Netrukus po to, kai Rusijos pajėgos įsiveržė į Ukrainą, prasidėjo dar viena mobilizacija. Europos energetikos ministrai ir diplomatai ėmė skraidyti po pasaulį ir sudarinėti energetikos sandorius – lenktyniaudami, kad pasiruoštų atšiauriai žiemai, jei Rusija, keršydama už Vakarų sankcijas, nuspręstų nutraukti pigių dujų tiekimą.
Nuo to laiko Rusijos prezidentas Vladimiras V. Putinas ne kartą manipuliavo dujų tiekimo į Europą kraneliu. Per Kremliaus kontroliuojamą dujų monopolininką „Gazprom“ Rusija stipriai sumažino dujų tiekimą arba sustabdė jį kelioms dienoms – iki praėjusios savaitės, kai paskelbė, kad neribotam laikui sustabdys tiekimą dujotiekiu „Nord Stream 1“, kuriuo tiekiamos dujos Vokietijai, o per ją – didžiajai daliai Europos.
Tačiau kai pagaliau buvo suduotas smūgis, jis sukėlė daugiau pašaipos nei pasipiktinimo tarp Europos vadovų, kurie sako, kad dabar iš V. Putino jau nieko kito nesitikėtų ir kad jie susitaikė su tuo, jog pigių rusiškų dujų era baigėsi, kad ir kaip neįsivaizduojama tai būtų atrodę vos prieš kelis mėnesius.
Kai kuriuose kampeliuose, net ir tuo metu, kai Europos lyderiai stengiasi sušvelninti smūgį dėl sumažėjusio dujų tiekimo ir padidėjusių kainų, vis dažniau jaučiama, kad galbūt Rusijos ginklavimasis dujų eksportu yra mažėjančios grąžos strategija, ir kad V. Putinas galbūt pervertino savo galimybes.
„Būtų buvę netikėta, jei būtų buvę atvirkščiai, – šią savaitę sakė Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas, kalbėdamas apie Rusijos pranešimą, kad „Nord Stream 1“ liks uždarytas. – Vienintelis patikimas dalykas iš Rusijos yra melas“.
Atrodė, kad net rinkos į naujausius sutrikimus reagavo ramiai. Po „Gazprom“ pranešimo pakilusios 5 procentais, dabar kainos yra mažesnės nei praėjusios savaitės pradžioje.
Tai nereiškia, kad Europos valstybės nejaučia pasekmių ar įveikė riziką, kad energetikos krizė gali pasėti socialinius neramumus ir suskaldyti jų vienybę prieš Kremlių šią žiemą. Didelė žala jau padaryta, nes dujų kainos kelis kartus viršija įprastines, o vartotojams ir įmonėms daromas vis didesnis spaudimas.
Todėl lieka klausimas, kiek sėkmingas yra griežtas atsisakymas nuo rusiškos energijos – ar Europa turi pakankamai naujų šaltinių, ar jos atsargos gali padėti išgyventi žiemą, ar taupymo pastangos gali turėti įtakos ir ar vyriausybės gali padėti apsaugoti vartotojus nuo kylančių kainų?
Rusijos pareigūnai stebi ir laukia to, kas, jų manymu, yra neišvengiamas Europos ryžto žlugimas, kai piliečius užgrius ekonominis galvos skausmas.
„Manau, kad ateinanti žiema parodys, kiek realus yra jų tikėjimas galimybe atsisakyti rusiškų dujų, – sakė Rusijos energetikos ministras Nikolajus Šulginovas interviu Rusijos valstybinei naujienų agentūrai TASS. – Tai bus visiškai naujas europiečių gyvenimas. Manau, kad greičiausiai jie negalės atsisakyti.“
Rusijos valstybinėse naujienų agentūrose gausu pranešimų apie protestus Europoje. Kaip pranešė Rusijos valstybinė žiniasklaida, italams liepiama virti makaronus tik dvi minutes ir tik tada išjungti kaitrą, o vokiečiai atsisako dušo.
