Prieš pustrečių metų prasidėjus pandemijai nuotolinis darbas tapo būtinybe. Bet net ir panaikinus beveik visus apribojimus daugybė žmonių vis dar dirba iš namų, o nemaža dalis tokį darbą dabar renkasi visam laikui.
Kai kurių šalių įmonės netgi transformuoja anksčiau tik biuruose vykdytas pareigas į iš dalies arba visiškai nuotolines. Negana to, smarkiai išaugo ir nuotolinio darbo pasiūlymų skaičius.
Darbo paieškos portalo „Indeed“ tyrimas parodė, kad nuo pandemijos pradžios per metus nuotolinį darbą mininčių pasiūlymų skaičius visame pasaulyje išaugo beveik triskart: 2020 m. sausį tokia darbo forma buvo siūloma vidutiniškai 2,5 proc. darbo skelbimų, o 2021 m. rugsėjį šis skaičius siekė 7,5 proc.
Didžiausias pokytis buvo fiksuotas Airijoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje.
Karjeros portalas „Ladders“ pranašauja, kad jau 2022 m. pabaigoje 25 proc. visų kvalifikuoto darbo pozicijų Šiaurės Amerikoje bus nuotolinės.
Svarbu paminėti, kad į šiuos skaičiavimus dar neįtrauktos pozicijos, kurios nėra laikomos nuotolinėmis ar hibridinėmis, bet jas užimantys darbuotojai vis dar dirba iš namų, kol jų darbdaviai ieško tolesnių sprendimų.
Šiuo metu daugelis sugrįžta į iš dalies nuotolines darbovietes. Remiantis 2022 m. „Work Trend Index“ duomenimis, maždaug 38 proc. žmonių visame pasaulyje dabar dirba hibridiniuose biuruose.
Pastebima, kad didelė dalis valstybių sparčiai priima šį modelį, kuriame darbdaviai vis dažniau siūlo nuotolinį arba mišrų darbą. Tačiau tokios tendencijos pastebimos ne visur.
Kai kuriose valstybėse nuotolinis darbas neįsitvirtina dėl vyraujančios darbo kultūros, skeptiškos visuomenės nuomonės arba tiesiog dėl technologinių ar logistinių kliūčių.
Taigi kol daugybė valstybių užtikrintai juda link ateities, kai bus galima dirbti iš bet kur, darbuotojai tokiose valstybėse kaip Prancūzija ar Japonija grįžta į biurus, atmesdami atsiradusią nuostatą, kad penkių dienų kontaktinio darbo savaitė tėra praeities atgyvna.
Prancūzai nelinkę keistis
Per pastaruosius dvejus metus darbui iš namų daugumai tapus įprastu dalyku retas prisimena, kad dar praėjusiame dešimtmetyje tokia praktika buvo sutinkama retai, išskyrus Skandinavijos šalis ir kelias valstybes Vakarų Europoje.
Dabar dauguma Europos šalių, ypač sukuriančių didesnį bendrąjį vidaus produktą (BVP), visiškai priėmė tokią darbo formą.
Tačiau to paties negalima pasakyti apie Prancūziją.
„Ifop“ tyrimas parodė, kad vos 29 proc. žmonių Prancūzijoje bent kartą per savaitę dirba iš namų. Galima palyginti: tai daro 51 proc. vokiečių, 50 proc. italų, 42 proc. britų ir 36 proc. ispanų.
Net ir nuotolinį darbą turintys prancūzai iš namų dirba daug rečiau nei jų kaimynai Europoje.
Italijoje 30 proc. žmonių ne biure dirba 4–5 dienas, o 17 proc. – 2–3 dienas per savaitę, Prancūzijoje šie skaičiai atitinkamai siekia vos 11 proc. ir 14 proc.
„Prancūzai dažnai nėra linkę keistis, – sako Sonia Levillain, IESEG vadybos mokyklos Lilyje profesorė ir knygos „Mažoji nuotolinės vadybos įrankių dėžutė“ autorė. – Tai stereotipas, kuris taip pat yra tiesa.“
Nuo 2021-ųjų birželio, kai darbuotojai pradėjo grįžti į biurus, hibridinis darbas šiek tiek pažengė į priekį.
Nemažai įmonių dabar pereina prie lankstaus darbo modelio.
