurų. Dabar eksportas sustojo.
Ši grupė, turinti turto ir JAV, neseniai išplėtė savo veiklą ir dabar dalyvauja anglių, aukso, turbinų, mažmeninės prekybos, kelionių, žiniasklaidos ir telekomunikacijų sektoriuose.
A.Mordašovą su būsimuoju Rusijos prezidentu supažindino bankininkas iš Sankt Peterburgo, dabar jau miręs Vladimiras Koganas, pats turėjęs ekonominių interesų Šveicarijoje.
2003 m. A.Mordašovas prisijungė prie neeilinio klubo – jis tapo banko „Rosija“, kurio pagrindinis akcininkas yra ilgametis V.Putino draugas Jurijus Kovalčiukas, bendraturčiu.
Po penkerių metų A.Mordašovas prisidėjo prie NMG – „Nacionalinės Media grupės“ – įkūrimo. Ši kompanija yra televizijos kanalų ir laikraščių, tokių kaip „Pervyj kanal“ ir „Izvestija“ – svarbių Kremliaus propagandos mašinos dalių, – akcininkė.
Šįmet vasario 28 dieną, kai buvo paskelbtos pirmosios Vakarų sankcijos, A.Mordašovas perleido savo 29,9 proc. Vokietijos turizmo kompanijos „Tui“ akcijų, kurias įsigijo per vieną Kipre įkurtą bendrovę, trečiosios žmonos kontroliuojamai įmonei, įregistruotai Didžiosios Britanijos Mergelių Salose.
Likus dviem savaitėms iki JK sprendimo pritaikyti sankcijas A.Mordašovas tai pačiai įmonei perdavė ir jam priklausiusią didžiąją dalį kasybos įmonės „Nordgold“ akcijų.
Šveicarijos mieste Lugane „Severstal“ grupė yra įkūrusi filialą „Severstal Export GmbH“. Ciuriche veikia oligarcho patikėtinio pareigas atliekanti kompanija „Kendris“, nuo 2009 m. padedanti A.Mordašovui prižiūrėti verslus, administravusi ir dvi jo lengvatinio apmokestinimo įmones.
Vladimiras Potaninas
61 metai, turto vertė – 26,6 mlrd. eurų. Sankcijas pritaikė Australija, Kanada ir Ukraina.
Buvęs sovietinės Komunistų partijos narys ir Užsienio prekybos ministerijos pareigūnas V.Potaninas bankininko kostiumą apsivilko 10-ojo dešimtmečio viduryje. „Unexim Bank“ įkūrėjas yra vienas prieštaringai vertinamos „paskolų už akcijas“ schemos iniciatorių. Tuo metu Rusija atsidūrė ant bankroto ribos ir gavo paskolas iš privačių bankų, pasižadėdama suteikti pelningiausių šalies įmonių, kurios galiausiai atsidūrė oligarchų rankose, akcijų.
V.Potaninas ir jo partneriai už 170 mln. JAV dolerių perėmė „Norilsk Nickel“ kontrolę, kai šios nikelio ir paladžio milžinės apyvarta siekė 3 mlrd. dolerių.
Kompanija dabar išgauna maždaug 5 proc. viso pasaulio nikelio – svarbaus elektromobilių akumuliatorių komponento – ir maždaug 40 proc. paladžio, kuris naudojamas gaminant puslaidininkius ir automobilių katalizatorius.
Kai 2000 m. V.Putinas atėjo į valdžią, V.Potaninas, kuriam tuo metu per holdingą „Interros“ priklausė 35 proc. „Norilsk Nickel“ akcijų, prisiekė ištikimybę režimui paremdamas partiją „Vieningoji Rusija“.
Oligarchas taip pat prisidėjo prie Sočio žiemos olimpiados, tapusios V.Putino įtaką parodžiusiu šou. V.Potaninas, pats būdamas slidinėjimo entuziastas, iš savo asmeninių lėšų skyrė apie pusantro milijardo eurų slidinėjimo kurorto „Roza Chutor“, savotiško Rusijos Kurševelio, plėtrai.
2020 m. gegužę NTEK – Taimyro pusiasalyje įsikūrusiai antrinei „Norilsk Nickel“ kompanijai – priklausančioje šiluminėje elektrinėje įvyko viena baisiausių ekologinių nelaimių. Į dvi Sibiro šiaurėje tekančias upes išsiliejo daugiau nei 21 tūkst. tonų dyzelino, užteršusio ir taip trapią tundros ekosistemą.