Siunčiama aiški žinutė: anksčiau ar vėliau europiečių vienybė prieš Rusiją subyrės dėl didelių dujų kainų, o Rusijos padėtis pagerėjo.
„Mes nieko nepraradome ir nieko neprarasime“, – trečiadienį tikino V. Putinas.
Tačiau vis dažniau Europos lyderiai signalizuoja, kad mėnesius ruošdamiesi šiai akimirkai jie yra pasirengę žiemai.
„Dabar mūsų darbas atsiperka! – trečiadienį Briuselyje sakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. – Karo pradžioje Rusijos vamzdynais tiekiamos dujos sudarė 40 proc. visų importuojamų dujų. Šiandien jos sudaro tik 9 proc. mūsų importuojamų dujų.“
Taip yra todėl, kad Europos vadovai, ypač Italijos ir Vokietijos, kurios labiausiai priklauso nuo Rusijos energijos, vadovai keliavo per pasaulį. Nuo Alžyro iki Kataro, Senegalo, Kongo ir Kanados – jie derėjosi dėl sandorių, kurie pakeistų Rusijos tiekimą.
Vokietija taip pat daug rėmėsi Norvegija ir Nyderlandais, kurie, siekdami įveikti energetikos krizę, sutiko pratęsti savo didžiausio dujų telkinio gyvavimo laiką.
Dėl to Vokietijos priklausomybė nuo pigių rusiškų dujų, kuri kadaise sudarė daugiau nei pusę viso dujų importo, rugpjūčio mėn. sumažėjo iki mažiau nei 10 proc.
Italijoje vartojimas sumažėjo nuo 40 proc. iki 23 proc.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir kiti Europos lyderiai įžūliai tvirtina, kad atėjo eros pabaiga.
Dešimtmečius, nuo pat Sovietų Sąjungos laikų, Maskva tvirtino Vokietijai ir kitoms šalims, kad ji yra patikima partnerė energetikos srityje, nesvarbu, kokios būtų politinės aplinkybės.
Tačiau dabar, pasak Europos vadovų, V. Putinas sugriovė šį supratimą.
„Tai, kas galiojo per visą Šaltąjį karą, nebetaikoma, – praėjusį savaitgalį sakė F. Scholzas. – Rusija nebėra patikima energijos tiekėja. Tai yra naujos tikrovės dalis.“
Ši nauja tikrovė, ko gero, neturėjo taip šokiruoti. V.Putino politiniai žaidimai dujų srityje prasidėjo 2004 m., kai „Gazprom“, kovodamas dėl tranzitinio dujotiekio į Vakarų Europą kontrolės, nutraukė tiekimą Baltarusijai.
2009 m., kai Ukraina siekė narystės NATO, vadovaujama provakarietiško prezidento, V. Putinas įsakė smarkiai sumažinti dujų srautus per šalį; po metų Ukrainai išrinkus prorusišką prezidentą, Kremlius jam atsilygino 30 proc. sumažindamas gamtinių dujų kainas.
Dar prieš įsiverždama į Ukrainą Rusija 2021 m. vasarą sumažino eksportą ir nepapildė „Gazprom“ priklausančių saugyklų Europoje.
Analitikas Sergejus Vakulenko, daug metų dirbęs Rusijos energetikos pramonėje, sakė, kad per pastaruosius du dešimtmečius Rusijos pareigūnai matė, kokią geopolitinę galią Jungtinės Valstijos įgijo dėl savo įtakos pasaulinei finansų sistemai, ir siekė panašiai išnaudoti Rusijos, kaip pagrindinės energijos eksportuotojos, statusą.
„Buvo didelis noras, kaip supervalstybei, turėti kažką panašaus, – sakė jis. – Buvo manoma, kad nafta ir dujos yra atsakymas.“
Vis dėlto Rusijos dujų eksporto į Europą mažinimas po jos invazijos į Ukrainą yra kitokio masto.