Tačiau S.Levillain teigia: „Darbuotojai į tai žiūri skeptiškai. Jie yra per daug prisirišę prie fizinio biuro – vietos, kurioje dirbo.
Tai buvo jų tapatybės ir priklausymo tam tikrai organizacijai požymis.“
Nenoras dirbti nuotoliniu būdu gali būti susijęs ir su darbo tradicijomis Prancūzijoje, kur vadovai jaučia stiprų poreikį kontroliuoti savo pavaldinius.
„Istoriškai vadybos praktikos buvo kuriamos remiantis ne pasitikėjimu ir savarankiškumu, o taikant metodą „iš viršaus į apačią“, – paaiškina S.Levillain.
Prancūzijos biuruose ypatingą svarbą ieškant sprendimų turi ir gyvas bendravimas. Bet kadangi jis paprastai yra gana neoficialus, tai labai sunku atkartoti per kompiuterio ekraną.
„Komunikacija būna spontaniška. Išties, ji nėra planuojama ir struktūrinama pagal nustatytą laiką su nustatytais žmonėmis, – pasakoja S.Levillain ir pabrėžia, kad vadybininkai skatina laisvą bendravimą darbovietėse. – Tu gali vaikščioti po biurą, diskutuoti prie kavos aparato, nes būtent šioje vietoje yra priimama daug sprendimų ir surandama daug išeičių.“
Perėjimas prie mišraus darbo reikštų posūkį nuo dabartinės neformalios struktūros prie griežtesnio modelio.
„Kultūriškai mes turime daug nuveikti, kad tai pasiektume“, – teigė S.Levillain.
Norėjo sugrįžti į biurus
Dar viena šalis, kurios sociali darbo aplinka neleidžia įsitvirtinti nuotoliniam darbui, yra Japonija. Kaip parodė „Indeed“ tyrimas, nuo 2020 m. sausio iki 2021 m. rugsėjo šioje šalyje nuotolinio darbo pasiūlymų skaičius beveik nepadidėjo.
Parissa Haghirian, tarptautinės vadybos profesorė Tokijo Sophios universitete, paaiškino, kad Japonijos darbovietėse daug žinučių yra perduodamos neverbaliniu būdu – subtili kūno kalba arba kambario atmosfera gali drastiškai pakeisti susitikimo kryptį, o pastebėti šių dalykų per kompiuterio ekraną tiesiog neįmanoma.
„Japonijoje visuomet geriau susitikti akis į akį, o ne išsiųsti elektroninį laišką, nes neverbalinė komunikacija turi labai didelę reikšmę, – pasakoja profesorė. – Čia svarbu, kad aš tave pažinočiau, kad tu man patiktum, kad turėčiau gerą nuojautą apie tai, ką tu sakai.
Ypatingą svarbą, ypač priimant sprendimus, turi ir dialogas. Užsienio įmonėse konkrečios pareigos paprastai skiriamos konkrečiam asmeniui (ir jis yra vertinamas individualiai), o Japonijoje darbuotojo vaidmuo daug mažiau apibrėžtas, dažnai veikiama komandose.
Dirbant nuotoliniu būdu sunku pasiskirstyti užduotimis, todėl darbas iš namų laikomas mažiau produktyviu.
„Kadangi nėra aiškių ribų, kur baigiasi tavo pareigos, o manosios prasideda, visi viską daro kartu.
Taigi darbas Japonijos įmonėse labai lankstus, o tai glumina pašalinius žmones, nes niekada nėra aišku, kas yra vadovas ar kas ką veikia“, – teigia P.Haghirian.
Japonijos darbovietėse taip pat labai vertinama mentorystė. Vyresniems darbuotojams dažnai tenka mokyti ir prižiūrėti jaunuosius jų kolegas, o daryti tai nuotoliniu būdu neefektyvu.
„Po kurio laiko žmonės tiesiog pavargo nuo darbo iš namų, jie norėjo kuo greičiau grįžti į biurus“, – pasakojo P.Haghirian.
Lemia ir buities sąlygos
Japonai susiduria ir su dar viena įsisenėjusia problema – prezenteizmu. Tai situacija, kai žmogus praleidžia darbo vietoje daugiau laiko, negu nustato darbo sutarties sąlygos.