Dėl žalos gamtai 2021-ųjų kovą „Norilsk Nickel“ sumokėjo rekordinę 147,8 mlrd. rublių (2,38 mlrd. eurų) baudą, kurią skyrė Rusijos aplinkosaugos stebėjimo agentūra.
Šveicarijos mieste Cuge 2002 m. buvo įregistruota „Metal Trade Overseas SA“. Būtent per šią antrinę įmonę „Norilsk Nickel“ parduoda savo produkciją Europoje, Azijoje, Kinijoje ir JAV.
10-ojo dešimtmečio viduryje V.Potaninas atidarė savo banko „Unexim“ filialą Ženevoje. Tai sutapo su Šveicarijos banko „Credit Suisse“ gautu leidimu steigti filialą Maskvoje.
Vladimiras Lisinas
66 metai, turto vertė – 25,8 mlrd. eurų. Sankcijas taiko JAV, Australija ir Ukraina.
Iš plieno magnato V.Lisino biografijos matyti, kad nepajudinama valia pasižymintis vyras pradėjo nuo žemiausių pareigų – dirbo specialistu Tulos metalurgijos gamykloje.
Tapęs Karagandos metalurgijos gamyklos direktoriaus pavaduotoju, V.Lisinas dirbo pagal Olego Soskoveco nurodymus. Pastarasis 1993 m., B.Jelcino valdymo laikotarpiu, tapo labai įtakingu Rusijos premjero pavaduotoju.
Tai metais persikėlęs į Maskvą V.Lisinas prisijungė prie „TransWorld Group“. Jos savininkai broliai Levas ir Michailas Černojai, kurie, kaip įtariama, turėjo ryšių su kriminaliniu pasauliu, mielai naudojosi vicpremjero O.Soskoveco globa. „TransWorld Group“ per milžinišką lengvatinio apmokestinimo kompanijų tinklą tuo metu priklausė svarbiausios Rusijos metalurgijos gamyklos.
Tačiau Černojų imperija galiausiai žlugo. V.Lisinas pasinaudojo šia galimybe ir perėmė svarbiausią objektą – Novolipecko metalurgijos kompaniją (NLMK). Šiandien V.Lisinui priklauso 79 proc. bendrovės akcijų, o Šveicarijos mieste Lugane veikia pagrindinė NLMK prekybos atšaka – „NLMK Trading SA“.
Šis kubietiškų cigarų ir medžioklės mylėtojas vadovauja Tarptautinei šaudymo sporto federacijai, įsikūrusiai Lozanoje, ir Rusijos šaudymo sąjungai.
V.Lisinas niekada nebuvo suabejojęs Kremliumi, o oligarchą pažįstantys žmonės pasakoja apie jo susižavėjimą V.Putinu.
Rusijos prezidentas kelis kartus treniravosi verslininko Maskvoje įkurtame šaudymo centre.
V.Lisinas Šveicarijoje reguliariai svečiuojasi jau tris dešimtmečius, nes „Collegue du Leman“ studijavo vienas jo sūnų. Dalį oligarcho turto valdo Ženevoje gyvenantis advokatas Alainas B. kartu su Kipre įsikūrusiu rusu Stanislavu B. Pranešama, kad į šiose vietose veikiančias privačias finansines institucijas („Pictet“, „Lombard“ ir „Julius Baer“) buvo įnešta šimtai milijonų dolerių.
Vagitas Alekperovas
71 metai, turto vertė – 24,5 mlrd. eurų. Sankcijas taiko JK, Australija ir Ukraina.
Azerbaidžano sostinėje Baku gimęs V.Alekperovas kadaise buvo Sovietų Sąjungos naftos pramonės ministro pavaduotojas. Dabar jis yra pagrindinis „Lukoil“ – didžiausios privačios naftos kompanijos Rusijoje – savininkas.
10-ojo dešimtmečio pradžioje dėl ryšių su prezidentu B.Jelcinu V.Alekperovas tapo vienu būsimos naftos milžinės akcininkų. Ši kompanija buvo įsteigta sujungus tris privatizuotus naftos telkinius Chanty Mansijsko regione. Vėliau grupė įsigijo daugybę objektų Sibire, Uralo kalnuose bei Volgos regione ir įsitvirtino kaip vienintelė nepriklausoma įmonė, galinti konkuruoti su valstybine milžine „Rosneft“. „Lukoil“ dirba apie 100 tūkst. žmonių.
Priešingai nei naftos magnatas Michailas Chodorkovskis, kuris turi daug politinių ambicijų, V.Alekperovas, pramintas Generolu, niekuomet nebuvo linkęs išsišokti. Jis puikiai prisitaikė prie V.Putino įvestos galios vertikalės.