„Dabar tai yra tiesiog šantažas, – sakė Rusijos energetikos analitikas Michailas Krutichinas. – Tokio masto to dar nesame matę“.
Žengdamas taip toli, V. Putinas taip pat užsitraukė didesnę riziką. Vidinėje Rusijos vyriausybės ekonominėje prognozėje, kurią šią savaitę aprašė „Bloomberg News“, apskaičiuota, kad visiškas dujų tiekimo Europai nutraukimas kainuotų net 6,6 mlrd. dolerių negautų mokestinių pajamų.
„Rusijai nafta yra didžiausias pajamų šaltinis, todėl V. Putinas gali norėti panaudoti dujas kaip politinį ginklą, kol gali“, – sakė Berlyno viešosios politikos mokyklos „Hertie School“ energetikos ekspertas Thomas O'Donnellas.
„Čia jis turi daugiausiai svertų, kad sukeltų daugiausia problemų Europos Sąjungoje“, – sakė T. O'Donnellas.
Jis pridūrė: „Jis žino, kad šio sverto neteks po metų, o gal net ir po šios žiemos.“
Ir daug kas gali priklausyti nuo žiemos sunkumo.
Net jei suskystintų gamtinių dujų importas į Europą iš kitų šaltinių ir toliau bus rekordiškai didelis, šią savaitę paskelbtame tyrimų instituto „Bruegel“ tyrime apskaičiuota, kad visiškai sustabdžius Rusijos tiekimą, visai Europai tektų 15 proc. sumažinti suvartojimą.
Europos valstybės, kurios anksčiau didžiąją dalį savo energijos gamino iš Rusijos importuojamų dujų, lenktyniauja, kad užpildytų dujų saugyklas. Vokietijos saugyklų pajėgumas dabar siekia 86 proc., Italijos – beveik 84 proc.
Vokietijoje stambūs pramonės subjektai iki šiol sugebėjo sumažinti suvartojimą maždaug 20 proc.
Remiantis Vokietijos energetikos ir ekonomikos ministerijos modeliais, panašiais skaičiais reikėtų sumažinti namų ūkių suvartojimą, jei rusiškos dujos ir toliau būtų atjungtos. Jei namų ūkiai nesumažins vartojimo, Vokietijos dujų reguliavimo institucija ne kartą įspėjo, kad gali būti taikomas dujų normavimas.
Europa siekia iki kitų metų turėti pakankamai suskystintų gamtinių dujų šaltinių. Vokietija neseniai pasirašė sutartį dėl penktojo plaukiojančio suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, o terminalai Belgijoje, Prancūzijoje ir Nyderlanduose visi yra užsakyti.
Šią žiemą, kai „Nord Stream“ bus uždarytas, svarbiausia bus tai, kaip gerai Europos valstybės bendradarbiaus tarpusavyje.
Kol kas tik Vengrija pasirašė sutartį su „Gazprom“ dėl papildomo tiekimo.
Prancūzija ir Vokietija, priešingai, šią savaitę susitarė, kad Paryžius siųs visas perteklines dujas į Vokietiją, kur jų labai reikia, o Berlynas mainais pažadėjo siųsti papildomą elektros energiją.
Padėtis gali tapti sunkesnė jei Vokietijos pramonė turės mažinti svarbiausių pramonės šakų apimtis, o rinkėjai ims reikalauti, kad tiekimas nebūtų nukreiptas į kaimynines šalis, pavyzdžiui, Čekiją, kur dešimtis tūkstančių žmonių jau išėjo protestuoti prieš kylančias kainas.
Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock įspėjo, kad su šiuo iššūkiu šią žiemą gali susidurti daugelis Europos vadovų.
„Tai bus pagrindinis klausimas, kuris artimiausiais mėnesiais iš tiesų taps mums išbandymu, – sakė A. Baerbock šią savaitę Berlyne vykusiame Vokietijos ambasadorių susitikime. – Ar sugebėsime solidariai užtikrinti energijos tiekimą visiems Europos žmonėms kartu, ar ne?“
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