„Dauguma baiminasi, kad nepadarys karjeros, jeigu neišbus daugybės valandų biuruose“, – sako P.Highirian, pažįstanti daugybę japonų, kurie net pandemijos įkarštyje nė karto nedirbo iš namų.
Tiesa, atsiranda tam tikrų ženklų, kurie pranašauja galimus pokyčius.
Štai informacinių technologijų milžinė „Fujitsu“ praėjusiais metais pradėjo programą „Work Life Shift“ („Darbo gyvenimo permainos“) ir savo biurą transformavo į hibridiniam darbui pritaikytą „bendradarbiavimo centrą“.
Kompanija taip pat sukūrė darbo vietų su aiškiai apibrėžtomis pareigomis, o tai leidžia lengviau atlikti užduotis iš namų daugiau nei 80 tūkst. šios įmonės darbuotojų Japonijoje.
Panašius sprendimus, skatinančius nuotolinį darbą, priėmė ir automobilių gamintoja „Honda“, telekomunikacijų bendrovė „NTT Communications“, mobiliojo ryšio operatorius „SoftBank“.
Tai liudija, kad Japonijos konservatyvi darbo kultūra jau greitai gali susidurti su pokyčiais, kurių, kaip parodė „Persol Research and Consulting“ vasarį atlikta apklausa, laukia net 80 proc. darbuotojų, pareiškusių norą ir toliau dirbti iš namų.
Tačiau, nepaisant šių pokyčių, dauguma japonų nenori sujungti namų ir darbo aplinkos – šios vietos jiems turi skirtingas paskirtis ir ribas (vienur dirbama, o kitur ilsimasi). Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, asmeninį kompiuterį turinčių japonų skaičius nėra didelis, o namų biurai čia aptinkami daug rečiau nei Vakaruose – šioje ypač urbanizuotoje visuomenėje vidutinio buto mieste plotas yra labai mažas.
Vašingtone įsikūrusios ekspertų grupės „Brookings Institution“ narė Tracy Hadden Loh teigia, kad tam tikros kultūros požiūriui į nuotolinį darbą daug įtakos turi jų nekilnojamojo turto rinka.
„Ilgalaikis nuotolinio darbo tvarumas priklauso nuo darbuotojų gyvenamosios aplinkos, – pasakojo ekspertė. – Azijoje, kur daug žmonių gyvena sąlygomis, kai vienam namų ūkio nariui tenka gerokai mažiau kvadratinių metrų, darbas iš namų nėra nei įgyvendinamas, nei patrauklus.“
Pokyčiai neišvengiami
Prieiga prie greito interneto ryšio yra dar viena kliūtis, galinti nulemti, ar šaliai pavyks sėkmingai pereiti prie mišraus darbo formų, teigia T.H.Loh.
Pavyzdžiui, didžioji dalis pietinio Žemės pusrutulio darbuotojų grįžo į biurus po nesėkmingų nuotolinio darbo bandymų, kuriems trukdė prasta technologinė infrastruktūra.
„Žinių ekonomika sparčiai auga, bet kultūriniai poreikiai ir gyvenimo lygis kinta lėčiau, – sako T.H.Loh. – Taigi visame pasaulyje dauguma žmonių vis tiek turės dirbti biuruose.“
Tačiau pokyčiai, susiję su gebėjimu atlikti reikalingus darbus už tradicinės darbovietės ribų, neabejotinai vyksta. Daugybė žmonių dabar gali dirbti iš bet kur po to, kai išmoko tai padaryti pandemijos įkarštyje. Ir nors ne kiekviena šalis į nuotolinį darbą žiūri taip pat optimistiškai kaip JAV arba Jungtinė Karalystė, hibridinis darbas ir kitos nuotolinio darbo tendencijos niekur nedings.
Tačiau lygiai taip pat niekur nedings ir biurai. Įmonės visame pasaulyje dabar svarsto kiekvieno darbo modelio privalumus ir trūkumus bandydamos suprasti, kas geriausiai tinka jų unikalių kultūrų ypatumams.
Tokios valstybės kaip Prancūzija ir Japonija lėčiau prisitaiko prie nuotolinio ir mišraus darbo tendencijų, bet pažangios kompanijos iš lėto griauna nusistovėjusias darbo tradicijas.
Todėl tiktai laiko klausimas, kada seno modelio praktikos pradės griūti.
Parengta pagal BBC inf.