Nepriklausoma Rusijos žiniasklaida skelbė, kad 2016-aisiais, praėjus dvejiems metams po Krymo aneksijos, V.Alekperovas šiame pusiasalyje per fiktyvią įmonę įsigijo 36 hektarus žemės, kur anksčiau buvo vynuogynai.
2013 m. naftos magnatas ir aistringas senų monetų kolekcininkas perleido 28,3 proc. „Lukoil“ akcijų savo sūnui Jusufui su sąlyga, kad jis negalės parduoti ar kitaip suskaidyti šio paketo. 2020 m. iš „Lukoil“ Alekperovų šeima gavo milijardą eurų dividendų.
2022 m. įvedus Vakarų sankcijas V.Alekperovas atsistatydino iš „Lukoil“ direktorių valdybos pirmininko ir nario pareigų.
Šveicarijoje 2000 m. įregistruotas „Lukoil“ prekybos filialas „Litasco SA“ vykdo sandorius su daugiau nei 80 valstybių. 2020 m. įmonė parduodavo apie 3,8 mln. barelių per dieną ir buvo antra pagal dydį rusiškos naftos prekeivė.
2017 m. V.Alekperovas sakė, kad nori parduoti Šveicarijoje įkurtą antrinę įmonę. Šis projektas, kuris taip ir nebuvo įvykdytas, buvo susijęs su JAV sankcijomis, įvestomis po to, kai Rusija aneksavo Krymą, – tai apsunkino naftos sandorių vykdymą doleriais.
Privatus Šveicarijos bankas „Pictet“ seniai palaiko artimus ryšius su „Lukoil“ vadovais. V.Alekperovas šiame banke buvo atidaręs ne vieną sąskaitą. 2012–2019 m. Ivanas Pictetas, vyresnysis banko partneris, buvo „Lukoil“ direktorių valdybos narys.
Leonidas Michelsonas
67 metai, turto vertė – 24,5 mlrd. eurų. Sankcijas taiko JK, Kanada, Australija ir Ukraina.
L.Michelsono karjera parodo, kaip svarbu tinkamu metu turėti tinkamų draugų. Dagestane gimęs būsimasis oligarchas vos baigęs universitetą buvo išsiųstas toli į Sovietų Sąjungos šiaurę, kur padėjo tiesti dujotiekį.
Tuomet, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, jis iš savo tėvo perėmė įmonės, atsakingos už dujotiekį, vadovo pareigas. Žlugus Sovietų Sąjungai L.Michelsonas sugebėjo privatizuoti šią struktūrą ir ji tapo „Novatek“ – vienu iš nedaugelio privačių Rusijos dujų tiekėjų.
Tačiau norint tai pasiekti reikėjo daug palaikymo. Tuo metu L.Michelsono partneris, padėjęs „Novatek“ kilti, buvo Jamalo regiono, kur ši įmonė vykdė savo veiklą, vicegubernatorius.
2008 m. įvyko lemiamas L.Michelsono susitikimas su Genadijumi Timčenka – senu V.Putino bičiuliu iš Sankt Peterburgo.
G.Timčenka įsigijo 5 proc. „Novatek“ akcijų, bet daug svarbiau yra tai, kad jis supažindino L.Michelsoną su Aleksejumi Mileriu – „Gazprom“ generaliniu direktoriumi ir artimu V.Putino draugu.
Nuo tada „Novatek“ ne tik išgaudavo dujas iš savo telkinių, bet ir pirkdavo jas iš „Gazprom“ už sumažintą kainą. 2010 m. L.Michelsonas įsigijo 50 proc. „Sibur“, Rusijos naftos produktų milžinės, akcijų, o 2017 m. jis nusipirko dar vieną akcijų paketą, kurį pardavė Kirilas Šamalovas, buvęs V.Putino dukters Katerinos Tichonovos sutuoktinis.
Kad galėtų įsigyti šias akcijas, milijardierius kreipėsi į valstybinei dujų įmonei priklausantį „Gazprombank“, kur jam pravertė jo draugystė su G.Timčenka.
Dabar šie du vyrai bendradarbiauja valdydami „Novatek“ (jiems atitinkamai priklauso 24,8 proc. ir 23,5 proc. šios kompanijos akcijų) ir „Sibur“ (30,6 proc. ir 14,45 proc. akcijų).
Šveicarijos mieste Cuge veikiantis „Novatek Gas & Power“ verčiasi naftos ir dujų prekyba visame pasaulyje.
2014 m. JAV pritaikė sankcijas „Novatek“ apribodamos kompanijos prieigą prie JAV kapitalo rinkos. Bet „Novatek Gas & Power Asia“, taip pat įkurta Cuge, atsakinga už visus įmonės sandorius Azijoje.
Kitame Šveicarijos mieste Bare registruota „Sibur Investments AG“ – naftos grupės „Sibur“ investicinė kompanija. 2010 m. L.Michelsonas 50 proc. „Sibur“ kapitalo įsigijo per Šveicarijoje įkurtą kompaniją „Miracle“, kurios tikrasis savininkas yra pats oligarchas. Tai jis sugebėjo padaryti per Bahamose įkurtą fiktyvią struktūrą „Dellawood Holdings Ltd.“.
Genadijus Timčenka
69 metai, turto vertė – 21,6 mlrd. eurų. Sankcijas taiko JAV, ES, JK, Šveicarija, Australija, Kanada, Japonija ir Ukraina.
Armėnijoje gimęs G.Timčenka karjerą pradėjo Kirišų naftos perdirbimo gamykloje prie Sankt Peterburgo. Būtent tada jis susipažino su V.Putinu, ėjusiu miesto savivaldybės Užsienio ryšių komiteto vadovo pareigas.
Naujojo amžiaus pradžioje G.Timčenka apsigyveno Suomijoje, įgijo šios šalies pilietybę, tačiau netrukus po to su šeima persikėlė į Ženevą. Tuo metu jo naftos prekybos įmonė „Gunvor“ buvo mažai kam žinoma. Bet jau po ketverių metų ši kompanija tapo svarbiausia valstybinės milžinės „Rosneft“ partnere, o per ją buvo eksportuojama maždaug trečdalis visos Rusijos naftos.
G.Timčenka turi labai gerą laiko pojūtį. 2014 m. likus vos kelioms valandoms iki JAV sankcijų įvedimo (tai buvo atsakas į Krymo aneksiją) jis pranešė pardavęs 44 proc. jam priklausiusių „Gunvor“ akcijų savo partneriui iš Švedijos Tornbjornui Tornqvistui. Tada G.Timčenka paliko Šveicariją ir puikiai įsijautė į patriotiško oligarcho vaidmenį.
Kremlius patikėjo G.Timčenkai svarbią užduotį – plėtoti ekonominius ryšius su Kinija. Priėmus įstatymą, skatinantį Rusijos verslininkus repatrijuoti jų turtą, jis buvo vienas pirmųjų tai padariusių oligarchų, kai perkėlė savo holdingą iš Kipro į Rusiją.
Būtent per šią struktūrą jam priklauso 23,49 proc. didžiausio privataus Rusijos dujų gamintojo „Novatek“ akcijų, taip pat 17 proc. „Sibur“, 53 proc. „Stroytransgaz“ ir 80 proc. „Transoil“ akcijų.
G.Timčenka, kaip ir V.Putinas, yra dziudo ir ledo ritulio aistruolis. Kaip tikino Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas, šis oligachas buvo vienas asmenų, finansavusių Rusijos prezidento rūmų statybą prie Juodosios jūros.
2002 m. G.Timčenka Kolonji mieste už 18,4 mln. Šveicarijos frankų įsigijo vilą su lauke įrengtu teniso aikštynu. 2015 m. turtuolis padovanojo šią nuosavybę žmonai Jelenai, kuriai nuo 2022 m. balandžio 13 d. Šveicarija taiko sankcijas, ir sūnui Ivanui, kurie vis dar gyvena Šveicarijoje.
27 metų I.Timčenka Kolonji turi ir butą, kurį tėvas jam padovanojo tais pačiais metais.
G.Timčenka vis dar registruotas Kolonji, tiesa, kaip Suomijos pilietis, tačiau net keli šaltiniai teigė, kad į Šveicariją rusas nėra įkėlęs kojos nuo 2014 m.
Kai 2014 m. JAV įvedė sankcijas, buvo užblokuotos jo sąskaitos „Credit Agricole Geneve“ ir „BNP Paribas Suisse“ bankuose. Bet Šveicarijoje įkurta daugybė kitų antrinių įmonių, kurių akcijų turi G.Timčenka.
Ališeras Usmanovas
68 metai, turto vertė – 17,8 mlrd. eurų. Sankcijas taiko JAV, ES, Šveicarija, JK, Australija, Kanada, Ukraina ir Japonija.
Uzbekijoje gimęs A.Usmanovas baigė prestižinį Tarptautinių santykių institutą Maskvoje, tačiau neskubėjo pradėti diplomato karjeros.
1980-aisiais A.Usmanovas buvo sulaikytas ir kartu su dar dviem uzbekų nomenklatūros narių sūnumis nuteistas 8 metams kalėjimo už korupciją ir valstybės turto vogimą. 1986 m. išėjęs į laisvę jis persikėlė gyventi į Maskvą ir įkūrė kooperatyvą, kuris gamino plastiko maišelius ir pardavinėjo tabaką.
A.Usmanovas – visų galų meistras, todėl nenuostabu, kad jau 2000 m. jis vadovauja „Gazprom Investholding“ – dujų milžinės „Gazprom“ investiciniam fondui. A.Usmanovas galėjo savo akimis stebėti, kaip buvo sudaryti įvairiausi sandoriai, pavyzdžiui, kaip 2005 m. perimta vienos didžiausių Rusijos geležies ir plieno gamintojų „Metalloinvest“ kontrolė. Netrukus jis su partneriais įkūrė „USM Holding“, tarp kurios interesų yra ir varis bei cementas.
Tuomet A.Usmanovas investavo į telekomunikacijų kompaniją „Megafon“. Jam priklauso 10 proc. „Facebook“ akcijų ir Rusijos ekonomikos leidinio „Komersant“ kontrolė. Kadaise jis turėjo 30 proc. Londono futbolo klubo „Arsenal akcijų.
2017 m. A.Navalno antikorupcijos fondas paskelbė šokiruojantį tyrimą apie buvusio Rusijos prezidento ir premjero Dmitrijaus Medvedevo slaptus turtus. A.Usmanovas kaltinamas davęs pastarajam kyšį – prabangią vilą.
Oligarchas tuomet atsakė, kad spjauna A.Navalnui į veidą, ir pagrasino paduoti jį į teismą. Grasinimai išsipildė: A.Navalnas buvo nuteistas už šmeižtą.
Šveicarijoje A.Usmanovas yra svarbus bankų „Credit Suisse“ ir „Julies Baer“ klientas. Teigiama, kad nuo 2012 iki 2017 m. per jo sąskaitas šiose finansų institucijose buvo pervesta daugiau nei 680 mln. eurų.
„Suisse Secrets“ tyrimas atskleidė, kad A.Usmanovo sesuo akušerė-ginekologė Saodat Narzijeva „Credit Suisse“ turi sąskaitą, per kurią nuo 2004 m. buvo perleista daugiau nei 1,7 mlrd. eurų. Dabar jai sankcijas taiko ES.
Šveicarijos mieste Cuge 2008 m. įregistruota „Metalloinvest Trading AG“ vykdo visus sandorius tarp įvairių „Metalloinvest“ grupės subjektų.
Andrejus Melničenka
50 metų, turto vertė – 17,3 mlrd. eurų. Sankcijas taiko ES, Šveicarija, JK, Australija ir Ukraina.
Baltarusijoje gimęs A.Melničenka šiuo metu gyvena Šveicarijos kalnų kurorte Sankt Morice, o svarbiausias jo turtas – pasaulinės trąšų gamintojos „EuroChem“ centrinis biuras, įsikūręs Cuge.
Šiam oligarchui labai patinka keliauti, todėl nemažai laiko jis praleisdavo vienoje savo jachtų – didžiausiame privačiame pasaulio burlaivyje, kurį Italijos institucijos areštavo 2022 m. kovą.
A.Melničenkai priklauso nemažai turto lengvatinio apmokestinimo struktūrose.
Po Sovietų Sąjungos griūties A.Melničenka įkūrė pirmąjį savo verslą – valiutos keityklą, kurią atidarė savo universitete.
1993 m. jis tapo vienu iš MDM banko, leidusio praturtėti ne vienam Rusijos oligarchui, įkūrėjų.Tai suteikė jam galimybę investuoti į pramonę ir sukurti tris kompanijas: „EuroChem“ (trąšų gamyba), SUEK (anglių gavyba) ir TMK (gamina vamzdžius). Tiesa, pastarosios įmonės akcijas 2006 m. jis pardavė.
Jaunasis verslininkas greitai suprato, kurią pusę reikia palaikyti. 2005 m. A.Melničenka pakvietė V.Putiną į savo prabangias vestuves Prancūzijos Rivjeroje.
Jo atstovas sakė: „A.Melničenka pats sukūrė savo verslą. Jis neturi jokios politinės įtakos ir nedalyvavo posovietinėje privatizacijoje, todėl jis nėra oligarchas.“
2022 m. kovo 10 d. „EuroChem“ paskelbė, kad A.Melničenka nebėra „pagrindinis naudos gavėjas“, bet neatskleidžiama, kas jį pakeitė. Šveicarijos ekonomikos reikalų valstybės sekretoriatas patvirtino, kad „EuroChem“ sankcijos nebus pritaikytos po to, kai įmonė pareiškė, jog iš jos veiklos pelno negauna jokie sankcionuoti asmenys.
A.Melničenkai taip pat priklauso 92 proc. SUEK akcijų (per „AIM Capital“), jos prekybos filialas įsteigtas Cuge. Bet, kaip skelbiaa kompanijos interneto svetainėje, A.Melničenka „nebėra SUEK grupės turto gavėjas“. Naujieji savininkai nežinomi.
Suleimanas Kerimovas
56 metai, turto vertė – 15,5 mlrd. eurų. Sankcijas taiko JAV, ES, JK, Šveicarija, Australija, Kanada, Japonija ir Ukraina.
S.Kerimovas, 2006 m. išgyvenęs rimtą „Ferrari“ avariją Prancūzijos Rivjeroje, dažnai vadinamas turtingiausiu aukštu pareigūnu Rusijoje.
Nuo 2008 m. S.Kerimovas yra Federacijos Tarybos (aukštesniųjų Rusijos parlamento rūmų) deputatas, priklauso Kremliaus partijos „Vieningoji Rusija“ frakcijai ir atstovauja Dagestanui, iš kur yra kilęs. Oficialiai jis palikęs verslą.
Tačiau šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje jam priklausė 4,5 proc. „Gazprom“, 6 proc. „Sberbank“ ir 25 proc. „Uralkalij“ akcijų. Nurodoma, kad visi šie aktyvai dabar parduoti.
S.Kerimovo šeima, įskaitant ir jo sūnui Saidą, kuriam Šveicarija sankcijas pritaikė 2022 m. balandžio 22 d., valdo 76,3 proc. pirmaujančio aukso gamintojo „Polyus“ akcijų. Jiems taip pat priklauso Dagestano sostinės Machačkalos oro uostas.
2017 m. S.Kerimovas, vos išlipęs iš savo privataus lėktuvo, buvo sulaikytas Nicos oro uoste. Jis kaltintas pinigų plovimu ir prisidėjimu prie rimto mokesčių vengimo. Prancūzijos teisėsauga įtaria, kad turtuolis per Šveicarijos bendrovės „Swiru Holding“ kontroliuojamas fiktyvias įmones įsigijo keletą prašmatnių vilų Antibe.
Tačiau oligarcho kaltės įrodyti nepavyko: bylos nagrinėjimas baigėsi 2020 m. pasirašius teisminį susitarimą, kuriuo „Swiru Holding“ įsipareigojo sumokėti 1,4 mln. eurų baudą kartu ir dar 10,3 mln., kuriuos įmonė buvo skolinga pakoregavus mokesčius.
2011 m. S.Kerimovas įsigijo Dagestano futbolo klubą „Anži“.
Šveicarijos mieste Liucernoje 2007 m. buvo įkurtas S.Kerimovo labdaros fondas „Suleyman Kerimov Foundation“, po dvejų metų jis pervadintas į „Human Diversity Foundation“. 2013 m. verslininkas teigė perkėlęs visą savo turtą į savo labdaros fondą Šveicarijoje. Kaip tuo metu skelbė Rusijos žiniasklaida, taip oligarchas sugebėjo išsaugoti deputato pareigas priėmus įstatymą, draudžiantį valstybės tarnautojams turėti lėšų užsienyje.
„Suleyman Karimov Foundation“ metinėse ataskaitose matyti, kad 2007–2016 m. ši struktūra įvairiems projektams, vykdytiems daugiausia Rusijoje, išdalijo stulbinamą 480 mln. eurų sumą.
Iš šių lėšų buvo statomos mokyklos ir mečetės, finansuojamos medicininės programos. Labai sunku, jei iš viso įmanoma, pavirtinti, ar šios sumos iš tiesų panaudotos šiems projektams įgyvendinti. Vos keli milijonai eurų paaukoti projektams Šveicarijoje, daugiausia – Ciuricho filmų festivaliui.
Fondo prezidentas Šveicarijos verslininkas Alexanderis Studhalteris taip pat vadovauja „Swiru Holding“. Ši Liucernoje įkurta įmonė 2021 m. buvo pervadinta į „Alstonne Investment AG“. Remiantis BBC tyrimu, A.Studhalteris yra pagrindinis S.Kerimovo neapmokestinamosios imperijos prižiūrėtojas.
Romanas Abramovičius
55 metai, turto vertė – 14,3 mlrd. eurų. Sankcijas taiko ES, Šveicarija, JK, Kanada, Australija.
Saratove gimęs R.Abramovičius, kuriam priklausė Londono „Chelsea“ futbolo klubas prieš jį 2022 m. balandžio pabaigoje parduodant šveicarui Hansjorgui Wyssui, yra viena svarbiausių Rusijos elito figūrų, puikiai žinomų ir užsienyje.
R.Abramovičius priklauso nedidelei grupei oligarchų, kurie 1996-aisiais finansavo prezidento B.Jelcino perrinkimą, nors tuo metu jis jau buvo ligotas ir sirgo alkoholizmu.
Tada ant bankroto ribos atsidūrusi Rusija pradėjo pardavinėti pelningiausių šalies įmonių akcijų paketus aukcionuose mainais į paskolas.
Būtent taip R.Abramovičius tapo naftos bendrovės „Sibneft“ akcininku. 2005 m. „Sibneft“ buvo parduota „Gazprom“ ir tapo „Gazromneft“, o oligarchas iš šio sandorio uždirbo beveik 13 mlrd. eurų. Būtent dėl šių pinigų plieno milžinė „Evraz“, kurios 57,5 proc. akcijų priklausė R.Abramovičiui, galėjo ir toliau klestėti.
Norėdamas išlaikyti savo, kaip oligarcho, statusą R.Abramovičius, turintis Rusijos, Izraelio ir Portugalijos pilietybes, privalėjo prisidėti prie politinių V.Putino projektų. Tapęs Čiukotkos gubernatoriumi 2000 m. jis turėjo investuoti milijardus rublių į šį tolimą regioną Rusijos šiaurės rytuose.
Tiesa, pinigų turtuoliui netrūko, nes jam priklausė „Highland Gold“ – viena didžiausių aukso gavėjų, turinčių kasyklų Čiukotkoje. 2020 m. ši kompanija buvo parduota už 1,4 mlrd. eurų.
R.Abramovičius apie milijardą eurų investavo ir į Skolkovo miestą, kuris turėjo tapti Rusijos Silicio slėniu. Šį projektą aukštino tuomet prezidento pareigas ėjęs D.Medvedevas. Iki 2019 m. R.Abramovičiui kartu su Rusijos valstybe priklausė televizija „Pervyj kanal“ – pagrindinis Kremliaus propagandos įrankis.
2019 metais, numanydamas, kad jam bus pritaikytos sankcijos, R.Abramovičius pardavė dalį savo „Evraz“ akcijų norėdamas sumažinti savo turimą nuosavybę žemiau 50 proc. ribos.
Šveicarijos mieste Cuge registruotas „East Metals AG“ – „Evraz Group“ prekybos padalinys. „East Metals AG“ parduoda daug „Evraz“ produkcijos, ypač paladžio.
2020 m. „Evraz“ įkūrė mokslinių tyrimų ir plėtros centrą Cuge, kur atliekami tyrimai su ypač retu metalu vanadžiu.
2018 m. Šveicarijos federalinė policija atmetė R.Abramovičiaus prašymą išduoti leidimą gyventi Verbjė: atsižvelgus į oligarchui pateiktus kaltinimus pinigų plovimu ir jo ryšius su nusikalstamomis grupuotėmis nerimauta, kad tai kels pavojų Šveicarijos saugumui ir reputacijai.
Viktoras Rašnikovas
73 metai, turto vertė – 11 mlrd. eurų. Sankcijas taiko ES, JK, Šveicarija, Australija ir Ukraina.
V.Rašnikovas sparčiai kopė karjeros laiptais Magnitogorsko metalurgijos kompanijoje (MMK), kurios 79,76 proc. akcijų dabar priklauso jam: pradedant 1967 m. iki 1997 m. pakilo nuo mechaniko iki generalinio direktoriaus pareigų. Tuomet, privatizavus šį Sovietų Sąjungos pasididžiavimą, A.Rašnikovas tapo pagrindiniu įmonės akcininku. Tai pasiekti jam padėjo stiprus politinis palaikymas iš Maskvos ir keletas gudrybių, pakenkusių smulkesniems bendrovės akcininkams.
Per 2000 m. prezidento rinkimus milijardierius aktyviai palaikė V.Putino kandidatūrą. Be verslo veiklos, jis kelis dešimtmečius atstovavo Čeliabinsko sričiai parlamente.
Šis metalurgijos pramonės gigantas pelnė V.Putino simpatiją. Prezidentas priima A.Rašnikovą Kremliuje ir reguliariai vyksta į MMK poilsio centrą slidinėti.
Pasiekęs galios viršūnę V.Rašnikovas pradėjo ruoštis perduoti verslus. 2012 m. jis išpirko savo jaunesniajai dukrai Olgai Rašnikovai vietą MMK direktorių valdyboje. Jo vyresnioji dukra Tatjana Rachno, gyvenanti Šveicarijoje, atsakinga už šios didelės aplinkos teršėjos produktų rinkodarą.
2022 m. kovo 3-iąją – likus 12 dienų iki ES sankcijų įvedimo – pasikeitė MMK akcijų struktūra. V.Rašnikovas perleido 79,76 proc. savo dalį, kuri jam priklausė per Kipre įkurtą kompaniją „Mintha Holding Limited“, Magnitogorske registruotai įmonei „Altair LLC“. Tai buvo būdas apsaugoti turtą.
Plieno milžinės komercinis padalinys „MMK Trading AG“ 2002 m. buvo perkeltas į Cugą.
Šią antrinę kompaniją, per kurią MMK eksportuoja didžiąją dalį savo produkcijos, valdo vyresnioji oligarcho dukra.
2020 m. „MMK Trading AG“ su savo patronuojančiąja bendrove MMK sudarė 4 sutartis, kurių vertė siekia 3 mlrd. eurų: įsipareigota iki 2023 m. birželio pristatyti daugiau nei 10 mln. tonų metalurgijos pramonės produktų.
Kita oligarcho grupės antrinė kompanija – „MMK Steel Trade AG“ – registruota Lugane.
Ši įmonė 2020 m. su MMK pasirašė dvi sutartis, vertas 1 mlrd. eurų, – iki 2023 m. birželio pristatyti 2,65 mln. tonų metalurgijos produktų.
Kaip apsukrūs verslininkai krovėsi turtus
Rusijoje pajamų nelygybė yra didžiausia pasaulyje – 1 proc. gyventojų priklauso apie 58 proc. visos šalies turto. Savo neaprėpiamus lobius oligarchai sugebėjo susikrauti per privatizaciją ir vykstant valdžios galios poslinkiams.
1992-aisiais privatizavus visą smulkųjį verslą ir paslaugas prezidento B.Jelcino valdžia pradėjo naują privatizacijos bangą, kai gyventojams išdalijo investicinius čekius. Tai turėjo suteikti galimybę visiems žmonėms tapti privačių kompanijų akcininkais.
Ambicingi jaunuoliai, kurie jau buvo susipažinę su kooperatyvais (pirmąja privačios nuosavybės forma Sovietų Sąjungoje), pajuto, kad tai gali būti perspektyvi verslo galimybė. Padedami gamyklų vadovų, vietos pareigūnų ir mafijos, jie iš kitų žmonių sugebėjo greitai įsigyti daugybę šių čekių ir greitai sukaupti nemažus turtus.
Kitas etapas vyko XX a. 10-ojo dešimtmečio viduryje, kai jau negaluojantis ir praradęs populiarumą B.Jelcinas norėjo užsitikrinti antrąją kadenciją. Ant bankroto slenksčio atsidūrusi Rusija priėmė prieštaringai vertinamą „paskolų už akcijas“ schemą: norėdama gauti pinigų vyriausybė kaip užstatą pasiūlė suteikti pelningiausių Rusijos įmonių akcijų.
Skolintojais tapo nedidelė kasta – 7 turtingi jauni bankininkai, radę kelius į Kremlių. Valstybė niekada negrąžino šių skolų, o skolintojai – jau tada vadinti oligarchais – už nedideles sumas perėmė ištisus Rusijos ekonomikos sektorius, ypač naftos, metalo ir mineralų pramones.
Šio žaidimo taisykles pakeitė V.Putino atėjimas į valdžią. Buvęs KGB agentas liepė oligarchams nesivelti į politiką, finansuoti tam tikrus Kremliaus užmojus ir rasti savo vietą naujoje „galios vertikalėje“.
B.Jelcino oligarchus, kurių dalis buvo areštuoti ar priversti palikti šalį, pamažu pakeitė kiti verslininkai – buvę ilgamečiai Rusijos prezidento bendražygiai ar anksčiau dirbę slaptosiose tarnybose. Vos per kelerius metus jie tapo milijardieriais su klestinčiomis imperijomis, kurias kūrė gaudami valstybines sutartis ir užsakymus.
Parengta pagal „Public Eye“ inf.
